“Skaitmeninė revoliucija prasidėjo 1843 m., kai Ada Lovelace parengė 20 000 žodžių apimties užrašus apie skaičiavimo mašiną, kurią išrado jos bičiulis Charlesas Babbage’as. Ji parodė, kaip žmonės ir skaitmeninės technologijos gali bendradarbiaudami pasiekti nuostabių rezultatų. Šiandien, kai renkamės, koks bus žmogaus vaidmuo dirbtinio intelekto epochoje, Lovelace požiūris į žmogaus ir mašinos partnerystę išlieka teisingas.
Būdama vienintelė teisėta romantizmo poeto lordo Byrono dukra, Lovelace paveldėjo maištingą tėvo meninę prigimtį – bruožą, kurį jos motina Anne Isabella Milbanke bandė sušvelninti, skirdama jai daugiausia matematikos pamokas. Lovelace suprato, kad matematika yra poetiška: tai nuostabi kalba, apibūdinanti visatos harmoniją. Nepaisant motinos pastangų, ji išliko savo tėvo dukra, pasižyminčia jautrumu, leidusiu jai matyti lygtį kaip teptuko brūkšnį, tapantį gamtos didybės aspektą. Dėl šio derinio Lovelace užsidegė aistra tam, ką ji vadino „poetiškuoju mokslu“ ir kas susiejo jos meninę vaizduotę su susižavėjimu skaičiais.
Jos tėvas buvo luditas – tiesiogine šio žodžio prasme. Savo pirmojoje kalboje Lordų Rūmuose Byronas gynė legendinio Nedo Luddo pasekėjus, kurie siautėjo prieš tuo metu Anglijoje diegiamas mechanines audimo stakles. Luditai tikėjo, kad automatizavimas sumažins darbo vietų skaičių žmonėms. Jie klydo – lygiai taip pat, kaip klysta šiuolaikiniai luditai, vertindami kitas naujas technologijas. Iki XIX a. pabaigos tekstilės pramonėje dirbo maždaug dešimt kartų daugiau darbininkų nei anksčiau.
Skirtingai nei tėvas, Lovelace įžvelgė automatizuotų technologijų galią ir potencialą. Kai motina nusivedė ją į kelionę po pramoninį Didžiosios Britanijos regioną (Midlandsą), jai didelį įspūdį paliko naujosios staklės, vadinamos Žakaro staklėmis, kuriose norimiems audinių raštams kurti buvo naudojamos perforuotos kortelės.
Savo užrašuose apie Babbage’o skaičiavimo mašiną, kurią jis vadino „Analitiniu varikliu“ (angl. *Analytical Engine*), Lovelace paaiškino, kaip perforuotų kortelių naudojimas – su jose esančiomis eilėmis vietos, kuriose buvo arba nebuvo išmuštos skylutės, galėjo saugoti ir perduoti informaciją. „Analitinis variklis audžia algebrinius raštus taip pat, kaip Žakaro staklės audžia gėles ir lapus“, – rašė ji. Ji suprato, kad šio įrenginio veikla neprivalo apsiriboti vien matematika ir skaičiais. Perforuotos kortelės galėjo saugoti, keisti, apdoroti ir valdyti bet ką, kas išreiškiama simboliais: žodžius, logiką, muziką, paveikslėlius bei „pačius sudėtingiausius raštus, naudojamus audžiant brokato audinius“. Skaičiavimo mašina galėjo tapti universalios paskirties kompiuteriu.
A. Lovelace įžvalga tapo pagrindine skaitmeninio amžiaus idėja: bet koks turinys ar informacija – muzika, tekstas, paveikslėliai, skaičiai, simboliai, garsai, vaizdo įrašai – gali būti išreikšti skaitmenine forma ir apdorojami mašinomis. Ji netgi aprašė veiksmų sekas, kurias galėjo atlikti skaičiavimo mašina; šie aprašymai tapo pirmosiomis paskelbtomis kompiuterinėmis programomis.
Savo pastabose ji pristatė dar vieną reikšmingą idėją – dirbtinį intelektą. Ar mašinos gali mąstyti?
Ji manė, kad ne. Pasak jos, tokia mašina kaip Babbage’o įrenginys galėjo atlikti nurodytas operacijas, tačiau negalėjo pati generuoti idėjų ar turėti savų ketinimų. „Analitinis variklis neturi jokių pretenzijų ką nors sukurti savo iniciatyva, – rašė ji. – Jis gali atlikti tik tai, ką mes jam nurodome. Jis gali vykdyti analizę, tačiau neturi gebėjimo numatyti jokių analitinių ryšių ar tiesų.“ Praėjus kiek daugiau nei šimtmečiui, savo reikšmingame 1950 m. straipsnyje „Skaičiavimo mašinos ir intelektas“ (angl. *Computing Machinery and Intelligence*) kompiuterijos pradininkas Alanas Turingas šį teiginį pavadino „ledi Lovelace prieštaravimu“ ir argumentavo, kad ji klydo.
Skaitmeninė revoliucija galiausiai suformavo dvi mąstymo kryptis, kurias galima vadinti Turingo ir Lovelace stovyklomis.
Turingo pusėje yra tie, kurie tiki, kad bendrasis dirbtinis intelektas pranoks visus žmogaus intelekto aspektus, o tai leis sukurti dirbtinio intelekto sistemas, gebančias pačioms save tobulinti ar kurti. Tai galėtų lemti „singuliarumą“ – momentą, kai mašinos virs superintelektualia, mus pakeisiančia rūšimi, kuriai mūsų nebereikės.
Kitoje pusėje – Lovelace stovykla, laikosi nuomonės, kad žmogaus kūrybiškumui, ketinimams, veiklumui ir empatijai visada išliks vietos. Žmogaus kūrybiškumas apima vertybes, estetinius vertinimus, emocijas, asmeninę sąmonę ir moralinį pojūtį. Mes, žmonės, pasižymime vaizduote, kuri, kaip sakė Lovelace, „sujungia daiktus, faktus, idėjas ir sąvokas į naujus, originalius, begalinius ir nuolat kintančius derinius“. Mes gebame vertinti grožį. Mes piname informaciją į pasakojimus.
Esame istorijas kuriantys ir socialūs padarai.
Būtent to mus moko menai bei humanitariniai mokslai ir būtent tai yra išskirtinis žmogaus gebėjimas.
Didžiausia pažanga, šios stovyklos požiūriu, bus pasiekta ne mašinoms veikiant savarankiškai, o per simbiozę, glaudžiai susiejančią mašinas sujungti mašinų skaičiavimo galią ir žmogaus kūrybiškumą abipusiai naudingu būdu. Žmonės „generuotų“ idėjas bei ketinimus, o mašinos taptų „vykdomąja dešiniąja ranka“, – rašė Lovelace; nuolatinis abipusis sąveikavimas gilintų žmogaus supratimą.
Šio požiūrio pradininkas šiais laikais buvo psichologas ir informatikas Josephas Carlas Robnettas Licklideris. 1960 m. jis paskelbė vieną įtakingiausių, tačiau mažiausiai žinomų pokario technologijų istorijos straipsnių – „Žmogaus ir kompiuterio simbiozė“ (angl. *Man-Computer Symbiosis*). Kol kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Marvinas Minsky ir Johnas McCarthy, siekė įgyvendinti Turingo dirbtinio intelekto viziją, J. C. R. Licklideris manė, kad tikslas turėtų būti intelekto papildymas (angl. *augmented intelligence*) – sistema, kurioje žmonės ir mašinos „bendradarbiauja priimdami sprendimus“. J. C. R. Licklideris rašė: „Susidariusi partnerystė mąstys taip, kaip niekada nemąstė jokia žmogaus smegenų sistema, ir apdoros duomenis būdu, kurio neprilygsta šiandien žinomos informacijos apdorojimo mašinos.“
Asmeninių kompiuterių revoliucija, prasidėjusi aštuntajame dešimtmetyje, siekė būtent šio tikslo – papildyti žmogaus intelektą, o ne jį pakeisti. Pradedant tokiais humanistinių pažiūrų inžinieriais kaip Douglasas Engelbartas, kuris 1962 m. parašė knygos apimties manifestą „Žmogaus intelekto papildymas“ (angl. *Augmenting Human Intellect*), asmeninių kompiuterių pionieriai pabrėžė žmogaus ir kompiuterio sąsajos svarbą – būdus, kaip žmonės sąveikauja su mašinomis ir keičiasi su jomis informacija. Vieni reikšmingiausių pokyčių atsirado dėl proveržių, kurie padarė žmonių ir mašinų sąveiką paprastesnę bei intuityvesnę; pavyzdžiui, buvo sukurta kompiuterio pelė ir grafinės vartotojo sąsajos, veikiančios principu „nukreipk ir spustelėk“.
D. Engelbarto sekėjai, tokie kaip Alanas Kay ir Steve’as Jobsas, intuityviai ir humaniškai jautė, kokios turėtų būti patogios vartotojo sąsajos. Pristatydamas naujus produktus, S. Jobsas dažnai baigdavo rodydamas skaidrę su gatvių ženklais, žyminčiais humanitarinių mokslų ir technologijų sankirtą. Paskutinį kartą viešai pristatydamas naują produktą – „iPad 2“ 2011 m. – jis stovėjo priešais tą atvaizdą ir pareiškė: „„Apple“ DNR įrašyta, kad vien technologijų nepakanka – būtent technologijų ir laisvųjų menų bei humanitarinių mokslų sąjunga duoda rezultatą, priverčiantį mūsų širdis džiūgauti.“
Šiandien žmonija susiduria su technologine revoliucija, kuri gali būti iš esmės kitokia. Daugelis dirbtinio intelekto sistemų kuriamos taip, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus, kartu sumažindamos – o galbūt ir visiškai eliminuodamos – žmogaus įsitraukimo poreikį. Turime labai mažai laiko nuspręsti, ar norime, kad mūsų dirbtinio intelekto sistemos išliktų glaudžiai susietos su žmogaus priežiūra, vertybėmis ir veiksmų kontrole.
Tai pareikalaus tūkstančių labai konkrečių sprendimų: kiek galios turėtume suteikti kiekvienam programiniam agentui, dronui, robotui ar kitam autonominiam įrenginiui – tiek virtualiam, tiek fiziniam – kad jie galėtų veikti be žmogaus įsikišimo?
Priimant šiuos sprendimus, būtina atsakyti į fundamentalesnį klausimą: kodėl turėtume primygtinai reikalauti, kad žmonės išliktų šiame procese?
Vienas iš argumentų – kaip savo laiku leido suprasti A. Lovelace ir J. Licklideris – yra tas, kad simbiozė veikia kaip galios daugiklis: sujungus mašinų skaičiavimo galią ir žmogaus kūrybiškumą, galima pasiekti įspūdingesnių rezultatų nei vien mašinų pastangomis.
O taip! Kaip būtų gražu tuo tikėti! Tačiau daugelyje sričių padėtis jau pasikeitusi. Autonominiai automobiliai tampa saugesni už tuos, kuriuos vairuoja žmonės. Karinis dronas, privalantis veikti kartu su žmogumi, tikriausiai yra mažiau efektyvus nei visiškai autonominis aparatas. Nors mūsų moraliniai instinktai galbūt norėtų išlaikyti žmogų šiame procese, konkurenciniai instinktai diktuoja ką kita.
Įsivaizduokime, kad pasiekiame tokį dirbtinio intelekto lygį, kai mašinos mus visiškai pranoksta. Tarkime, kad romanai, poezija, programinis kodas, filmai, karinės operacijos, policijos sprendimai ir teismo nuosprendžiai tampa geresni be mūsų įsikišimo – panašiai kaip tai nutinka su autonominiais automobiliais.
Tai veda prie svarbiausio klausimo: kodėl mes kuriame šias sistemas? Atsakymas turėtų būti akivaizdus: kad gyvenimas žmonėms taptų geresnis.
Žmogaus klestėjimas – tai daugiau nei vien vartojimas. Prasmę atrandame kurdami ir atrasdami naujus dalykus, priimdami sprendimus ir spręsdami problemas, rūpindamiesi žmonėmis bei darydami įtaką mus supančiam pasauliui. Visuomenė, kurioje viską už mus atlieka mašinos, suteiktų materialinę gausą, tačiau kartu atimtų iš mūsų veikimo laisvę ir gyvenimo prasmę.
Turėtume ir toliau laikytis Ados Lovelace vizijos – kurti sistemas, skatinančias žmonių ir mašinų partnerystę. Atsakomybė tenka inžinieriams bei technologijų įmonėms, kuriančioms didžiuosius kalbos modelius ir robotus, – o kartu ir mums visiems, atsižvelgiant į mūsų priimamus sprendimus bei kasdienį technologijų naudojimo būdą. Turėtume siekti glaudžios partnerystės ir tiesiogiai įsitraukti į darbą su pasirinktomis technologijomis.
Tai reiškia, kad turime skirti laiko suprasti, kaip jos veikia, reikalauti, jog jos tiksliai atskleistų savo samprotavimų eigą bei informacijos šaltinius, mažiau užduočių patikėti autonominiams agentams ir rinktis tokius įrankius, kurie skatina mūsų dalyvavimą. Sekdami Ados Lovelace nubrėžtu keliu, galime padėti užtikrinti klestinčią žmonijos ateitį, pirmenybę teikiant paslaugoms ir įrenginiams, kurių žmogaus ir kompiuterio sąsajos kuriamos tęsiant J. C. R. Lickliderio, Douglaso Engelbarto, Alano Kay ir Steve’o Jobso tradiciją: tai patogios naudoti, intuityvios ir interaktyvios sistemos, kuriomis siekiama įtraukti žmogų į kiekvieną veiksmų etapą, o ne vilioti vartotojus leisti technologijoms viską atlikti be mūsų.
Walteris Isaacsonas yra knygos „Novatoriai: kaip programišių, genijų ir technologijų entuziastų grupė sukėlė skaitmeninę revoliuciją“ (angl. *The Innovators: How a Group of Hackers, Geniuses and Geeks Created the Digital Revolution*) autorius ir vaizdo tinklalaidės „Kūrėjai“ (angl. *The Builders*) vedėjas.” [1]
1. Ada Lovelace Already Answered the Big Questions About A.I.: Guest Essay. Isaacson, Walter. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 5, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą