„Finansuotojai turi paversti pragmatizmą prestižiniu; dėl dabartinės naujumo manijos mokslas gali tapti nereikšmingas.
Per daug šalių sukūrė mokslinių tyrimų vamzdyną, kuris visų pirma gerbia prizus ir straipsnius. Žmonės ir jų problemos lieka nuošalyje, nes mokslininkai siekia naujovės ir jos teikiamo prestižo.
Daug metų buvau bendrininkas. Prižiūrėjau fundamentinių tyrimų programas JAV Gynybos departamente, pasiryžęs užtikrinti, kad JAV pirmauja mokslo srityje. Galiausiai supratau, kad taip pat svarbu, kad mokslinių tyrimų programos duotų apčiuopiamos naudos: geresnis nacionalinis saugumas, regioninis užliejamų plotų valdymas arba produktas ar praktika, užtikrinanti geresnį ir saugesnį gyvenimą.
Mano patirtis rodo, kad kuo labiau pritaikomas pasiūlymas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis bus finansuojamas. Kai tyrėjas baigia projektą ir paskelbia darbą, jis tiesiog pereina prie kito pasiūlymo – kitos didelės, naujos idėjos, nuolatos vaikydamasis naujumą, kraujuojančią mokslo briauną. Koks švaistymas.
Net taikomiesiems darbams skirtos mokslinių tyrimų lėšos apdovanoja naujumą, o ne naudingumą. Pirmasis JAV Nacionalinio mokslo fondo smulkaus verslo inovacijų tyrimų apdovanojimų kriterijus yra „intelektinis nuopelnas“. Kas finansuoja įgyvendinimą?
Patogu manyti, kad rinka įsikiš, bet sunku užsidirbti, sprendžiant kai kurias aktualiausias mūsų problemas, skirtas: psichinei sveikatai, švietimui, gamtosaugai. Jei nėra aiškaus kelio į pelną, žmonės ir jų problemos lieka už borto. Akademinė bendruomenė turi nutiesti praktinių sprendimų kelią ir paversti jį patraukliu mokslininkams.
Mūsų manija dėl iškilybės iškraipo tyrimus
Apsvarstykite Joshą Lawlerį, ekologą iš Vašingtono universiteto Sietle. Nešalinei analizei skirta valstybės tarnyba susisiekė su juo 2016 m., klausdama, kaip įvertinti, ar prasminga pirkti žemę gamtosaugos tikslais, jei jau galioja taisyklės, pavyzdžiui, užkertančios kelią statyboms ar kirtimams. Lawleris išdėstė tyrimo planus, bet nesutriko, kai biuras paklausė, ar jo laboratorija galėtų atlikti analizės tyrimus. Jis tai padarė, bet nebuvo aišku, ar jie gali būti laikomi moksliniais darbais. Sudėtingesnės analizės, į kurias jis atkreipė dėmesį, negalėjo būti užbaigtos laiku, kad būtų priimti svarbūs sprendimai; jis turėjo teikti pirmenybę sprendimus priimančių asmenų poreikiams, o ne savo smalsumui. Realaus pasaulio patarimų kūrimas pareikalavo drąsos ir improvizacijos, o tai buvo rizika jo karjerai. Dabar jis yra profesorius, tačiau akademinė sistema vis dar atgraso nuo praktinio darbo.
Tokios grupės kaip ne pelno organizacija „Inžinieriai ir mokslininkai, veikiantys vietoje“, įsikūrusi Hayward mieste, Kalifornijoje, padeda tyrėjams įsitraukti į vietos problemas. Taip pat yra „Beyond the Academy“ – tarptautinis tvarumo tyrinėtojų tinklas, kurio tikslas – paskatinti universitetus remti tarpdisciplininius mokslinius tyrimus, turinčius realaus poveikio. Tai pagirtina. Tačiau kodėl tokias pastangas akademiniai darbdaviai laiko savanorišku darbu – ne mokslininko darbo dalimi?
Jei finansuotojams tikrai rūpėtų platesnis poveikis, jis būtų stebimas, matuojamas ir naudojamas atlygio sistemose. (Jungtinės Karalystės mokslinių tyrimų kompetencijos sistema, penkerių metų universitetų vertinimo ciklas, puikiai renka „poveikio istorijas“, tačiau tai yra išimtis ir reikalingi kiti metodai.)
Ilgalaikė parama mokslui gali priklausyti nuo mokslininkų pagalbos, sprendžiant vietines problemas, tokias, kaip regioniniai potvyniai, gaisrai ir klimato kaitos sukeltos sausros. Žmonės jaučiasi taip, lyg jiems būtų meluojama, jei akademinė bendruomenė palieka darbą šiais klausimais vietos ir apskričių vyriausybėms ar net tiesiog draudimo bendrovėms ir ūkininkams.
Nenuostabu, kad daugelyje JAV valstijų mažėja parama universitetų finansavimui.
Kodėl parašiau poveikio CV
Nesakau, kad nėra vietos smalsumo skatinamam mokslui – 15 metų dirbau federaliniu mokslo finansuotoju ir 3 metus vyresniuoju programos pareigūnu MacArthur fonde, įsikūrusiame Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, kurio „genialios stipendijos“ pripažįsta pasaulio novatoriškiausius mąstytojus. Tačiau prielaida, kad pagrindiniai tyrimai kažkokiu būdu automatiškai pereina nuo atradimo iki pritaikymo žmogaus problemoms spręsti, yra tiesiog klaidinga.
Verslininkai dažnai kalba apie „mirties slėnį“: sunku gauti dotacijas ar rizikos kapitalą, kad mokslinių tyrimų avansą paverstų pelno siekiančia programa, kuri, tarkime, būtų sukurta nauja saulės elementų medžiaga, galinti išgauti itin didelį efektyvumą, ir tai pereitų iš laboratorijos į rinką. Dar blogiau, kai negaunama jokio pelno: saugesni keliai, patikimesnis vandens tiekimas ir atsparesnės bendruomenės, deja, nėra plataus vartojimo produktai. Jie taip pat nekuria leidinių ar prizų, akademinės sferos monetų. Rezultatas? Atradimai be poveikio. Neįsivaizduoju jokių plačių federalinių mechanizmų, kurie paverstų ne pinigus nešančių, bet pragmatiškų sprendimų įžvalgomis.
Taigi ką reikia daryti? Metrika turi išsiplėsti, kad atpažintų realaus pasaulio pokyčius. Kadangi programos ir diegimai yra įvairūs, metrika taip pat turi būti tokia. Kiekvienas mokslinių tyrimų finansavimo pasiūlymas, turintis platesnį poveikį, turėtų apimti pagrindinius veiklos rodiklius, kad būtų galima tai įvertinti. Bent jau federaliniu lygmeniu finansuojamų dotacijų poveikio ataskaitose turėtų būti galima atlikti kompjuterinę paiešką, kad, problemas bandančios spręsti, bendruomenės galėtų rasti atitinkamą darbą.
Norint sukurti šiuos rodiklius, tikriausiai, reikės ieškoti partnerių, kurie galėtų, pavyzdžiui, išbandyti vandens filtrą ar trąšų metodą arba psichikos sveikatos intervenciją.
Mokslininkai, institucijos ir finansuotojai turi tai išspręsti. Tokios partnerystės bus netobulos, bet geriau, nei finansuoti daugybę naujų puikių idėjų, kurios visada apsiriboja tik blizgesiu. Čia kalbama apie mokslą žmonėms, o ne apie mokslą mokslininkams." [1]
Svarbiausi šio ilgo laiško teiginiai: kad valstybė privalo duoti pinigų bendrovėms, kurios patikrintų, kaip mokslo atradimai veikia praktikoje. O jei tokių atradimų nebus, tai žmonės nubalsuos, kad moksliniai tyrimai išvis nebūtų valstybės remiami. Teks eiti ožkas ganyti.
1. Nature 610, 9 (2022)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą