Erdvė apačioje; žemdirbystė

„Ūkininkai iki šiol neatsiliko nuo klimato kaitos; su pagalba jie gali neatsilikti ir toliau.

 

    1992 m. ŽEMĖS konferencija Rio de Žaneire, kurios metu buvo pasirašyta JT bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK), žymi tašką, kai pasaulis pradėjo atkreipti dėmesį į klimato kaitą. 

 

Viena iš priežasčių, kodėl taip pasielgė, buvo baimė dėl žemės ūkio ateities. Ūkininkavimas ir jo produktai yra labai svarbūs visoms ekonomikoms, o dažnai ir dideliems eksportuotojams; ji ypač svarbi didelės besivystančių šalių gyventojų dalies pragyvenimo šaltiniams; ir ji yra taip pat veikiama oro pokyčių, kaip bet kokia žmogaus veikla. Vienintelė pramonės šaka, kurią JTBKKK išskyrė, kaip reikalaujančią pagalbos prisitaikant, buvo žemės ūkis.

 

    Tais pačiais metais, Pasaulio banko duomenimis, planetoje buvo užauginta 1,95 mlrd. tonų kviečių, ryžių, kukurūzų ir kitų javų. Šis derlius sudarė pusę viso pasaulio kalorijų.

 

    Iki 2020 m. metinis išmetamųjų teršalų kiekis dėl iškastinio kuro buvo daugiau, nei 50 % didesnis, nei 1992 m. Iš tiesų pusė visų išmetamų teršalų nuo pramonės revoliucijos įvyko per tuos 28 metus, daugiausia dėl netikėto Kinijos augimo greičio.

 

    Tačiau pasaulio javų gamyba dar labiau išaugo ir pasiekė precedento neturintį 3 mlrd. tonų (žr. diagramą). 

 

Vis gausesnis derlius ne tik pralenkė išmetamųjų teršalų augimą; jie aplenkė ir gyventojų skaičiaus augimą. 2020 m. vienam žmogui teko daugiau javų kalorijų, nei 1992 m. Ir ši gausa buvo pasiekta labai nepadidinus dirbamo ploto. 

 

Nors pramonės išmetamų teršalų kiekis smarkiai išaugo, dėl žemės paskirties pasikeitimo išmetamų teršalų kiekis sumažėjo ketvirtadaliu. Trumpai tariant, per tuos metus, kai pasaulis iš tikrųjų pradėjo nerimauti dėl klimato kaitos, žemės ūkis suklestėjo.

 

    Taip yra ne todėl, kad klimato kaita buvo naudinga ūkininkams. Tiesa, jei kiti dalykai nesikeičia, augalai geriau auga anglies dvideginio prisotintame ore, ir tai padeda. Be to, kai kuriose vidutinio klimato platumose, kur derlius ir taip dažnai būna didelis, dabar vegetacijos sezonas yra ilgesnis. Tačiau didžiausią naudą lėmė tai, kad žmonės, kaip ir XX a., tobulėjo ūkininkavime. Patobulinti metodai, geresni įėjimai, geresnė prieiga prie įvesties ir naujos padermės – visa tai ir toliau davė patobulinimų. Bendrasis produktyvumas (TFP) žemės ūkyje, ty našumas, apskaičiuotas taip, kad būtų įtrauktos visos darbo, žemės ir sąnaudų sąnaudos, nuo septintojo dešimtmečio pradžios visame pasaulyje išaugo daugiau, nei dvigubai.

 

    Turtingame pasaulyje žemės ūkio verslas sukūrė tvirtesnes, derlingesnes daugelio augalų rūšis. Sumanūs dalykėliai taip pat naudojami, siekiant padidinti derlių. Jutikliai, kurie stebi vandenį ir maistines medžiagas dirvožemyje, praneša ūkininkams, kada ir kiek reikia laistyti ir tręšti pasėlius. Palydovinės navigacijos sistemos vairuoja ūkio transporto priemones laukuose, užtikrindamos, kad kiekvienas colis būtų apsėtas, apdorotas ir nuimtas. Visų šių įrenginių duomenys taip pat renkami ir analizuojami, siekiant padėti ūkininkams geriau suprasti optimalias veisles, auginimo sąlygas ir metodus.

 

    Naujų priedų, valdiklių ir metodų, skirtų padėti ūkininkams, kūrimas taip plačiai paplitęs, kad tapo savarankiška pramone, turinčia savo linksmą pavadinimą: agtech. Yra produktų, kurie gali padėti visų rūšių augalams išgyventi su mažiau vandens. Kiti siūlo medžiagų, kurios skatina augalus patręšti, panaudojant tam tikrų bakterijų azotą fiksuojančias savybes. Kita paplitusi idėja yra manipuliuoti augalų biocheminiais pasiuntiniais, kad jie greičiau augtų arba išaugintų daugiau sėklų ar vaisių.

 

    Bet jei visa tai džiugina, vargu ar tai reiškia, kad problemos nėra. Tai, kad padidėjo žemės ūkio produktyvumas, nereiškia, kad klimato kaita nepadarė jokios žalos – tiesiog žala nebuvo pakankamai didelė, kad būtų pakeista kreivės forma. Praėjusiais metais paskelbtame Stanfordo ir kitų šalių mokslininkų ekonometriniame tyrime teigiama, kad 1961–2019 m. bendras žemės ūkio našumo padidėjimas buvo 10–40 % mažesnis, nei būtų buvęs per tą patį laikotarpį, jei nebūtų klimato kaitos. . Poveikis išaugo, kai klimato kaita tapo ryškesnė, o alternatyviosios išlaidos, susijusios su prarasto produktyvumo augimu, buvo žymiai didesnės šalyse, kuriose produktyvumas buvo gana žemas, ty neturtingose  ​​šalyse. Jų skaičiai rodo, kad, pavyzdžiui, Afrikos Sahelio regione klimato kaita suvalgė beveik pusę pagerėjimo, kurį kitu atveju šis regionas būtų pastebėjęs.

 

    Tikėtina, kad dėl klimato kaitos patiriamų nuostolių didės, gyventojų skaičius vis dar didėja (nors ir mažesniu tempu), o maisto, kurio gyventojai nori, pobūdis keičiasi (vargšai dažnai turi pomėgį mėsai, kurios anksčiau negalėjo sau leisti) prisitaikydamas žemės ūkis ateinančiais dešimtmečiais turi dar daug nuveikti.

 

    Didelio pelningumo investicijos

 

    Dauguma „agtech“ ir, tiesą sakant, daug kitos kuriamos įrangos besivystančių šalių neturtingi ūkininkai toli gražu nepasiekia. Daugelis jų neturi santaupų, kad galėtų juos išlaikyti per blogą derlių, o tuo labiau investuoti į savo ūkius. Beveik 94 % dirbamos žemės Afrikoje nėra drėkinimo; laistoma lietaus arba visai nelaistoma. Todėl šimtų milijonų Afrikos ūkininkų pragyvenimas priklauso nuo to, ar lietus ateina tinkamu laiku ir reikiamu kiekiu.

 

    Tačiau tai, kad tiek daug besivystančių šalių ūkininkų turi tiek mažai, taip pat reiškia, kad reikia palyginti nedaug, kad jų gyvenimas pasikeistų. Suomijos prekybos ir plėtros ministras Ville Skinnari atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis vyriausybių neturi įrangos ar patirties, kad galėtų išsiaiškinti, kada, tarkime, artėja pavojinga audra arba kokios bus perspektyvios sąlygos ateinančiam auginimo sezonui. Trečdalis pasaulio gyventojų ir visiškai 60 % afrikiečių negauna tinkamų įspėjimų apie artėjančias stichines nelaimes, jau nekalbant apie lengvai suprantamas įprastas orų prognozes. Jie taip pat neturi patikimos informacijos apie pokyčius, kurių tikimasi dėl klimato kaitos ateinančiais metais.

 

    Prieš dešimtmetį Pasaulio banko užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad neturtingų šalių išankstinio perspėjimo sistemų modernizavimo pagal turtingojo pasaulio standartus nauda būtų nuo keturių iki 36 kartų didesnė už sąnaudas. Tai nėra brangus reikalas: nacionalinės orų tarnybos su modernia įranga ir mokymų teikimas kainuoja apie 20–30 mln. dolerių, sako Jarkko Sairanen iš Vaisala, Suomijos meteorologinės įrangos gamintojo. „Vaisala“ ir Suomijos nacionalinis meteorologijos biuras tai daro Etiopijoje, finansuojami Suomijos vyriausybės. Tačiau daugybei kitų šalių reikia panašios pagalbos, pažymi J. Sairanenas. Pavyzdžiui, Mozambike gyvena 32 mln. žmonių, daugelis gyvena žemose pakrantės zonose, tačiau nėra nė vieno oro radaro.

 

    Be to, pažymi Sonja Vermeulen iš CGIAR, žemės ūkio tyrimų institutų tinklo, jau yra daugumos javų sausrai, kenkėjams, druskai ir potvyniams atsparių veislių, kurios padidintų neturtingų ūkininkų derlių, jei būtų plačiau. platinamos, tuo pačiu izoliuojant juos nuo didžiausių klimato kaitos padarinių.

 

    Paimkite kukurūzus. CGIAR prognozuoja, kad per dešimtmetį ar du klimato kaita labai apsunkins įprastų kukurūzų atmainų auginimą maždaug 40 % šiuo metu jais apsodinto ploto Afrikoje. Tai nebūtinai savaime reiškia pražūtį. Daugiau, nei 2 mln. Afrikos ūkininkų jau naudoja sausrai atsparias veisles ir dėl to nuima maždaug trečdaliu daugiau kukurūzų. Tačiau, kaip pažymi dr. Vermeulen, yra nacionalinės sėklų platinimo paslaugos, kurios per metus išgyvena vos už 15 000 dolerių.

 

    Kitas pigus pagalbos būdas – išmokyti ūkininkus ūkininkauti be arimo, kuris apsaugo dirvą nuo erozijos. Nuėmus derlių, pasėlių likučiai paliekami laukuose, o ne išvalomi ar sudeginami, o per juos pasėjamos naujos sėklos. Anne Beathe Tvinnereim, Norvegijos tarptautinės pagalbos ministrė, atkreipia dėmesį į projektą Zambijoje, kurio metu nedideli ūkininkų būriai mokomi ne tik naudoti tokio pobūdžio tausojančią žemdirbystę, bet ir mokyti to kitus. Tokiu būdu dabar kasmet apmokoma apie 200 000 ūkininkų. Maždaug pusė jų ėmėsi tausojančio ūkininkavimo ir dėl to jų derlius vidutiniškai išaugo 88 %.

 

    Pakankamai arti, jei turite cgiar

 

    Tuo tarpu Julianas Lampietti iš Pasaulio banko atkreipia dėmesį į skaitmeninių technologijų potencialą padėti net neturtingiems ūkininkams. Turintys mobiliuosius telefonus perspėjimus apie orą gali gauti trumpąja žinute. Jie taip pat nebėra plėšrūnų tarpininkų malonėje; jie gali patys išsiaiškinti, kokia yra jų derliaus rinkos kaina, ir atitinkamai derėtis. Tuo tarpu mobilieji pinigai leidžia daug lengviau gauti mažas paskolas ar draudimą.

 

    Šios paprastos pagalbos rūšys geriausiai veikia kartu, sako Giriraj Amarnath iš Tarptautinio vandens valdymo instituto, CGIAR filialo. Jis atkreipia dėmesį į projektą Šri Lankoje, kurio metu ūkininkams buvo suteiktos sausrai atsparios sėklos, prieiga prie orų prognozių ir patarimų per mobiliuosius telefonus ir parduodami paprasti draudimai nuo sausros. 

 

Draudikai galėjo atpiginti polisus, nes žinojo, kad ūkininkai gauna kitokią pagalbą, kuri sumažintų riziką. 

 

Ūkininkai buvo labiau linkę rizikuoti išbandyti naujas sėklas dėl kitos gautos paramos. Ponas Amarnathas pažymi, kad šio paketo kaina – maždaug 15 dolerių per metus – yra daug mažesnė, nei ūkininkai moka už dyzeliną, kad galėtų valdyti žemės ūkio mašinas.

 

    Tiesą sakant, tokios priemonės yra ne tik pigios, bet ir atsipirktų, jei būtų visuotinai priimtos, nes būtų išvengta būtiniausių prekių importo ir pagalbos maistu pristatymo išlaidų. Pasaulinis prisitaikymo centras (GCA), „sprendimų brokeris“, teigia, kad 15 mlrd. dolerių per metus pagalba prisitaikyti ūkininkams Afrikoje prie Sacharos sutaupytų daugiau, negu išleidžiama pagalbai ten bado metais. Ir turtingos vyriausybės nėra vienintelės, kurios turėtų žiūrėti į efektyviausias išlaidas. Indija kasmet sumoka beveik 50 mlrd. dolerių arba maždaug 2 % BVP, kad ūkininkus, be kita ko, aprūpintų pigiomis trąšomis, energija, kreditais ir draudimu. Daugelis neturtingų šalių daro kažką panašaus. Pasak Maria Tapia iš GCA, tie pinigai galėtų duoti daug didesnės naudos tiek pajamų, tiek atsparumo požiūriu, jei būtų nukreipti prisitaikymui. [1]

·  ·  ·1.  "Room at the bottom; Agriculture." The Economist, 5 Nov. 2022, p. 0.9(US).

Room at the bottom; Agriculture.

 

"Farmers have stayed ahead of climate change so far; with help they may continue to

T HE 1992 EARTH SUMMIT in Rio de Janeiro, at which the UN Framework Convention on Climate Change (UNFCCC) was signed, marks the point at which the world started to pay attention to climate change. One of the reasons it did so was fear about the future of agriculture. Farming and its products are crucial to all economies, and frequently big export earners; it is of particular importance to the livelihoods of large parts of the population of developing countries; and it is as exposed as any human activity can be to changes in the weather. The only industry the UNFCCC singled out as needing help in adaptation was agriculture.

That same year, according to the World Bank, the planet produced 1.95bn tonnes of wheat, rice, corn (maize) and other cereals. That harvest provided half of the world's dietary calories .

By 2020 annual emissions due to fossil fuels were over 50% higher than they had been in 1992. Indeed, half of all the emissions since the industrial revolution took place over those 28 years, in large part as a result of the unexpected speed of China's growth .

But the world's cereal production had grown even more, reaching an unprecedented 3bn tonnes (see chart). Ever more plentiful harvests did not just outstrip emissions growth; they outstripped population growth as well. There were more cereal calories per person in 2020 than in 1992. And this abundance was brought about without massive increases in the area being farmed. While industrial emissions rocketed, emissions due to land-use change fell by a quarter. In short, in the years since the world really began worrying about climate change, agriculture has boomed.

That is not because climate change has turned out, pace Rio, to be good for farmers. It is true that, other things being equal, plants grow better in air richer in carbon dioxide, and that helps. What is more, some temperate latitudes, where yields are often high anyway, now enjoy longer growing seasons. But by far the greatest part of the gains was down to people getting better at farming, just as they did throughout the 20th century. Improved methods, better inputs. better access to inputs and new strains all continued to deliver improvements. Total-factor productivity (TFP) in agriculture--that is, productivity calculated in a way which includes all the costs of labour, land and inputs--has more than doubled worldwide since the beginning of the 1960s.

In the rich world agribusinesses have developed hardier, higher-yielding strains of many crops. Clever gadgets are also used to boost yields. Sensors that monitor water and nutrients in the soil tell farmers when and how much to water and fertilise their crops. Satellite navigation systems steer farm vehicles around fields, making sure that every inch is sown, treated and harvested. The data from all these devices is also reaped and analysed to help refine farmers' understanding of optimal varieties, growing conditions and techniques.

Devising new additives, widgets and methods to help farmers is so widespread that it has become an industry in itself, with its own jaunty name: agtech. There are products that can help plants of all types survive with less water. Others offer substances that stimulate plants to fertilise themselves, by harnessing the nitrogen-fixing properties of certain bacteria. Another common idea is to manipulate plants' biochemical messengers to induce them to grow faster or produce more seeds or fruit.

But if this is all encouraging, it hardly means that there is not a problem. The fact that agricultural productivity has increased does not mean that climate change has done no harm--just that the harm was not large enough to change the shape of the curve. An econometric study by scientists at Stanford and elsewhere published last year argued that the gains in agricultural total-factor productivity seen between 1961 and 2019 were between 10% and 40% smaller than they would have been over the same period in the absence of climate change. The effect grew as climate change became more pronounced and the opportunity cost in terms of lost productivity growth was considerably larger in countries where productivity had started out quite low, which is to say in poor countries. Their figures suggest that in the Sahel region of Africa, for example, climate change ate up almost half of the improvements that the region would otherwise have seen.

With losses due to climate change likely to rise, the population still increasing (though at a lower rate) and the food that the population wants changing in its nature (the previously poor often have a yen for meat they could not afford before) agricultural adaptation has a great deal more work to do in the decades to come.

High-yield investments

Most agtech, and indeed much of the other equipment that developed world farmers rely on, is far beyond the reach of poor farmers in the developing world. Many of them have no savings to carry them through bad harvests, much less to invest in their farms. Almost 94% of farmland in Africa has no irrigation; it is watered by rain or not watered at all. The livelihood of hundreds of millions of African farmers therefore depends on whether the rain arrives at the right time in the right quantities.

But the fact that so many farmers in the developing world have so little also means that it takes relatively little to make a huge difference in their lives. Ville Skinnari, Finland's Minister for Trade and Development, points out that many governments do not have the equipment or expertise to work out when a dangerous storm is coming, say, or how promising conditions look for the coming growing season. A third of the world's inhabitants, and fully 60% of Africans, do not receive proper warnings of impending natural disasters, let alone easily understood routine weather forecasts. Nor do they have reliable information about the changes expected due to climate change in the years ahead.

Research conducted on behalf of the World Bank a decade ago concluded that the benefits of upgrading the early-warning systems of poor countries to the standards of the rich world would be anywhere from four to 36 times greater than the cost. It is not an expensive undertaking: providing a national weather service with modern equipment and training costs some $20m-30m, says Jarkko Sairanen of Vaisala, a Finnish manufacturer of meteorological equipment. Vaisala and the Finnish national meteorological office are doing just that in Ethiopia, with funding from the Finnish government. But plenty of other countries need similar help, Mr Sairanen notes. Mozambique, for example, has 32m people, many living in low-lying coastal areas, but not a single weather radar.

By the same token, points out Sonja Vermeulen of the CGIAR, a network of agricultural research institutes, there are already drought-, pest-, salt- and flood-resistant varieties of most crops that would massively improve yields for poor farmers if more widely disseminated, while insulating them against the worst ravages of climate change.

Take corn. Within a decade or two, the CGIAR predicts, climate change will make it very difficult to grow common strains of maize in some 40% of the area in Africa currently planted with them. That need not spell doom in itself. More than 2m African farmers are already using drought-resistant strains, and harvesting roughly a third more maize as a result. Yet, as Dr Vermeulen notes, there are national seed-distribution services subsisting on as little as $15,000 a year.

Another cheap way of helping is to teach farmers "no-till" farming, which protects soil from erosion. After harvest, crop residues are left in the fields, rather than cleared or burned, with new seeds planted through them. Anne Beathe Tvinnereim, Norway's international-aid minister, points to a project in Zambia in which a small cadre of farmers are trained not just to use conservation farming of this sort, but to teach it to others as well. In this way, some 200,000 farmers are now being trained each year. Roughly half of them have adopted conservation farming, and seen their yields rise by 88% on average as a result.

Close enough, if you have a cgiar

Julian Lampietti of the World Bank, meanwhile, points to the potential for digital technology to help even poor farmers. Those with mobile phones can receive alerts about the weather by text message. They are also no longer at the mercy of predatory middlemen; they can work out for themselves what the market price for their crop is and haggle accordingly. Mobile money, meanwhile, makes it much easier to access small loans or insurance.

These simple sorts of assistance work best when combined, says Giriraj Amarnath of the International Water Management Institute, a branch of the CGIAR. He points to a project in Sri Lanka in which farmers were given drought-resistant seeds, access to weather forecasts and advice via their mobile phones and sold simple insurance policies against drought. The insurers were able to make the policies cheaper because they knew the farmers were receiving other help that would reduce the risk. The farmers were more willing to run the risk of trying new seeds because of the other support they were receiving. The cost of this bundle--roughly $15 a year--is far less than farmers pay for diesel to operate farm machinery, Mr Amarnath notes.

In fact, measures like these are not just cheap, they would pay for themselves if universally adopted, by avoiding the expense of importing staples and delivering food aid. The Global Centre on Adaptation (GCA), a "solutions broker", argues that $15bn a year to help farmers in sub-Saharan Africa adapt to climate change would quickly pay for itself in less need than there would otherwise be for disaster relief. And rich governments are not the only ones who should be looking at the most effective spending. India shells out almost $50bn a year, or around 2% of GDP, to provide farmers cheap fertiliser, energy, credit and insurance, among other things. Many poor countries do something similar. That money, says Maria Tapia of GCA, could bring much greater benefits in terms of both incomes and resilience if redirected towards adaptation.” [1]

·  ·  ·1.  "Room at the bottom; Agriculture." The Economist, 5 Nov. 2022, p. 0.9(US).