Nekilnojamojo turto pasiutpolkė – grėsmė nacionaliniam saugumui

"Pažadai išdalyti. Pasirinkimai padaryti. Balsai suskaičiuoti. Savivaldos rinkimai įvyko, bet problemos liko.

Viena iš jų, nors ir plačiosios visuomenės mažai aptarinėjama, ypač opi. Kalba eina apie į kosmosą išskridusias nekilnojamojo turto kainas Lietuvoje.

Pasakyti, kad kainos didelės, yra pasakyti tik dalį tiesos. Kita dalis – pažiūrėti, kokiai daliai visuomenės yra pakeliamos šios kainos. Panašu, kad nedidelei.

Nekilnojamojo turto neįperkamumas ne tik asmeninė to padaryti negalinčių žmonių problema, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Čia rimtai. Pažiūrėkime į problemą atidžiau.

Demografai seniai pastebėjo žmonių veiksmų grandinę. Pirmiausia žmogus baigia mokyklą. Tuomet įgyja profesiją, įsidarbina, sukuria šeimą, perka nekilnojamąjį turtą ir tik tuomet susilaukia vaikų.

Žinoma, gali būti ir kitokių, individualių atvejų, bet svarbiausias žodis čia – individualūs. Vadinasi, tai pavieniai atvejai, nesukuriantys bendros tendencijos. Anot demografų, dauguma žmonių prieš susilaukdami vaikų praeina pirmiau aprašytą kelią.

Jei kažkur šiame kelyje iškyla problema, tai galutinė vaikų gimimo stotelė vis labiau nukeliama į ateitį. Panašu, kad šiandieninės nekilnojamojo turto kainos veikia kaip efektyviausia kontraceptinė priemonė. Nėra galimybės įsigyti buto – nekuriamos šeimos, negimdomi vaikai.

Neseniai su studentais teko atlikti minties eksperimentą. Jauniems žmonėms reikėjo sau hipotetiškai atsakyti į keliolika klausimų. Ar ateityje jie galvoja pirkti nekilnojamąjį turtą? Kiek jis kainuotų? Iš kur bus gauti pinigai? Koks bus jų atlyginimas?

Jei iš banko, tai kokio dydžio turėtų būti paskola, kiek pinigų reikėtų sumokėti palūkanoms? Galiausiai, kada būtų grąžinta paskola ir kokią atlyginimo dalį jį kas mėnesį suvalgytų?

Minties eksperimento išvados studentų nepradžiugino. Apibendrinant atsakymus, galima pasakyti, kad pinigų nekilnojamajam turtui reikia daug. Studentai jų neturi, tad teks skolintis ir ilgus metus išmokinėti paskolą, jei apskritai bankas ją duos.

O dabar paklauskite savęs kito klausimo. Kodėl Lietuvoje tokios aukštos nekilnojamojo turto kainos? Brangios statybinės medžiagos? Brangus statybininkų darbas? Trūksta žemės, ant kurios būtų galima statyti namus? Kitaip sakant, kainos aukštos, nes nekilnojamojo turto rinka taip diktuoja?

Nekritiškai vertinant būtų galima „praryti“ šį tradicinį aiškinimą.

Jei šalyje mažai gyventojų, rinka neveikia. Atsiranda susitarimai, veiksmų koregavimas. Prieinama prie reikiamų žmonių, kad pastarieji priimtų „teisingus“ sprendimus, o valstybinės rinką reguliuojančios institucijos žiūrėtų į kitą pusę.

Kita vertus, jei šalyje mažai gyventojų, rinka neveikia. Atsiranda susitarimai, veiksmų koregavimas. Prieinama prie reikiamų žmonių, kad pastarieji priimtų „teisingus“ sprendimus, o valstybinės rinką reguliuojančios institucijos žiūrėtų į kitą pusę.

Tai pasiekiama paprastai – tereikia dviejų sudedamųjų dalių: viskam abejingos visuomenės ir aktyvių propagandistų lobistų. Užtenka išduoti mažiau leidimų statybai ir žiūrėk – nekilnojamojo turto kainos sukyla.

Vėliau apatiškai visuomenei bus paaiškinama, kad niekas nekaltas, taip rinka padiktavo.

Sumažinti aukštas nekilnojamojo turto kainas galima individualiais veiksmais, kuomet žmogus pats ieško, kaip daugiau uždirbti, pigiau pasiskolinti, pačiam pasistatyti ar nebrangiai nusipirkti. Tačiau toks kelias nėra tvarus.

Sprendžiama individuali žmogaus, bet ne visuomenės problema. Aukštos kainos yra bendra problema. Vadinasi, būtina ieškoti kolektyvinių sprendimų nekilnojamojo turto kainų mažinimui. Vienas iš atsakymų – municipalinis būstas.

Pavyzdys būtų miestas valstybė Singapūras. Nuosavas būstas Singapūro piliečiams praktiškai neįperkamas. Šeši iš septynių milijonų Singapūro gyventojų gyvena municipaliniuose daugiabučių namų kvartaluose.

Juos valdo valstybinė Būsto ir plėtros valdybos bendrovė, kurios tikslas – aprūpinti pigiu ir kokybišku būstu eilinius Singapūro gyventojus. Kad galutinė būsto kvadrato kaina būtų „adekvati“, statomi ištisi mikrorajonų kvartalai.

Statoma visa gyventojams reikalinga infrastruktūra: mokyklos, prekybos centrai, poliklinikos, sporto aikštynai. Šalia apželdinami garsieji Singapūro parkai. Galiausiai butai 99 metams išnuomojami gyventojams.

Municipalinis būstas yra vienas iš realiausių variantų aukštų nekilnojamojo turto kainų klausimui spręsti. O kartu ir demografinei problemai.

Didžiausias iššūkis Lietuvoje pritaikant singapūrietišką būsto sprendimo formulę – ne kapitalo ar žinių trūkumas. Pagrindinis barjeras – mūsų galvose.

Reikia atsikratyti neoliberalaus klišinio mąstymo apie tai, ką gali valstybė ir ko ji negali. Dabar visuotinai nekvestionuojama, kad į nekilnojamojo turto statybų rinką valstybė neturėtų lįsti. Verslas viską sutvarkys geriau. Matome, kad geriau sutvarkyti nepavyksta.

Reikia atsikratyti neoliberalaus klišinio mąstymo apie tai, ką gali valstybė ir ko ji negali. Dabar visuotinai nekvestionuojama, kad į nekilnojamojo turto statybų rinką valstybė neturėtų lįsti. Verslas viską sutvarkys geriau.

Matome, kad geriau sutvarkyti nepavyksta. Problemos sisteminės. Nekilnojamojo turto rinka veikia neefektyviai, bet šio klausimo niekas nenori nė svarstyti, o ką jau kalbėti apie sprendimų paieškas.

Efektyviai ir tvariai neišsprendus nekilnojamojo turto prieinamumo klausimo – neįmanomas demografinis šalies augimas. Žmonės ieškos individualių sprendimų.

Dalis bandys daugiau uždirbti. Kiti pirks būstą toliau nuo miestų, ten, kur jis bus santykinai pigesnis. Dar kiti – ieškodami geresnio uždarbio emigruos.

Nuoseklus gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje kelia rimtas ekonomines ir socialines problemas. Ilgainiui populiari daina „Trys milijonai“ turės virsti „Dviem milijonais“.

Kartu su šia dainos transformacija gyventojų skaičiaus mažėjimas taps didžiausią ir nuolatinę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui keliančiu klausimu.

Šiandien galima problemoms užbėgti už akių. Imtis jas spręsti. Tik tam reikia ne tik valios kažką daryti, bet ir drąsos keisti nusistovėjusį mastymą.

Dalis žmonių tikisi, kad visos problemos išsispręs kažkaip savaime. Žinoma, kad kažkaip išsispręs. Noras įsigyti savo būstą – niekur nedings. Kaip ir siekis susilaukti vaikų.

Bėda ta, kad savaiminio išsisprendimo būdas gali netenkinti nei konkrečių žmonių, nei visuomenės apskritai."

Britai Singapūre padarė pajėgų valstybės aparatą. Todėl Singapūre valstybė stato gyventojams butus. Lietuvos valstybės aparatas neegzistuoja, jis verslo nupirktas.  Todėl nepastatys valstybė butų mūsų vaikams Lietuvoje. Neturime mes Lietuvos valstybės. Tai yra tikroji grėsmės nacijai priežastis. Vienintelė išeitis - vėl prisijungti prie Lenkijos valstybės referendumo keliu.