„Brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ kovos pabaiga?

 "Konservatoriai ir jų sąjungininkai ypač nuosekliai ir nuožmiai įgyvendina „globalios Lietuvos“ projektą, kurį užbaigus lietuviai papildys istorijos verpetuose pranykusių tautų sąrašą. Tačiau valdančiųjų vietą svajojančios užimti opozicijos požiūris į šalies piliečius skiriasi nebent tiek, kiek kadaise skirdavosi „blogo“ ir „gero“ pono elgesys su baudžiauninkais. Taikant šią analogiją galima pasakyti, kad piktas „dešinysis“ ponas nevengia sparčiai varyti baudžiauninką į kapus apkraudamas jį katorgiškai nepakeliamu lažu arba paliepdamas čia pat mirtinai nuplakti jį užrūstinusį nelaimėlį. Švelnus „kairysis“ ponas linkęs prailginti baudžiauninko gyvastį saikingiau užversdamas lažo dienomis, o prie plakamo varguolio nurodydamas pastatyti jo būklę turintį stebėti prižiūrėtoją ar felčerį, kuris prireikus lieptų daryti pertraukėles, kad bėdžius atsikvėptų ir, dar kartą likęs gyvas, toliau galėtų vilkti savo jungą. Abiem atvejais baudžiauninko likimas iš esmės yra toks pat. Galima nebent svarstyti, koks baudžiauninko galas – greitas nugalabijimas ar lėtas merdėjimas – yra skausmingesnis. Toks palyginimas yra vaizdinga ne tik partinės sistemos, bet ir pačios valstybės prieitos politinės aklavietės situacija, leidžia pasidaryti bent porą praktiškai svarbių išvadų.

Pirmoji – po kitų rinkimų TS-LKD kadencija tęsis, ir tai gali įvykti net dviem būdais. Ji gali būti pratęsta tiesiogiai, „konservatoriams“ įeinant į būsimą valdančiąją koaliciją. Nėra jokių kliūčių, išskyrus nesugebėjimą pasidalyti ministrų portfeliais, TS-LKD susitarti su bet kuria iš „kairiąja“ opozicija besivadinančių partijų. Arba pratęsta netiesiogiai, nes „konservatoriams“ ir netapus naujos valdžios dalininkais, tik šiek tiek kosmetiškai papudruotą dabartinės koalicijos politiką vykdys iš bet kurių partijų atstovų sudaryta porinkiminė šalies vyriausybė. Vykdytų, net jeigu joje nebūtų nė vienos iš esamų valdančiųjų partijų.

Tai yra absoliučiai neišvengiama. Lietuvos partinę sistemą struktūrinanti ir palaikanti pasaulėžiūrinė ir vertybinė ašis yra ta pati viešai neįvardijama „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ partijų principinė nuostata atsisakyti siekio išsaugoti lietuvių tautą ir 1990 m. atkurtą nacionalinę valstybę. Visų šių partijų tyla dėl pragaištingos „globalios Lietuvos“ strategijos reiškia tai, kad atsižadėta net savos valstybės idėjos, kuri SSRS okupacijos laikais neleido visiškai užgęsti troškimui ir vilčiai susigrąžinti nepriklausomybę. Visos šalies sisteminės partijos todėl ir yra „vertybėmis“, o ne principais besivadovaujantys sambūriai, kad iš esmės vykdydamos tą pačią Lietuvą naikinančią politiką jos apeliuoja į skirtingas „vertybes“ išpažįstančias piliečių grupes retoriškai vartodamas joms patrauklų žodyną. Tad skirtumas yra tik toks, kad valdančiosios „pozicijos“ atvirai ir griežtai antilietuviškos partijos orientuojasi į tautinę ir valstybinę jauseną jau praradusius gyventojų sluoksnius, kuriems kuo greitesnis Lietuvos išnykimas ne tik nekelia egzistencinio nerimo ir rūpesčio, bet vis didesniam jų skaičiui atrodo esantis siektinas idealas. Šie žmonės iš esmės yra sparčiai gausėjantis skubančio savanoriškai išsilietuvinti „naujojo lietuvio“ tipas, daugeliu atžvilgių primenantis lietuviškai kalbėti dar galėjusį, bet kultūriškai ir politiškai tapatinusį save su rusų, lenkų ar vokiečių tautomis XIX a. tautiškai nesusipratusį lietuvį. O „opozicinės“, arba „prolietuviškos“ partijos mėgina laimėti tautinę ir valstybinę jauseną ar bent jos likučius išsaugojusių arba, plačiau, vadinamąsias „tradicines vertybes“ išpažįstančių rinkėjų sluoksnių simpatijas ir atitinkama retorika laimėti jų balsus.

Iš karto krinta į akis, kad „pozicijos“ ir „opozicijos“ takoskyros neįmanoma apibrėžti ne tik aiškiais ideologiniais kriterijais, bet ir apibūdinti miglotais politologų nuvalkiotais „dešinės“ ir „kairės“ įvaizdžiais. Juk patriotais ir krikščionimis save laikančių politikų yra tiek „dešiniojoje“ TS-LKD, tiek „kairiojoje“ LVŽS. Ši takoskyra iš tikrųjų persmelkia ir kitas partijas. Visų jų, išskyrus ideologiškai homogeniškus „laisviečius“, nariai įvairiomis proporcijomis yra susiskirstę pagal „vertybines“ orientacijas į neformalias „tradicionalistų“ ir „progresistų“, arba „globalistų“ ir „nacionalistų“ frakcijas.

Globalistai ir etnoglobalistai – tikroji visuomenės ir politikų skirtis

Dabartinės sisteminės krizės sąlygomis darosi kaip niekada svarbu atidžiai pažvelgti į tos lengvai pastebimos ir nuolatos minimos „vertybinės“ takoskyros turinį ir kuo tiksliau įvardyti jos politinę esmę. Mat ši takoskyra, o tiksliau – visuotinai paplitęs ir dažnai už gryną pinigą priimamas jos vaizdinys, yra klaidinantis ir nesenkantis tuščių vilčių šaltinis. Tokios takoskyros vaizdinys yra mirtinai pavojingas būtent todėl, kad dešimtmečius maitina pragaištingą iliuziją, jog Lietuvoje egzistuoja iš tiesų protautinės ir provalstybinės politinės jėgos. O „iš tiesų“ reiškia – jėgos, pasiruošusios ir sugebančios principingai ir tvirtai kovoti dėl Lietuvos išlikimo. Tokių jėgų nėra. Akivaizdus šito įrodymas – pati dabartinė Lietuvos būklė.

Tokį visuomenės ir politikų pasidalijimą pagal „vertybines“ nuostatas galima pavadinti takoskyra tarp globalistinės ir etnoglobalistinės orientacijų. Šie terminai, ilgai neieškant geresnių, turbūt tiksliausiai perteikia pamatinės takoskyros esmę. Ji yra lengviausiai suvokiama ir ryškiausiai atsiskleidžia žvelgiant per „Globalios Lietuvos“ vizijos prizmę. Toji takoskyra nėra politinė. Nė viena sisteminė šalies partija neparodė ne tik politinės valios, bet net neparagino atšaukti minėtos vizijos ir grįžti į nacionalinės valstybės kūrimo ir jos savarankiškos raidos kelią. Šiuo atžvilgiu Lietuvos kaip nacionalinės valstybės išnykimas laikomas nepakeičiama politine ir istorine lemtimi, su kuria susitaikyta kaip su absoliučia neišvengiamybe. Tačiau šiek tiek išsiskiria lietuviškųjų globalistų ir etnoglobalistų požiūriai tautos ateities klausimu. Karščiausi globalistai jau net neslėpdami džiugiai skaičiuoja ir prognozuoja, po kiek dešimtmečių lietuviai išnyks ir šitaip pasitarnaus žmonijos pažangai. Tuo tarpu etnoglobalistai vis dėlto norėtų, kad tauta nepranyktų be pėdsakų globalizmo verpetuose. Tikimasi, kad bent dalis lietuvių dabartinėje šalies teritorijoje galėtų išliktų kaip savita etnokultūrinė ir kalbinė mažuma. Ne tik puoselėjamos viltys, bet ir kai kas mėginama daryti siekiant išsaugoti tautos likučius. Tačiau, kaip parodė LVŽS valdymas, net patriotiškiausią retoriką skleidžiančios partijos renkasi nepolitinio prisitaikymo prie globalizmo realijų kelią. Bijomasi ir vengiama pasipriešinti tokių globalios galios centrų kaip Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų diktatui esminiais tautos išlikimui migracijos ar šeimos politikos klausimais. Negana to, „valstiečių“ frakcijos Seime dalis nesiryžo valingai stabdyti Lietuvos griovimo nutraukdama ryšius su antilietuvišką politiką vykdžiusio Sauliaus Skvernelio sekėjais. Priešlaikinių rinkimų baimė ir siekimas žūtbūt išsaugoti Parlamento narių kėdes nusvėrė deklaruojamą ištikimybę tautinėms vertybėms ir pažadus jas ginti pavertė tuščiais žodžiais. Ne kitaip elgiasi dabartinėje TS-LKD frakcijoje susispietę „krikdemai“, galėję be vargo – tik įspėję, kad išeis iš jiems ideologiškai svetima tapusios partijos ir pasuks savarankišku keliu – sustabdyti leftistinio ideologinio pamišimo siautuliu virtusį lietuviškosios tapatybės branduolį sudarančių krikščioniškų ir tautinių vertybių bei pačios valstybės naikinimą. Bet vėl nugali egoizmas, baimė ir prisitaikėliškumas.

Takoskyra tarp globalistų ir etnoglobalistų iš principo nėra nauja. Okupacijos laikotarpiu LKP nariai neformaliai buvo pasidaliję į „idėjinius“ ir „patriotiškus“ komunistus. Pirmieji aklai vykdė visas Maskvos direktyvas, dažnai net neraginami okupanto patys sumanydavo ir puldavo įgyvendinti žalingiausias Lietuvai iniciatyvas. Antrieji vengė patys rodyti iniciatyvą. Jie klusniai, bet pasyviai vykdė Kremliaus nurodymus, o palankesnėmis aplinkybėmis, kai nebuvo pavojaus asmeniškai nukentėti, net mėgindavo atsargiai sabotuoti Lietuvai nepalankius sprendimus arba sušvelninti jų padarinius. Tokios „patriotiškumo“ apraiškos kai kuriais atžvilgiais šiek tiek lėtino vis labiau įsibėgėjantį lietuvių nutautėjimą ir asimiliaciją, bet niekaip negalėjo iš esmės sustabdyti ir juo labiau apgręžti bendrosios pavergto ir sovietizuojamo krašto raidos krypties. „Lietuva be lietuvių“ – Kremliaus satrapo svajonė paskutiniuoju okupacijos dešimtmečiu – darėsi vis akivaizdžiau išsipildančia pranašyste. Tačiau „patriotų“ tai pernelyg netrikdė. Teisintis mokėta: „stengiamės, darom, ką galim, dėl tautos, bet patys matote, kokia ta Maskvos valdžia.“ O į retkarčiais vis tik nuskambėdavusį priekaištingą klausimą, kodėl kolaboruoja, nors supranta, kad nieko doro nuveikti dėl Lietuvos neįmanoma, etaloniniu ir iškalbingiausiu atsakymu tapo garsaus LKP CK funkcionieriaus žodžiai: „mano vaikai irgi nori apelsinų.“ Tačiau atkūrus Nepriklausomybę būtent tokie „slapti patriotai“ pirmieji paskubėjo pareikšti: „ir tada dirbome Lietuvai.“

Visa tai kartojasi. Šiandieniniai „tradicinių vertybių gynėjai“ yra sovietmečio „slaptųjų patriotų“ įpėdiniai, kaip ir pastarieji bailiai ir prisitaikėliškai „gelbėjantys“ Lietuvą neveiksmingomis ir naiviems piliečiams mulkinti pirmiausia skirtomis priemonėmis. Tiesą sakant, jie kai kuriais atžvilgiais atrodo menkesni negu jų pirmtakai. Sovietmečio „kovotojai už Lietuvą“ vis dėlto iš tiesų turėjo veikti „pogrindyje“, o neįtikus valdžiai buvo galima sulaukti ir režimo represinių struktūrų dėmesio. Nūdienos Lietuvoje nėra pavojinga atvirai dalyvauti „vertybinio“ balsavimo spektakliuose ir imituoti „vertybines“ kovas dėl nieko iš esmės neduodančių smulkmenų. Pavyzdžiui, „stiprinti lietuvybę“ leidžiant į mokyklą tautiniais rūbeliais aprengtus vaikus arba „primetant“ po kelioliką eurų prie varganų pensijų. Būtent šitaip buvo „gelbėjama“ Lietuva LVŽS valdymo laikotarpiu. Belieka retoriškai paklausti: o kur buvo ryžtas ir politinė valia užkardyti įsibėgėjančią masinę Lietuvos kolonizaciją svetimšaliais arba įgyvendinti ekonomines ir socialines reformas, galėjusias iš tiesų stabdyti lietuvių išsivaikščiojimą po pasaulį? Toji valia išgaravo kaip dūmas net negresiant jokiems pavojams ar juo labiau represijoms – „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ prisitaikėliški „tautinių, krikščioniškų ir šeimos vertybių“ gynėjai, kitaip negu Lietuvos savanoriai, sukilėliai, partizanai ir net Sąjūdžio pirmeiviai, nedrįsta surizikuoti net tiek, kad įstengtų pagrasinti jų „ginamų“ vertybių griovėjams bent išankstiniais Seimo rinkimais. Todėl, šiek tiek perfrazuojant sovietmečio „patriotų“ pagyrūnišką šūkį, savąja „vertybine“ retorika jie šiandien faktiškai skelbia: „ir dabar dirbame Lietuvai“.

Principinės politikos metas ir sąjūdinio pasipriešinimo būtinybė

Bailią ir veidmainišką „vertybinę“ politiką turi pakeisti principų politika. Jeigu ji negims, toliau šitaip „dirbant Lietuvai“ mums pažįstamos šalies, jos tautos ir valstybės greitai neliks. Tačiau dabartinė „opozicija“ įrodė, kad jai principai nerūpi. Net laimėjusi kitus rinkimus ji nenorės ir nesugebės stoti į principinį mūšį dėl Lietuvos išlikimo. Galbūt mėgins maskuoti Lietuvą žudančios mirtinos ligos simptomus, bet nešalins gelminių jos priežasčių. Valstybės ir jos politinės bei partinės sistemos krizė iš tikrųjų užbaigia 1990 m. Respublikos raidos ciklą. Sugrįžta į pradžią – chaoso, pakrikimo ir politinę valią paralyžiavusio sąstingio visose srityse būklę, kuri yra kryžkelė. Joje šakojasi du galimi tolesnės raidos keliai. Vienas – tai senasis sisteminių partijų nuvaikščiotas ir į dabartinę krizę atvedęs kelias. Einant juo toliau paprasčiausiai lauktų dar vienas „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ klanų grumtynių dėl valdžios raundas. Telkiančiu ir mobilizuojančiu rinkėjus „opozicijos“ šūkiu neabejotinai bus pažadas atsikratyti „Landsbergių režimo“, o tai iš esmės yra siūlymas pasirinkti kitą šeimininką. Piliečiai bus raginami patikėti, kad tas senasis naujasis šeimininkas – kokia nors „kairiųjų“ koalicija – šį kartą bus žmoniškesnis ir gailestingesnis negu ankstesnės neoliberalios „socialdemokratų“, „darbiečių“ ar „valstiečių“ valdžios. Bet gali būti ir dar kitaip. Metant kovos su „landsbergių klanu“ kortą iš tiesų vyksta neįtikėtinai įžūlus žmonių mulkinimas. Kurstoma akla neapykanta „Landsbergių klanui“ yra pavojingesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis piliečių nesidomi politika, žmogaus atmintis trumpa, o apakinti neapykantos rinkėjai apskritai linkę viską pamiršti ir pavėluotai atsikvošėti tik po to, kai balsavę už „kairiuosius“ ir „prieš Landsbergį“ išvys, pavyzdžiui, „Vardan Lietuvos“, LSDP ir... TS-LKD valdančiąją koaliciją.

Kitas – iš tiesų naujas, neišbandytas ir nežinomas kelias. Nors iš tikrųjų žinomas, bet smarkiai pamirštas. Tai sąjūdinio pasipriešinimo vykstančiam Lietuvos griovimui kelias. Juo gali eiti tik visiškai naujo tipo, iš tiesų antisisteminis politinis sambūris. Tik toks sambūris galėtų nutraukti amžinąją TS-LKD kadenciją, kuri yra Lietuvoje susiformavusios „dvisparnės“ oligarchinės nomenklatūrinės sistemos tvarumo ir tęstinumo formaliai keičiantis „dešiniosioms“ ir „kairiosioms“ vyriausybėms metafora.

Kas yra ar bent galėtų būti sąjūdinės politinės jėgos užuomazga ir ko reikia norint žengti tokiu iš tiesų paskutinės vilties lietuvių tautai ir valstybei keliu – tokie pamąstymai jau būtų kito straipsnio tema."