„Jau kurį laiką Pietų Korėja buvo stulbinantis atvejo tyrimas dėl išsivysčiusių pasaulio gyventojų mažėjimo problemos. Beveik visose turtingose šalyse jų gimstamumas nusileido žemiau pakeitimo lygio, bet paprastai tai reiškia, kad vienam vaikui tenka 1,5 vaiko. Pavyzdžiui, 2021 m. JAV siekė 1,7, Prancūzija – 1,8, Italija – 1,3, Kanada – 1,4, Lietuva – 1,5.
Tačiau Pietų Korėja išsiskiria tuo, kad devintajame dešimtmetyje ji nukrito į žemesnę, nei pakeitimo, teritoriją, tačiau pastaruoju metu sumažėjo dar labiau – 2018 m. sumažėjo mažiau, nei vienas, vaikas vienai moteriai, iki 0,8 po pandemijos, o dabar, preliminariais duomenimis apie antrąjį ir trečiąjį 2023 m. ketvirčius – vos 0,7 gimdymo vienai moteriai.
Verta išpakuoti, ką tai reiškia.
Šalyje, kurioje būtų išlaikytas tokio lygio gimstamumas, kas lygu 200 žmonių vienoje kartoje, 70 žmonių kitoje kartoje, gyventojų skaičiaus mažėjimas viršytų tai, ką Juodoji mirtis atnešė Europai XIV amžiuje.
Vykdykite eksperimentą per antrosios kartos apyvartą ir jūsų pradinė 200 žmonių populiacija nukris žemiau 25. Vykdykite jį dar kartą ir artėsite prie tokios populiacijos katastrofos, kurią sukėlė išgalvotas supergripas Stepheno Kingo filme „The Stand“.
Pagal laikraščių apžvalgininkų standartus aš esu mažo gimstamumo nerimo šalininkas, tačiau tam tikra prasme laikau save optimistu. Lygiai taip pat, kaip septintojo ir aštuntojo dešimtmečių panika dėl gyventojų pertekliaus klaidingai manė, kad tendencijos tiesiog tęsis aukštyn be prisitaikymo, aš įtariu gilų pesimizmą dėl gimstamumo mažėjimo trajektorijos – tokio, kuris įsivaizduoja 22-ojo amžiaus Ameriką, kurioje dominuoja amišai, tarkime. - nepakankamai įvertinamas žmogaus prisitaikymas, tai, kiek populiacijos, kurios klesti, mažėjant gyventojų skaičiui, modeliuos didesnio vaisingumo ateitį ir, laikui bėgant, pritrauks atsivertusius žmones.
Esant tokiai optimizmo dvasiai, aš iš tikrųjų nemanau, kad Pietų Korėjos gimstamumas išliks toks mažas dešimtmečius arba kad jos gyventojų skaičius nuo šiandieninio maždaug 51 milijono sumažės iki vienaženklių milijonų, kaip rodo mano eksperimentas.
Tačiau aš tikiu, kad skaičiavimais, kurie prognozuoja, kad iki 2060-ųjų pabaigos žmonių skaičius sumažės iki mažiau nei 35 mln., ir vien to nuosmukio gali pakakti Korėjos visuomenei įstumti krizę.
Bus galima rinktis, ar susitaikyti su staigiu ekonomikos nuosmukiu, kai amžiaus piramidė greitai keičiasi, arba bandyti priimti imigrantus tokiu mastu, kuris gerokai viršija Vakarų Europą jau destabilizuojančius skaičius. Neišvengiamai apleis pagyvenusius žmones, didžiulius miestus vaiduoklius ir apgriuvusius aukštus namus, emigruos jauni žmonės, kurie nemato ateities, kaip pensininkų bendruomenės globėjai. Ir tam tikru momentu, greičiausiai, įvyks Šiaurės Korėjos invazija (dabartinis gimstamumas: 1,8), jei jos pietinė kaimynė sunkiai įstengs išlaikyti pajėgią kariuomenę karo lauke.
Tuo tarpu likusiam pasauliui Pietų Korėjos pavyzdys rodo, kad gimstamumo trūkumas gali pablogėti daug greičiau, nei bendra tendencija turtingose šalyse iki šiol.
Tai nereiškia, kad taip bus, nes yra keletas modelių, kurie išskiria Pietų Korėją. Pavyzdžiui, vienas dažnai minimas Korėjos gimdymo trūkumo veiksnys yra unikaliai žiauri akademinės konkurencijos kultūra, kuri ant įprasto išsilavinimo kaupia „kalimo mokyklas“, skatina tėvų nerimą ir mokinių kančias, o šeimos gyvenimas gali būti pragariškas ir tai atgraso nuo šeimos daugelį žmonių net nepabandžius.
Kita – savita šalies kultūrinio konservatizmo ir socialinės bei ekonominės modernizacijos sąveika. Ilgą laiką seksualinė revoliucija Pietų Korėjoje buvo iš dalies priblokšta tradicinių socialinių papročių – pavyzdžiui, šalyje gimsta nesantuokiškai labai mažai. Tačiau, galiausiai, tai sukėlė persipynančius maištus, feministinį maištą prieš konservatyvius socialinius lūkesčius ir vyrų antifeministinę reakciją, paskatinusią ryškią lyčių poliarizaciją, kuri pakeitė šalies politiką, net kai santuokų lygis buvo numuštas iki rekordinių žemumų.
Nepadeda ir tai, kad Pietų Korėjos konservatizmas istoriškai yra labiau konfucianiškas ir šeimyninis, nei religinis Vakarų prasme; Manau, kad stiprus religinis įsitikinimas yra geresnis paskatinimas kurti šeimą, nei tradicionalizmo paprotys. Arba šalis jau seniai atsidūrė ant kraujuojančio internetinių žaidimų kultūros ribos, ypač pritraukdama jaunus vyrus į virtualią egzistenciją ir toliau nuo priešingos lyties.
Tačiau dabar, kai parašiau šiuos aprašymus, jie skaitomi ne kaip paprasti kontrastai su Amerikos ir Lietuvos kultūra, o kaip perdėtos tendencijos, kurias irgi patiriame.
Mes taip pat turime alinantį meritokratiją. Pas mus taip pat didėja ideologinis susiskaldymas tarp Z kartos vyrų ir moterų. Mes taip pat sekuliarizuojame ir formuojame kultūrinį konservatizmą, kuris yra antiliberalus, bet nebūtinai pamaldus, dvasinė, bet ne religinė teisė. Mes taip pat sunkiai valdome virtualios egzistencijos pagundas ir patologijas.
Taigi, dabartinė Pietų Korėjos tendencija yra daugiau, nei tik niūri staigmena. Tai perspėjimas apie tai, kas mums irgi gali būti.“ [1]
Konservatoriai Lietuvoje įvedė žiaurią konkurenciją tarp šeimų už valstybės apmokamą ir dabar labai brangų universitetinį išsilavinimą. Smirdantys ožiai (Landsbergis, Kasčiūnas, Nausėda, Anušauskas) bliauna, kad karas čia neišvengiamas, ir už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus perka tankus, retkarčiais pasodindami garsiausiai bliaunančius ant nusiraminimo kėdutės Landsbergienės brangiame vaikų darželyje. Ką, jums tie tankai gal vaikus gimdys? Šiaurės Korėja be karo suars mūsų laukus ir tvarkingai augins čia bulves.
1. South Korea Could Be Disappearing: [Op-Ed]. Douthat, Ross. New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 03 Dec 2023: SR.2.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą