Pirmoji auka yra Lietuva - nebetenkame, vokiečių pastatyto, Klaipėdos uosto didžiulio pelningumo. Ne tik nesugebame patys ką nors padaryti. Nesugebame pasinaudoti tuo, ką mums padaro kiti. Vokiečiai to mums neatleis. Kai visai išnyksime, ištrins ir Lietuvos vardą, bus antras Kionigsbergas.
"Nors didžioji Rusijos eksporto dalis jūra dabar vyksta per
Baltiją ir Juodąją jūrą, ryškėjančios šių baseinų rizikos skatina Rusiją
atsigręžti į savo šiaurinį fasadą, kuriame ji yra šeimininkė, – Arktį. Nuo įvykių
Ukrainoje pradžios čia forsuotai nukreipiama krova, vystomi esami uostai ir
statomi nauji.
Murmansko privalumai
Tai neužšąlantis giliavandenis uostas, pajėgus priimti
capesize dydžio balkerius. Iš jo nereikia praplaukti kitų šalių kontroliuojamų
sąsiaurių, iškart patenkama į vandenyną.
Šiuo metu tai didžiausias Šiaurės baseino uostas. Įlankos
vakariniame krante yra faktiškai neribota plyna teritorija statyti
giliavandenes krantines, dabar ten jau veikia naujas Lavnos anglies terminalas.
Pats Murmanskas yra didelis miestas, kuriame galima rasti
kvalifikuotos darbo jėgos naujiems pajėgumams aptarnauti. Tai ir Šiaurės rytų
kelio ledlaužių bazė.
Yra šiokie tokie remontiniai pajėgumai. Ginkluotas iki
dantų: greta jo yra svarbios karinio laivyno bazės.
Pastaroji aplinkybė, beje, nebūtinai privalumas, nes
kariškiai įpratę dėl savo reikalų kištis ir į laivybos režimą.
Murmansko trūkumai
Pagrindinis uosto trūkumas yra kaip ir jo privalumas – ta
pati jo geografija. Jis yra dvigubai ekscentriškas, maksimaliai tolimas
krovinių kilmės vietai šalyje ir maksimaliai tolimas daugeliui paskirties
vietų.
Tai jį daro priklausomą nuo nedidelės vertės birių krovinių
kainų rinkoje svyravimo.
Ta pati Lavna buvo statyta skaičiuojant kelis kartus
didesnes anglies kainas nei jos yra dabar, ir terminalo ekonomika dabar jau
abejotina.
Atspėti konjunktūrą sudėtinga, perprofiliuoti specializuotus
terminalus naujam kroviniui taip pat nėra paprasta.
Nėra viskas gerai ir su geležinkelio pajėgumais. Jau prie
dabartinės uosto krovos kai kurios mazginės stotys ir atkarpos, kelynai yra
arti pralaidumo ribos.
Vystant uostą lygia greta tektų investuoti ir į geležinkelį
iki pat Vologdos.
Objektas: per 300 tūkst. gyventojų turintis Murmanskas yra
didelis miestas, kuriame yra kvalifikuotos darbo jėgos naujiems uosto
pajėgumams aptarnauti. / Scanpix nuotr.
Baltarusijos kalio takai
Klaipėdai nustojus krauti kalį, Baltarusijos eksportas
pasuko per Rusijos uostus ir net sausuma: iki šeštadalio šių trąšų eksporto į
Kiniją buvo tiekiama geležinkeliu per Rusiją ir Kazachstaną.
Tačiau didžioji dalis – per Sankt Peterburgo bei Leningrado
srities uostus. Naudojamos buvo nespecializuotos krantinės, trąšas kraudavo
fasuotas didmaišiuose.
2022-aisiais trąšų kaina užtikrindavo neblogas pajamas net
ir naudojant tokią logistiką: kainų piko metu biržoje momentinės (spot) kalio
chlorido kainos viršijo 1,2 tūkst. dolerių už toną.
Dabar jos svyruoja apie 300 dolerių. Daugumą trąšų
Baltarusija parduoda pagal tiesiogines ilgalaikes sutartis, tad kontraktuose
momentinių kainų pokyčiai atsispindi vėluodami.
Tačiau neturėtume suklysti manydami, jog dabar Soligorsko
produkcija parduodama mažiau nei už 300 USD/t.
Pajamas mažina ir ilgesnis jūrinis transporto petys,
tradicinės Indijos ir Kinijos rinkos yra toli, mažais laivais plukdyti nėra
ekonomiška.
Tokiomis aplinkybėmis Baltarusija pernai apsisprendė statyti
giliavandenį uostą Murmanske.
Naujasis
Baltarusijos uostas Murmanske suplanuotas greta jau esančio Lavnos anglių
terminalo. Jis turėtų užtikrinti viso pagrindinio šalies eksporto – kalio ir
azoto trąšų, naftos produktų, medienos krovą.
Suplanuota pastatyti 2029-aisiais
Naujasis Baltarusijos uostas Murmanske suplanuotas greta jau
esančio Lavnos anglių terminalo. Jis turėtų užtikrinti viso pagrindinio šalies
eksporto – kalio ir azoto trąšų, naftos produktų, medienos krovą.
Nėra aišku, iš kur kaimynai gaus lėšų tokiai investicijai.
Vienintelis realus šaltinis – Rusijos paskola.
Jeigu prie to Rusija dar pridės mokestines lengvatas bei
radikaliai lengvatinį geležinkelių tarifą, projekto ekonomika gali atrodyti
gyvybinga.
Tačiau pasaulis dabar gyvena tokio sūkuringo neapibrėžtumo
sąlygomis, kad po penkerių metų geopolitinė situacija gali atrodyti visai
kitaip ir tokia schema taps neberacionali. Charakteringa, kad profesionaliems
transportininkams skirtas rusiškas portalas greta šakinės informacijos pradėjo
spausdinti ir logistinį horoskopą – taip sektoriuje tenkinamas aštrus patikimos
prognostikos poreikis.
Archangelskas per seklus
Istorinis Archangelsko uostas, tarptautinei laivybai
naudojamas nuo XVI a., kol kas yra vietinės reikšmės, jo krova – tik pirmieji
milijonai tonų. Įrengtas seklioje upės deltoje, jis geriausiu atveju gali
priimti handysize dydžio laivus.
Jo krovą užtikrina miško pramonės kompleksas (mediena, celiuliozės
ir popieriaus produkcija) bei tiekimo grandinės į Ledjūrio gyvenvietes bei
karines bazes. Uostas ilgam užšąlantis, žiemą reikalingi ledlaužiai.
N. Patruševas
lieka arti V. Putino, ir tokiu būdu padidėja pačios Jūrinės kolegijos
neformalios galios. Autoritetingo jūrinius reikalus prižiūrinčio centro
poreikis buvo jau ilgą laiką. Sektorius vystėsi gana chaotiškai.
Tačiau Rusijos planuose ir jam numatytas ambicingas vaidmuo.
Pernai į jį buvo atlikti keli sezoniniai nedidelių Kinijos konteinervežių
reisai Šiaurės rytų jūrų keliu.
Archangelskas yra santykinai arti Maskvos ir jo naudojimas
leistų Maskvos logistiniam centrui Kinijos konteinerius gauti apeinant tiek
Suecą, tiek ir perkrautą Transsibiro geležinkelio magistralę.
Egzistuoja planas statyti išorinį giliavandenį Archangelsko
uostą. Tačiau šiame amžiuje baseine anonsuota, tačiau nerealizuota tiek
giliavandenių projektų (Kemė, Belomorskas, Indiga), kad ir šio projekto
tikroviškumu sunku tikėti.
Politinė valia yra
Pernai Vladimiras Putinas įsteigė Jūrinę kolegiją ir jos
vadovu paskyrė ilgametį kolegą Nikolajų Patruševą. Komentatoriai tai įvertino
kaip N. Patruševo nuopolį: iki tol jis buvo FSB vadovas, Saugumo tarybos
sekretorius, dalyvaudavo sprendžiant pasaulio likimą – ir še tau.
Tačiau į tą paskyrimą galima pažiūrėti ir iš kitos pusės: N.
Patruševas lieka arti V. Putino, ir tokiu būdu padidėja pačios Jūrinės
kolegijos neformalios galios.
Autoritetingo jūrinius reikalus prižiūrinčio centro poreikis
buvo jau ilgą laiką. Sektorius vystėsi gana chaotiškai.
Nebuvo deramai koordinuojama laivų statyba, uostų plėtra,
krovinių bazės kūrimas, teisinė aplinka. Ypač tą tenka pasakyti apie Šiaurės
baseiną su jo specifiniais reikalavimais laivams ir uostams.
Ten dalį funkcijų atlikdavo valstybės įmonė „Atomflot“, dalį
privačios žaliavų gavybos kompanijos, dalies neatlikdavo niekas, todėl
chroniškai nesutapdavo pajėgumų sukūrimo kalendoriai.
Dabar, tikimasi Rusijoje, reikalai ten judės žvaliau."