How Did Politicians Get Elected Before The Time Of Internet

"Joe Biden is in one of those seasons in which people are noting, again, that he often tells stories about his life that aren't true. This is bubbling around largely because the week's polls indicate his own party's voters think he is too old to be president, and its donors and officials are frustrated he shows no sign of stepping aside to allow some fresh, brisk candidate to take his place.

He has often claimed or suggested that his son Beau, who died of brain cancer at Walter Reed National Military Medical Center in 2015, died in Iraq, where he had served six years before. The president has claimed he graduated in the top half of his law school class when he didn't, and has over the years made unsubstantiated claims as to his extremely high measurable intelligence. He's said that as vice president he awarded his uncle a purple heart, and that he was arrested in a civil-rights protest. There are many such stories, including the enduring one of Corn Pop, the bad dude from a bad gang who threatened a young Mr. Biden with a switch blade until Mr. Biden, bearing metal chains, forced him to back down.

What these stories have in common is that they are cinematic. They're pictures -- the glistening scholar, the rumble. This is in line with the fact that Biden, born in 1942, lived his early life during the rise of movies as an art form and as the primary way America explained itself to itself. I understand and am of this cohort and have a kind of felt memory of the old American West from spending a Long Island childhood watching John Ford movies on channel 9. On the other hand, I don't think I am Liberty Valance.

Mr. Biden has always taken it too far, and here is a small theory on why he tells lies. It is not only that, in terms of his nature and personality, he likes to make up stories and to be at the center of them. It is that he entered national politics in 1972, before the age of mass-media saturation. That's when he ran for U.S. Senate. In those days, trying to build his brand -- it was then called the image -- he'd go to the local Kiwanis Club in Wilmington, Del., and speak to the guys at lunch, and he could tell them anything to make himself memorable and keep things lively. We know from all the reporting and biographies over the years that he'd talk about what a sports star he was and how he got triple honors at school.

Audiences would enjoy it. Stories of other people's lives are interesting. And even though he was bragging, occasionally perhaps subtly, I'm sure he wove in some modest jokes at his own expense, at which the audience would have chuckled even while thinking: Son, you're not big enough to be self-deprecating.

Mr. Biden became a pol before everything was on tape, so you could make up pretty much anything and not get caught. This was true of others in his political generation. Hillary Clinton got in trouble in 2008 for claiming she'd come under fire in a diplomatic visit to Bosnia. She didn't; there was videotape. But she started out before videotape was accessible and ubiquitous.

What is peculiar is that they don't change when times change, and they get caught. This is testimony to the power of habit, but also connects to the old world of politics as a school of entertainment. Fifty and 100 years ago politicians were supposed to entertain you. One way to do it was through rousing and sentimental stories.

Here we mention Franklin Foer's book "The Last Politician," a history of the first two years of the Biden administration, published this week. Mr. Foer touches on the tall tales: "A good Biden story often gets better with time." The president has a "heroic self-conception."

"Grieving was his expertise. If there was one thing that everyone agreed Biden did more adroitly than any other public official, it was comforting survivors." I disagree. From what I've observed Mr. Biden has a disconcerting habit of turning all conversation to his grief, not yours, and this is not quite empathy but the work of a needy and glommy ego.

"The Last Politician" isn't a fully satisfying work. Its virtue is that it gives readers some sense of the inside of the Biden White House in its first two years, and of those who peopled it, which is an underreported story and seems here reported responsibly. Sometimes it's fun, if confusing. The newly inaugurated Vice President Kamala Harris tells the White House she doesn't want to work on women's issues or anything to do with race, but she needs her office to be majority-female and to have a black woman as her chief of staff. Mr. Foer presents the following as if one might understand it: "She asked to be placed in charge of relations with Scandinavia." She sounds like Connor Roy from "Succession."

The section on Afghanistan is valuable as a tick-tock but provides no deep access to the thoughts of the many players in that crisis. And the book can be frustratingly double-minded on the meaning of things. Mr. Foer asserts as a reporter that there were reasons to believe schoolchildren were damaged educationally and emotionally by pandemic school closings. He reveals what was happening in the White House as that issue came to a boil: First Lady Jill Biden's primary interest was to make sure the new education secretary wasn't a school-choice supporter. While mayors are trying to get the unions to return to school, she celebrates the heads of the two leading teachers unions. "As she sat with the heads of the union, Jill Biden didn't even nod in the direction of the tensions. Instead of pressing the union chiefs, she paid tribute to them, reserving her highest praise for [Randi] Weingarten." Later the president calls Ms. Weingarten, president of the American Federation of Teachers, at her New York home to buck her up when she came under fire over shut schools: "I am not abandoning you on schools. I want you to know that.'"

Mr. Foer: "For the sake of avoiding conflict . . . the Biden administration trimmed its goal of returning kids to school to a fraction of what had been promised on the campaign trail." That "was the price of peace." This seems well-reported and yet weirdly without judgment. This is what you do to keep a major constituent and donor group in your tent? You sacrifice a generation of kids?

I don't see what will change Mr. Biden's mind about running. You get the strong impression, in the book and outside it, that he likes the job and sees himself as a great man, indispensable, or at least the right man for the moment.

Many in his party wish he would move on. They can't make him, don't have the power; it's a fractured party broken in pieces, just like the Republicans. The old bosses -- Tom Pendergast, Richard J. Daley -- are long gone, with their smoke-filled rooms. There are seasons when I miss them. This is one of them." [1]

1. Declarations: Biden's Fibs Are a 20th-Century Throwback. Noonan, Peggy. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Sep 2023: A.13.

 

 

Amerikos institucijos perėjo nuo pasitikėjimo prie žlugimo

  „Amerikos politinės ir kultūrinės suirutės esmė – pasitikėjimo krizė. Per vieną kartą žlugo žmonių pasitikėjimas savo lyderiais ir svarbiausiomis institucijomis.

 

     Federalinė vyriausybė, stambus verslas, žiniasklaida, švietimas, mokslas ir medicina, technologijos, religinės institucijos, teisėsauga ir kiti patyrė staigų nuosmukį.

 

     Žlugus visuomenės tikėjimui šių institucijų veikla, patikimumu ir sąžiningumu, žlugo ir abipusis pasitikėjimas – socialiniai klijai, laikantys šalį vieninga. Amerikiečiai tapo įtarūs vieni kitiems ir nepasitiki savo bendrapiliečiais taip pat, kaip ir užsienio priešais.

 

     Pagalvokite apie per pastaruosius kelerius metus vykusius ginčus – abiejų partijų kaltinimus pavogtais rinkimais, melagingus prezidentų ir kitų politikų pareiškimus, politiškai motyvuotus federalinės teisėsaugos sprendimus, abejotinus visuomenės sveikatos pareigūnų patarimus ir mandatus, naujienų reportažai, nukreipiantys į vieną politinę kryptį, įmonių skandalų ir finansų krizių eilės bei įvairūs socialiniai sutrikimai, kuriuos sukelia socialinė žiniasklaida ir naujos technologijos.

 

     Visa tai atspindi ir sustiprina gilaus gyventojų nepasitikėjimo atmosferą. Šis greitas pasitikėjimo praradimas stebina ir neturi precedento. Tai turi grėsmingų padarinių JAV sanglaudai, klestėjimui ir net išlikimui.

 

     Pasitikėjimas yra esminė savybė, leidžianti visuomenei veikti – tuo svarbiau, kuo modernesnė ir sudėtingesnė visuomenė išauga.

 

     Nuo 1979 m. Gallup matuoja visuomenės pasitikėjimą svarbiausiomis Amerikos institucijomis – nuo prezidentūros ir Aukščiausiojo Teismo iki stambiojo verslo, mokslo ir žiniasklaidos. Naujausia apklausa, paskelbta liepos mėn., parodė, kad devyniose pagrindinėse institucijose, kurias nuosekliai stebėjo „Gallup“, amerikiečių, kurie teigė „labai ar gana pasitikintys“, dalis buvo vidutiniškai 26%. Tai žemiausias kada nors užfiksuotas skaičius.

 

     „Pasitikėjimas paprastai mažėjo nuo tada, kai 1979 m. buvo užregistruotas 48 proc., o devintajame dešimtmetyje – beveik 45 proc.“, – teigiama ataskaitoje. "Dešimtajame dešimtmetyje ir 2000-ųjų pradžioje jis buvo arčiau 40%, o 2010-aisiais nukrito iki žemo 30% diapazono. Praėjusiais metais jis pirmą kartą nukrito žemiau 30%.

 

     Iš 16 institucijų, kurias „Gallup“ stebėjo per pastarąjį dešimtmetį, 11 užfiksavo žemiausią visų laikų gyventojų pasitikėjimo lygį 2022 arba 2023 m.

 

     Tik dvi institucijos – kariuomenė ir smulkusis verslas – naudojasi daugumos amerikiečių pasitikėjimu.

 

     Pew tyrimų centras panašias apklausas vykdo 30 metų. Bendrąją socialinę apklausą atlieka NORC – anksčiau buvęs Nacionalinis nuomonės tyrimų centras – Čikagos universitete ir Amerikos nacionalinių rinkimų studijos Mičigane ir Stanforde. Abu pastebėjo tą patį didelį pasitikėjimo sumažėjimą.

 

     Kai kurios institucijos prarado daugiau pasitikėjimo, nei kitos. 1979 m. „Gallup“ nustatė, kad 51% amerikiečių labai arba gana pasitiki laikraščiais. Šiemet šis skaičius siekė 18 proc.

 

     Galbūt, labiau nerimą kelia sumažėjęs amerikiečių pasitikėjimas vienas kitu. „Bendrai kalbant“, – klausia „General Social Survey“, – ar galėtumėte pasakyti, kad daugeliu žmonių galima pasitikėti arba kad negalite būti pernelyg atsargūs, bendraudami su žmonėmis? Tų, kurie sako, kad žmonėmis galima pasitikėti, dalis per pastaruosius 50 metų sumažėjo nuo maždaug pusės iki mažiau, nei trečdalio.

 

     Pirmasis mūsų pasitikėjimo trūkumo paaiškinimas yra akivaizdus: pačių institucijų veikla. Svarbiąja prasme problema yra ne nepasitikėjimas, o nepatiklumas. Per pastaruosius 20 metų institucijos išdavė žmonių pasitikėjimą jomis melagingais pažadais ir siaubingomis pasekmėmis:

 

     - Patikima vyriausybė 2003 m. pasakė amerikiečiams, kad Irako priešas turi masinio naikinimo ginklų ir yra pasirengęs juos dislokuoti prieš JAV, o karas, siekiant nuginkluoti Iraką, būtų lengva užduotis JAV kariškiams, kurie bus pasveikinti, kaip išvaduotojai. Ginklai niekada nebuvo rasti, o  okupacija pareikalavo tūkstančių amerikiečių gyvybių.

 

     - Patikimi bankininkai ir reguliavimo institucijos 2008 m. pasakė amerikiečiams, kad finansų sistema yra patikima, kad jų pinigai yra saugūs. Kai paaiškėjo, kad tai klaidinga, paprasti amerikiečiai neteko darbo ir namų, o tie, kurie sukėlė krizę, buvo išgelbėti.

 

     – Patikimos technologijų bendrovės amerikiečiams sakė, kad jų perduoti asmens duomenys yra saugūs ir kad naujos jų naudojamos programėlės ir platformos yra naudingos jiems ir visuomenei. Amerikiečiai patys atrado tamsiąją skaitmeninės revoliucijos pusę dėl jos poveikio psichinei sveikatai, asmeniniam privatumui ir saugumui.

 

     – Patikimos stambios įmonės pasakė amerikiečiams, kad jų siekis užkariauti pasaulines rinkas būtų naudingas ekonomikai, sukurtų darbo vietas ir sumažintų kainas. Tada šie verslai pavertė save propagandistais pažadintos ideologijos.

 

  -Abiejų šalių administracijos ir įstatymų leidėjai tvirtino, kad kontroliuoja nelegalią imigraciją, nors, per pietinę sieną plūstančių, skaičius kasmet augo.

 

     – Patikimos naujienų organizacijos ir komentatoriai amerikiečiams sakė, kad 2016 m. prezidento rinkimus laimėjęs kandidatas dirbo su Rusijos vyriausybe, kad užtikrintų jo išrinkimą, bet šis teiginys pasirodė klaidingas.

 

     -- Dabartinis prezidentas savo pasitikintiems šalininkams pasakė, kad 2020 m. rinkimai buvo pavogti.

 

     – Patikimi visuomenės sveikatos pareigūnai įsakė amerikiečiams likti namuose pandemijos metu, tvirtindami, kad jie „seka mokslą“. Atrodė, kad „mokslas“ keičiasi priklausomai nuo politikos.

 

     Nenuostabu, kad šie epizodai, atsiradę tuo laikotarpiu, kai amerikiečiai išgyveno lėtą ekonomikos augimą, didėjančią nelygybę ir staigų pasaulinio strateginio dominavimo mažėjimą, sumenkino pasitikėjimą tautos vadovybe.

 

     Kitas veiksnys – rūstus partizaniškumas, kuris nulėmė politiką per pastaruosius 20 metų. Apklausos rodo, kad nors pasitikėjimo nuosmukis yra platus ir gilus visame politiniame spektre, kai kuriais atžvilgiais jis atspindi labai skirtingą politinį lojalumą. Kai Donaldas Trumpas buvo Baltuosiuose rūmuose ir respublikonai kontroliavo Kongresą, demokratų rinkėjai išreiškė mažiau pasitikėjimo federaline vyriausybe, nei respublikonai; kai pasisuko sekmė, pasikeitė ir apklausos rezultatai. Ši tendencija nepasitikėti vyriausybe, kai vadovauja kita pusė, labai išaugo.

 

     Ryškius partizanų skirtumus atspindi skirtingas pasitikėjimas kitomis institucijomis: respublikonai labiau nepasitiki žiniasklaida, švietimu, mokslu ir medicina, nei demokratai, kurie labiau nepasitiki policija ir Aukščiausiuoju teismu.

 

     Trečias veiksnys buvo spartus informacinių technologijų augimas ir paplitimas, kuris įvairiais ir giliais būdais pakeitė mūsų santykius su institucijomis ir vienas kitu. Interneto atsiradimas, išmaniojo telefono teikiamas skaitmeninis prieinamumas ir didžiulis jų atvertas ryšių tinklas suvaidino svarbų vaidmenį, susilpninant pasitikėjimą daugeliu pagrindinių institucijų.

 

     Per daug buvo kalbama apie „netikras naujienas“ ir „dezinformaciją“ – terminus, dažnai vartojamus, stigmatizuojant skirtingas nuomones. Tačiau asmeninės technologijos ir prieiga prie neribotos informacijos pakeitė piliečių mąstymą ir elgesį. 

 

Žmonės nebėra priklausomi nuo pagrindinių naujienų organizacijų. Jie gali patys patikrinti bent dalį informacijos – perskaityti visą vyriausybės ataskaitą arba pažiūrėti visą kalbos ar protesto vaizdo įrašą, o ne pasikliauti žurnalistais, kurie pasirinks atitinkamas citatas.

 

     Toks informacijos demokratizavimas turi didelę naudą. Tačiau lengva prieiga prie informacijos (teisingos ar melagingos) prieštarauja tam, ką sako vyriausybės pareigūnas, verslo vadovas, mokytojas, žurnalistas ar gydytojas, todėl vartotojai turi daug priežasčių abejoti tuo, kas anksčiau buvo laikoma beveik nepriekaištinga valdžia.

 

     Tačiau didžiausias nepasitikėjimą skatinantis veiksnys neabejotinai yra didėjantis kultūrinis atotrūkis tarp žmonių, kurie vadovavo ir klestėjo mūsų pagrindinėse institucijose, ir kitų gyventojų. Per pastaruosius 20 metų greitai iškilo naujas elitas – brangiai išsilavinęs, išmanantis progresyvias idėjas, vis labiau nutolęs nuo likusios Amerikos dalies ir jos vertybes niekinantis.

 

     Šią minią sudaro daug nuolatinių tautą valdančių žmonių, beveik visa akademinė institucija, dauguma žmonių, kurie kontroliuoja jos naujienas ir kultūrinę produkciją, ir nemaža dalis jos įmonių elito. Jie remiasi vadinamaisiais „prabangos įsitikinimais“, kurie teikia pasaulinius prioritetus prieš nacionalinius tokiais klausimais, kaip klimato kaita ir imigracija; per daug akcentuoja rasinės ir seksualinės tapatybės bei radikalias idėjas apie lytį; ir primygtinai reikalauja perrašyti istoriją, kad JAV būtų pavaizduota, kaip pikta tauta, kuri turi išvalyti jos nuodėmes, užkraudama naują naštą neelitiniams amerikiečiams.

 

     Didėjantis gyventojų nepasitikėjimas šio elito vertybėmis, veiksmais ir lyderyste primena Bertolto Brechto eilėraštį apie Rytų Vokietiją: „Žmonės iššvaistė valdžios pasitikėjimą ir galėjo jį susigrąžinti tik padvigubintu darbu. Tokiu atveju vyriausybei būtų paprasčiau paleisti žmones ir išrinkti kitus."

 

     Kas prarado pinigus sukčiams, kas patikėjo neištikimo meilužio melu ar kas praleido popiet, laukdamas žadėjusio atvykti remontininko, žino, kad kartą prarastą pasitikėjimą atgauti nėra lengva. Pasitikėjimas, kurį amerikiečiai teikia savo lyderiams, smuko jau du dešimtmečius ir nebus ištaisytas per vieną naktį.

 

     Tam reikės pokyčių – pirmiausia pačių institucijų vadovų. Vyriausybės ir teisėsaugos institucijos turi būti skaidresnės. Žiniasklaidos įmonės turi siekti didesnės ideologinės įvairovės. Mokyklos ir kolegijos turi daryti tą patį arba būti priverstos tai daryti. Verslo vadovai turėtų grąžinti savo kompaniją savo pagrindinių ekonominių tikslų ir nustoti veikti, kaip kultūrinių ir socialinių pokyčių priemonė. Technologijų įmonės turi apsaugoti savo vartotojų privatumą ir psichinę sveikatą. Visuomenės sveikatos pareigūnai ir mokslininkai turi nustoti veikti, kaip neklystantys autoritetai, ir pateikti naujausius įrodymus bei duomenis su tokiu nuolankumu, kurio reikalauja mokslinis metodas.

 

     Visų pirma, tam reikės iš esmės pakeisti žmonių ir jų vadovų santykių pobūdį. Tam reikės politinių pokyčių, kad amerikiečiai galėtų susigrąžinti šaliai vadovaujančių ir jų gyvenimus veikiančių institucijų kontrolę. Tik atkūrę vertybių, dėl kurių Amerika tapo sėkmingiausia tauta žemėje, pirmenybę, amerikiečiai vėl pasitikės jų lyderiais.

     ---

     P. Bakeris yra Wall Street Journal apžvalgininkas ir redaktorius. Tai pritaikyta iš jo knygos „Amerikos suskirstymas: kodėl mes nebepasitikime savo lyderiais ir institucijomis ir kaip galime atkurti pasitikėjimą“, kuri bus išleista antradienį." [1]

 

Lietuvoje viskas yra taip pat.

 

1. American Institutions Went From Trust to Bust. Baker, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Sep 2023: A.11.

American Institutions Went From Trust to Bust.

"At the heart of America's political and cultural turmoil is a crisis of trust. In the space of a generation, the people's confidence in their leaders and their most important institutions to do the right thing has collapsed. 

The federal government, big business, the media, education, science and medicine, technology, religious institutions, law enforcement and others have seen a precipitous decline.

As public faith in the performance, credibility and integrity of these institutions has collapsed, so too has mutual trust -- the social glue that holds the country together. Americans have become suspicious of one another, distrusting their fellow citizens as much as they distrust foreign adversaries.

Think about the controversies that have played out in the past few years -- allegations from both parties of stolen elections, false claims by mendacious presidents and other politicians, politically motivated federal law-enforcement decisions, questionable advice and mandates from public-health officials, news coverage that skews in one political direction, a succession of corporate scandals and financial crises, and the various social dysfunctions caused by social media and emerging technologies.

All reflect and exacerbate a climate of deep popular distrust. This rapid loss of confidence is startling and unprecedented. It has ominous implications for the cohesion, prosperity and even survival of the U.S. 

Trust is the essential feature that allows society to function -- more important the more modern and complex society grows.

Since 1979 Gallup has measured trust among the public in the most important American institutions -- from the presidency and the Supreme Court to big business, science and the media. Its latest survey, published in July, found that across the nine key institutions Gallup has tracked consistently, the proportion of Americans who said they had "a great deal or quite a lot of confidence" averaged out at 26%. That is the lowest figure ever recorded.

"Confidence has generally trended downward since registering 48% in 1979 and holding near 45% in the 1980s," the report finds. "It averaged closer to 40% in the 1990s and early 2000s before dropping to the low 30% range in the 2010s. Last year was the first time it fell below 30%."

Of the 16 institutions Gallup has tracked over the past decade, 11 recorded their lowest-ever level of popular trust in 2022 or 2023. 

Only two institutions, the military and small business, enjoy the confidence of a majority of Americans.

The Pew Research Center has conducted similar surveys for 30 years. The General Social Survey is conducted by NORC -- formerly the National Opinion Research Center -- at the University of Chicago and the American National Election Studies at Michigan and Stanford. Both have found the same broad decline in trust.

Some institutions have forfeited more trust than others. In 1979 Gallup found that 51% of Americans had a great deal or quite a lot of confidence in newspapers. This year the number was 18%.

Perhaps more alarming is the decline in levels of trust Americans have toward each other. "Generally speaking," the General Social Survey asks, "would you say that most people can be trusted or that you can't be too careful in dealing with people?" The proportion of those saying people can be trusted has dropped from about half to less than a third in the past 50 years.

The first explanation for our trust deficit is an obvious one: the performance of the institutions themselves. In an important sense, the problem isn't distrust but untrustworthiness. In the past 20 years institutions betrayed the people's confidence in them with false promises and terrible outcomes:

-- A trusted government told Americans in 2003 that an enemy had weapons of mass destruction and was poised to deploy them against the U.S., and that a war to disarm the country would be an easy task for the U.S. military, who would be greeted as liberators. The weapons were never found, and the grinding occupation claimed thousands of American lives.

-- Trusted bankers and regulators told Americans in 2008 that the financial system was sound, that their money was safe. When that turned out to be false, ordinary Americans lost their jobs and homes while those who had caused the crisis were bailed out.

-- Trusted technology companies told Americans the personal data they handed over was safe and that the new apps and platforms they were using were good for them and society. Americans have found for themselves the darker side of the digital revolution in its effects on mental health, personal privacy and security.

-- Trusted big businesses told Americans that their pursuit of global markets would be good for the economy, create jobs and reduce prices. Then these businesses turned themselves into propagandists for woke ideology.

-- Trusted administrations and lawmakers of both parties insisted they were controlling illegal immigration, even as the numbers streaming across the southern border grew year after year.

-- Trusted news organizations and commentators told Americans that the winning candidate in the 2016 presidential election worked with the Russian government to secure his election, a claim that proved false.

-- The incumbent president told his trusting supporters that the 2020 election was stolen.

-- Trusted public-health officials ordered Americans to stay home during a pandemic, insisting that they were "following the science." The "science" seemed to shift depending on politics.

It should come as no surprise that these episodes, coming in a period in which Americans endured slow economic growth, widening inequality and a steep decline in global strategic dominance, have sapped confidence in the nation's leadership.

Another factor is the bitter partisanship that has defined politics in the past 20 years. Polling shows that while the decline in trust is broad and deep across the political spectrum, in some respects it reflects sharply different political loyalties. When Donald Trump was in the White House and Republicans controlled Congress, Democratic voters expressed less trust than Republicans in the federal government; when the tables turned, so did the poll results. This tendency to distrust the government when the other side is in charge has increased dramatically.

The sharp partisan differences are reflected in differential trust in other institutions: Republicans distrust the media, education, science and medicine more than Democrats, who distrust the police and the Supreme Court more.

A third factor has been the explosive growth and ubiquity of information technology that has transformed our relationships with institutions and each other in multiple and profound ways. The advent of the internet, the digital accessibility provided by the smartphone and the vast network of connections they have opened up have played a major role in weakening confidence in most major institutions.

Too much has been made of "fake news" and "misinformation," terms often used to stigmatize dissenting opinions. But personal technology and access to unlimited information have changed the way citizens think and behave. People are no longer dependent on mainstream news organizations. They can verify at least some of the information themselves -- reading a whole government report or watching the full video of a speech or protest rather than relying on reporters to select relevant quotes.

This democratization of information has significant benefits. But the ease of access to information -- whether true or false -- that contradicts what a government official, business leader, teacher, journalist or doctor says leaves users with plenty of reasons to doubt what used to be seen as almost unimpeachable authorities.

The biggest factor driving mistrust, though, is surely the widening cultural gap between the people who have led and thrived in our major institutions and the rest of the population. The past 20 years have seen the rapid emergence of a new elite -- expensively educated, versed in progressive nostrums, increasingly distant from and disdainful of the rest of America and its values.

This crowd comprises much of the nation's permanent government classes, almost its entire academic establishment, most of the people who control its news and cultural output, and a good deal of its corporate elite. They subscribe to what have been termed "luxury beliefs" that assert global priorities over national ones on issues such as climate change and immigration; place outsize emphasis on the elevation of racial and sexual identity and radical ideas about gender; and insist on rewriting history to portray the U.S. as an evil nation that needs to expurgate its sins by imposing new burdens on nonelite Americans.

The rising tide of popular distrust in the values, actions and leadership of this elite calls to mind Bertolt Brecht's poem about East Germany: "The people had squandered the confidence of the government and could only win it back by redoubled work. Would it not in that case be simpler for the government to dissolve the people and elect another?"

Anyone who has lost money to a con man, believed the lies of an unfaithful lover or wasted an afternoon waiting for the repairman who promised to come knows that once forfeited trust isn't easily recovered. The confidence Americans place in their leaders has been in steep decline for two decades and won't be repaired overnight.

That will require change -- first from the leaders of the institutions themselves. Government and law-enforcement authorities need to be more transparent. Media companies must strive for greater ideological diversity. Schools and colleges must do the same -- or be compelled to. Business leaders should return their companies to their core economic objectives and stop acting as vehicles for cultural and social change. Technology companies must protect their users' privacy and mental health. Public-health officials and scientists need to stop acting like infallible authorities and convey the latest evidence and data with the humility that the scientific method demands.

Above all, it will require a fundamental change in the nature of the relationship between the people and their leaders. It will require political change so that Americans can take back control of the institutions that direct the country and affect their lives. Only by restoring the primacy of the values that made America the most successful nation on earth will Americans again trust their leaders.

---

Mr. Baker is a Journal columnist and editor at large. This is adapted from his book, "American Breakdown: Why We No Longer Trust Our Leaders and Institutions and How We Can Rebuild Confidence," which will be published Tuesday." [1]

Everything is the same in Lithuania too.

1. American Institutions Went From Trust to Bust. Baker, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Sep 2023: A.11.