“Ar tik man vienam dabartinė politinė padėtis atrodo niūri? Kur bepažvelgčiau – visur dviprasmybės, prieštaringi jausmai ir priešiškumas. Ką turėtume manyti apie dirbtinį intelektą? Ar jis taps mūsų pražūtimi, ar atneš didesnę naudą nei internetas? Nėra politinių lyderių, kuriais žavėčiausi. Priešingai – politinėje arenoje gausu tikrų niekšų; tarp jų – įvairaus rango Irano vadovai bei radikaliausi Amerikos demokratinių socialistų nariai ir jų bendraminčiai.
Kalbant apie Kongreso narius, tik Johnas Fettermanas išsiskiria savo nepriklausomumu. Kiti yra negrįžtamai įsitvirtinę savo partinėse stovyklose ir pasirodo tik tam, kad kartotų partijos nustatytas mantras. Luizianos senatorius Johnas Kennedy garsėja komiškais palyginimais, tačiau daugiau niekuo ypatingu nepasižymi. Bernie Sanderso kalbų nebeklausau jau daugelį metų. Kai jis pasirodo per televiziją, nebekreipiu dėmesio į jo žodžius – tik stebiu be perstojo judančias jo rankas. Su džiaugsmu sulauksiu dienos, kai Dickas Durbinas – vienas iš mano valstijai atstovaujančių senatorių – pasitrauks iš posto po daugiau nei 40 metų darbo. Nepasigesiu daugybės jo banalybių, kurias jis beria itin iškilmingu tonu, demonstruodamas moralinį pranašumą.
Ne, jei ieškote originalių minčių, Kongrese jų nerasite – ten karaliauja apgailėtini, tušti šūkiai. Norėčiau, kad jie visi pasitrauktų, o juos, be abejo, pakeistų nauji klišėmis besišvaistantys veikėjai.
Kaip visa tai nutiko? Vieni dėl to kaltina Donaldą Trumpą, kurio polinkis įžeidinėti neabejotinai paaštrino mūsų liūdną politinę padėtį. Visgi dar 1956 m. (kai D. Trumpui buvo vos devyneri) H. L. Menckenas pranašavo: „Vieną didžią ir šlovingą dieną paprasti šalies žmonės pagaliau pasieks tai, ko trokšta jų širdys, ir Baltuosius rūmus papuoš visiškas kvailys.“
Politikais niekada pernelyg nesižavėjęs Menckenas taip pat rašė: „Jei politikas sužinotų, kad tarp jo rinkėjų yra kanibalų, jis pažadėtų jiems pietums misionierių.“
Ir dar štai kas: „Pagrindinis praktinės politikos tikslas – nuolat gąsdinti visuomenę (kad ši garsiai reikalautų būti vedama į saugumo pusę), gąsdinant ją nesibaigiančia virtine baubų – ir visi jie tėra prasimanyti.“
Ar šiandien tarp tokių baubų atsidurtų klimato kaita ir dirbtinis intelektas? O kaip dėl socialistų įtakos augimo Demokratų partijoje? Ar politika nusirito iki to, kad tėra būdas nuolat kurstyti amerikiečių susijaudinimą? Dažnai būtent taip ir atrodo.
Aristotelis rašė, kad „laimingas yra tas, kuris visą gyvenimą gyvena vadovaudamasis visiška dorybe“. Pasak Aristotelio, tokį dorybingą gyvenimą apibūdina gebėjimas rasti „aukso vidurį“ – pusiausvyrą tarp prieštaringų reikalavimų.
Būtent šio „aukso vidurio“ mūsų politiniame gyvenime ir trūksta. Abiejų politinių partijų šūkiu šiandien galėtų būti frazė: „Arba bus taip, kaip aš noriu, arba niekaip.“ Greitkelis – šalta vieta, neteikianti nei fizinės, nei dvasinės paguodos. Tačiau atrodo, kad būtent ten daugelis amerikiečių šiuo metu ir yra atsidūrę.
---
P. Epsteinas yra knygos „Never Say You've Had a Lucky Life“ („Niekada nesakyk, kad gyvenai laimingai“) autorius. [1]
1. Where Did the Independent Leaders Go? Epstein, Joseph. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą