Lietuvoje tiesiog trūksta žmonių mūsų išsipūtusios valstybės išlaikymui, bet nenorime tai sau pripažinti

"Paskutinėmis savaitėmis viena po kitos pilasi žinios, kurios tarsi neturi nieko bendro tarpusavyje, tačiau iš tiesų tai tos pačios grandinės ir seniai nesprendžiamų problemų dalis: mokytojų streikas, masiškai iš poliklinikų ir ligoninių išeinantys medikai, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, pareigūnų jėgos struktūrose stygius.

“Tai pradeda grėsti visai valstybei. Lietuvos ekonominei pažangai gresia sąstingis, esą ima drastiškai trūkti aukštos kvalifikacijos specialistų. Pagal dirbančių tokiuose ekonominiuose sektoriuose Europos Sąjungoje skaičių, Lietuva atsidūrė 4-oje vietoje nuo galo, nes jau dabar šalyje trūksta per 30 tūkstančių specialistų. Startuolius kuriantys verslininkai sako, kad nėra kitos išeities, kaip talentų ieškoti užsienyje.

Tačiau visuomenės ir profsąjungų diskusija baigiasi paprastai: reikia padidinti atlyginimus ir problemos neliks. Tik, deja, atsakymas ne toks džiugus. Algos čia nieko nepakeis. Problema kitokia – mes gyvename šalyje, kurios visos struktūros buvo pritaikytos beveik 4 milijonams žmonių. Nors praradome virš milijono gyventojų, tačiau tų struktūrų keisti, modernizuoti ir pritaikyti visiškai kitokiai realybei nenorime. O realybė negailestinga, kaip ir bet kuri „Excel“ lentelė su skaičiais. 2012 m. gimė 30 459 vaikai, o 2021-aisiais – tik 23 330. Tai mažiausias naujagimių skaičius per 60 metų. O mes kliedime, kad reikia išlaikyti prieš kelis dešimtmečius, kai buvo didžiausias gyventojų skaičius, sukurtą infrastruktūrą. Dabar į darbo rinką jau ateina apie 2000 metus gimę žmonės, kurių tiesiog fiziškai beveik dvigubai mažiau, nei buvo Nepriklausomybės pradžioje. Jei kalbėsime apie 30 tūkst. specialistų, kurių reikia vien startuoliams, tai tiek žmonių pas mus negimsta per metus, todėl svajoti, kad jie stebuklingu būdu iš kažkur atsiras, nėra prasmės.

Aukštosiose mokyklose – beveik perpus mažiau studentų nei prieš 15 metų. Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad prieš 20 metų šalies aukštosiose mokyklose studijavo apie 170 tūkst., prieš 15 – apie 210 tūkst. studentų. O kur garsioji švietimo reforma, kurios tikslas buvo sumažinti beviltiškų universitetų, tik siurbiančių į juodąją skylę mokesčių mokėtojų pinigus, skaičių? Politikai čia vėl sudėliojo savaip, nes mokesčių mokėtojų pinigai tai „niekieno“, su jais galima elgtis, kaip norisi. Universitetai ir kolegijos išgyvena, nors visi puikiai supranta, kad prasmės tęsti tą agoniją ir ją finansuoti nėra. Demografinių rodiklių niekas neatšaukė, o duobė tik gilės. Dabar gimdyti ir kurti šeimas turi žmonės, kurie gimė amžių sandūroje. Tačiau jų buvo tiesiog mažiau. Kiek beskatinsi gimstamumą, tačiau populiacija vargu ar augs.

Tačiau mūsų tai neskatina imtis jokių sprendimų. Turbūt geriausias pavyzdys – tuoj vėl prasidės politikų kova dėl kaimo mokyklų išlikimo. Rinkimai prasideda, reikia padalinti mokesčių mokėtojams pažadus, kad bus kovojama už jų interesus. Tiesa, kad dėl tų pažadų įgyvendinimo reikia mokesčius padidinti, nes mokesčių mokėtojų jau nebėra tiek, kad galėtų išlaikyti visas mokyklėles su šešiais vaikais ir dvidešimčia pedagogų, paminėti pamirštama.

Bėda tai, kad vietos politikams tai labai patogu, – turi iš Vilniaus finansuojamų objektų, kuriuose, ypač atokesniuose regionuose, patogu įdarbinti savo žmones, užsitikrinti pergalę rinkimuose. Ar gerai ten keliems vaikams, kurie realiai negali gauti padoraus išsilavinimo ir dalyvauti tokioje pat užklasinėje veikloje kaip didmiesčių vaikai, niekam nerūpi. Išlaidos vienam vaikui mokyklose skiriasi 8 kartus ir kai kur tai kvepia tiesiog politine prabanga.

Sritis galime vardinti ir vardinti. Tas pats – biudžetinėse įstaigose, kurios vis sugeba padidėti sulig kiekviena kadencija, netgi sukurti sau naujų darbų bei etatų ir pavaldžių struktūrų.

Nors imigrantai dažnai įvardinami kaip jėga, galinti pakeisti mūsų šalį, tačiau tai tik dalis tiesos. Jie neišgelbės, ir valstybė su savo 4 mln. gyventojų pritaikytom struktūrom nepradės normaliai funkcionuoti. Pradžioje reikia susitvarkyti ir apsišluoti savo kiemą, iškirsti nudžiūvusius medžius ir tik tada jame galima kurti gražų sodą.

Pirmas žingsnis – netingėti ir patiems pripažinti, kad mums dabar reikia nebe miniatiūrinių mokyklų kaime, bet senelių namų, ir turime eiti šia kryptimi. Ne daugybės universitetų tuščiomis auditorijomis, bet subalansuotos sveikatos apsaugos sistemos ir trečdaliu mažesnio viešojo sektoriaus su puikiais atlyginimais.

Nėra stebuklų. ES nebus tokia mielaširdinga, kad, eilinei partijai paprašius, vėl skirtų papildomų milijardų, kuriuos galime iššvaistyti. Pirmas darbas – netingėti galvoti: pripažinti problemas ir jas spręsti, o ne tik gražiai pašnekėti prieš rinkimus.”