Už kiek parduodama ir nuomojama dirbama Lietuvos žemė

"Žemės pardavimo ir nuomos kainos kopia vis aukštyn, kai kur didesnių sklypų reikia atkakliai paieškoti su žiburiu. Kaip ir anksčiau, dėl žemės konkuruoja žemdirbiai ir vadinamieji spekuliantai, kurie žemes perparduoda arba jas nuomoja. Mokėdami brangiau už žemę ir jos nuomą ūkininkai nepamiršta, kad žemės ūkio supirkimo kainos nėra tiek pakilusios, jog leistų daug išlaidauti.

Atsirado daugiau verčių zonų

Žemės rinkoje yra daug dedamųjų, nuo kurių priklauso žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ir pirkimo bei nuomos kaina – ji gali skirtis nedaug ar net labai ženkliai. Vienokia kaina gali būti našių kraštų ariamos žemės, visai kita – nederlingose vietose esančių pievų.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (NŽT) duomenimis, žemės ūkio paskirties žemės sklypų vidutinė rinkos vertė nuo 2025 m. pradžios, palyginti su 2024 m., vidutiniškai padidėjo 1,09 karto – daugiausiai didėjo Šilutės, Šilalės, Tauragės, Alytaus, Kauno rajonuose ir Kauno mieste, o Vilniaus miesto savivaldybėje – apie 1,16 karto.

2025 m. sausio 1 d. įsigalioja nauji NŽT patvirtinti žemės masinio vertinimo dokumentai – žemės verčių žemėlapiai. Juos kiekvienais metais rengia Registrų centras (RC), o tikrina ir tvirtina NŽT.

Anot NŽT, naujai patvirtinti žemės verčių žemėlapiai yra sudaryti iš 1538 verčių zonų, kurios nustatomos, remiantis rinkos duomenų analize – konkrečioje zonoje per praėjusius kalendorinius metus sudarytais sandoriais ir jų vertėmis – ir atspindi vietos įtakos faktorių poveikį žemės vertei.

Verčių zonų kasmet nustatoma vis daugiau, nes tokiu būdu yra siekiama kuo tiksliau nustatyti konkrečių žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, kuri geriausiai atitiktų nekilnojamojo turto rinkos kainas ir tendencijas. 2025 m., palyginti su praėjusiais, nustatyta 33 zonomis daugiau. NŽT duomenimis, 2024 m. tokių zonų buvo 1505, 2023 m. – 1464, 2022 m. – 1429, 2021 m. – 1399, 2020 m. – 1348, o 2004 metais, kai buvo pradėti sudarinėti verčių žemėlapiai, visoje Lietuvos teritorijoje tokių zonų buvo vos 413.

Didesnių gabalų sunkiai rasi

Įvairiuose Lietuvos kraštuose judesiai žemės rinkoje gana nevienodi – vienur rinka aktyvesnė, kitur sandorių mažiau. Ir kainos labai nevienodos.

Kėdainių rajono ūkininkas Arūnas Mitrius sakė, kad šiame krašte parduodančiųjų žemę tikrai yra, pasiūla nemaža, pastaraisiais laikais žemės rinka gana aktyvi, o žemės kaina yra šiek tiek pakilusi – už hektarą prašoma nuo 7000 iki 9000 Eur.

RC ir Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, 2023 m. ariamos žemės vidutinė pirkimo kaina šiame rajone siekė 6870 Eur, kaimyniniame Kauno r. – 7123 Eur, o brangiausia pirkimo kaina buvo Pasvalio r. – 8301 Eur. O štai Zarasų r. ariamos žemės ha vidutiniškai kainavo 2356 Eur, Utenos r. – 2904 Eur, o pavyzdžiui, Žemaitijoje, Plungės r. – 3895 Eur.

„Parduodami ir mažesni, ir didesni gabalai, tik dėl didesnių sklypų reikia daugiau pasiderėti, nes prašo aukštesnės kainos. Parduoda ir po dešimt ir po dvidešimt hektarų, siūlo pirkti ir mažesnių sklypų, jie atitinkamai kažkiek pigesni“, – pasakojo A. Mitrius.

Raseinių rajono ūkininkas Darius Mejeris pažymėjo, kad žemės kaina priklauso nuo daugelio niuansų – pirmiausia nuo derlingumo, parduodamo sklypo dydžio, vietos, kurioje jis yra, infrastruktūros ir dar kitokių aplinkybių.

„Jeigu žemė derlinga ir yra geras gabalas, tai ir kaina, suprantama, yra aukštesnė. Kaina dar priklauso ir nuo to, kokie yra aplinkinių interesai ir kokie yra šalia konkurentai. Aišku, sklypai yra pabrangę, juk žemė yra toks turtas, kuris niekada nepigo ir, manau, nepigs. Dar vienas dalykas kalbant apie kainas – kaip pamatuoti vertę? Gal perkamoji vertė yra kritusi, tad čia nežinia, kaip pasakyti: ar euras krenta, ar kainos kyla. Čia kaip pasižiūrėsi“ – kalbėjo ūkininkas.

2023 m. Raseinių rajone vidutinė ariamos žemės ha kaina buvo 4849 Eur, o šiemet, pasak raseiniškių, kaina svyruoja nuo 5500 iki 6000–6500 Eur.

„Reikia turėti omenyje, kad mūsų žemės derlingumas nėra jau toks geras kaip Šakių ar Joniškio krašte. Pas mus tame pačiame lauke žemės našumas gali būti ir 30 balų, ir 45 ar 50 balų. Taigi, skirtumas didelis, todėl ir pardavimo kainos gali būti skirtingos“, – sakė D. Mejeris.

Anot jo, žemės rinka juda, bet parduodami mažesni plotai – po 4, 5 ar 6 ha, o didesnių masyvų nelabai kas ir siūlo, nors anksčiau tokių dažniau pasitaikydavo. „Pirkdavome po 15 ar 20 ha, tai tokie laikai jau, turbūt, bus praėję. Galima sakyti, kad tokių žemės sklypų gal ir nėra likę, daugmaž jau yra suformuoti sklypai ir jie yra dirbami. Gal parduoda tik tie ūkininkai, kurie traukiasi iš pieno gamybos. Tarkime, išeina žmonės į pensiją ir pasitraukia iš veiklos, tada žemės sklypą parduoda ar nuomoja“, – pasakojo Raseinių rajono javų augintojas.

Šakių rajone žemės yra vienos derlingiausių, čia dirba stiprūs pieno gamintojai, daržininkai ir grūdininkai, todėl turbūt kiekvienas ūkis neatsisakytų pirkti didesnį ar mažesnį žemės gabalėlį, tačiau žemės pasiūla – ribota.

Šakių r. 2023 m. ariama žemė buvo perkama vidutiniškai už 7442 Eur/ha. Dabar gali prašyti ir apie 10 tūkst. Eur/ha.

„Tikrai žemė pas mus nesimėto. Taip, ji brangi, bet svarbiausia, kad jos nėra kaip nusipirkti, jeigu norėtum įsigyti, nelabai ir rasi. Čia žemė gana derlinga, vertinga ir jau yra daugmaž nusistovėjęs jos naudojimas. Tikėtis nusipirkti galima tada, kai žemės savininkai traukiasi iš žemės ūkio veiklos ir parduoda žemę. Ją paprastai įsigyja tie, kurie nuomoja, jiems yra pirmumo teisė, o paskui jau visi kiti gali pretenduoti“, – teigė šakietis ūkininkas Vygantas Mikšta.

Į žemę taikosi ir spekuliantai

Žemę perka ir ūkininkai, ir didesni koncernai. Ūkininkai dažniausiai ima parduodamus besiribojančius sklypus, bet į žemę taikosi ir vadinamieji spekuliantai, kurie įsigytą žemę nuomoja žemdirbiams arba bando ją brangiau perparduoti.

„Tokių spekuliantų yra visur, bet čia svarbu, kaip yra sutariama su žemės pardavėju. Jeigu ir savininkui, ir ūkininkui tinka kaina, tada perka ūkininkas, bet jeigu jis neįperka, tada jau procesas paleidžiamas plačiau. Parduoti žemę tikrai nebus problema, norinčiųjų pirkti visada atsiras“ – pastebėjo V. Mikšta.

Pasak D. Mejerio, jų krašte ūkininkai yra gana korektiški ir, perkant žemę, nešoka vieni kitiems per galvas. „Juk yra įstatymo nuostata, pagal kurią pirmenybę pirkti siūlomą žemę turi tas, kuris ją nuomoja ir dirba, kiti ten nelenda. Jeigu pats taip nesielgi, ir kaimynai taip nedaro“, – sakė grūdininkas.

 Mažus sklypus nelengva parduoti

Nekilnojamojo turto (NT) brokeris Tomas Kazlauskis sakė didelių pokyčių žemės ūkio paskirties žemės rinkoje nepastebintis. Kita vertus, anot jo, lyginti kainų pokyčius gana sudėtinga, nes žemės vertė, kaip ir minėjo ūkininkai, priklauso nuo daugelio veiksnių.

„Kainos kilimui ar mažėjimui įtakos turi vieta, kur yra ta žemė, derlingumas, sklypo dydis ir kt. Bendrai kiek žiūrime, tai nėra ryškaus kainų pasikeitimo į vieną ar kitą pusę, nebent dėl didesnių gabalų. Bet tokie būna ir be skelbimų parduodami, susitariama su ūkininkais, kurie nuomoja“, – pastebėjo NT brokeris.

Jis užsiminė, kad yra daug sunkiau parduoti mažus sklypus, o didesniems sklypams pirkėjai greitai atsiranda. „Kai parduodami maži plotai, tada paprastai reikia kreiptis į NŽT dėl pardavimo, jie teikia siūlymą kaimyninių sklypų naudotojams ir jie būna nuperka. Bet tai nėra dažnas atvejis, kad kaimynai pirktų, visi nori pigiau nupirkti nei rinkos kaina. Tad dažniausia būna, kad mes surandame pirkėją ir pasiūlome parduoti“, – pasakojo T. Kazlauskis.

Nuomos kainų žirklės

Nemažos yra ir derlingų bei nederlingų žemių nuomos kainų žirklės – nuo mažiau nei 100 eurų iki 400 eurų ir daugiau.

ŽŪDC duomenimis, 2023 m. vidutinė ariamos žemės ha nuomos kaina mažiau šimto eurų buvo Rokiškio, Šalčininkų, Zarasų ir kituose nenašiuose kraštuose, o, pavyzdžiui, Pakruojo r. siekė vidutiniškai 310 Eur, Marijampolės r. – 263 Eur, Pasvalio – 260 Eur.

Raseinių r. už žemės nuomą žemdirbiai moka ir 160 ir 180, ir 200 Eur/ha. Nuoma nepinga, todėl ūkininkams tenka vis daugiau tam skirti pajamų.

Anot A. Mitriaus, Kėdainių r. žemės nuoma „ant popieriaus“ vidutiniškai yra apie 250 Eur/ha. Jo pastebėjimu, per pastaruosius 3 metus ji ūgtelėjo apie 20–30 procentų.

Šakietis V. Mikšta minėjo, kad už žemės nuomą šio krašto ūkininkams tenka dar plačiau atverti pinigines – jie moka nuo 200 iki 400 Eur/ha. „Nuomos kaina priklauso ir nuo metų, situacijos, norų ir galimybių ir, aišku, nuo žemės būklės. Už nederlingą didelių pinigų tikrai niekas nemokės, o jeigu žemė naši, geroje vietoje, yra geras privažiavimas, tada bus ir atitinkama kaina“, – tvirtino ūkininkas.

Mokėdami brangiau už žemę ir jos nuomą ūkininkai nepamiršta, kad žemės ūkio supirkimo kainos nėra tiek pakilusios, jog leistų daug išlaidauti. „Sąlygiškai pasakius, mums tiek nemoka už produkciją, kiek prašo žemės savininkai. Produkcijos supirkimo kainos beveik nesikeičia jau gerą penkmetį, tik daugiau ar mažiau pasvyruoja, bet visa kita labai pabrango – trąšos, chemija, darbo atlyginimas, žemės nuoma“, – vardijo V. Mikšta.”

Sunku rasti gerą vyrą JAV gamybai

 

 „Prezidentas Trumpas skelbia, kad jo tarifai sugrąžins gamybos darbo vietas į JAV.

 

 Sėkmės, ieškant darbuotojų jas užpildyti. Darbdaviai, ypač gamintojai, dažnai apgailestauja, kad jie negali rasti patikimų, sąžiningų darbuotojų, kurie galėtų išlaikyti narkotikų testą. Vienišos moterys gali užjausti: šiais laikais gali būti sunku rasti gerą darbuotoją, kaip ir gerą vyrą.

 

 Kaltinkite vyriausybę, kuri duoda naudos darbingiems žmonėms, kurie nedirba, ir tuo pat metu subsidijuoja koledžo laipsnius, kurie nesukelia produktyvaus užimtumo. Rezultatas yra milijonai nedirbančių vyrų ir milijonai neužpildytų darbo vietų – tai, ką ekonomistas vadintų visuomenės praradimu.

 

 Praėjusią savaitę atlikto Nacionalinės nepriklausomo verslo federacijos tyrimo duomenimis, 40 procentų smulkaus verslo savininkų kovo mėnesį pranešė apie darbo vietas, kurių negalėjo užpildyti, o didesnė dalis jų buvo statybų (56 %), transporto (53 %) ir gamyboje (47 %). Darbo departamento įmonių laisvų darbo vietų ir darbo kaitos tyrimas pasakoja panašią istoriją. Gamybos sektoriuje laisvų darbo vietų yra dvigubai daugiau, nei 2000-ųjų viduryje, palyginti su užimtumo dalimi. Išskyrus pandemijos laikotarpį, darbuotojų trūkumas Amerikoje yra didžiausias per 50 metų.

 

 Prieš kelis dešimtmečius, produktyvumą didinančios, technologijos ir, taip, nebrangus importas lėmė, kad, gamyklose dirbę, vyrai neteko darbo ir iškrito iš darbo jėgos. Tačiau ši karta plaukia į saulėlydį, o jaunų amerikiečių, norinčių dirbti gamyklose, daug mažiau.

 

 Darbingo amžiaus vyrų dalyvavimo darbo rinkoje lygis dabar yra maždaug penkiais procentiniais punktais mažesnis, nei devintojo dešimtmečio pradžioje. Dėl to vyrų nuo 25 iki 54 metų amžiaus dirba apie 3,5 milijono mažiau, o nuo 25 iki 34 metų – 1,3 milijono mažiau, nei būtų buvę, jei nebūtų šio nuosmukio.

 

 Kita vertus, darbingo amžiaus moterų dalyvavimas darbe pastaruoju metu pasiekė rekordą, iš dalies dėl to, kad jos turi mažiau vaikų (tai susiję su sunkumais, ieškant tinkamų partnerių). Moterys, rizikuodamos kurti stereotipus, yra labiau linkusios į „pagalbos“ profesijas, pavyzdžiui, paslaugas, nei tas, kurioms reikia fizinio darbo.

 

 Taigi, kur dingo visi geri dirbantys vyrai? Kai kurie gyvena iš valstybės pašalpų arba gyvena iš savo tėvų. Surašymo biuro duomenimis, apie 17% darbingo amžiaus vyrų naudojasi skurdžių medicinos draudimu Medicaid, 7,4% - maisto kuponais ir 6,3% socialiniu draudimu (daugelis reikalauja išmokų už neįgalumą). Daugelis praleidžia dienas, žaisdami vaizdo žaidimus ir prekiaudami akcijomis.

 

 Draugai sako matę, kaip jauni vyrai pasimatymų programėlėse tvirtina, kad dirba, savarankiškai dirbančiais, prekiautojais, finansų tinklaraštininkais ir net „finansų inžinieriais, išėjusiais į pensiją“ – tai akivaizdūs eufemizmai „Robinhood broliams“, kurie spekuliuoja akcijomis ir dalijasi patarimais „Reddit“. Kai akcijos klestėjo, daugeliui nereikėjo dirbti tradicine prasme. Po praėjusios savaitės nuosmukio jie gali būti priversti.

 

 Kiti dingę vyrai užtrunka ilgiau, kol baigia koledžą arba siekia aukštojo mokslo. Tik apie 41% vyrų bakalauro studijas baigia per ketverius metus, o maždaug ketvirtadalis trunka ilgiau, nei šešerius. Daugeliui gerai apmokamų profesijų nereikia aukštojo mokslo laipsnio, tačiau vyriausybės subsidijos ir valstybinės K-12 mokyklos vis tiek nukreipia aukštųjų mokyklų studentus į tą kelią.

 

 Federalinės studentų paskolos neapmokės už pameistrystę, tačiau jos padengs beverčių bendruomenės organizavimo, kūrybinio rašymo, turizmo, šokių ir kt. absolventų išlaidas (įskaitant pragyvenimo išlaidas). Retai kada, norint įstoti į tokias darbo sritis, reikia aukštojo mokslo laipsnio, tačiau kolegijos įtikino amerikiečius, kad jie tai darytų, kaip priemonę susemti daugiau federalinių dolerių.

 

 Daugelis tūkstantmečio ir Z kartos „zūmerių“ stengiasi rasti darbą pasirinktose studijų srityse ir nenori dirbti kitose – arba darbų, kuriuos jie laiko žemesniais. Taigi kai kurie tiesiog nedirba.

 

 Apsvarstykite: Niujorko federalinio rezervo banko duomenimis, nedarbo lygis tarp neseniai baigusių koledžą, turinčių sociologijos laipsnį, yra 6,7%, o vidutinis atlyginimas yra 45 000 dolerių. Sociologijos absolventai galėtų uždirbti dvigubai daugiau, dirbdami prie automobilių surinkimo linijos, kuri vidutiniškai moka 100 000 dolerių per metus. Geras darbas, bet nedaug kas to nori.

 

 Realybė tokia, kad masės jaunų žmonių, kurie buvo mokomi, kad kapitalizmas yra išnaudojantis, nenori dirbti gamyklose. Jie mieliau gyvena iš mokesčių mokėtojų ar savo tėvų.

 

 Vis dėlto daugelis vyrų, kurie nestoja į koledžą, taip pat nenori dirbti gamyklose ar kitose profesijose, galbūt, todėl, kad netiki, kad toks darbas yra orus. Praėjusią savaitę „Pew Research Center“ atlikta apklausa rodo, kad tik 31 % mėlynųjų apykaklių darbuotojų mano, kad jų darbas yra gerbiamas.

 

 Nenuostabu, kad taip yra, kai abiejų partijų politikai skelbia, kad tokie darbuotojai yra išnaudojami? Bet kuriame darbe yra orumo, žinia, kurią verta pabrėžti prezidentui. Jaunų vyrų darbo mažėjimas yra daug didesnė problema tautos ekonominiam ir kultūriniam gyvybingumui, nei gamybos darbo vietų skaičiaus mažėjimas“. [1]

 

1.  Life Science: A Good Man for U.S. Manufacturing Is Hard to Find. Finley, Allysia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Apr 2025: A17.

A Good Man for U.S. Manufacturing Is Hard to Find

"President Trump proclaims his tariffs will bring manufacturing jobs back to the U.S.

Good luck finding workers to fill them. A common lament among employers, especially manufacturers, is they can't find reliable, conscientious workers who can pass a drug test. Single women might commiserate: A good worker, like a good man, can be hard to find these days.

Blame government, which showers benefits on able-bodied people who don't work while at the same time subsidizing college degrees that don't lead to productive employment. The result is millions of idle men and millions of unfilled jobs -- what an economist would call a deadweight loss to society.

Forty percent of small business owners in March reported job openings they couldn't fill, with larger shares in construction (56%), transportation (53%) and manufacturing (47%), according to last week's National Federation of Independent Business survey. The Labor Department's Job Openings and Labor Turnover Survey of businesses tells a similar story. There are twice as many job openings in manufacturing than in the mid-2000s as a share of employment. Save for during the pandemic, America's worker shortage is the worst in 50 years.

Decades ago, productivity-enhancing technology and, yes, inexpensive imports caused men who worked on shop floors to lose their jobs and drop out of the workforce. But this generation is sailing into the sunset, and there are many fewer young Americans who want to work in factories.

The labor force participation rate among working-age men is now about five percentage points lower than in the early 1980s. As a result, there are about 3.5 million fewer men between the ages of 25 and 54 in the workforce, and 1.3 million between the ages of 25 and 34, than there would have been were it not for this decline.

Labor participation among working-age women, on the other hand, recently hit a record, in part because they are having fewer children (which is related to their difficulties in finding suitable mates). At the risk of stereotyping, women are more inclined toward "helping" professions -- such as services -- than those that require physical labor.

So where have all the good working men gone? Some are subsisting on government benefits or living off their parents. About 17% of working-age men are on Medicaid, 7.4% on food stamps and 6.3% on Social Security (many claiming disability payouts), according to the Census Bureau. Many spend their days playing videogames and day-trading.

Friends say they've seen young men on dating apps claim to be working as self-employed traders, financial bloggers and even a "retired financial engineer" -- apparent euphemisms for "Robinhood bros" who speculate on stocks and share tips on Reddit. When stocks were booming, many didn't have to work in the traditional sense. After last week's plunge, they might.

Other missing men are taking longer to finish college or are pursuing graduate degrees. Only about 41% of men complete a bachelor's degree in four years, and about a quarter take more than six. Many high-paying vocations don't require college degrees, but government subsidies and public K-12 schools nonetheless steer high-school students to that track.

Federal student loans won't pay for apprenticeships, but they will cover the cost (including living expenses) of worthless graduate degrees in community organizing, creative writing, tourism, dance and more. Rarely does one need an advanced degree to enter such fields, but colleges have convinced Americans they do as a means of raking in more federal dollars.

Many millennials and Gen Z "zoomers" struggle to find jobs in their chosen fields of study and don't want to work in others -- or in jobs they view as beneath them. So some simply don't work.

Consider: The unemployment rate among recent college grads with a sociology degree is 6.7% and their median wage is $45,000, according to the New York Federal Reserve Bank. Sociology grads could earn twice as much working on an auto assembly line, which pays on average $100,000 a year. Good gig, but not many want it.

The reality is that masses of young people, who have been taught that capitalism is exploitative, don't want to work in factories. They'd rather mooch off taxpayers or their parents.

Still, many men who don't go to college also don't want to work in factories or other blue-collar occupations, perhaps because they don't believe there's dignity in such jobs. Only 31% of blue-collar workers feel that their type of work is respected, according to a Pew Research Center survey last week.

Any wonder when politicians in both parties proclaim such workers are exploited? There's dignity in any work, a message that deserves to be emphasized by the president. The decline in work among young men is a far bigger problem for the nation's economic and cultural vitality than the decline in manufacturing jobs.” [1]

1.  Life Science: A Good Man for U.S. Manufacturing Is Hard to Find. Finley, Allysia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Apr 2025: A17.