"2008 m. Amerika buvo NATO plėtros čempionė, siekdama, kad Ukraina būtų priimta į "narystės veiksmų planą" (žemėlapį), visapusiško stojimo prieškambarį. Prancūzija ir Vokietija priešinosi, nerimavo dėl priešpriešos Rusijai. Aljansas nepatogiai pažadėjo, kad Ukraina ir Gruzija „taps NATO nare", bet nieko nepadarė, kad pažadas būtų priimtas. Šiandien vaidmenys pasikeičia. Prancūzija nori aiškaus „kelio narystės link", o Amerika priešinasi tvirtiems įsipareigojimams. (Vokietija visą laiką buvo nelinkusi, slapstydamasi už Prancūzijos 2008 m. ir už Amerikos dabar.)
Kodėl pasikeitė Amerikos širdis? Kadangi 2008 m., sako buvęs Amerikos ambasadorius prie NATO Ivo Daalderis, karo tarp NATO ir Rusijos idėja atrodė „kvailystė“; šiandien to nėra. Jei 5 straipsnis ką nors reikš, teigia jis, Ukrainos pripažinimas prilygtų NATO pažadėjimui kovoti jos pusėje. Bidenas to vengė, bijodamas branduolinio eskalavimo ir net Trečiojo pasaulinio karo. Tai nėra tuščias susirūpinimas, ypač atsižvelgiant į Rusijos grasinimus ir jos sprendimą dislokuoti taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje." [1]
Kodėl nuskurdusios Baltijos šalys, Lenkija ir, bankininko Macrono valdoma, suskaldyta, Prancūzija taip lengvai siekia Ukrainos narystės NATO su didžiule pasaulinio branduolinio karo rizika? Ar nekelia tokie durni "sąjungininkai" pavojaus pačios Amerikos išlikimui?
1. "NATO is agonising over whether to let Ukraine join." The Economist, 24 June 2023, p. NA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą