Is it patriotic to be complicit in the country's decline?

"Many people in Lithuania constantly curse practically all the authorities and live in a closed circle of passive observers: successive disappointment, waiting, hope and all over again. The Lithuanian voter has a myth hammered into his head that "your vote is important, and if you don't come, they will elect others". What are the ones and the others? And most importantly, can elections make a difference?

 

Let's take a look at what voters voted for and what they got. The program of the ruling TS-LKD begins with the resounding words: "We, the Union of the Fatherland - Lithuanian Christian Democrats, base our principles of political activity on a Christian worldview, we draw inspiration from the political philosophy of conservatism..." The supporting pillars of this worldview: low taxes, less state, freedom of speach and individual freedom.

 

If the voters cared about their own fate more than the affairs of the Vilnius Christmas tree, then it would be clear to many that the country is being pushed to where the older generation has already been. In the past, the communists at least gambled with open cards, and the now-in-power TS-LKD, which adopted neo-Marxist ideology, tries to disguise itself under the veil of "liberal democracy".

 

The real works of this party are diametrically opposed to the claims of the program. Check out their program if you don't believe me. Voters were brazenly deceived. Lithuania already has most of the characteristics of a European banana republic, and the ruling coalition is steadily building a police state.

 

Looking at the work of the current composition of the Seimas or the Government, I do not remember a single law, resolution or amendment that would have made anything easier, liberalized, cheaper, or reduced excessive regulation or the burden of bureaucracy.

 

True, there is one area - narcotics. At a time when 1 in 5 young people fail their matriculation exams, the legalization of soft narcotics - I use this term deliberately, not to be misleading - has become one of the most important tasks of this coalition.

 

The bureaucracy, which feels the pulse of politics very well, is simply terrorizing the public. Let the drivers alone count how many new plans to make money at their expense have been created in the past year. The Ministry of Finance was so audacious that it sought permission for employees of the State Tax Inspectorate (VMI) to stop and check vehicle drivers. Seimas committees are constantly developing new plans aimed at further reducing media freedom.

 

The attack on a broad front is also taking place in the spiritual realm. Lithuanian authors are encouraged to create books in "simplified language" so that non-nationals can feel their benefits as well. Legal absurdity and the police state are being tried to be forced into voters' beds - the representative of the ruling Freedom faction of the Seimas had registered amendments regarding sex without consent. These are just a few episodes that show the systematic destruction of traditions, everything that is reasonable, human and noble. And it is spread very widely, because scientific atheism has again been taken out of the long-forgotten arsenal of ideological battles. The generation with the experience of the Soviet era remembers it well. True, now it is called "religious studies". And here the VMU professor allows herself to comment and grind into flour the sermon of the chairman of the Lithuanian bishops' conference at St. Berneliai Mass. And it's done in a public, taxpayer-funded media outlet!

 

Lithuanian Christmas traditions were preserved in families during the occupation and the worst of the Soviet era, and now in the ministries controlled by the so-called conservatives, Christmas is no longer celebrated, because it can offend those for whom it is not a holiday. Did you vote for it and still think your vote counts? And how many Lithuanian people and voters did they not only deceive, but also simply insulted? The so-called conservatives have a unique feature: in a very short time, they are able to gather large groups of society that sincerely hate them. 

 

On the other hand, it is a well-known truth that a nation begins to die when people are taught to despise their history, traditions and culture.

 

Last year, the United Kingdom escorted Elizabeth II on her last trip. One element of the protocol should have caught the eye of keen observers. Some of the most honorable participants of the funeral, who arrived at the very end of the ceremony, were all living former prime ministers and the then prime minister. And it doesn't really matter how and under what circumstances they ended their terms or whether they were popular, but the Prime Minister is the highest elected official of the country and such respect reflects the British political culture and the idea of the continuity of the state. Adolfas Šleževičius, Prime Minister of the 6th Government, died in December. There was no reaction from either the prime minister or the president, and after all, this is part of our recent history, and we don't even know how to write it humanely and culturally anymore. This should not be surprising, because now only selective historical memory is valid, and history is being rewritten and falsified in the eyes of living witnesses. Déjà vu!

 

A separate work would be needed to describe the completely out of control economic situation. MEP Andrius Kubilius, using sophisticated curves, assures that Lithuania has caught up with Japan, and more than eight out of ten Lithuanians believe that the situation in the country is getting worse. The zombified public no longer even realizes that the jump in inflation is largely the result of the Government's incompetence, when it basically did nothing and failed to control, according to one famous Lithuanian economist, the "euro-liber-electro-lachatron". The price jump rippled through all sectors. In the West, where the situation is milder, alarm bells are ringing daily and the "affordable living crisis" is the No. 1 priority for most governments in 2023. 

 

 Most people in Lithuania do not even understand that due to the government's powerlessness, their quality of life has dropped by more than a quarter and no one not only does not take responsibility, but does not even offer to explain! Do you and your voice matter?

 

Lithuania also does not fulfill the mandatory criteria of the Maastricht Treaty regarding inflation, because the Bank of Lithuania (LB) is not doing its job. The housing interest rate is also the highest in Europe. LB does nothing again. Let me remind you that the appointment of the head of the LB is the president's prerogative and the field of direct responsibility.

 

The bad smell of financial scandals and potential cases related to the conflicts of interests of the ministers and other employees of this Government is coming from "Ignitis", but the prosecutor's office is also silent. In short, laws are demonstrably not enforced and violated in Lithuania, and there is an atmosphere of impunity in the highest levels of government. This is possible only when various institutions, societies and interest groups merge with the government.

 

The most tragic feature of Lithuanian democracy is that the criterion of public support no longer plays any role, and ignoring public opinion is one of the signs of totalitarianism.

 

The illusion is created in the public space that everything is in order in the country, the idyll is disturbed only by small groups of renegades, but the ruling TS-LKD is supported by only a little more than 10%. voters. And do you remember British Prime Minister Liz Truss, who was in office for just 7 weeks and resigned sensationally? Within the margin of error, her ranking was almost the same as that of Ingrida Šimonytė. In a mature democracy, this means political bankruptcy, but Lithuania is not like that. So, a very simple question: who does the Government represent and on whose behalf is this state governed?

 

A few words about the parliamentary opposition or "those" who theoretically could and should replace the fully complicit rulers. In reality, there is no opposition, because parties whose rating does not exceed 10% cannot be considered serious players. They are unable to speak with one voice, choose a leader, or form a shadow government. Have you heard from them at least one serious and reasonable alternative or course of action? There is nothing of the sort, only isolated convulsions of technocratic politics. The phenomenon known as "technocratic politics" that has taken hold in Lithuania is no politics at all, it is just the simplest bookkeeping, without any idea and values, strategy or clear goal.

 

The best illustration is the Klaipėda mayor Vytautas Grubliauskas, who fled to the Social Democrats, who explained that it was a value choice, but he will remain a liberal at heart. Political prostitution is taking on new colors, but let's not be mistaken, this is not a problem of V. Grubliauskas, but of the Social Democrats. How will we have to react when they talk about values again before the election? The army of Saulius Skvernelis was formed from political vagrants, and other parties and factions are full of them.

 

The mayor of the second largest city also set a new standard of audacity. The list of candidates for the city council of Kaunas' governing party "Vieninga Kaunas" includes the two sons of the mayor Visvaldas Matijošaitis and the life partner of the city manager. And let's not be mistaken again, this is not V. Matijošaitis's problem, he could not do it without the whole regiment of supporters from "Vieningas Kaunas", which calls itself an "open and responsible public organization", and the townspeople who watch it completely passively. In the same way, the mayor Remigijus Šimašius is a product created by the people of Vilnius, he have spit on everything. In civilized countries, such tent circuses would have been banished a long time ago.

 

Let's play a very simple game. In Western parliaments, their members constantly emphasize their connection with the electorate, and in listening to debates in the British parliament, I have not heard a single speech by an MP without the words "my constituents" or "in my constituency". Last year, the Seimas had many votes on extremely serious issues: they voted for the incomprehensible permission for banks to monitor the privacy of customers, on partnerships, on drugs. And now, like in school, raise your hands those whose constituencies' elected members of the Seimas sent you a letter or a message before those most important votes and invited you to meet and listen to your opinion live, to consult on these very important issues. And still think your voice matters?

 

Parties have lost their meaning, because they do not have any ideological foundations that would determine value politics and draw red lines, so we have fake conservatives, liberals, crydems, socdems.

 

The deficit of democracy is evident throughout all parties - from Gabrielius Landsbergis to Ramūnas Karbauskis, S. Skvernelis, Viktor Uspaskichs. These are dead batches because they are incapable of regeneration. For this reason, the Seimas has also degenerated, because instead of being a representative of the nation, it is a crudely molded, glued, stitched center of power representation. There is no longer an a la carte menu in politics - voters have practically no choice and only obediently follow the political agenda presented to them.

 

It is obvious that due to the intellectual poverty of the parties and intertwined interests, Lithuania is no longer able to carry out at least a more intelligent, decisive, complex and internal policy based on real values, to respond adequately to the serious challenges of the present.

 

But there will be elections and again the majority will vote out of inertia, and not for those they like, but for those they least dislike. In such circumstances, don't people become complicit in another economic and social decline by participating in elections, or is it patriotic? Or maybe an active patriotic position is just not to vote and not take responsibility for what is being done to this country?

 

Our parties are like the Lithuanian Football Federation: they can change one face or another, but the essence will remain. It just needs to be liquidated, the premises disinfected and everything started from scratch with completely new people. You can't ban existing parties, you just have to ignore them. What is the solution? A strong alternative. There must be an intelligent and strong leader who would be able to unite the country's intellectual potential and intellectuals, now pushed to the margins, for joint work. Traps for political defectors must be placed at the door of this formation, because they will immediately feel where the wind is blowing from. It's theoretically possible, but citizens who don't care about their country need to get off their asses."

 

Ar pilietiška būti šalies nuosmukio bendrininku?

 

"Daug žmonių Lietuvoje nuolat keikia praktiškai visas valdžias ir gyvena uždarame pasyvaus stebėtojo rate: eilinis nusivylimas, laukimas, viltis ir vėl viskas iš naujo. Lietuvos rinkėjui į galvą yra įkaltas mitas, kad „tavo balsas svarbus, o jei neateisi, tai išrinks kitus“. Kokie yra „tie“ ir „anie“? Ir svarbiausia – ar rinkimai gali ką nors pakeisti?

Pasižiūrėkime, už ką rinkėjai balsavo ir ką gavo. Valdančiosios TS-LKD programa prasideda skambiais žodžiais: „Mes, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, savo politinės veiklos principus grindžiame krikščioniška pasaulėžiūra, įkvėpimo semiamės konservatizmo politinėje filosofijoje...“ Šios pasaulėžiūros atraminiai stulpai: maži mokesčiai, mažiau valstybės, žodžio ir individo laisvė.

Jeigu rinkėjams jų pačių likimas rūpėtų labiau nei Vilniaus Kalėdų eglės reikalai, tuomet daugeliui būtų aišku, kad šalis stumiama ten, kur vyresnioji karta jau yra buvusi. Anksčiau komunistai bent lošė atviromis kortomis, o valdžioje dabar esanti TS-LKD, perėmusi neomarksistinę ideologiją, bando maskuotis „liberaliosios demokratijos“ šydu.

Šios partijos realūs darbai yra diametraliai priešingi programos teiginiams. Pasiskaitykite jų programą, jei netikite. Rinkėjai buvo įžūliai apgauti. Lietuva jau dabar turi daugumą Europos bananų respublikos bruožų, o valdančioji koalicija nuosekliai kuria policinę valstybę.

Žvelgdamas į dabartinės sudėties Seimo ar Vyriausybės darbą, aš neprisimenu nė vieno įstatymo, nutarimo ar pataisos, kuri ką nors būtų palengvinusi, liberalizavusi, atpiginusi, sumažinusi perteklinį reguliavimą ar biurokratijos naštą.

Tiesa, yra viena sritis – narkotikai. Tuo metu, kai 1 iš 5 jaunuolių neišlaiko brandos egzaminų, lengvųjų narkotikų legalizavimas – sąmoningai vartoju šį terminą, o ne bandomą primesti klaidinantį – tapo vienu iš svarbiausių šios koalicijos darbų.

Politikos pulsą puikiai jaučianti biurokratija jau tiesiog terorizuoja visuomenę. Tegul vien vairuotojai suskaičiuoja, kiek per praėjusius metus sukurpta naujų planų pasipinigauti jų sąskaita. Finansų ministerija tiek suįžūlėjo, kad užsimanė leidimo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) darbuotojams stabdyti ir tikrinti transporto priemonių vairuotojus. Seimo komitetuose nuolat brandinami nauji planai, kuriais siekiama dar labiau sumažinti žiniasklaidos laisvę.

Puolimas plačiu frontu vyksta ir dvasinėje srityje. Lietuvių autoriai raginami kurti knygas „supaprastinta kalba“, kad jų naudą pajustų ir kitataučiai. Įstatyminį absurdą ir policinę valstybę siekiama jėga įkišti ir į rinkėjų lovas – valdančiosios Seimo Laisvės frakcijos atstovė buvo užregistravusi pataisas dėl sekso be sutikimo. Tai tik keli epizodai, rodantys, kad sistemiškai naikinamos tradicijos, viskas, kas protinga, žmogiška ir kilnu. O užsimota labai plačiai, nes iš seniai užmiršto ideologinių kovų arsenalo vėl ištrauktas mokslinis ateizmas. Sovietmečio patirtį turinti karta tai puikiai prisimena. Tiesa, dabar tai vadinama „religijotyra“. Ir štai VDU profesorė leidžia sau komentuoti ir sumalti į miltus Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko pamokslą Bernelių Šv. Mišiose. Ir tai daroma viešai, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje žiniasklaidos priemonėje!

Lietuviškos Kalėdų tradicijos buvo išsaugotos šeimose per okupaciją ir gūdžiausią sovietmetį, o dabar vadinamųjų konservatorių valdomose ministerijose Kalėdos jau nebešvenčiamos, nes tai esą gali užgauti tuos, kuriems tai nėra šventė. Ar jūs už tai balsavote ir vis dar manote, kad jūsų balsas yra svarbus? O kiek Lietuvos žmonių ir rinkėjų jie tuo ne tik užgavo, bet ir paprasčiausiai įžeidė? Vadinamieji konservatoriai turi unikalų bruožą: per labai trumpą laiką jie sugeba suburti dideles visuomenės grupes, kurios jų nuoširdžiai nekenčia. Kita vertus, gerai žinoma tiesa, kad tauta pradeda mirti, kai žmonės pradedami mokyti niekinti savo istoriją, tradicijas ir kultūrą.

Pernai Jungtinė Karalystė į paskutinę kelionę išlydėjo Elžbietą II. Akyliems stebėtojams į akis turėjo kristi vienas protokolo elementas. Vieni iš garbingiausių laidotuvių dalyvių, atvykę pačioje ceremonijos pabaigoje, buvo visi esantys gyvi buvę ministrai pirmininkai bei tuometinė premjerė. Ir visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie baigė savo kadencijas, ar buvo populiarūs, bet premjeras yra aukščiausias renkamas šalies pareigūnas ir tokia pagarba atspindi britų politikos kultūrą ir valstybės tęstinumo idėją. Gruodį mirė 6-osios Vyriausybės premjeras Adolfas Šleževičius. Nebuvo jokios reakcijos nei iš premjerės, nei iš prezidento, o juk tai mūsų naujausios istorijos dalis, mes net jau nebemokame jos žmoniškai ir kultūringai rašyti. Tai neturėtų stebinti, nes dabar galioja tik selektyvi istorinė atmintis, o gyvų liudininkų akyse istorija perrašoma ir klastojama. Dejà vu!

Atskiro veikalo reikėtų norint apibūdinti visiškai nevaldomą ekonomikos situaciją. Europarlamentaras Andrius Kubilius, pasitelkęs įmantrias kreives, tikina, kad Lietuva pasivijo Japoniją, o daugiau nei aštuoni iš dešimties lietuvių mano, kad situacija šalyje blogėja. Užzombinta visuomenė net nebesuvokia, kad infliacijos šuolis didžiąja dalimi yra Vyriausybės nekompetencijos pasekmė, kai ji iš esmės nieko nedarė ir nesuvaldė, anot vieno garsaus Lietuvos ekonomisto, „euro-liber-elektro-lachatrono“. Kainų šuolis nuvilnijo per visus sektorius. Vakaruose, kur situacija švelnesnė, kasdien skamba pavojaus varpai ir „brangstančio gyvenimo krizė“ yra daugumos vyriausybių 2023-iųjų prioritetas Nr. 1. Dauguma Lietuvoje net nesupranta, kad dėl Vyriausybės bejėgiškumo jų gyvenimo kokybė smuko daugiau nei ketvirtadaliu ir niekas ne tik neprisiima atsakomybės, bet net nesiteikia pasiaiškinti! Ar jūs ir jūsų balsas yra svarbūs?

Lietuva nevykdo ir privalomo Mastrichto sutarties kriterijaus dėl infliacijos, nes Lietuvos bankas (LB) neatlieka savo darbo. Būsto palūkanų norma taip pat didžiausia Europoje. LB vėl nieko nedaro. Priminsiu, kad LB vadovo skyrimas yra prezidento prerogatyva ir tiesioginės atsakomybės laukas.

Nuo „Igničio“ sklinda blogas finansinių aferų ir potencialių bylų, susijusių su šios Vyriausybės ministrų ir kitų tarnautojų interesų konfliktais, kvapas, tačiau tyli ir prokuratūra. Trumpai tariant, Lietuvoje demonstratyviai nevykdomi ir pažeidinėjami įstatymai, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Tai įmanoma tik tuomet, kai įvairios institucijos, visuomenės ir interesų grupės susilieja su valdžia.

Tragiškiausias lietuviškosios demokratijos bruožas yra tas, kad visuomenės palaikymo kriterijus nebevaidina beveik jokio vaidmens, o visuomenės nuomonės ignoravimas – vienas iš totalitarizmo požymių.

Viešojoje erdvėje kuriama iliuzija, kad šalyje viskas tvarkoje, idilę drumsčia tik maži būreliai atskalūnų, bet juk valdančiąją TS-LKD palaiko tik kiek daugiau nei 10 proc. rinkėjų. O prisimenate vos 7 savaites poste išbuvusią ir sensacingai atsistatydinusią britų premjerę Liz Truss? Paklaidos ribose jos reitingas buvo beveik tos pats, kaip ir Ingridos Šimonytės. Brandžioje demokratijoje tai reiškia politinį bankrotą, bet Lietuva nėra tokia. Taigi, labai paprastas klausimas: kam atstovauja Vyriausybė ir kieno vardu valdoma ši valstybė?

Keli žodžiai apie parlamentinę opoziciją arba „anuos“, kurie teoriškai galėtų ir turėtų pakeisti visiškai susimovusius valdančiuosius. Realiai opozicijos nėra, nes negalima rimtomis žaidėjomis laikyti partijų, kurių reitingas neperlipa 10 proc. Jos nesugeba kalbėti vienu balsu, išsirinkti lyderio, suformuoti šešėlinės vyriausybės. Ar girdėjote iš jų bent vieną rimtą ir pagrįstą alternatyvą arba veiksmų programą? Nieko panašaus nėra, yra tik pavienės technokratinės politikos konvulsijos. Lietuvoje įsigalėjęs reiškinys, vadinamas „technokratine politika“, – jokia politika, tai tik paprasčiausia buhalterija, neturinti jokios idėjos ir vertybių, strategijos ar aiškaus tikslo.

Geriausia iliustracija – pas socialdemokratus pabėgęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kuris aiškino, kad tai yra vertybinis pasirinkimas, bet širdyje išliks liberalu. Politinė prostitucija įgauna vis naujų spalvų, bet nesuklyskime, tai – ne V. Grubliausko, o socialdemokratų problema. Kaip turėsime reaguoti, kai prieš rinkimus jie vėl prabils apie vertybes? Iš politinių valkatų suformuota ir Sauliaus Skvernelio kariauna, tokių pilnos ir kitos partijos bei frakcijos.

Naują įžūlumo standartą nustatė ir antrojo didžiausio miesto meras. Kauno valdančiųjų „Vieningo Kauno“ kandidatų į miesto tarybą sąraše – abu mero Visvaldo Matijošaičio sūnūs bei miesto vadovo gyvenimo draugė. Ir vėl nesuklyskime, tai – ne V. Matijošaičio problema, jis to negalėtų padaryti be viso pulko jį supančių padlaižių iš „Vieningo Kauno“, save vadinančio „atvira ir atsakinga visuomenine organizacija“, ir visiškai pasyviai tai stebinčių miestiečių. Lygiai taip pat ir meras Remigijus Šimašius yra į viską nusispjovusių vilniečių sukurtas produktas. Civilizuotose šalyse tokie šapito cirkai seniai būtų išvaikyti.

Pažaiskime labai paprastą žaidimą. Vakarų parlamentuose jų nariai nuolat akcentuoja savo ryšį su rinkėjais, o klausydamasis debatų britų parlamente, aš negirdėjau nė vienos parlamentaro kalbos, kurioje nebūtų žodžių „mano rinkėjai“ arba „mano rinkimų apygardoje“. Pernai Seime buvo ne vienas balsavimas itin rimtais klausimais: jie balsavo už sveiku protu nesuvokiamą leidimą bankams sekti klientų privatumą, dėl partnerystės, dėl narkotikų. O dabar kaip mokykloje pakelkite rankas tie, kurių apygardose išrinkti Seimo nariai prieš tuos svarbiausius balsavimus atsiuntė jums laišką arba žinutę ir pakvietė susitikti bei gyvai išklausyti jūsų nuomonę, pasitarti šiais itin svarbiais klausimais. Ir vis dar manote, kad jūsų balsas yra svarbus?

Partijos neteko prasmės, nes jos neturi jokių ideologinių pamatų, kurie lemtų vertybinę politiką ir brėžtų raudonas linijas, todėl turime feikinius konservatorius, liberalus, krikdemus, socdemus.

 Demokratijos deficitas ryškus visose partijose – nuo Gabrieliaus Landsbergio iki Ramūno Karbauskio, S. Skvernelio, Viktoro Uspaskicho. Tai yra mirusios partijos, nes jos nepajėgios atsinaujinti. Dėl šios priežasties išsigimė ir Seimas, nes užuot buvęs tautos atstovybe, jis yra grubiai sulipdytas, suklijuotas, sudygsniuotas galių atstovavimo centras. Politikoje nebėra a la carte meniu – rinkėjai praktiškai neturi pasirinkimo ir tik klusniai gromuluoja jiems pateikiamą politinę dienotvarkę.

Akivaizdu, kad dėl partijų intelektinio skurdo ir persipynusių interesų Lietuva nebepajėgi vykdyti bent kiek protingesnės, ryžtingesnės, sudėtingesnės ir realiomis vertybėmis grįstos vidaus politikos, adekvačiai reaguoti į rimtus dabarties iššūkius.

Bet rinkimai bus ir vėl dauguma balsuos iš inercijos, ir ne už tuos, kurie patinka, o už tuos, kurių mažiausiai nemėgsta. Ar tokiomis aplinkybėmis rinkimuose dalyvaudami žmonės netampa eilinio ekonominio ir socialinio nuosmukio bendrininkais, ar tai pilietiška? O gal aktyvi pilietinė pozicija – kaip tik nebalsuoti ir neprisiimti atsakomybės už tai, kas daroma su šia valstybe?

Mūsų partijos – kaip Lietuvos futbolo federacija: gali pakeisti vieną ar kitą veidą, bet esmė išliks. Ją tiesiog reikia likviduoti, išdezinfekuoti patalpas ir su visiškai naujais žmonėmis viską pradėti nuo nulio. Esamų partijų neuždrausi, jas tiesiog reikia ignoruoti. Kokia išeitis? Stipri alternatyva. Turi atsirasti protingas ir stiprus lyderis, kuris bendram darbui sugebėtų suvienyti dabar į užribį išstumtą šalies intelektinį potencialą ir šviesuomenę. Prie šio darinio durų turi būti pastatytos politinių perbėgėlių ir prisiplakėlių gaudyklės, nes jie iškart pajus, iš kur vėjas pučia. Teoriškai tai įmanoma, bet savo šaliai neabejingi piliečiai turi pakelti užpakalius nuo sofų."

Įspūdingi laidavimai, padedantys susirasti darbą --- Norint paprašyti ką nors pasakyti gerą žodį, reikia strateguoti

  „Daugelis darbuotojų, atleistų iš technologijų ir kitose srityse, įsidarbina pas naujus darbdavius, taikydami veiksmingą taktiką – priversdami už juos laiduoti įmonės asmenį.

 

     Automatizuotų įdarbinimo sistemų amžiuje kandidatų į tą patį darbą patvirtinimas gali padėti išsiskirti iš daugybės, jei ne šimtų, pretenduojančių į tą patį darbą.

 

     Daugelis žmonių, kurie paskelbė apie atleidimą „LinkedIn“ ir kituose internetinių tinklų forumuose, sako, kad tai gali greitai paskatinti darbuotojus ir kitų įmonių darbuotojus pasiūlyti darbą, o netrukus – ir realių pasiūlymų. Talentų valdymo programinės įrangos įmonės „SilkRoad Technology Inc.“ atliktas įdarbinimo praktikos daugiau, nei 1000 vidutinių ir didelių įmonių tyrime nustatyta, kad daugiau, nei 30 % visų samdomų darbuotojų buvo nukreipti jau dirbančių darbuotojų.

 

     Tačiau norint paprašyti siuntimo, dažnai reikia strategavimo ir noro priimti galimą atmetimą, sako darbo ieškantys veteranai ir karjeros treneriai.

 

     Nesvarbu, ar prašote ko nors pasakyti gerą žodį su samdymo vadybininku, persiųsti savo gyvenimo aprašymą įdarbintojui ar patvirtinti jus „LinkedIn“, pasikliaukite tuo, kas dirba įmonėje arba turi ryšių su žmonėmis, kurie tai daro. Visada leiskite atsisakyti savo referentui, jei jis nesijaučia patogiai.

 

     „Reikia suteikti kitam žmogui daug erdvės ir priversti juos nesijausti taip, lyg tu jį spaudi“, – sako Dorie Clark, dėstanti vadovų išsilavinimą Duke universiteto Fuqua verslo mokykloje ir Kolumbijos verslo mokykloje.

 

     Jei tai kažkas, ką pažįstate profesionaliai, bet nesate artimi, iš pradžių pasakykite, kad siunčiate prašymą jo darbdaviui, sako ji. Tada būkite tiesmukas ir pasakykite: „Nežinau, ar jums būtų tinkama ką nors pasakyti už mane, bet jei jausitės patogiai, tai darydami, būčiau labai dėkingas“.

 

     Jei asmuo, kurio klausiate, pažįsta jus socialiai, o ne profesinėje srityje, paaiškinkite, kad vien garantavimas už charakterį būtų labai svarbus, tačiau pasakykite, kad suprantate, jei jis mano, kad negali. Pripažinkite, kad prašote paslaugos, sako ji.

 

     „Kartais tiesiog reikia pasilenkti į nepatogų būvį“, – sako ji.

 

     Jei asmuo atsisako, žinokite, kad jis gali turėti svarių savo sprendimo priežasčių. Profesionalai linkę užmegzti ryšius, kurie yra prasmingi ir sustiprins jų pačių reputaciją, sako Alisa Cohn, vykdomoji trenerė ir autorė. Jie gali žinoti daugiau apie poziciją, į kurią pretenduojate, ir kodėl jūs netinkate. Jie taip pat gali jaustis nepažįstantys jūsų pakankamai gerai, kad galėtų jus nukreipti, ir kai kurie taip pasakys.

 

     Jei jūsų siuntėjas sutinka padėti, būkite iniciatyvus ir atsiųskite pastraipą apie savo pasiekimus, jie gali tiesiog persiųsti, sako kiti karjeros patarėjai.

 

     Tokiose situacijose padeda stiprus profesionalų tinklas. Patikrinkite savo „LinkedIn“ tinkle visus, turinčius ryšį su tiksliniu darbdaviu, pataria Faye Liu, kuri sako, kad kartais naudojasi tokia taktika, kad užmegztų ryšius su potencialiais naujais savo cheminių pirštų atspaudų technologijų įmonės „RevoChem LLC“ verslo klientais.

 

     „Tai turi būti klientas, kurį pažįstu seniai, ir žmogus, kuris labai nori padėti“, – sako ji.

 

     Kai kurie specialistai teigia, kad jiems sekėsi užmegzti kreipimosi kontaktus. Kai 2022 m. Deekshit Bonthala Nagendra ieškojo produktų vadovo darbo, jis sako ištyręs komandas, prie kurių pretendavo prisijungti, tada išsiuntė tiems komandos nariams pranešimą „LinkedIn“. Jis paminėjo savo stažuotes ir inžinerijos studijas Duke ir sakė norintis sužinoti, ką reiškia dirbti jų įmonėje.

 

     Kai jis susisiekė, jis sako, kad paprašė patarimo, kaip surinkti pokalbį ir ar jie galėtų jį sujungti su samdymo vadovu. Jei jis gautų „ne“, jis paklaustų, ar galėtų jį nukreipti į komandos darbuotoją ar kitą komandos narį, kuris galėtų patarti.

 

     Ponas Nagendra sako, kad toks požiūris padėjo jam įsidarbinti San Francisko technologijų įmonėje, kurioje jis pradeda šį mėnesį.

 

     „Žmonės visada pasiruošę padėti tol, kol mato, kad kitas žmogus stengiasi, ir kad jie tikrai nori šio darbo“, – sako jis." [1]

1. Snag Referrals to Help Land a Job --- Asking someone to put in a good word takes strategizing
Smith, Ray A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 05 Jan 2023: A.10.

Snag Referrals to Help Land a Job --- Asking someone to put in a good word takes strategizing

"Many workers who have been laid off in tech and elsewhere are landing jobs at new employers with an effective tactic -- getting a company insider to vouch for them.

In the age of automated hiring systems, having the endorsement of someone on the inside can help candidates stand out from the dozens, if not hundreds, of applicants for the same job.

Many people who have advertised their layoffs on LinkedIn and other online networking forums say it can quickly lead to job referrals from recruiters and employees at other companies and, soon, actual offers. In a study of recruiting practices at more than 1,000 mid- and large-size companies by talent-management software firm SilkRoad Technology Inc., employee referrals accounted for more than 30% of all hires.

Yet asking for a referral often takes strategizing and the willingness to accept potential rejection, veteran job seekers and career coaches say.

Whether asking someone to put in a good word for you with a hiring manager, forward your resume to a recruiter or endorse you on LinkedIn, lean on someone who is at the company -- or has ties to people who do. Always give your referrer an out in case they don't feel comfortable.

"You need to give the other person a lot of space and make them not feel like you are pressuring them," says Dorie Clark, who teaches executive education at Duke University's Fuqua School of Business and Columbia Business School.

If it is someone you know professionally but aren't close to, tell them at the outset that you are sending your application to their employer, she says. Then be direct and say, "'I don't know if it would be appropriate for you to put in a word for me, but if you feel comfortable doing that, I'd really appreciate it."

If the person you are asking knows you socially, not professionally, explain that just vouching for your character would go a long way, but say you understand if they feel they can't. Acknowledge that you are asking for a favor, she says.

"Sometimes you just need to lean into the awkward," she says.

If the person declines, know that they might have good reasons for their decision. Professionals tend to make connections that make sense and will enhance their own reputation, says Alisa Cohn, an executive coach and author. They might know more about the position you are applying for, and why you aren't the right fit. They might also feel they don't know you well enough to refer you, and some will say so.

If your referrer agrees to help, be proactive and send along a paragraph of your accomplishments they can simply forward, other career advisers say.

A strong professional network is helpful in these situations. Check your LinkedIn network for anyone with a connection to your target employer, advises Faye Liu, who says she sometimes uses the tactic to make connections with potential newbusiness leads for her chemical-fingerprinting technology firm, RevoChem LLC.

"It has to be a client I've known for a long time and a person that's very willing to help," she says.

Some professionals say they have had success making referral contacts on the fly. When Deekshit Bonthala Nagendra looked for a product manager job in 2022, he says he researched the teams he was applying to join, then messaged those team members on LinkedIn. He cited his internships and graduate engineering studies at Duke and said he wanted to learn what it was like to work at their company.

Once he made contact, he says he asked for advice on scoring an interview and whether they could connect him with the hiring manager. If he got a no, he would ask if they could refer him to a recruiter for the team or another team member who might give advice.

Mr. Nagendra says the approach helped him land a job at a San Francisco technology company where he is starting this month.

"People are always willing to help as long as they see there's effort from the other person that they really want this job," he says." [1]

1. Snag Referrals to Help Land a Job --- Asking someone to put in a good word takes strategizing
Smith, Ray A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 05 Jan 2023: A.10.