Tylaus pasitraukimo revoliucija tęsiasi: geriausiu pasaulio restoranu įvertintas „Noma“ uždaro duris

 

 

"Tyliai pasitraukiantys yra tyliai nepatenkinti alinančiomis valandomis ir intensyvia darbo vietos kultūra. Kai kurie verslo savininkai pabunda, užuodžia kavą ir uždaro verslo duris. Tokių verslo savininkų reikia daugiau. Žmogaus gyvenimas yra per trumpas ir žiaurus, dar iki tol, kai jie padidina jo žiaurumą.

 

     „Kopenhagos šefas René Redzepi sako, kad aukščiausio lygio puikūs pietūs su savo varginančiomis valandomis ir intensyvia darbo kultūra pasiekė lūžio tašką: „Tai netvaru“.

 

     Nuo tada, kai buvo atidarytas prieš du dešimtmečius, „Noma“ – Kopenhagos restoranas, kuriame šiuo metu patiekiama ant grotelių kepta šiaurės elnio širdis ant šviežios pušies guolio ir šafrano ledai bičių vaško dubenyje – pakeitė puikų pietavimą. Nauja pasaulinė gastrolių turistų klasė planuoja pirmos klasės skrydžius ir visas atostogas, turėdama privilegiją mokėti bent 500 dolerių vienam asmeniui už kelių patiekalų degustacinį meniu.

 

     Noma ne kartą buvo geriausių pasaulio restoranų sąrašų viršūnėje, o jo kūrėjas René Redzepi buvo giriamas, kaip ryškiausias ir įtakingiausias jo eros šefas.

 

     Nepaisant to, G. Redzepi sakė „The New York Times“, restoranas bus uždarytas ir bus reguliariai aptarnaujantis tik iki 2024 m. pabaigos.

 

     „Noma“ taps visą darbo dieną dirbančia maisto laboratorija, kuri kuria naujus patiekalus ir produktus savo elektroninės prekybos veiklai „Noma Projects“, o valgomieji bus atviri tik periodiniams iššokantiems atvejams. René Redzepi vaidmuo taps artimesniu vyriausiajam kūrybos pareigūnui, nei virėjui.

 

     Tikėtina, kad šis žingsnis kulinarijos pasaulyje pasiųs smūgines bangas. Kalbant apie futbolą: įsivaizduokite, kad „Manchester United“ nusprendė uždaryti „Old Trafford“ stadioną sirgaliams, nors komanda ir toliau žais.

 

     Sprendimas priimtas, kai „Noma“ ir daugelis kitų elitinių restoranų susiduria su tikrinimu, kaip elgiasi su darbuotojais, kurie gamina ir patiekia šiuos išskirtinius patiekalus, daugelis jų gauna menkai arba jiems visai nemoka. Puikių pietų stilius, kurį Noma padėjo sukurti ir reklamuoti visame pasaulyje – nepaprastai novatoriškas, daug darbo reikalaujantis ir nepaprastai brangus –  išgyvena tvarumo krizę.

 

     Ponas Redzepi, jau seniai pripažinęs, kad, norint pagaminti restorano virtuvėje, reikia alinančių valandų, teigė, kad beveik 100 darbuotojų sąžiningai kompensuoti, išlaikant aukštus standartus, tokiomis kainomis, kokias turės rinka, matematika nėra tinkama.

 

     „Turime visiškai permąstyti pramonę“, – sakė jis. „Tai tiesiog per sunku, ir mes turime dirbti kitaip."

 

     Virtuvės šefas Davidas Kinchas, praėjusią savaitę uždaręs trimis Michelin žvaigždutėmis pažymėtą restoraną „Manresa“ Los Gatos mieste, Kalifornijoje, sakė: „Paskutinieji 30 metų buvo paauksuotas amžius“, kai ambicingų restoranų daugėjo ir tapo mažiau formalūs bei įdomesni. Jo paprasti restoranai liks atviri, tačiau jis teigė, kad puikiu pietavimu nebenorėjo užsiimti pats ar įsprausti jo darbuotojams, vadindamas šį darbą „sulaužiančiu“.

 

     „Puikūs pietūs yra kryžkelėje ir turi būti didžiuliai pokyčiai“, - sakė jis. „Visa pramonė tai supranta, bet nežino, kaip tai išeis“.

 

     Ketverius metus Nomoje dirbęs suomių šefas Kim Mikkola teigė, kad puikūs pietūs, kaip ir deimantai, baletas ir kiti elitiniai užsiėmimai, dažnai būna piktnaudžiavimo objektais.

 

     „Viskas, kas liukso, pastatyta ant kažkieno nugaros; kažkas turi sumokėti“, – sakė jis.

 

   

 

     P. Mikkola, kuriantis tvarių, teisingai valdomų, sumuštinių su kepta vištiena parduotuvių tinklą „KotKot“, sakė vertinantis meniškumą, kurio išmoko Nomoje. „Ar norime visiems pasakyti, kad neturėtume puikių potyrių, o tik valgytume bulves?" jis pasakė. "Visiškai ne. Tai ir yra dilema."

 

     Kūrybiškumas ir jo kaštai

 

     Kadangi pramonės kaštai pradedami nagrinėti, M. Redzepi galvos skausmo padaugėjo, žiniasklaidoje ir internetiniame aktyvumoje kritikuojamas Nomos elgesys su užsienio darbuotojais ir priklausomybė nuo neapmokamų stažuotojų. Spalio mėnesį „Noma“ pradėjo mokėti stažuotojams, prie mėnesinių darbo sąnaudų pridėdama mažiausiai 50 000 dolerių.

 

     Per pastaruosius dvejus metus R. Redzepi ir jo darbuotojai taip pat įkopė į savo paskutinę likusią kalno viršūnę ir gavo trečią „Michelin“ žvaigždutę, bei rekordinį penktą kartą „Noma“ atsidūrė įtakingo 50 geriausių pasaulio restoranų sąrašo viršūnėje, todėl ateityje „Noma“ nebegali laimėti. .

 

     R. Redzepi neigė, kad kuris nors iš šių veiksnių paskatino sprendimą uždaryti Nomos duris. Vietoj to, pasak jo, dirbti aukštu lygiu, pelniusiu Nomos tarptautinį pagyrimą, jau seniai jautėsi nepakeliama. Tačiau kol Covido pandemija neišlaikė jo namuose, jis sakė, kad niekada nebuvo nustojęs dirbti pakankamai ilgai, kad suabejotų, ar visas verslo modelis gali būti netikęs.

 

     Pastarąjį dešimtmetį 45 metų P. Redzepi buvo gana viešoje dvasinėje kelionėje, įtraukdamas terapiją, mokymą ir vaikščiojimo meditaciją, kad išvarytų garsiai įniršusį, gyvastingą ir darboholiką jauną virėją, kuriuo jis buvo, atidaręs Nomą 2003 m. Jis sakė, kad šis procesas atvedė jį prie šio lūžio taško.

 

     „Tai netvaru“, - sakė jis apie šiuolaikinę puikią restoranų sistemą, kurią jis padėjo sukurti. „Finansiškai ir emociškai, kaip darbdaviui ir kaip žmogui, tai tiesiog neveikia."

 

     Naujai įgalinta darbuotojų karta pradėjo kovoti prieš šį modelį, dažnai naudodama socialinę žiniasklaidą, kad mestų iššūkį darbdaviams. 

 

„Willows Inn“ Vašingtono valstijoje, kuriai vadovavo „Noma“ apmokytas virėjas Blaine'as Wetzelis, buvo uždarytas lapkritį, po 2021 m. „Times“ pranešimo apie sisteminį piktnaudžiavimą ir priekabiavimą; tokiose populiariausiose vietose, kaip Blue Hill Stone Barns ir Eleven Madison Park vyksta žiniasklaidos tyrimai dėl darbo sąlygų. Naujausi filmai ir TV serialai, tokie kaip „Meniu“, „Virimo taškas“ ir „Meška“, į populiariąją kultūrą įtraukė įkyrių jaunų virėjų armijų, tyliai valdančių pincetą, tarnaujantį pagrindiniam virėjui, įvaizdį.

 

     2015 m. esė M. Redzepi prisipažino, kad verbališkai ir fiziškai tyčiojasi iš savo darbuotojų, ir dažnai pripažino, kad jo pastangos būti ramesniu, malonesniu vadovu nebuvo iki galo sėkmingos.

 

     „Idealiame restorane darbuotojai galėtų dirbti keturias dienas per savaitę, jaustis stiprūs, saugūs ir kūrybingi“, – sakė R. Redzepi. „Problema yra ta, kaip neišeina sumokėti jiems tiek, kad galėtų sau leisti vaikus, automobilį ir namą priemiestyje."

 

     R. Redzepi reputacija susiformavo dėl iššūkių, susijusių su puikių valgių tradicijomis, dažniausiai atsisakant importuotų delikatesų, tokių, kaip prancūziškas foie gras ir itališkas triufelis, naudodamas vietinius ir laukinius ingredientus, tokius, kaip eglės šakų galiukai, dvejų metų morkos ir ančių smegenys. Maisto gaminimo stilius tapo žinomas, kaip „New Nordic“ ir nustūmė visą Skandinaviją į naują elitinės kulinarijos paskirties vietą.

 

     Daugybė šefų persikėlė į Daniją studijuoti R. Redzepi kūrybos, o paskui išplatino jo stilių kitose šalyse; „Noma“ kilmės dokumentas atveria duris ir investuotojų pinigines visame pasaulyje, sakė keli alumnai. Dažnos pagrindinės kalbos maisto viršūnių susitikimuose pakėlė R. Redzepi į pasaulinio vizionieriaus vaidmenį. Danijos karalienė jį įšventino į riterius ir jis kartu su Nelsono Mandelos fondu išleido knygą apie lyderystę.

 

     Tačiau Nomos virtuvės kultūra ne visada atitiko numatytus idealus. Interviu metu dešimtys žmonių, dirbusių „Noma“ 2008–2021 m., teigė, kad 16 valandų darbo dienos jau seniai tapo įprasta net ir neapmokamiems darbuotojams.

 

     „Noma“ atstovė atsakė: „Nors mūsų pramonei buvo būdingos ilgos darbo valandos, mes Noma nuolat stengiamės tai tobulinti“.

 

     Stažuotojo gyvenimas

 

     „Noma“ stažuočių programa taip pat buvo būdas „Noma“ sustiprinti savo darbo jėgą, aprūpinant 20–30 visą darbo dieną dirbančių darbuotojų („stagiaires“ yra tradicinis prancūzų terminas), kurie atlieka daug kruopštaus darbo – rankomis skuta graikinius riešutus ir atskiria levandų lapus nuo stiebų – tai apibūdina Nomos maistą ir estetiką.

 

     Iki praėjusių metų spalio programa numatė tik darbo vizą. Tačiau galimybė sakyti: „Aš dirbau Nomoje“ yra neįkainojamas kulinarinis įvertinimas. Jau vien dėl šios priežasties dauguma kalbintų absolventų teigė, kad stažuotė Nomoje yra verta išlaidų, nuovargio ir streso.

 

     26 metų Namrata Hegde ką tik buvo baigusi kulinarijos mokyklą Haidarabade, Indijoje, kai 2017 m. buvo išrinkta praktikante. Nieko nežinodama apie Nomą, išskyrus tai, kad daugelis jį vadino geriausiu restoranu pasaulyje, ji išskrido į Kopenhagą gyventi ir dirbti. savo lėšomis tris mėnesius. 

 

     Didžiąją dalį to laiko, pasak M. Hegde, vienintelis jos darbas buvo gaminti vaisinius-odinius vabalus, pradedant nuo tirštos juodų vaisių uogienės ir silikoninių trafaretų su išraižytomis vabzdžių dalimis. Kita praktikantė ją išmokė tolygiai paskleisti uogienę, stebėti džiovinimo procesą, tada pincetu surinkti galvą, krūtinę, pilvą ir sparnus. Ponia Hegde kartojo procesą, kol turėjo 120 tobulų egzempliorių; kiekvienam valgytojui buvo patiektas vienas vabalas medinėje dėžėje.

 

     Ji sakė, kad ši patirtis išmokė ją dirbti greitai, tyliai ir organizuotai, bet mažai apie maisto gaminimą. „Nesitikėjau, kad naudosiu peilį tik porą kartų per dieną, – sakė ji, – arba kad man bus pasakyta, kad man nereikia ragavimo šaukšto, nes nėra ko paragauti."

 

     M. Hegde sakė, kad jaunesnieji virėjai, kuriems ji padėjo, reikalavo dirbti tyloje (P. Redzepi retai būdavo virtuvėje, kurioje ji dirbo), ir jai buvo uždrausta juoktis.

 

     „Maniau, kad stažuotė skirta man mokytis, taip pat prisidėti prie Nomos sėkmės“, – sakė ji. „Nemanau, kad tokia toksiška darbo aplinka yra būtina“.

 

     „Noma“ atstovė sakė, kad visi restorano darbuotojai turėtų atlikti pasikartojančias užduotis, o ponios Hegde paskyra „neatspindi mūsų darbo vietos ar patirties, kurios norime savo praktikantams ar bet kuriam mūsų komandos nariui“.

 

     Faktą, kad išnaudojimas ir piktnaudžiavimas virtuvėse išlieka net ir tokiose apsauginėse visuomenėse, kaip Danija, neseniai pabrėžė Danijos aktyvistė Lisa Lind Dunbar, pramonės veteranė Kopenhagoje (kuri nedirbo Nomoje).

 

     Ji ir dar keliolika žmonių pasakė, kad tarp Noma absolventų, įskaitant ir kitus, yra lojalumo kodeksas virėjų daugelyje geriausių Kopenhagos restoranų, todėl šių restoranų darbuotojai negali kalbėti apie darbo sąlygas, seksualinį priekabiavimą ir kitas problemas.

 

     „Tai mafijos mentalitetas, ir jis yra donas“, – sakė ji apie poną Redzepi. „Niekas jam neprieštarauja viešai ar privačiai“.

 

     „Noma“ atstovė atsakė: „Tai nėra kažkas, ką mes pripažįstame tiksliu“. Ji taip pat teigė, kad jis jau seniai pripažįsta šias sistemines problemas ir stengėsi jas pakeisti.

 

     Tačiau M. Dunbar sakė, kad J. Redzepi turėjo du dešimtmečius tai padaryti. „Jis nepakankamai bandė“, - sakė ji.  

 

     „Gamybos linijos“ pabaiga

 

     Taigi, kas bus su „Noma“ prekės ženklu?

 

     Ponas Redzepi teigė, kad tai nepadarė jo turtingo, nes jo įsipareigojimas dėl aukštos kokybės ingredientų ir nepriekaištingo atlikimo kainuoja labai brangiai. Jis atsisakė pateikti konkrečių duomenų, tačiau, remiantis viešais įrašais, jis yra daugumos Noma savininkas ir daugelio populiarių įmonių, kurias valdo Noma absolventai, savininkas.

 

     Pasak jo, atidarius palydovinius restoranus visame pasaulyje, kaip tai padarė daugelis virėjų, kad padidintų pajamas, problema neišspręstų. „Katare man buvo pasiūlyta daugybė tuščių čekių. Tai manęs nevilioja“.

 

     Ponas Redzepi, kuris profesionaliai gamina maistą nuo 15 metų, sakė, kad jau seniai norėjo išeiti iš restoranų gaminimo „gamybos linijos“. Jis sakė, kad išankstiniai įsipareigojimai ir „Noma“ projektų statyba, įskaitant naują gamybos įrenginį, kuriame dirba 60–70 visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, yra priežastis, dėl kurios pakeitimas neįsigalios beveik dvejus metus.

 

     „Tikiuosi, kad galėsime įrodyti pasauliui, kad galite pasenti, būti kūrybingi ir smagiai praleisti laiką pramonėje“, – sakė jis. „Vietoj sunkaus, alinančio, mažai apmokamo darbo blogomis valdymo sąlygomis, kurios alina žmones."

 

Mėgaukitės bulvėmis, žmonės. KotKot

 

Quiet Quitting Revolution Proceeds: Noma, Rated the World’s Best Restaurant, Is Closing Its Doors

 

Quiet quitters are quietly unhappy with grueling hours and intense workplace culture. Some bosses wake up, smell the coffee and close the doors. More of such bosses are needed. Human life is too short and brutal as it is without them adding to the brutality of it.

"The Copenhagen chef René Redzepi says fine dining at the highest level, with its grueling hours and intense workplace culture, has hit a breaking point: “It’s unsustainable.”

Since opening two decades ago, Noma — the Copenhagen restaurant currently serving grilled reindeer heart on a bed of fresh pine, and saffron ice cream in a beeswax bowl — has transformed fine dining. A new global class of gastro tourists schedules first-class flights and entire vacations around the privilege of paying at least $500 per person for its multicourse tasting menu.

Noma has repeatedly topped lists of the world’s best restaurants, and its creator, René Redzepi, has been hailed as his era’s most brilliant and influential chef.

Nevertheless, Mr. Redzepi told The New York Times, the restaurant will close for regular service at the end of 2024.

Noma will become a full-time food laboratory, developing new dishes and products for its e-commerce operation, Noma Projects, and the dining rooms will be open only for periodic pop-ups. His role will become something closer to chief creative officer than chef.

This move is likely to send shock waves through the culinary world. To put it in soccer terms: Imagine that Manchester United decided to close Old Trafford stadium to fans, though the team would continue to play.

The decision comes as Noma and many other elite restaurants are facing scrutiny of their treatment of the workers, many of them paid poorly or not at all, who produce and serve these exquisite dishes. The style of fine dining that Noma helped create and promote around the globe — wildly innovative, labor-intensive and vastly expensive — may be undergoing a sustainability crisis.

 

Mr. Redzepi, who has long acknowledged that grueling hours are required to produce the restaurant’s cuisine, said that the math of compensating nearly 100 employees fairly, while maintaining high standards, at prices that the market will bear, is not workable.

“We have to completely rethink the industry,” he said. “This is simply too hard, and we have to work in a different way.”

The chef David Kinch, who last week closed his three-Michelin-starred restaurant Manresa, in Los Gatos, Calif., said, “the last 30 years were a gilded age,” when ambitious restaurants multiplied and became less formal and more exciting. His casual restaurants will remain open, but he said fine dining was no longer something he wanted to do himself, or to inflict on his staff, calling the work “backbreaking.”

 “Fine dining is at a crossroads, and there have to be huge changes,” he said. “The whole industry realizes that, but they do not know how it’s going to come out.”

The Finnish chef Kim Mikkola, who worked at Noma for four years, said that fine dining, like diamonds, ballet and other elite pursuits, often has abuse built into it.

“Everything luxetarian is built on somebody’s back; somebody has to pay,” he said.

 

Mr. Mikkola, who is building a chain of sustainable, equitably run fried-chicken sandwich shops, KotKot, said he values the artistry he learned at Noma. “Do we want to tell everyone not to have great experiences, to just eat potatoes?” he said. “Absolutely not. That’s the dilemma.”

Creativity and Its Costs

As the human cost of the industry comes under scrutiny, Mr. Redzepi’s headaches have multiplied, with media reporting and online activism critical of Noma’s treatment of foreign workers and reliance on unpaid interns. In October, Noma began paying its interns, adding at least $50,000 to its monthly labor costs.

In the past two years, Mr. Redzepi and his staff also scaled their last remaining mountaintop, receiving a third Michelin star, and for a record-breaking fifth time, Noma topped the influential World’s 50 Best Restaurants list, making it ineligible for future wins.

Mr. Redzepi denied that any of those factors prompted the decision to close Noma’s doors. Instead, he said, operating at the high level that has earned Noma international adulation had long felt untenable. But until the Covid pandemic kept him at home, he said, he had never stopped working long enough to question whether the whole business model might be broken.

For the last decade, Mr. Redzepi, 45, has been on a rather public spiritual journey, embracing therapy, coaching and walking meditation in order to exorcise the famously rageful, mercurial and workaholic young chef he was when he opened Noma in 2003. He said that process brought him to this breaking point.

“It’s unsustainable,” he said of the modern fine-dining model that he helped create. “Financially and emotionally, as an employer and as a human being, it just doesn’t work.”

 

A newly empowered generation of workers has begun pushing back against that model, often using social media to call out employers. The Willows Inn, in Washington State, run by the Noma-trained chef Blaine Wetzel, closed in November, after a 2021 Times report on systemic abuse and harassment; top destinations like Blue Hill at Stone Barns and Eleven Madison Park have faced media investigations into working conditions. Recent films and TV series like “The Menu,” “Boiling Point” and “The Bear” have brought the image of armies of harried young chefs, silently wielding tweezers in service to a chef-auteur, into popular culture.

In a 2015 essay, Mr. Redzepi admitted to bullying his staff verbally and physically, and has often acknowledged that his efforts to be a calmer, kinder leader have not been fully successful.

“In an ideal restaurant, employees could work four days a week, feel empowered and safe and creative,” Mr. Redzepi said. “The problem is how to pay them enough to afford children, a car and a house in the suburbs.”

Mr. Redzepi’s reputation was built on his challenges to fine-dining tradition, most famously discarding imported delicacies like French foie gras and Italian truffles in favor of local and foraged ingredients like spruce tips, two-year-old carrots and duck brains. The cooking style became known as New Nordic, and swept all of Scandinavia into a new status as an elite culinary destination.

Scores of chefs have moved to Denmark to study Mr. Redzepi’s work, then spread his style to other countries; having a Noma pedigree opens doors and investors’ wallets all over the world, several alumni said. Frequent keynote speeches at food summits have elevated Mr. Redzepi to the role of global visionary. He has been knighted by the queen of Denmark, and published a book on leadership with the Nelson Mandela Foundation.

 

But the kitchen culture at Noma did not always live up to the ideals it projected. In interviews, dozens of people who worked at Noma between 2008 and 2021 said that 16-hour workdays have long been routine, even for unpaid workers.

A Noma spokeswoman replied, “While our industry has been characterized by long working hours, this is something we at Noma constantly work to improve.”

An Intern’s Life

Noma’s internship program has also served as a way for Noma to shore up its labor force, supplying 20 to 30 full-time workers (“stagiaires” is the traditional French term) who do much of the painstaking labor — hand-peeling walnuts and separating lavender leaves from stems — that defines Noma’s food and aesthetic.

Until last October, the program provided only a work visa. However, being able to say, “I staged at Noma” is a priceless culinary credential. For that reason alone, most of the alumni interviewed said that an internship at Noma is worth the expense, the exhaustion and the stress.

Namrata Hegde, 26, had just graduated from culinary school in Hyderabad, India, when she was chosen as an intern in 2017. Knowing nothing about Noma except that many called it the best restaurant in the world, she flew to Copenhagen to live and work at her own expense for three months.

 

For most of that time, Ms. Hegde said, her sole job was to produce fruit-leather beetles, starting with a thick jam of black fruit and silicone stencils with insect parts carved out. Another intern taught her how to spread the jam evenly, monitor the drying process, then use tweezers to assemble the head, thorax, abdomen and wings. Ms. Hegde repeated the process until she had 120 perfect specimens; each diner was served a single beetle in a wooden box.

She said the experience taught her to be quick, quiet and organized, but little about cooking. “I didn’t expect that I would use my knife only a couple of times a day,” she said, “or that I would be told I didn’t need my tasting spoon because there was nothing to taste.”

Ms. Hegde said she was required to work in silence by the junior chefs she assisted (Mr. Redzepi was rarely in the kitchen where she worked), and was specifically forbidden to laugh.

“I thought an internship was about me learning, as well about contributing to Noma’s success,” she said. “I don’t believe that kind of toxic work environment is necessary.”

 

The Noma spokeswoman said that all restaurant workers are expected to perform repetitive tasks, and that Ms. Hegde’s account “does not reflect our workplace or the experience we wish for our interns or anyone on our team.”

The fact that exploitation and abuse in kitchens persist, even in protective societies like Denmark’s, has recently been highlighted by the Danish activist Lisa Lind Dunbar, an industry veteran in Copenhagen (who has not worked at Noma).

She and a dozen other people said a code of loyalty among Noma alumni, including chefs at many of Copenhagen’s top restaurants, makes it impossible for workers at those restaurants to speak out about working conditions, sexual harassment and other problems.

“It’s a Mafia mentality, and he is the don,” she said of Mr. Redzepi. “No one defies him publicly or privately.”

The Noma spokeswoman responded, “That is not something we recognize as accurate.” She also said that he has long acknowledged these systemic problems, and worked to change them.

But Ms. Dunbar said Mr. Redzepi had two decades to do that. “He hasn’t tried enough,” she said.

 

Ending the ‘Production Line’

So what will become of the Noma brand?

Mr. Redzepi said it has not made him wealthy, because his commitment to high-quality ingredients and flawless execution is so costly. He declined to provide specifics, but according to public records, he is a majority owner of Noma, and part owner of multiple popular ventures run by Noma alumni.

Opening satellite restaurants around the world, as many chefs have done to increase revenue, would not solve the problem, he said. “I have been offered countless blank checks in Qatar. It doesn’t entice me.”

Mr. Redzepi, who has been cooking professionally since age 15, said he had long wanted out of the “production line” aspect of restaurant cooking. He said advance commitments and building Noma Projects — including a new production facility, with 60 to 70 full-time employees — are the reason the change will not take effect for nearly two years.

“I hope we can prove to the world that you can grow old and be creative and have fun in the industry,” he said. “Instead of hard, grueling, low-paid work under poor management conditions that wears people out.”"

Enjoy your potatoes, people. KotKot

Amerikos dešiniesiems Zelenskis yra įtartinas

 „Svarbūs JAV respublikonų partijos asmenys, įskaitant Atstovų Rūmų pirmininką Keviną McCarthy ir senatorių J. D. Vance'ą, sakė, kad JAV turėtų apriboti pagalbos teikimą Ukrainai, o garsūs dešiniųjų komentatoriai Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitą Vašingtone pasitiko su vitrioliu." 

Amerikos dešinieji dabar valdoAtstovų rūmus ir pinigų srautus. Pamatysime, kuo tai baigsis Zelenskiui.

American right see Zelensky as suspect

 

 “G.O.P. figures including the House speaker, Kevin McCarthy, and Senator J.D. Vance have said the U.S. should curtail aid to Ukraine, and prominent right-wing commentators met the Washington visit of President Volodymyr Zelensky of Ukraine with vitriol.”

 The American right now controls the House of Representatives and the cash flow. We will see how this ends up for Mr. Zelensky.