"Daug žmonių Lietuvoje nuolat keikia
praktiškai visas valdžias ir gyvena uždarame pasyvaus stebėtojo rate: eilinis
nusivylimas, laukimas, viltis ir vėl viskas iš naujo. Lietuvos rinkėjui į galvą
yra įkaltas mitas, kad „tavo balsas svarbus, o jei neateisi, tai išrinks
kitus“. Kokie yra „tie“ ir „anie“? Ir svarbiausia – ar rinkimai gali ką nors
pakeisti?
Pasižiūrėkime, už ką rinkėjai
balsavo ir ką gavo. Valdančiosios TS-LKD programa prasideda skambiais žodžiais:
„Mes, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, savo politinės veiklos
principus grindžiame krikščioniška pasaulėžiūra, įkvėpimo semiamės
konservatizmo politinėje filosofijoje...“ Šios pasaulėžiūros atraminiai
stulpai: maži mokesčiai, mažiau valstybės, žodžio ir individo laisvė.
Jeigu rinkėjams jų pačių likimas
rūpėtų labiau nei Vilniaus Kalėdų eglės reikalai, tuomet daugeliui būtų aišku,
kad šalis stumiama ten, kur vyresnioji karta jau yra buvusi. Anksčiau
komunistai bent lošė atviromis kortomis, o valdžioje dabar esanti TS-LKD,
perėmusi neomarksistinę ideologiją, bando maskuotis „liberaliosios
demokratijos“ šydu.
Šios partijos realūs darbai yra
diametraliai priešingi programos teiginiams. Pasiskaitykite jų programą, jei
netikite. Rinkėjai buvo įžūliai apgauti. Lietuva jau dabar turi daugumą Europos
bananų respublikos bruožų, o valdančioji koalicija nuosekliai kuria policinę
valstybę.
Žvelgdamas į dabartinės sudėties Seimo ar Vyriausybės darbą,
aš neprisimenu nė vieno įstatymo, nutarimo ar pataisos, kuri ką nors būtų
palengvinusi, liberalizavusi, atpiginusi, sumažinusi perteklinį reguliavimą ar
biurokratijos naštą.
Tiesa, yra viena sritis –
narkotikai. Tuo metu, kai 1 iš 5 jaunuolių neišlaiko brandos egzaminų, lengvųjų
narkotikų legalizavimas – sąmoningai vartoju šį terminą, o ne bandomą primesti
klaidinantį – tapo vienu iš svarbiausių šios koalicijos darbų.
Politikos pulsą puikiai jaučianti
biurokratija jau tiesiog terorizuoja visuomenę. Tegul vien vairuotojai
suskaičiuoja, kiek per praėjusius metus sukurpta naujų planų pasipinigauti jų
sąskaita. Finansų ministerija tiek suįžūlėjo, kad užsimanė leidimo Valstybinės
mokesčių inspekcijos (VMI) darbuotojams stabdyti ir tikrinti transporto
priemonių vairuotojus. Seimo komitetuose nuolat brandinami nauji planai,
kuriais siekiama dar labiau sumažinti žiniasklaidos laisvę.
Puolimas plačiu frontu vyksta ir
dvasinėje srityje. Lietuvių autoriai raginami kurti knygas „supaprastinta
kalba“, kad jų naudą pajustų ir kitataučiai. Įstatyminį absurdą ir policinę
valstybę siekiama jėga įkišti ir į rinkėjų lovas – valdančiosios Seimo Laisvės
frakcijos atstovė buvo užregistravusi pataisas dėl sekso be sutikimo. Tai tik
keli epizodai, rodantys, kad sistemiškai naikinamos tradicijos, viskas, kas
protinga, žmogiška ir kilnu. O užsimota labai plačiai, nes iš seniai užmiršto
ideologinių kovų arsenalo vėl ištrauktas mokslinis ateizmas. Sovietmečio
patirtį turinti karta tai puikiai prisimena. Tiesa, dabar tai vadinama
„religijotyra“. Ir štai VDU profesorė leidžia sau komentuoti ir sumalti į
miltus Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko pamokslą Bernelių Šv. Mišiose.
Ir tai daroma viešai, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje žiniasklaidos
priemonėje!
Lietuviškos Kalėdų tradicijos buvo
išsaugotos šeimose per okupaciją ir gūdžiausią sovietmetį, o dabar vadinamųjų
konservatorių valdomose ministerijose Kalėdos jau nebešvenčiamos, nes tai esą
gali užgauti tuos, kuriems tai nėra šventė. Ar jūs už tai balsavote ir vis dar
manote, kad jūsų balsas yra svarbus? O kiek Lietuvos žmonių ir rinkėjų jie tuo
ne tik užgavo, bet ir paprasčiausiai įžeidė? Vadinamieji konservatoriai turi
unikalų bruožą: per labai trumpą laiką jie sugeba suburti dideles visuomenės
grupes, kurios jų nuoširdžiai nekenčia. Kita vertus, gerai žinoma tiesa, kad
tauta pradeda mirti, kai žmonės pradedami mokyti niekinti savo istoriją,
tradicijas ir kultūrą.
Pernai Jungtinė Karalystė į
paskutinę kelionę išlydėjo Elžbietą II. Akyliems stebėtojams į akis turėjo
kristi vienas protokolo elementas. Vieni iš garbingiausių laidotuvių dalyvių,
atvykę pačioje ceremonijos pabaigoje, buvo visi esantys gyvi buvę ministrai
pirmininkai bei tuometinė premjerė. Ir visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis
aplinkybėmis jie baigė savo kadencijas, ar buvo populiarūs, bet premjeras yra
aukščiausias renkamas šalies pareigūnas ir tokia pagarba atspindi britų
politikos kultūrą ir valstybės tęstinumo idėją. Gruodį mirė 6-osios Vyriausybės
premjeras Adolfas Šleževičius. Nebuvo jokios reakcijos nei iš premjerės, nei iš
prezidento, o juk tai mūsų naujausios istorijos dalis, mes net jau nebemokame
jos žmoniškai ir kultūringai rašyti. Tai neturėtų stebinti, nes dabar galioja
tik selektyvi istorinė atmintis, o gyvų liudininkų akyse istorija perrašoma ir
klastojama. Dejà vu!
Atskiro veikalo reikėtų norint
apibūdinti visiškai nevaldomą ekonomikos situaciją. Europarlamentaras Andrius
Kubilius, pasitelkęs įmantrias kreives, tikina, kad Lietuva pasivijo Japoniją,
o daugiau nei aštuoni iš dešimties lietuvių mano, kad situacija šalyje blogėja.
Užzombinta visuomenė net nebesuvokia, kad infliacijos šuolis didžiąja
dalimi yra Vyriausybės nekompetencijos pasekmė, kai ji iš esmės nieko nedarė ir
nesuvaldė, anot vieno garsaus Lietuvos ekonomisto, „euro-liber-elektro-lachatrono“.
Kainų šuolis nuvilnijo per visus sektorius. Vakaruose, kur situacija švelnesnė,
kasdien skamba pavojaus varpai ir „brangstančio gyvenimo krizė“ yra daugumos
vyriausybių 2023-iųjų prioritetas Nr. 1. Dauguma Lietuvoje net nesupranta, kad dėl
Vyriausybės bejėgiškumo jų gyvenimo kokybė smuko daugiau nei ketvirtadaliu ir
niekas ne tik neprisiima atsakomybės, bet net nesiteikia pasiaiškinti! Ar jūs
ir jūsų balsas yra svarbūs?
Lietuva nevykdo ir privalomo
Mastrichto sutarties kriterijaus dėl infliacijos, nes Lietuvos bankas (LB)
neatlieka savo darbo. Būsto palūkanų norma taip pat didžiausia Europoje. LB vėl
nieko nedaro. Priminsiu, kad LB vadovo skyrimas yra prezidento prerogatyva ir
tiesioginės atsakomybės laukas.
Nuo „Igničio“ sklinda blogas finansinių
aferų ir potencialių bylų, susijusių su šios Vyriausybės ministrų ir kitų
tarnautojų interesų konfliktais, kvapas, tačiau tyli ir prokuratūra. Trumpai
tariant, Lietuvoje demonstratyviai nevykdomi ir pažeidinėjami įstatymai,
aukščiausiuose valdžios sluoksniuose tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Tai įmanoma
tik tuomet, kai įvairios institucijos, visuomenės ir interesų grupės susilieja
su valdžia.
Tragiškiausias lietuviškosios demokratijos bruožas yra tas,
kad visuomenės palaikymo kriterijus nebevaidina beveik jokio vaidmens, o
visuomenės nuomonės ignoravimas – vienas iš totalitarizmo požymių.
Viešojoje erdvėje kuriama iliuzija,
kad šalyje viskas tvarkoje, idilę drumsčia tik maži būreliai atskalūnų, bet juk
valdančiąją TS-LKD palaiko tik kiek daugiau nei 10 proc. rinkėjų. O prisimenate
vos 7 savaites poste išbuvusią ir sensacingai atsistatydinusią britų premjerę
Liz Truss? Paklaidos ribose jos reitingas buvo beveik tos pats, kaip ir
Ingridos Šimonytės. Brandžioje demokratijoje tai reiškia politinį bankrotą, bet
Lietuva nėra tokia. Taigi, labai paprastas klausimas: kam atstovauja Vyriausybė
ir kieno vardu valdoma ši valstybė?
Keli žodžiai apie parlamentinę
opoziciją arba „anuos“, kurie teoriškai galėtų ir turėtų pakeisti visiškai
susimovusius valdančiuosius. Realiai opozicijos nėra, nes negalima rimtomis
žaidėjomis laikyti partijų, kurių reitingas neperlipa 10 proc. Jos nesugeba
kalbėti vienu balsu, išsirinkti lyderio, suformuoti šešėlinės vyriausybės. Ar
girdėjote iš jų bent vieną rimtą ir pagrįstą alternatyvą arba veiksmų programą?
Nieko panašaus nėra, yra tik pavienės technokratinės politikos konvulsijos.
Lietuvoje įsigalėjęs reiškinys, vadinamas „technokratine politika“, – jokia
politika, tai tik paprasčiausia buhalterija, neturinti jokios idėjos ir
vertybių, strategijos ar aiškaus tikslo.
Geriausia iliustracija – pas
socialdemokratus pabėgęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kuris aiškino,
kad tai yra vertybinis pasirinkimas, bet širdyje išliks liberalu. Politinė
prostitucija įgauna vis naujų spalvų, bet nesuklyskime, tai – ne V.
Grubliausko, o socialdemokratų problema. Kaip turėsime reaguoti, kai prieš
rinkimus jie vėl prabils apie vertybes? Iš politinių valkatų suformuota ir
Sauliaus Skvernelio kariauna, tokių pilnos ir kitos partijos bei frakcijos.
Naują įžūlumo standartą nustatė ir
antrojo didžiausio miesto meras. Kauno valdančiųjų „Vieningo Kauno“ kandidatų į
miesto tarybą sąraše – abu mero Visvaldo Matijošaičio sūnūs bei miesto vadovo
gyvenimo draugė. Ir vėl nesuklyskime, tai – ne V. Matijošaičio problema, jis to
negalėtų padaryti be viso pulko jį supančių padlaižių iš „Vieningo Kauno“, save
vadinančio „atvira ir atsakinga visuomenine organizacija“, ir visiškai pasyviai
tai stebinčių miestiečių. Lygiai taip pat ir meras Remigijus Šimašius yra į
viską nusispjovusių vilniečių sukurtas produktas. Civilizuotose šalyse tokie
šapito cirkai seniai būtų išvaikyti.
Pažaiskime labai paprastą žaidimą.
Vakarų parlamentuose jų nariai nuolat akcentuoja savo ryšį su rinkėjais, o
klausydamasis debatų britų parlamente, aš negirdėjau nė vienos parlamentaro
kalbos, kurioje nebūtų žodžių „mano rinkėjai“ arba „mano rinkimų apygardoje“.
Pernai Seime buvo ne vienas balsavimas itin rimtais klausimais: jie balsavo už
sveiku protu nesuvokiamą leidimą bankams sekti klientų privatumą, dėl
partnerystės, dėl narkotikų. O dabar kaip mokykloje pakelkite rankas tie, kurių
apygardose išrinkti Seimo nariai prieš tuos svarbiausius balsavimus atsiuntė
jums laišką arba žinutę ir pakvietė susitikti bei gyvai išklausyti jūsų
nuomonę, pasitarti šiais itin svarbiais klausimais. Ir vis dar manote, kad jūsų
balsas yra svarbus?
Partijos neteko prasmės, nes jos neturi jokių ideologinių
pamatų, kurie lemtų vertybinę politiką ir brėžtų raudonas linijas, todėl turime
feikinius konservatorius, liberalus, krikdemus, socdemus.
Demokratijos deficitas ryškus visose partijose
– nuo Gabrieliaus Landsbergio iki Ramūno Karbauskio, S. Skvernelio, Viktoro
Uspaskicho. Tai yra mirusios partijos, nes jos nepajėgios atsinaujinti. Dėl
šios priežasties išsigimė ir Seimas, nes užuot buvęs tautos atstovybe, jis yra
grubiai sulipdytas, suklijuotas, sudygsniuotas galių atstovavimo centras.
Politikoje nebėra a la carte meniu – rinkėjai praktiškai neturi
pasirinkimo ir tik klusniai gromuluoja jiems pateikiamą politinę dienotvarkę.
Akivaizdu, kad dėl partijų intelektinio skurdo ir
persipynusių interesų Lietuva nebepajėgi vykdyti bent kiek protingesnės,
ryžtingesnės, sudėtingesnės ir realiomis vertybėmis grįstos vidaus politikos,
adekvačiai reaguoti į rimtus dabarties iššūkius.
Bet rinkimai bus ir vėl dauguma
balsuos iš inercijos, ir ne už tuos, kurie patinka, o už tuos, kurių mažiausiai
nemėgsta. Ar tokiomis aplinkybėmis rinkimuose dalyvaudami žmonės netampa
eilinio ekonominio ir socialinio nuosmukio bendrininkais, ar tai pilietiška? O
gal aktyvi pilietinė pozicija – kaip tik nebalsuoti ir neprisiimti atsakomybės
už tai, kas daroma su šia valstybe?
Mūsų partijos – kaip Lietuvos
futbolo federacija: gali pakeisti vieną ar kitą veidą, bet esmė išliks. Ją
tiesiog reikia likviduoti, išdezinfekuoti patalpas ir su visiškai naujais
žmonėmis viską pradėti nuo nulio. Esamų partijų neuždrausi, jas tiesiog reikia
ignoruoti. Kokia išeitis? Stipri alternatyva. Turi atsirasti protingas ir
stiprus lyderis, kuris bendram darbui sugebėtų suvienyti dabar į užribį
išstumtą šalies intelektinį potencialą ir šviesuomenę. Prie šio darinio durų
turi būti pastatytos politinių perbėgėlių ir prisiplakėlių gaudyklės, nes jie
iškart pajus, iš kur vėjas pučia. Teoriškai tai įmanoma, bet savo šaliai
neabejingi piliečiai turi pakelti užpakalius nuo sofų."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą