Networking for introverts: a how-to guide.

"Corporate life throws up some stressful moments. Bringing bad news to your boss; facing an interview panel; making a big presentation. But few things are worse than networking if you are an introvert.

You arrive at an event to find that everyone there apparently knows each other already. And then you look more closely and spot the fellow-sufferers. They are the people who are actually reading the conference blurb. They look at email on their phones with greater intensity than ever happens at the office. They endlessly circulate the room, like bits of plastic in the ocean waiting to be snagged on something. They take a seat in the main hall while the sound engineers are still testing the microphones.

Fortunately, there is advice out there on how to break the ice with strangers. Unfortunately, it's abysmal. One sage counsels making contact in queues, because it is easier to talk to the person in front of you and behind you. You are meant to ambush people on the escalator, in the toilets and in the queue to get your name tag. In the line for coffee, open the door to jobs and sales by saying six incomprehensible words: "Juicing up for the big keynote?"

On it goes. Don't be afraid to laugh, because nothing drains the tension from a room like someone who cannot stop chuckling. Bring personal information into the conversation, lest people think you are at a conference on treasury-management software only for commercial gain. Use the other person's name twice, to appear truly engaged. And take notes on conversations afterwards so you can follow up with them.

Add these ingredients together, and you have the recipe for success:

"Juicing up for the big keynote?"

"What?"

"Juicing up for the big keynote?"

"I don't know what that means."

[Scan name badge] "Keith, is it?"

"Er, yes."

[Laughing] "I'm having a baby, Keith."

"Keith?"

[Take out notepad]

If this is how to network, no wonder people go to the main hall early.

Making contacts on a site like LinkedIn is a lot less stressful. There is no eye contact, after all, and the rules of the road are agreed. And all those connection requests do appear to help with careers. A paper published last year by Karthik Rajkumar of LinkedIn and co-authors from academia found empirical evidence for the insight that underpins all kinds of networking—that, because they bring you new information, more infrequent and distant relationships (or "weak ties") are more useful than close contacts.

The researchers randomly changed the "People You May Know" recommendations algorithm that LinkedIn shows its users, so that the prevalence of weaker and stronger connections varied among people on the site. 

The experiment showed that weaker ties (where a pair of users had only one mutual friend, say) were more likely to lead to job applications and job moves than those where people had 25 mutual friends or more.

This sounds like nirvana for introverts: start spamming everyone with connection requests, close the office door and wait for job offers. But it is not that easy. Even weak ties need tending. Even online, interacting with people is easier if you find it energising; a survey-based study of LinkedIn, by Joanna Davis of Augustana College and her co-authors, found that extroversion was a predictor of networking ability.

There isn't a genuinely painless way for introverts to network. Still, methods to do it exist that are wiser than standing in a queue and hoping the guy who doesn't know how to get coffee out of the machine is your ticket to career success.

The real secret is to save your energy for the people who are most likely to be interesting to you. In the online realm, for instance, Dr Rajkumar's study does not find that the weaker the tie, the better. 

The sweet spot in networking on LinkedIn is someone with moderately weak ties to you: connecting with a person with ten mutual friends markedly increases the probability of changing jobs compared with someone with just one shared friend.

In other words, networking pays off if you can identify people who can bring you new information but are close enough to your world that this information is useful. 

In the offline world, a tool like ChatGPT should make it easier to find useful prospects in a list of event attendees. But you still need to overcome all your instincts and approach them." [1]

1. "Networking for introverts: a how-to guide." The Economist, 7 Sept. 2023, p. NA.

 

Kaip baimė suformavo žmonijos gyvenimą

    "Baimė: alternatyvi pasaulio istorija. Robertas Peckhamas. Profilio knygos; 448 puslapiai; 25 svarai

 

     Viena perkamiausių visų laikų knygų buvo apie raganas. Tai nebuvo linksmas šėlsmas, kaip Hario Poterio romanuose. Vietoj to, tai buvo rimtas instrukcijų vadovas, paaiškinantis, kaip atpažinti, užfiksuoti, iškankinti Šėtono tarnaičių prisipažinimus ir, galiausiai, nužudyti. Manoma, kad 1486 m. išleistas „Malleus Maleficarum“ („Raganų kūjis“) per ateinančius du šimtmečius parduota daugiau kopijų, nei bet kuri kita, išskyrus Bibliją, knyga.

 

     Kaip knygoje „Baimė: alternatyvi pasaulio istorija“ rašo Robertas Peckhamas, Londono karališkosios istorijos draugijos bendradarbis, nerimas dėl raganų kilo iš nežinojimo. Nieko nežinodami apie mikrobus, žmonės spėjo, kad tokias nelaimes, kaip liga, sukelia magija. Tačiau jų baime gali būti manipuliuojama siekiant politinių tikslų. Krikščionybė buvo suskaldyta XVI amžiuje, popiežiui ir įvairiems protestantų potentams varžantis dėl kontrolės. Raganų naikinimas buvo patogus būdas žemės valdovui parodyti, kurioje pusėje jis yra: Dievo, o ne velnio.

 

     Baimė yra pirminė, būtina emocija. J. Peckhamas tai vadina „neurobiologiniu procesu, padedančiu išlaikyti mus gyvus“. Jei mūsų protėviai nebūtų bijoję uolų kraštų ar kardadančių tigrų, mūsų šiandien čia nebūtų. Kita vertus, kadangi žmonės yra bendraujanti, vaizduotę turinti, rūšis, baimę galima iššaukti iš šnabždesių. Jo knyga ne visai atitinka savo ambicingą paantraštę, tačiau ji nušviečia daugybę būdų, kuriais baimė suformavo žmogaus elgesį per pastaruosius 700 metų, iš kurių skaitytojai gali pasimokyti dabar.

 

     Pagrindinis yra toks: „Jėga priklauso nuo baimės“. P. Peckhamas teigia, kad Reformacijos ir kontrreformacijos suirutė iš dalies kilo dėl to, kad katalikų bažnyčia prarado „baimės monopolį“ Vakarų Europoje. Tūkstantį metų ji įtikinėjo žmones, kad tik ji turi raktus į pomirtinį gyvenimą. Tai gali paversti žmonių baimę dėl amžinų kančių grynaisiais, parduodant indulgencijas. Vienas šių „pabėgimo iš skaistyklos“ pažymėjimų prekiautojas Johanas Tetzelis gąsdino bendruomenes, kad šios susimokėtų „sukurdami regėjimus, kaip mirę tėvai verkia pasigailėjimo“, kai juos kankina demonai.

 

     Kai Martynas Liuteris sukilo prieš tokius piktnaudžiavimus, daugelis žmonių, be jokios abejonės, buvo sužavėti jo teologinių argumentų. Tačiau papildoma paskata karaliams, paskelbusiems savo sferą protestantais, buvo tai, kad jie galėjo atsikratyti laikinosios popiežiaus valdžios ir panaudoti kai kuriuos nuostabius jo įrankius savo valstybėms paremti.

 

     Didžioji šios knygos dalis buvo parašyta per COVID-19 pandemiją, todėl autorius natūraliai apmąsto infekcijos baimę ir galingųjų manipuliavimą ja. Kai Europą užklupo Juodoji mirtis, pasklido gandai, kad nepopuliarios mažumos, tokios, kaip „žydai, musulmonai, vargšai, raupsuotieji ir užsieniečiai“, gali būti „piktybiški užkrato nešiotojai“. Sekė baisus persekiojimas.

 

     Išsigandę maro sukeltų socialinių neramumų, valdančioji klasė mielai nukreipė liaudies pyktį į kitus taikinius, nei jie patys. Kai kurie turėjo ir kitų motyvų. Strasbūro vyskupas, vieną dieną 1349 m. sudeginęs 2000 žydų, buvo skolingas žydų skolintojams milžiniškas sumas. (Sąmokslo teorijos apie žydus išlieka ir šiandien, daugelis jų nukreiptos į Rotšildus)

 

     Covidas buvo mažiau baisus, nei Juodoji mirtis. Per šimtmečius medicina tobulėjo, tačiau žmogaus prigimtis pasikeitė mažiau. Koronaviruso baimė pasėjo įvairiausias sąmokslo teorijas, o daugelis vyriausybių pasinaudojo pandemine panika, kad užgniaužtų pilietines laisves. Gyvendamas Honkonge P. Peckhamas iš pirmų lūpų stebėjo, kaip Kinijos komunistų partija pasinaudojo virusu, kaip pretekstu, uždrausti demokratinius protestus, kurie vyko 2019–2020 m.

 

     Knygoje nagrinėjama, kaip drąsiems melagiams lengva sužavėti. Kaip reziumavo Adolfo Hitlerio oro pajėgų vadas Hermannas Göringas: „Tereikia pasakyti [žmonėms], kad jie yra puolami, ir pasmerkti pacifistus dėl patriotizmo stokos ir pavojaus šaliai. Tai veikia taip pat bet kurioje šalyje.“ 

 

Naciai taip pat skatino nerimą dėl aplinkos, teigdami, kad gresiantis pasaulinis maisto trūkumas pateisina įsiveržimą į kaimynines šalis.

 

     Vienas geriausių priešnuodžių baimei yra humoras. Liuteris, tyčiodamasis iš popiežiaus panaudojo naują masinės komunikacijos formą – spaustuvę. Švelnios karikatūros vaizdavo Romą, kaip viešnamį, kardinolus, kylančius iš velnio užpakalio, o popiežių – jojantį, apžergusį kiaulę. Juokas gali numalšinti baimę ir persmelkti autoritetą.

 

     Nenuostabu, kad baimės kūrėjai bando nužudyti satyrikus. Seras Salmanas Rushdie sulaukia tik trumpalaikio paminėjimo, bet nusipelno daugiau. 1988 m. jis išleido romaną, kuriame buvo išjuokta daugybė veikėjų, įskaitant ajatolą Khomeinį, Irano despotą. Khomeinis paragino musulmonus nužudyti autorių, nurodydamas tariamai šventvagišką pranašo Mahometo vaizdavimą knygoje. Praėjusiais metais vienas uolus pasekėjas Niujorke dūrė serui Salmanui į akį.

 

     Khomeini mirė 1989 m., tačiau teroras, kurį jis kurstęs, gyvena toliau. Jo tiesioginis motyvas, tikriausiai, buvo sustiprinti paramą jo negailestingam režimui. Atrodo, kad tai pavyko: jis vis dar netinkamai valdo Iraną. Tačiau fatva turėjo pasaulinių pasekmių, aiškiai parodydama, kad reakcingos teokratijos įstatymus, nukreiptus prieš šventvagystę, savanoriai žudikai gali įgyvendinti bet kurioje planetos vietoje.

 

     Liberaliose šalyse rašytojai, menininkai ir komikai dabar bijo kalbėti apie pranašą. Daugelyje islamo šalių žudiko veto galioja plačiose intelektualinio gyvenimo srityse: laisvai diskutuoti apie tikėjimo vaidmenį politikoje beveik neįmanoma. Taigi, vienas ilgabarzdis, seniai palaidotas, Irano baimės kūrėjas ir toliau trukdo ketvirtadalio žmonijos pažangai.

 

     Skaityti šią knygą yra dvi įtikinamos priežastys. Pirma, daugelyje vietų, įskaitant Kiniją ir Indiją, vyriausybės vis labiau naudojasi baime, kad piliečiai neatsiliktų nuo komandų. Antra, žmonių migloti prisiminimai apie tai, kaip tokia taktika veikė praeityje, kelia nerimą . Va, dabar tai yra baisu." [1]

 

1. "How fear has shaped human affairs." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.

US President Biden, Lithuanian President Nausėda and Lithuanian Prime Minister Šimonytė are working according to the instructions of Adolf Hitler's Air Force Commander Hermann Göring

 "Bold liars are able easily impress. As Adolf Hitler's air chief Hermann Göring summed it up: 'All you have to do is tell [the people] that they are under attack and denounce the pacifists for a lack of patriotism and a danger to the country. It works just as well in any country.'"

1. "How fear has shaped human affairs." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.

JAV prezidentas Bidenas, Lietuvos prezidentas Nausėda ir Lietuvos premjerė Šimonytė dirba pagal Adolfo Hitlerio oro pajėgų vado Hermanno Göringo nurodymus

"Drąsiems melagiams lengva sužavėti. Kaip reziumavo Adolfo Hitlerio oro pajėgų vadas Hermannas Göringas: „Tereikia pasakyti [žmonėms], kad jie yra puolami, ir pasmerkti pacifistus dėl patriotizmo stokos ir pavojaus šaliai. Tai veikia taip pat bet kurioje šalyje.“"

1. "How fear has shaped human affairs." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.

How fear has shaped human affairs

"Fear: An Alternative History of the World. By Robert Peckham. Profile Books; 448 pages; £25

One of the bestselling books of all time was about witches . It was not a cheerful romp like the Harry Potter novels. Instead, it was a serious instruction manual, explaining how to identify, capture, torture confessions from—and eventually kill—Satan's handmaidens. Published in 1486, "Malleus Maleficarum" ("Hammer of Witches") reputedly sold more copies over the next two centuries than any book bar the Bible.

As Robert Peckham, a fellow at the Royal Historical Society in London, writes in "Fear: An Alternative History of the World", anxiety about witches sprang from ignorance. Knowing nothing of microbes , people guessed that misfortunes such as disease were caused by magic. Yet their fear could be manipulated for political purposes. Christendom was split in the 16th century, with the pope and various Protestant potentates vying for control. Exterminating witches was a handy way for an earthly ruler to signal which side he was on: God's, not the Devil's.

Fear is a primal, necessary emotion. Mr Peckham calls it "a neurobiological process to keep us alive". If our ancestors had not feared cliff-edges or sabre-toothed tigers, we might not be here today. The flipside is that, since humans are a communicative, imaginative species, fear can be conjured out of whispers. His book does not quite live up to its ambitious subtitle, but it illuminates the many ways in which fear has shaped human behaviour over the past 700 years, from which readers can draw lessons for the present.

The main one is: "Power depends on fear." Mr Peckham argues that the turmoil of the Reformation and Counter-Reformation stemmed partly from the Catholic church's loss of its "monopoly on fear" in western Europe. For a thousand years it had convinced people that it alone held the keys to the afterlife. It could turn people's fear of eternal torment into cash by selling indulgences. One peddler of these "get-out-of-purgatory" certificates, Johann Tetzel, used to frighten congregations into paying up "by conjuring visions of their dead parents wailing for mercy" while being tortured by demons.

When Martin Luther rebelled against such abuses, many people were no doubt swayed by his theological arguments. But an additional incentive for the kings who declared their realms Protestant was that they could then shake off the pope's temporal authority and wield some of his awesome tools to support their own states.

Much of this book was written during the covid-19 pandemic, so the author naturally ponders the fear of infection—and its manipulation by the powerful. When the Black Death struck Europe, rumours spread that unpopular minorities, such as "Jews, Muslims, paupers, lepers and foreigners", might be "malevolent carriers of contagion". Horrific persecution followed.

Terrified of the social unrest stirred up by the plague, the ruling class was happy to direct popular rage towards targets other than themselves. Some had other motives, too. The bishop of Strasbourg, who had 2,000 Jews burned to death one day in 1349, owed huge sums to Jewish moneylenders. (Conspiracy theories about Jews persist today, many of them directed at the Rothschilds )

Covid was less awful than the Black Death. Medicine has advanced over the centuries, but human nature has changed rather less. Fear of the coronavirus seeded all manner of conspiracy theories, and many governments took advantage of pandemic panic to suppress civil liberties. While living in Hong Kong, Mr Peckham observed first-hand how the Chinese Communist Party used the virus as an excuse to ban the pro-democracy protests that had rocked the place in 2019-20.

The book explores how easy it is for bold liars to fan terror. As Hermann Göring, Adolf Hitler's air chief, summarised: "All you have to do is tell [the people] they are being attacked and denounce the pacifists for lack of patriotism and exposing the country to danger. It works the same way in any country." The Nazis also promoted environmental alarmism, claiming that a looming global food shortage justified invading neighbouring countries.

One of the best antidotes to fear is humour. Luther used a new form of mass communication—the printing press—to mock the pope. Salacious cartoons depicted Rome as a brothel, cardinals emerging from the Devil's backside and the pope astride a pig. Laughter can assuage fear and puncture authority.

Small wonder fearmongers try to kill satirists. Sir Salman Rushdie gets only a passing mention but deserves more. In 1988 he published a novel that satirised many figures, including the Ayatollah Khomeini, Iran's despot. Khomeini urged Muslims to murder the author, citing the book's allegedly blasphemous depiction of the Prophet Muhammad. Last year a zealot in New York stabbed Sir Salman in the eye.

Khomeini died in 1989, but the terror he stoked lives on. His immediate motive was probably to bolster support for his joyless regime. That seems to have worked: it still misrules Iran. But the fatwa had global consequences, making clear that the anti-blasphemy laws of a reactionary theocracy could be enforced by volunteer assassins anywhere on the planet.

In liberal countries writers, artists and comedians are now scared to discuss the Prophet, let alone lampoon him. In many Islamic countries, the assassin's veto hangs over wide areas of intellectual life: freewheeling debate on the role faith plays in politics is almost impossible. Thus one long-bearded, long-buried Iranian fearmonger continues to obstruct the progress of a quarter of humanity.

There are two compelling reasons to read this book. First, in a depressing number of places, including China and India, governments are ramping up their use of fear to keep citizens in line. Second, people's memories of how such tactics have worked in the past are worryingly hazy.  Now that's scary." [1]

1. "How fear has shaped human affairs." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.

Sąmokslo teoretikai yra Rotšildų šeimos apsėsti

  "Žydų kosminiai lazeriai: Rotšildai ir 200 metų sąmokslo teorijos. Mike'as Rothschildas. Melvilio namas; 336 puslapiai; 32,50 doleriai ir 30 GBP

 

     Rugpjūtį Maui nusiaubę žiaurūs gaisrai nusinešė mažiausiai 115 žmonių gyvybes. Kai kurie sąmokslo teoretikai teigė, kad gaisrus sukėlė iš palydovų sklindanti energija, atgaivindami idėją, iškeltą 2018 m. internete paskelbtame įraše, pagal kurį Kalifornijos miškų gaisrai buvo priskirti „kosminiams saulės generatoriams“. Autorė Marjorie Taylor Greene (nuotraukoje) spėliojo apie naujosios technologijos rėmėjus, įskaitant įmonę, kurią ji pavadino „Rothschild Inc“.

 

     Kai ponia Greene parašė šiuos žodžius, ji buvo konservatyvi aktyvistė ir sporto salės savininkė, tačiau jos praeities pareiškimai buvo atidžiau tikrinami, kai ji, ko gero, 2020 m. buvo išrinkta į Kongresą (frazės ji iš tikrųjų nevartojo). Tai taip pat paskatino kaltinimą antisemitizmu, į kurį ji tvirtino, kad „tik neseniai sužinojo, kad Rotšildai yra žydai“.

 

     Mike'as Rothschildas yra amerikiečių žurnalistas, neturintis jokių ryšių su Rotšildų šeima, apie kurią rašo.

 

 „Tai yra idėjos biografija, – aiškina jis, – ir ji pakankamai paprasta: kad žydai viską kontroliuoja, o Rotšildai yra „žydų karaliai“.

 

     Pateikęs Rotšildų bankų dinastijos, prasidėjusios nuo Mayerio Amschelio Rotšildo, gimusio Frankfurto žydų gete 1744 m., istoriją, jis pabrėžia sąmokslo teoretikų suktą alternatyvią versiją. Jame Rotšildai vaizduojami, kaip lėlių meistrai, sukūrę Amerikos pilietinį karą ir pasamdę Charlesą Darwiną, kad šis išrastų evoliucijos teoriją, kad jie galėtų skatinti bedievišką vieną pasaulio vyriausybę. Dabar jie tariamai kontroliuoja 80% pasaulio turto ir valdo spermos bankus, kad išplėstų savo kraujo liniją. Dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su jo pavarde, autorius nori diskredituoti tokias absurdiškas mintis. (Rotšildų šeimos filialui priklauso „The Economist“ akcijų paketas. Padarykite tai kaip norite.)

 

     M. Rothschildas pasinėrė į antisemitinę propagandą. Žinomi pavyzdžiai yra „Siono vyresniųjų protokolai“, 1903 m. Rusijoje paskelbta klastotė, kuri neva yra žydų pasaulio dominavimo planas, ir Eustace'o Mullinso anti-Rothschild tomas „Federalinio rezervo paslaptys“ (1952). Pastarasis buvo tarp 39 knygų anglų kalba, rastų Osamos bin Ladeno komplekso lentynose, kai Amerikos specialiosios pajėgos jį susekė ir nužudė 2011 m.

 

     1846 m. prancūzas Mathieu Georgesas Dairnvaellas išleido priešišką brošiūrą po mirtinos geležinkelio avarijos, priklausančios Jamesui de Rothschildui, jauniausiam Mayerio Amschelio sūnui. Dairnvaellas priskyrė avariją Rotšildų keleivių saugumo nepaisymui ir susiejo ją su šeimos finansine nauda po Vaterlo mūšio, teigdamas, kad „jie praturtėjo, remdamiesi mūsų skurdu ir mūsų nelaimėmis“. (Rotšildai tikriausiai užsidirbo iš to, kad buvo anksti sužinoję apie Vaterlo baigtį, bet nesukėlė geležinkelio avarijos.) Dairnvaello brošiūra apie šiuos „komercijos vampyrus“ dabar yra negarsi, tačiau jos pasiekiamumas buvo ilgas. Dairnvaello tulžies paveldėtojas yra Alexas Jonesas, dešiniojo sparno radijo laidų vedėjas. Rotšildai buvo paminėti daugiau, nei 1300 jo podcast'o epizodų.

 

     Pono Rothschildo tralas per šmeižtus ir skandalus gali pasikartoti, tačiau jis iliustruoja, kaip ir kodėl plinta sąmokslo teorijos. Jie prasideda nuo paranojiško pasibjaurėjimo oficialiems įvykių pasakojimams ir troškimo įžvelgti priežastinį ryšį ten, kur yra tik koreliacija; jie klesti, nes naudojasi tuo, kas gąsdina ar įpykdo žmones, ypač tuos, kurie jaučiasi bejėgiai. Jie greitai keliauja, kai pasiduoda paskalų garsams, liguistam humorui ir neskoningiems internetiniams memams. Kaip nesibaigiantis lazerių šou, jie žavi žmones ir atitraukia juos nuo realybės.“ [1]

 

1. "Conspiracy theorists are obsessed with the Rothschild family." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.

Conspiracy theorists are obsessed with the Rothschild family.

"Jewish Space Lasers: The Rothschilds and 200 Years of Conspiracy Theories. By Mike Rothschild. Melville House; 336 pages; $32.50 and £30

Brutal wildfires ravaged Maui in August, killing at least 115 people. Some conspiracy theorists claimed that the fires were caused by energy beamed from satellites, reviving an idea advanced in an online post from 2018 that attributed Californian wildfires to "space solar generators". The author, Marjorie Taylor Greene (pictured), speculated about the novel technology's backers, including a company she identified as "Rothschild Inc".

When Ms Greene wrote those words she was a conservative activist and gym owner, but her past pronouncements faced closer scrutiny when she was, improbably, elected to Congress in 2020. Her screed, later described as a rant about "Jewish space lasers" (a phrase she had not in fact used), drew mockery. It also led to accusations of anti-Semitism, in response to which she insisted that she "didn't find out until recently that the Rothschilds were Jewish".

Mike Rothschild is an American journalist with no connections to the Rothschild family he writes about. "This is the biography of an idea," he explains, "and it's a simple enough one: that Jews control everything, and that the Rothschilds are the 'Kings of the Jews'."

After giving a potted history of the Rothschild banking dynasty that began with Mayer Amschel Rothschild, born in Frankfurt's Jewish ghetto in 1744, he then highlights conspiracy theorists' twisted, alternative version. This portrays the Rothschilds as puppet-masters who engineered the American civil war and hired Charles Darwin to invent the theory of evolution so they could promote a godless one-world government. They now supposedly control 80% of global wealth and run sperm banks to expand their bloodline. For reasons not wholly unrelated to his surname, the author is keen to discredit such preposterous notions. (A branch of the Rothschild family owns a stake in The Economist. Make of that what you will.)

Mr Rothschild has immersed himself in anti-Semitic propaganda. Familiar examples include "The Protocols of the Elders of Zion", a forgery published in Russia in 1903 that purports to be a Jewish blueprint for world domination, and Eustace Mullins's anti-Rothschild volume "The Secrets of the Federal Reserve" (1952). The latter was among the 39 English-language books found on the shelves of Osama bin Laden's compound when American special forces tracked him down and killed him in 2011.

In 1846 Mathieu Georges Dairnvaell, a Frenchman, published a hostile pamphlet after a fatal rail crash on a line owned by James de Rothschild, Mayer Amschel's youngest son. Dairnvaell attributed the crash to the Rothschilds' penny-pinching neglect of passenger safety and linked it to the family's financial gains following the Battle of Waterloo , arguing that "they have enriched themselves with our impoverishment and our disasters." (The Rothschilds probably made money from early knowledge of the outcome of Waterloo but did not cause the rail accident.) Dairnvaell's pamphlet about these "vampires of commerce" is now obscure, but its reach has been long. An inheritor of Dairnvaell's bile is Alex Jones , a right-wing radio host. The Rothschilds have been mentioned in more than 1,300 episodes of his podcast.

Mr Rothschild's trawl through libels and canards risks repetitiveness, but he illustrates how and why conspiracy theories spread. They begin with a paranoid aversion to official accounts of events and an eagerness to see causation where there is only correlation; they burgeon because they tap into what terrifies or enrages people , especially those who feel powerless. They travel quickly when they lend themselves to gossipy soundbites, sick humour and tasteless online memes. Like a never-ending laser show, they captivate people and distract them from reality." [1]

1. "Conspiracy theorists are obsessed with the Rothschild family." The Economist, 9 Sept. 2023, p. NA.