Kone visos prie rinkimų slenksčio išsirikiavusios partijos, siekiančios patekti į Seimą, savo programose akcentuoja mokesčių klausimą

 

 "Vienos žada juos didinti, kitos siūlo „netaisyti to, kas nesugedo“. Verslo atstovai tikina: Lietuva, siųsdama signalą, kad mokesčių sistema keičiama nebus, galėtų pagerinti savo konkurencinę aplinką.

 

Peržvelgus partijų programas-pasižadėjimus ir paklausius jų svarstymų bei ginčų šią savaitę LRT surengtuose debatuose, nepadaugėjo aiškumo, kas mokesčių srityje Lietuvos lauktų atėjus naujai valdžiai.

 

Tiesa, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) neslepia ryžto kibti iš esmės – pasak jos vadovės  Vilijos Blinkevičiūtės, partija-nugalėtoja išsyk imtųsi mokesčių reformos. Ir ne bet kokios –  socdemai ( „mes, socialdemokratai“) eilinį kartą eina vaduoti Lietuvos iš „skurdo spąstų“.

 

Metodas tas pats – atimti padalinti. Senas, kaip bolševikų pasaulis.

 

„Gelbėtojai“ savo mokestinę misiją sieja su „teisingesniu ir solidaresniu viešųjų gėrybių ir mokestinės naštos paskirstymu“.

 

Kitaip tariant,  „teisingumo kardas“ atsirinks.

 

„Mes, socialdemokratai, pirmiausia kokių sprendimų imsimės, tai tuos pačius turtingiausius GPM tikrai apmokestinsime“, – aiškina socialdemokratų pirmininkė. Kokius turtus V. Blinkevičiūtė skaičiuoja tokio apmokestinimo planuose?

 

„Tai pirmiausia prabangaus turto apmokestinimas – prabangūs automobiliai, prabangios jachtos, lėktuvai“, – tvirtina LSDP sąrašo Seimo rinkimuose lyderė.

 

Ar Lietuvos padangėse jau stebime privačių lėktuvų spūstis,  o vandenyse – nebesutelpančias „prabangias jachtas“? Kurių (ne)buvimą socialdemokratai jau kalkuliuoja eurais.

 

Tai iš kur V. Blinkevičiūtė traukia mistinius 3 mlrd. eurų, mėgindama lengvatikiams pūsti miglą apie teisingumą, solidarumą etc?

 

Kita vertus stebina ir pats principas.

 

„Verslą visada gąsdina bandymai apmokestinti „kapitalą“, „prabangą“, „turtinguosius“ ar kitaip atimti iš užsidirbusių ir neva padalinti vargšams. Tokie siūlymai lemtų kapitalo bazės mažėjimą ir mažesnes investicijas, kurių kaip niekada reikia. Gąsdina, kai vieniems žadamas kone visiškas atleidimas nuo mokesčių, o kitiems siūloma įvesti naujus mokesčius“, – politikų deklaruojamus siekius komentuoja Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.

 

Sociologinių apklausų duomenimis šiuo metu populiariausia LSDP žada apmokestinti viršpelnį, pratęsti bankų solidarumo mokestį.

 

„Kas turi nuspręsti, koks pelnas laikomas normaliu, o koks jau viršpelniu? Kodėl reikėtų bausti pelningai dirbančias įmones? O ką reikėtų daryti bendrovėms, kurių pelnai, priklausomai nuo rinkos sąlygų, labai svyruoja ir pelningais metais jos susikuria rezervų išgyventi nuostolingiems?“ – apie šią iniciatyvą VŽ kalba Mantas Juozaitis, advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ advokatas, mokesčių teisės ekspertas.

 

Socialdemokratai, skaičiuodami dar negautus milijardus, jau „dalina“ didesnes pensijas, atlyginimus pašalpas ir kt. Tai gal kas nors girdėjo ką nors konkretaus, t.y., skaičiavimus ir konkrečius rodiklius, kuriuos rinkėjai galėtų aiškiai įvertinti?

 

 „Kokia būsimų gėrybių sudėtis ir šalutinis poveikis? Pagaliau, kur garantijos, kad partijos sutartis su rinkėjais bus įvykdyta?“, – klausia Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

 

Tai, beje, klausimas visoms partijoms (atmetus marginalus, kurių svaičiojimų ir blėnių net neverta imti domėn).

 

O tai, regis, yra neįmanoma misija. Štai ekspremjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis, įsitikinęs, kad beprasmiška konkrečiais skaičiais įvardinti, kiek kainuotų vieno ar kito rinkiminio pažado įgyvendinimas.

 

Paklaustas, ar yra paskaičiavęs, kiek šimtų milijonų ar milijardų kainuotų jo partijos programoje įrašyti pažadai „didinti finansavimą“, „gerinti“ ir „užtikrinti“, atsakė: „Dabar konkrečiais skaičiais sakyti, kiek tas kainuos, yra beprasmis dalykas, kadangi nesu pirmas ir ne paskutinis politikas, kuris atsineša savo programas, savo pažadus, ką stengsis padaryti, kad kuo geriau gyventume. Bet po rinkimų susidariusi dauguma turės susidėti tuos savo pažadus ant bendro stalo ir pažiūrėti pirmiausia tai, kas yra jų prioritetai. Ir tik tada prasidės skaičiavimas, kiek koks prioritetas gali kainuoti.

 

Jo paties partija pasisakytų už progresinį gyventojų pajamų mokestį, bet prieš pridėtinės vertės mokesčio didinimą.

 

Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad jau keletą kadencijų Lietuva gyvena nuolatinės mokesčių kaitos sąlygomis: regis, visi nori keisti mokesčius.

 

„Lietuva auga. Kitais metais ekonomika augs beveik 3%. Kitos šalys stovi, Estijoje matome recesiją. Mes sakome, sustokime. Mokestinė sistema galėtų būti teisingesnė, bet sustokime. Netaisykime to, kas nesugedo“, – sakė politikė, bet užsiminė, kad mielai sumažintų žemės ūkio veikloje naudojamo taršaus kuro apmokestinimo išimtis.

 

VŽ nuomone, į valdžios krėslus nusitaikiusiems politikams galbūt vertėtų įsiklausyti į ekonomistų nuomonę  – jie, pasitelkdami į už Lietuvos nugaros pasilikusių estų pavyzdį, tikina, kad nekeičiama mūsų šalies mokesčių sistema gali tapti vienu iš jos pranašumų. Lietuva dabar turi šansą gerinti savo konkurencinę padėtį prieš ilgametę regiono konkurentę – bet jei tik pati išlaikys mokesčių sistemos stabilumą. Tuo tarpu dar didinami mokesčiai Estiją padarys vos ne viena brangesnių šalių Europoje."

 

Kalbant panelės Grybauskaitės kalba, estų mokesčiai čia ne prie ko. Estai priklauso nuo Skandinavijos, o Skandinavijos ekonomika jau nuėjo į unitazo skylę. Mes priklausome nuo Vokietijos, kuri ten dar tik eina.

Kaip kalbėti jaunų suaugusiųjų kalba

 „10–25

 David Yeager

 Avid Reader, 464 puslapiai, 32 doleriai

 

 Padidėjęs depresijos ir savižudybių skaičius. Nepavyko paleisti. Bendras negalavimas ir nepasitenkinimas. Ar jauniems suaugusiems viskas gerai? Savo naujausioje knygoje Jonathanas Haidtas iš Niujorko universiteto kaltino išmaniuosius telefonus ir socialinę žiniasklaidą, kad buvo sukurta „nerimastinga karta“, tačiau psichologai ir socialiniai mokslininkai kovoja su iššūkiais, su kuriais jaunimas susiduria ne tik internete.

 

 Knygoje „10–25“ Davidas Yeageris įveda mokslinį griežtumą į kartais perdėtą diskusiją, remdamasis kitų naujausiais tyrimais ir savo tyrimais. Autorius, įkūręs Teksaso elgesio mokslo ir politikos institutą Teksaso universitete Ostine, humanizuoja duomenis, pateikdamas sveikintiną anekdotų gausą. Knyga yra tokia pat ambicinga ir atskleidžianti, kaip ir jos pavadinimas yra abejotinas.

 

 P. Yeageris aiškina, kad evoliucija paskatino jaunus suaugusiuosius ieškoti patirties, kuri suteikia socialinį statusą ir pagarbą. 

 

Tačiau suaugusieji – tėvai, mokytojai ir, taip, vadovai darbe – dažnai nesupranta ir nepalaiko šio siekio siekti prestižo. „Jei tėvai mano, kad paaugliai yra tingūs, – rašo p. Yeager, – jie dažniau naudojasi kontrolės įrankiais: grasinimais nubausti už taisyklių nesilaikymą (šaukimas, pasakojimas, kaltinimas, gėdinimas, įžeidimas) arba apdovanojimai už įsipareigojimų nevykdymą (kyšiai), pažadai, sušvelninta komendanto valanda, mažesni lūkesčiai). Tokia taktika, sako J. Yeager, neįkvepia paauglių veikti stropiai ir savarankiškai.

 

 Jis aiškina, kad problema yra klaidingas pasakojimas apie pažintinius apribojimus, susijusius su jo titulo kohorta nuo 10 iki 25: Jauni suaugusieji negali būti atsakingi už savo veiksmus, nes jų priekinė žievė padedanti ateities planavimui, nėra iki galo išvystyta. (Manoma, kad padidėjęs testosterono lygis taip pat apsunkina impulsų kontrolę.) Tačiau paauglių ir jaunų suaugusiųjų pažinimo funkcija nėra sutrikusi, mano J. Yeageris. Vietoj to, jie veikia, turėdami atskirą paskatų rinkinį, dėl kurio jie kažkada buvo evoliuciškai tinkami.

 

 Visuomenėse, kuriose evoliucionavo žmonija, įgyti pagarbą ant pilnametystės slenksčio kažkada reiškė padėti bendraamžiams ir vyresniesiems atlikti svarbias užduotis: persekioti stambius žvėris arba apsaugoti kūdikį nuo sušalimo iki mirties. Grupė pastebėjo indėlį ir tuoj pat juos apdovanojo. P. Yeageris spėja, kad brendimo metu atsiradęs hormonų antplūdis padėjo sukurti padidėjusį jautrumą statusui, o tai būtų buvę labai naudinga, kai buvo siekiama užsitikrinti vietą bendruomenėje ir galiausiai išlikti gyvam.

 

 Nors šiandienos užtrenktos durys ir protingų taisyklių nepaisymas atrodo neracionalūs, jie yra biologinių ir psichologinių potraukių, kurie kadaise tarnavo egzistenciniam tikslui, rezultatas. „Jauni žmonės, – rašo p. Yeager, – naudoja didelius savo pažinimo išteklius, kad rūpintųsi ir apsaugotų savo tiesioginį socialinį statusą ir pagarbą. Jei signalai, kuriuos jie gauna iš suaugusiųjų, kelia grėsmę „jų socialiniam išlikimui, atimdami iš jų trokštamą statusą ir pagarbą, jie, greičiausiai, tai sureguliuos“. P. Yeager teigia, kad suaugusieji turi įvertinti šį evoliucinį būtinumą ir pertvarkyti tėvystę bei mentorystę. 

 

Jis ragina laikytis „mentoriaus mąstymo“ – tai frazė, apimanti didelius lūkesčius, pagarbų bendravimą ir prieigą prie išteklių.

 

 Kaip tai atrodo praktikoje? P. Yeager pasakoja, kaip vadovas motyvavo J. P. Morgan namų hipotekos skyriaus pirmakursius analitikus. Jų kruopštus faktų tikrinimas dėl paskolos paraiškų, jis paaiškino, palaikė tai, kas galėtų būti svarbiausias šeimos finansinis sprendimas – įsigyti būstą. Jis padidino pradinio lygio užduočių reikšmę, suteikdamas joms prasmės jausmą ir aukštesnį tikslą.

 

 Autorius aprašo kolegijos fizikos instruktorę, kuriai buvo sunku sudominti studentus. Nepaisant jos pastangų, ji pastebėjo, kad rezultatai nepagerėjo, ypač tarp studentų iš neturtingų šeimų ir prastos kokybės vidurinių mokyklų. Motyvacijos stoką ji aiškino kai kurių studentų jausmu, kad jie negali susidoroti su akademiniais poreikiais. Taigi ji dalijosi nesaugumo akimirkomis savo kelionėje – tuo metu, kai neišlaikė egzamino, bet pakoregavo kursą, susisiekdama su sėkmingais klasės draugais ir pakeisdama studijų strategijas. Ji priminė mokiniams, kad kelias į tobulumą kiekvienam apima nesėkmes. Po to daugiau studentų atvyko gauti papildomos pagalbos ir išlaikė baigiamąjį egzaminą nei bet kada anksčiau, o rasiniai, etniniai ir lyčių skirtumai buvo mažesni.

 

 Anot J. Yeagerio, užuot apsaugoję jaunus žmones nuo labai rizikingų situacijų, turėtume geriau suvokti, kokiame kontekste yra jų pastangos ir kodėl tie įnašai svarbūs. Autorius sako, kad turime pakeisti „streso“ ženklą ir padėti jauniems suaugusiems panaudoti tuos lenktyninius hormonus savo naudai. Jis cituoja Ročesterio universiteto psichologijos profesoriaus Jeremy Jamiesono tyrimus, kurie nustatė, kad kai nervingiems testų dalyviams buvo pateikti moksliniai įrodymai, kad streso atsakai pagerina testų laikymo našumą, studentų kortizolio lygis sumažėjo, o jų balai išaugo.

 

 P. Yeageris pasakoja apie seniai įsisenėjusį konfliktą, kai paauglys pažeidė komendanto valandą ir grįžo namo girtas. Daugelis tėvų, anot jo, paprastai grįžta į vieną iš dviejų kraštutinumų: pykčio ir drausmininko šauksmo arba pasyvaus mažiausio pasipriešinimo kelio. Pasak jo, mentorius į situaciją žiūri su smalsumu. „Autentiški klausimai“ (o ne retoriniai šūksniai, pavyzdžiui, „ką tu galvoji?“) kartu su „įsisavinimu“ (atsakymo įtraukimas į tolesnę diskusiją ar tyrinėjimą) gali paskatinti produktyvų dialogą. Veda smalsumas – „Girdžiu tave, kad šį vakarą labai norėjai būti su draugais, bet ar gali man paaiškinti, kodėl tuo metu tau buvo prasminga laužyti šeimos taisykles, kad būti su jais?" – gali inicijuoti bendradarbiavimo trikčių šalinimą. Tai signalizuoja statuso ištroškusiems paaugliams, kad tėvai nori padėti, o ne įrodyti, kad yra nekompetentingi ar nesubrendę.

 

 Autorius gali ne iki galo atskleisti labiausiai klaidinančių mūsų rūšies atstovų, tačiau „10–25“ suglumusiems suaugusiems siūlo naujus požiūrius ir, galbūt, naujas viltis kai kuriais sunkiausiais jų šeimų metais.

 ---

 P. Finnerty yra žurnalo tiesioginės žurnalistikos redaktoriaus pavaduotoja.“ [1]

 

1.  How to Speak Young Adult. Finnerty, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 27 Sep 2024: A.15.

How to Speak Young Adult

 

"10 to 25

By David Yeager

Avid Reader, 464 pages, $32

Increased rates of depression and suicide. Failure to launch. General malaise and unhappiness. Are young adults all right? In his most recent book, Jonathan Haidt of New York University blamed smartphones and social media for creating what he called "the anxious generation," but psychologists and social scientists have been grappling with the challenges young people face beyond the perils of the internet.

In "10 to 25," David Yeager injects scientific rigor into a sometimes overwrought discussion, drawing on recent studies and his own research. The author, who co-founded the Texas Behavioral Science and Policy Institute at the University of Texas at Austin, humanizes the data with a welcome profusion of anecdotes. The book is as ambitious and revelatory as its title is milquetoast.

Mr. Yeager explains that evolution has led young adults to seek out experiences that confer social status and respect. But adults -- parents, teachers and, yes, managers at work -- often fail to understand and support this drive for prestige. "If the parent believes that teenagers are lazy," writes Mr. Yeager, "they're more likely to use tools of control: threats of punishment for noncompliance (yelling, telling, blaming, shaming, grounding) or rewards for compliance (bribes, promises, relaxed curfews, lower expectations)." Such tactics, says Mr. Yeager, don't inspire teens to act diligently and independently.

The problem, he explains, is a false narrative about the cognitive limitations of the "10 to 25" cohort of his title: Young adults can't be held accountable for their actions, the story goes, because their prefrontal cortex, which aids with planning for the future, isn't fully developed. (Increased testosterone levels are also thought to make impulse control difficult.) But teens and young adults are not cognitively impaired, Mr. Yeager believes. Instead, they operate with a distinct set of incentives that once made them evolutionarily fit.

In the societies in which humanity evolved, gaining respect on the brink of adulthood once meant helping peers and elders with important tasks: chasing down large game or keeping an infant from freezing to death. Contributions were noticed and rewarded instantaneously by the group. An influx of hormones during puberty, Mr. Yeager speculates, helped create a hypersensitivity to status, something that would have been of great use when the goal was to secure a place in the community and, ultimately, stay alive.

While today's slammed doors and disregard for sensible rules appear to be irrational, they are the product of biological and psychological urges that once served an existential purpose. "Young people," writes Mr. Yeager, "deploy their considerable cognitive resources to attend to and protect their immediate social status and respect." If the signals they get from adults threaten "their social survival by robbing them of the status and respect they crave, they'll likely tune it out." Mr. Yeager argues that adults need to appreciate this evolutionary imperative and reframe parenting and mentorship. He calls for a "mentor mindset," a phrase that embraces high expectations, respectful communication and access to resources.

What does this look like in practice? Mr. Yeager recounts how a manager motivated first-year analysts in J.P. Morgan's home-mortgage division. Their painstaking fact-checking of loan applications, he explained, supported what could be a family's most important financial decision: buying a home. He elevated the tedium of entry-level tasks by imbuing them with a sense of meaning and higher purpose.

The author describes a college physics instructor who had trouble engaging students. Despite her efforts, she found that outcomes weren't improving, especially among students from poor families and low-quality high schools. She attributed the lack of motivation to a sense among some students that they couldn't handle the academic demands. So she shared moments of insecurity in her own journey -- a time when she failed an exam but corrected course by reaching out to successful classmates and changing her study strategies. She reminded students that the path to excellence includes setbacks for everyone. After that, more students showed up for extra help and passed the final exam than had ever before, with smaller racial, ethnic and gender disparities.

Instead of shielding young people from high-stakes situations, according to Mr. Yeager, we should raise their consciousness of where their efforts sit in context and why those contributions matter. The author says we need to rebrand "stress" and help young adults harness those racing hormones for their own benefit. He cites research by Jeremy Jamieson, a professor of psychology at the University of Rochester, who found that when nervous test-takers were presented with scientific proof that stress responses enhance test-taking performance, the students' cortisol levels dropped and their scores soared.

Mr. Yeager talks through the timeworn conflict of a teenager breaking curfew and coming home drunk. Many parents, he argues, typically revert to one of two extremes: the anger and yelling of a disciplinarian or the passive path of least resistance. The mentor, he says, approaches the situation with hands-on curiosity. "Authentic questions" (not rhetorical exclamations like "what were you thinking?") combined with "uptake" (incorporating the answer into further discussion or exploration) can lead to productive dialogue. Leading with curiosity -- "I hear you that you were desperate to be with your friends tonight, but can you explain to me why it made sense to you, at the time, to break the family rules to be with them?" -- can initiate collaborative troubleshooting. It signals to status-hungry teens that the parent is looking to help, not seeking to prove they are incompetent or immature.

The author may not fully demystify the most confounding members of our species, but "10 to 25" offers baffled adults new approaches -- and possibly new hope -- during some of their families' most difficult years.

---

Ms. Finnerty is the deputy editor of live journalism at the Journal." [1]

1.  How to Speak Young Adult. Finnerty, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 27 Sep 2024: A.15.

American intelligence: Allowing Ukraine to strike deep into Russia would put the US at risk

 "US intelligence believes that if Washington allows Ukraine to use Western-supplied weapons to strike deep into Russia, Russia may respond with greater force, targeting the United States and its coalition partners, The New York Times reported, citing unnamed US officials. US intelligence believes , that Russia would likely retaliate against the United States and its partners if the latter gave the Ukrainians permission to strike Russia with long-range missiles supplied by the United States, the United Kingdom and France. The data could partly explain why President Joe Biden is so hard to make a decision, and shows how much domestic pressure he's under. It's still unclear whether Mr. Biden will ultimately let Ukraine go with long shots." 

 Let's vote for Vaitkus. Let's vote for peace.

 

Amerikiečių žvalgyba: leidimas Ukrainai smogti į Rusijos gilumą sukeltų pavojų JAV

 
"Amerikos žvalgybos manymu, jei Vašingtonas leis Ukrainai Vakarų tiekiamais ginklais smogti į Rusijos gilumą, Rusija gali reaguoti didesne jėga, nusitaikydama į Jungtines Amerikos Valstijas ir jų koalicijos partneres, pranešė dienraštis „The New York Times“, remdamasis neįvardytais JAV pareigūnais. JAV žvalgyba mano, kad Rusija greičiausiai atsakys Jungtinėms Valstijoms ir partnerėms, jei šios duos ukrainiečiams leidimą smūgiuoti į Rusiją JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos tiekiamomis ilgojo nuotolio raketomis. Anksčiau neskelbtame žvalgybos vertinime sumenkintas tolimojo nuotolio raketų poveikis karui, nes ukrainiečiai turi mažai tokių ginklų ir neaišku, kiek dar Vakarai galėtų jų duoti. Gauti duomenys gali iš dalies paaiškinti, kodėl prezidentui Joe Bidenui taip sunku priimti atitinkamą sprendimą, bei parodo, kokį vidaus spaudimą jis patiria. Pasak anonimiškumo pageidavusių JAV pareigūnų, vis dar neaišku, ar J. Bidenas galiausiai leis Ukrainai suduoti tolimus smūgius."

Balsuokime už Vaitkų. Balsuokime už taiką.