Ūkių pavertimas ekologiškais pasiteisina

„Ketvirtadienį telefonu kalbėjausi su Garrettu Mussi, kai jis važiavo per 1000 akrų Kalifornijos San Joaquin slėnyje, kur augina ekologiškus kukurūzus, moliūgus, pomidorus, agurkus, česnakus ir migdolus, naudodamas aplinkai nekenksmingus metodus turtingame dirvožemyje.

 

Jis aprašė, kaip naudojamas lašelinis drėkinimas, siekiant išsaugoti vandenį, bei naudoti dirvožemį padengiančius pasėlius, kad į dirvą būtų pridėta azoto, o kompostą – praturtinti.

 

Išmokti ūkininkauti ekologiškai „buvo gera patirtis“, – sakė jis. „Tai tikrai turi savo iššūkių, bet apskritai ūkininkavimas yra iššūkis. Man tai patinka. Nuolat išmokstama ko nors naujo."

 

Mussi neturi nė vieno hektaro, kurį taip rūpestingai prižiūri. Jis yra ūkininkas nuomininkas. Žemės savininkas yra „Farmland L.P.“ – investicinis fondas, perkantis dirbamą žemę ir paruošiantis ją JAV žemės ūkio departamento sertifikuoti, kaip ekologišką: naudojant mažai pesticidų ir tik mažiausiai kenksmingas rūšis; erozijos mažinimas; anglies surišimas dirvožemyje; reguliariai kaitalioti pasėlius ir suteikti buveines drugeliams, bitėms ir kitiems apdulkintojams. Kai kurie ekologiniai ūkininkai boružėmis naikina amarus, o pelėdomis – graužikus.

 

Tai, ką mes turime, yra finansuoti ūkininkavimą ir daryti gera, o ne blogį.

 

Volstritas ne visada yra žemės draugas: pensijų fondai, draudimo bendrovės ir kiti instituciniai investuotojai, kurie pradėjo įsigyti JAV dirbamos žemės, apskritai nesikoncentravo į regeneraciją. Visiškai susitelkę į maksimalaus pasėlių derliaus didinimą, „jie ir toliau blogina pagrindinį turtą, kurį turėtų gerinti ar bent jau stabilizuoti“, – man sakė Davidas LeZaksas, vyresnysis bendradarbis iš Croatan instituto Durhame, NC.

 

Netgi tada, kai ūkininkai turi žemę, kaip dažniausiai būna, vyriausybės subsidijuojamų pasėlių draudimo sistema skatina juos laikytis vienos kultūros – paprastai pramoninių kukurūzų arba sojų pupelių – ir intensyviai naudoti trąšas bei pesticidus. „Kadangi draudimo bendrovės turi mokėti ūkininkams, kai jie praranda derlių dėl ekstremalių oro sąlygų, ūkininkai, turintys pasėlių draudimą, nemato jokios naudos, jei taikytų metodus, kurie gali padidinti pasėlių atsparumą ekstremalioms oro sąlygoms“, – teigiama Conservation Finance Network ataskaitoje, parengtoje partnerystė su Jeilio verslo ir aplinkos centru bei „Highstead“, ne pelno gamtosaugos organizacija Redinge, Kon.

 

Tokios įmonės, kaip „Farmland“ galvoja toliau, tačiau vis dar laikosi galvoje finansinių principų ir pelno. Craigas Wichneris, „Farmland“ įkūrėjas ir vadovaujantis partneris, yra neslepiantis kapitalistas, užaugęs šeimoje, kuriai priklausė ir valdė daugiabučius namus.

 

„Nupirktume B klasės daugiabučius ir juos gerintume – pridėtume sodus, apsauginius šviestuvus ir pan. Nuomos kainos pakilo, o laisvų vietų sumažėjo“, – aiškino jis.

 

Wichneris sakė, kad naudodamas „Farmland“ jis tiesiog pritaiko komercinio nekilnojamojo turto pamokas žemės ūkyje: „Labai paprastu lygiu mūsų verslo modelis pagrįstas aukštos kokybės žemės, kurioje auginami menkaverčiai augalai, paėmimu ir pavertimu plotais didesnės vertės pasėliams.

 

„Farmland“ nusipirko vieną 4000 akrų ūkį, kuriame daugiausia buvo auginama menkavertė liucerna, pašariniai kukurūzai ir perdirbami pomidorai, įvertino idealų skirtingų sekcijų panaudojimą pagal dirvožemio sąlygas ir kitus veiksnius ir pasirinko mėlynes, alyvuoges, riešutus, daržoves bei ganyklas įvairiose vietose – visos auginamos be stiprių pesticidų.

 

Ekologiškas maistas nėra pigus. Dirbama žemė turi nustoti naudoti pramoninio stiprumo pesticidus ir trąšas žemėje trejus metus, kad atitiktų JAV žemės ūkio departamento ekologinio ūkininkavimo standartą. Paprastai tuo laikotarpiu žemė naudojama, kaip ganykla. Net ir po pereinamojo laikotarpio sąnaudos yra didelės: brangu naikinti piktžoles arba atvežti avis ir ožkas jas graužti, o ne pasikliauti pesticidais.

 

Privalumai yra tai, kad vartotojai yra pasirengę mokėti daugiau už ekologiškai užaugintą maistą. Ūkinamoji žemė gali išnuomoti savo laukus vidutiniškai už 750 dolerių už akrą, palyginti su 300 dolerių už akrą prieš konversiją, kai jie buvo naudojami pigesniems prekiniams augalams, sakė Wichneris. Bendrovė nuomoja apie du trečdalius savo žemės, o kitą trečdalį ūkininkauja pati.

 

„Farmland“, įkurta 2009 m. ir įsikūrusi Larkspur mieste, Kalifornijoje, valdo apie 15 000 akrų Šiaurės Kalifornijoje, Oregone ir Vašingtone. Tai skamba, kaip daug, kol neįvertinate, kad Jungtinėse Valstijose iš viso dirbama beveik 900 milijonų akrų. Vis dėlto regeneracinis žemės ūkio sektorius, nors ir mažas, yra energingas ir auga. LeZaks pateikė man ilgą sąrašą kitų šioje erdvėje dirbančių įmonių, įskaitant Mad Agriculture, Dirt Capital Partners, Walden Mutual Bank, Agriculture Capital, Iroquois Valley Farmland REIT, Steward, S.L.M. Partneriai, „Potlikker Capital“ ir „Foodshed Capital“.

 

Finansininkai atneša kapitalą, kad brangiai pereitų prie ekologinio ūkininkavimo, o paskui pakviečia ūkininkus nuomininkus valdyti ūkius.

 

„Farmland“ turi dukterinę įmonę „Green Spring Farms“, kuri pataria ūkininkams, kaip ūkininkauti ekologiškai ir auginti vertingus augalus, kurių nepažįsta. Jos generalinis direktorius Kevinas Leharas turi žemės ūkio augalų mokslo laipsnį ir daugiau, nei 30 metų patirtį. Jis patarė San Joaquin slėnio ūkininkui Garretui Mussi, kaip auginti česnaką – pasėlius, su kuriais anksčiau niekada nedirbo.

 

Turint daug ūkių vienam savininkui, galima imtis tam tikrų gudrybių, kaip padidinti gamybą. Sklypuose, kuriuos „Farmland“ valdo pati, „Green Valley“ sodino uogų veisles, kurios sunoksta skirtingu laiku, todėl produkcijos srautas yra pastovus ir derliaus nuėmimo įranga gali būti dalijama.

 

Arba paimkite pomidorus, kurių negalima auginti tame pačiame sklype ilgiau, nei dvejus metus be pavojaus susirgti daugeliu dirvožemiu plintančių ligų. Leharas gali pasirūpinti, kad pomidorų augintojai būtų užsiėmę kiekvienais metais, važiuodami pirmyn ir atgal nuo savo nuosavybės iki tam tikro „Farmland“ žemės ploto.

 

Kad ekologinis ūkininkavimas įsigalėtų, jaunimas turės su tuo susitaikyti. Tačiau dauguma to negali sau leisti, nes žemės ūkio paskirties žemė brangiai kainuoja, kaip lapkritį pranešė „The Times“, ir trejų metų laukimo, kol žemė bus sertifikuota, kaip ekologiška. Panašu, lyg kad naujų technologijų įmonės turėtų nusipirkti savo biurų pastatus, kad galėtų pradėti verslą, sakė Wichneris. Investuotojai į tokias įmones kaip „Farmland“ iš esmės aprūpina ūkininkus „biurų pastatais“, kurių jiems reikia maisto gamybos magijai."