"Jau daugiau, nei pusę amžiaus, Le Pen vardas kėlė drebėjimą liberalioje Prancūzijoje. Vyresnysis Le Penas Jeanas-Marie dešimtmečius slankiojo po politinius pakraščius, prekiaujantis ksenofobiniu pasipiktinimu ir antisemitine provokacija. Jis taip pat įgudęs kurstyti baimę ir įžeidinėjo istoriją, nes siekė gauti apkaltinamuosius nuosprendžius už rasinės neapykantos kurstymą. Du kartus ponas Le Pen dalyvavo parlamente, o 2002 m. jis pateko į antrąjį prezidento rinkimų turą. Net tada niekas rimtai nežiūrėjo į galimybę, kad laimės buvęs desantininkas šias aukščiausias pareigas – arba norėtų laimėti.
To negalima pasakyti apie jo dukrą Marine. Perėmusi Nacionalinį frontą 2011 m., pervadinusi jį Nacionaliniu sambūriu (RN), ji pavertė pariją partija, pasiruošusia valdyti. Jos globotinis, 28 metų Jordanas Bardella, dabar partijos prezidentas, yra vienintelis politikas, įtrauktas į 50 populiariausių Prancūzijos asmenybių, kartu su futbolo žvaigždėmis ir senstančiomis roko legendomis. Daugiau, nei 60 % prancūzų dabar RN laiko politine partija, kaip ir bet kuri kita. Beveik du trečdaliai rinkėjų mano, kad ji gali laimėti pareigas, o 2018 m. jų buvo 40 %. Daugelis prancūzų nebebijo, kad tai kelia „pavojų demokratijai“.
Kiti Prancūzijos prezidento rinkimai įvyks tik 2027 m. Dar daug kas gali sutrukdyti Le Pen pergalei, ypač pasirodžius patikimam Emmanuelio Macrono įpėdiniui, Macrono, kuriam pagal konstituciją draudžiama kandidatuoti trečią kadenciją iš eilės. Jis pradėjo reklamuoti naują kartą, tarp jų ir 34 metų ministrą pirmininką Gabrielą Attalą. Vienas iš jo buvusių ministrų pirmininkų Edouard'as Philippe'as yra tarp besiruošiančių dalyvauti konkurse. Tačiau ponia Le Pen bus didžiulis priešininkas. 2022 m. ji pelnė beveik 42 % rinkėjų paramą; kitą kartą jai seksis geriau.
Todėl atėjo laikas pagalvoti, kaip Le Pen pirmininkavimas pakeis Prancūziją ir Europą.
Prancūzija yra šalis, nepanaši į kitas. Jis turi branduolinį ginklą, labai centralizuotas ir koncentruoja neįprastas galias vieno žmogaus rankose, įskaitant galimybę paleisti parlamentą, paskirti ir atleisti ministrą pirmininką bei paskirti ginkluotųjų pajėgų, valstybinių įmonių, institucijų ir transliavimo institucijų bosus.
Kaimyninėje Italijoje, kur Giorgia Meloni santykinai nuosaikus valdymas kai kurių stebėtojų nerimą dėl prezidento Le Pen malšina, ministrą pirmininką skiria šalies prezidentas, kuris veikia, kaip vykdomosios valdžios kontrolė.
Nors RN buvo drausmingas parlamente, jei ponia Le Pen yra Eliziejuje, geras elgesys gali būti ne toks svarbus. Jos artimiausi politiniai sąjungininkai Europoje yra autoritariniai stipruoliai, įskaitant vengrą Viktorą Orbaną. Valstybės užfiksavimas yra ilgas žaidimas; Naujoji Lenkijos vyriausybė parodo, kaip sunku jį atšaukti.
Už Prancūzijos ribų Le Pen pirmininkavimas keltų pavojų Europos Sąjungos pamatams ir suabejotų Prancūzijos įsipareigojimu Vakarų aljansui. RN lyderė, galbūt, atsisakė raginimų dėl „Frexit“ arba Prancūzijai pasitraukti iš euro. Tačiau jos planai surengti referendumą, kad konstitucijoje būtų įtvirtintas Prancūzijos teisės pranašumas prieš ES teisę, sukeltų konfliktą su sąjunga. Skirtingai nei atlantistė ponia Meloni, ponia Le Pen nori ištraukti Prancūziją iš NATO integruotos karinės vadovybės ir yra prieš Ukrainos stojimą į aljansą arba į ES.
Geriausiu atveju Le Pen prezidentavimas užgniaužtų Prancūzijos ir Vokietijos variklį, kuris varo sąjungą. Blogiausiu atveju aljansas tarp nacionalistų-populistinių Prancūzijos, Vengrijos, Slovakijos ir, galbūt, Nyderlandų lyderių, gali paskatinti ponią Meloni pakeisti jos kelią. Balsuodamos kartu šios šalys galėtų surinkti 35 proc., reikalingų sprendimams blokuoti Europos Sąjungos Taryboje. Paralyžiuota, susiskaldžiusi ES labai skirtųsi nuo šiandieninio klubo.
Net ir po trejų metų Prancūzija ir jos draugai turėtų ilgai ir atkakliai pažvelgti į ponią Le Pen ir jos valdžios projektą. Le Pen prezidentavimas nėra neišvengiamas. Tačiau tai nebėra neįsivaizduojama. Niekas nebūtų labiau neišmintinga, kaip manyti, kad jei taip atsitiktų, Prancūzija, Europa ar NATO tiesiog tęstų, kaip anksčiau." [1]
Ir tai yra gerai. „Paralyžiuota, susiskaldžiusi ES labai skirtųsi nuo klubo, kuris egzistuoja šiandien“. Šiandieninė viening,a karinga, ES žlugdo ES ekonomiką ir eikvoja ES darbuotojų įgūdžius, reikalingus Vakarams atsigauti po globalizacijos klaidos. Galime tik tikėtis, kad Vakarai išliks pakankamai ilgai, kol Le Pen prezidentavimas taps realybe.
1. President Le Pen. The Economist; London Vol. 450, Iss. 9386, (Mar 2, 2024): 10, 9.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą