Ukrainai nebus kvietimo prisijungti prie NATO

„NATO gynybos ministrai nori pagerinti santykius su Ukraina politiškai. Tuo tarpu Turkija blokuoja naujus gynybos planus rytiniam flangui stiprinti.

 

Iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje liko kiek mažiau, nei keturios savaitės. Penktadienį Briuselyje įvykęs gynybos ministrų susitikimas buvo paskutinis ministrų lygio susitikimas, skirtas pasirengti būsimiems sprendimams. Tuo tarpu ambasadoriai Briuselyje ir toliau kovos su formuluotėmis. Tačiau apskritai jau dabar aiškėja, ką diplomatai mėgsta vadinti „nusileidimo zona“: dėl ko susitars visų 31 valstybių ir vyriausybių vadovai. Kaip visada Aljanse, tam reikia sutarimo.

 

Opiausias klausimas susijęs su Ukrainos ateitimi. Kvietimo prisijungti nebus, nors to  neseniai pareikalavo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kad ir kaip stipriai prie to stumtųsi aljanso rytiniame flange esančios valstybės. Pažadėti, kad šalis bus įtraukta iškart pasibaigus konfliktui, negalima irgi dėl JAV nesutikimo.

 

Vietoj to, be paramos paketo, skirto nemirtinai pagalbai (kuria aljansas ribojamas), turėtų būti ir politinių suartėjimo signalų. Viena vertus, tai susiję su ankstesnės NATO ir Ukrainos komisijos perkėlimu į tarybą, kurioje taip pat norima lygiomis teisėmis aptarti euroatlantinio saugumo klausimus. Lietuvai atsisakius opozicijos, Šiaurės Atlanto Taryba dabar formaliai nusprendė tai padaryti. Lietuvos valdžia, viršūnių susitikimo šeimininkė, norėjo padaryti daugiau Kijevo labui, tačiau buvo izoliuota.

 

Dviejų procentų ženklas tampa apatine riba

 

Kita vertus, Ukrainą reikėtų įspėti, kad narystės veiksmų plano arba trumpiau MAP, jei ji prisijungs, nereikės.

 

„Daugėja ženklų, kad visi gali dėl to susitarti“, – penktadienį sakė gynybos ministras Borisas Pistorius. Pavyzdžiui, Šiaurės Makedonija neseniai buvo pasirengusi priimti tokius planus, kurie apibrėžia karines ir politines reformas. Žinoma, jie nėra privalomi, o Suomijai ir Švedijai apie juos niekada nebuvo kalbama.

 

Kai 2008 m. NATO pažadėjo Ukrainai narystę, Vokietija ir Prancūzija neleido šaliai gauti MAP, kad neprovokuotų Rusijos. Tuo metu buvo teigiama, kad MAP sukurtų tam tikrą moralinę, jei ne teisinę, prievolę aljanso gynybai. Šiuo atžvilgiu JAV prezidentui Joe Bidenui neturėjo būti sunku atsisakyti šio reikalavimo. Kita vertus, Zelenskis galėtų tai pristatyti, kaip sėkmę. Tikimasi, kad Ukrainos prezidentas atvyks į Vilnių ir dalyvaus simbolinėje pirmoje NATO ir Ukrainos tarybos sesijoje. Kol kas neaišku, ar šalis sulauks ir saugumo pažadų. Bet kokiu atveju, tai atskirų valstybių, o ne Aljanso reikalas.

 

Sutariama ir dėl antros karštos temos – išlaidų gynybai. Anksčiau „geidžiamą“ tikslą išleisti du procentus savo ekonominės galios valstybės narės paskelbs privalomu – kaip naują apatinę ribą („grindys“). Sąjungininkai pastebėjo, kad Vokietija jau maišosi su nauja saugumo strategija; tai kartais komentuojama pakėlus antakius.

 

Nauji gynybos planai Aljanso teritorijoje

 

Tačiau Bundesveras per ateinančius ketverius metus specialiajame fonde turės pakankamai pinigų, kad pasiektų du procentus – būtent už tai buvo paskaičiuoti papildomi 100 mlrd. Taip pat svarbu juos greitai išleisti. Tikroji problema iškils tik 2028 metais, kai gynybos biudžetas staiga turėtų padidėti 20 milijardų eurų.

 

Žinoma, NATO diskusijose problema nėra Vokietija. Kitos valstybės, įskaitant tokias dideles, kaip Kanada ir Turkija, gynybai išleidžia mažiau. Liuksemburgas iškelia užnugarį su 0,6 proc., nors vienam gyventojui išleidžia daugiau, nei bet kuri kita šalis absoliučiais skaičiais – Didžioji Hercogystė tiesiog per turtinga, o ekonominė galia per didelė. Žinoma, aljansas negali būti grindžiamas mažiausiu nariu. Dėl galutinės formuluotės vyriausybių vadovai, tikriausiai, susitars tik Vilniuje, sako diplomatai, tačiau kryptis aiški.

 

Vilniuje taip pat ketinama priimti naujus gynybos planus, prie kurių karinis štabas dirbo ne vieną mėnesį. Pirmą kartą po Šaltojo karo NATO turės „veiksmingų“ visos savo teritorijos gynimo planų, o kariai bus paskirti pagal konkrečius scenarijus. Iš to, savo ruožtu, nustatomas valstybių narių karių kiekis ir kariniai pajėgumai.

 

Türkiye blokuojantis požiūris sukelia beviltišką galvos purtymą

 

Stoltenbergas kalba apie tai, kad daugiau, nei 300 tūkst. karių būtų išlaikytas skirtingas parengties lygis. Valstybių narių, įskaitant Vokietiją, žmonėms nepatinka tai girdėti, nes, norint ten patekti, reikės įdėti daug pastangų. Pavyzdžiui, kyla abejonių, ar Bundesveras gali ištesėti pažadą nuo 2025 m. aprūpinti aljansą pilnai aprūpintais šarvuočiais, o nuo 2027 m. Kariuomenės inspektorius jau perspėjo viduje apie vėlavimą.

Naujųjų planų, kurie priskiriami slaptiems planams, esmė – spartus rytinio flango sustiprinimas. Eskalavimo atveju ten dislokuotos pajėgos, šiuo metu bataliono pajėgos, turi išaugti iki brigados lygio. Už tai atsakingos pirmaujančios tautos, Lietuvos atveju – Vokietija. Ten vyriausybė jau siekia didesnio Bundesvero buvimo. Pistorius nori spręsti Baltijos šalių rūpesčius, ten praktikuodamas vis dažniau. Ketvirtadienio vakarą susitiko trijų Baltijos šalių ir pirmaujančių valstybių gynybos ministrai. Tada Pistorius paskelbė, kad kitų metų pabaigoje, 2025-ųjų pradžioje, visos pajėgos pirmą kartą surengs regioninį manevrą.

Tiesą sakant, gynybos planus Briuselyje jau turėtų patvirtinti ministrai. Bet tai nepavyko dėl Turkijos. Ankara vetavo ir tai pagrindė formaliais klausimais. Pavyzdžiui, Kipras žemėlapiuose turi būti nurodytas kaip „Kipro sala“, kad būtų atsižvelgta į neaiškų Turkijos okupuotos šiaurės statusą. Daugelis ministrų nesupratingai beviltiškai purto galvas. Pranešama, kad vienas savo nepasitenkinimą išliejo už uždarų durų: britas Benas Wallace'as. Sakoma, kad 1944 m. D dieną sąjungininkai nesiginčijo, kaip vadinti Lamanšo sąsiaurį.

Turkijos blokados žaidimas yra gerai žinomas. Tiesą sakant, Ankara, tikriausiai, bando priversti JAV pristatyti F-16 orlaivius. Prezidentai Bidenas ir Erdoganas neseniai apie tai vėl kalbėjo. Šis klausimas taip pat – netiesiogiai – susijęs su Švedijos įstojimu. Aljanse vis dar yra vilties, kad Vilniuje susitiks 32 valstybės narės."

Ką iš tikrųjų reiškia saugumo pažadai iš atskirų NATO valstybių Ukrainai? Jei atskiros NATO valstybės, elgdamosi pagal tuos pažadus, puls Rusiją, ar visa NATO įsikiša ir paskelbia Trečiąjį pasaulinį karą? Arba šie pažadai yra tušti garsai iš pabudusių (woke) kai kurių šalių vyriausybių, paskendusių vidaus politinėse bėdose ir desperatiškai siekiančių atitraukti nuo to dėmesį?