„Praėjusią savaitę Karakase (Venesueloje) vykusioje tarptautinėje naftos ir dujų konferencijoje, į kurią buvo išpirkti visi bilietai, finansinė spauda atkreipė dėmesį į itin ryškius įvykius. Didžiųjų naftos bendrovių ir daugelio mažesnių įmonių atstovai bendravo su kolegomis bei vyriausybės pareigūnais ir reiškė nepasitenkinimą dėl prastos šalies elektros tinklų būklės. Žurnalistams nuostabą kėlė golfo įrangos trūkumas vadovams, norėjusiems pažaisti vietiniame golfo klube.
Praėjo devyni mėnesiai nuo tada, kai prezidentas D. Trumpas pasitelkė JAV kariuomenę, kad suimtų Venesuelos diktatorių Nicolásą Maduro, nugabentų jį į Niujorką, o jo pavaduotoją Delcy Rodríguez paskirtų pagrindine šalies valdove.
Venesueliečiai tikėjosi, kad įvyks rinkimai. Tačiau vietoj to buvo panaikintos JAV sankcijos naftos prekybai, o į nusikalstamą režimą vėl plaukia doleriai. Populiari opozicijos lyderė María Corina Machado labai nori grįžti, tačiau Vašingtonas jai to neleidžia.
Šis energetikos susitikimas buvo D. Trumpo administracijos sumanymas. Tikimasi, kad reklamuojant Venesuelos naftos pramonę – net ir tuo metu, kai sutartis vis dar pasirašinėja diktatūra, – pavyks pritraukti į šalį kapitalo. Vėliau turėtų būti atkurti demokratiniai institutai.
D. Trumpo kritikai teigia, kad tai – neteisinga veiksmų seka. Jų nuomone, prieš investuotojams skiriant reikšmingas lėšas ilgalaikiams įsipareigojimams Venesueloje, jie norės turėti reikalų su teisėtai išrinkta vyriausybe, veikiančia pagal taisykles grindžiamą sistemą.
Istorija patvirtina skeptikų poziciją. Bent jau derėtų elgtis atsargiai bendraujant su „chavistais“, kurie per pastarąjį ketvirtį amžiaus ne kartą „vedė dialogą“ su demokratais (kaip daro ir dabar), tačiau galiausiai atsisakydavo perduoti valdžią.
Energetikos viršūnių susitikimas priminė laikus, kai nafta buvo šios kadaise klestėjusios Pietų Amerikos šalies ekonomikos augimo variklis. Tačiau kitose sostinės ir šalies vietose padėtis išlieka tragiška. Trijų skaitmenų infliacija ir nuolatiniai elektros tiekimo sutrikimai daro daugumos venesueliečių gyvenimą nepakeliamą. D. Rodríguez vis dar laiko įkalinusi apie 324 politinius kalinius, o daugiau nei dviem dešimtims kitų asmenų taikomi laisvės apribojimai. Venesueliečiai savo šalyje ir užsienyje vis labiau nusivilia D. Trumpo administracija.
D. Trumpo komanda teigia vis dar siekianti politinių reformų per derybas tarp p. Rodriguez brolio Jorge – Nacionalinės Asamblėjos vadovo – ir opozicijos. Abi pusės jau du mėnesius periodiškai susitinka; sklando gandai, kad jos artėja prie susitarimo dėl nepriklausomo Aukščiausiojo Teismo įsteigimo. Vėliau turėtų būti suformuota nepriklausoma rinkimų taryba. Jei viskas klostysis sėkmingai, kai kurių šaltinių teigimu, rinkimai šalyje galėtų įvykti iki 2027 m. vidurio.
Savo šalį susigrąžinti norintys venesueliečiai vis dar puoselėja šią viltį. Tačiau abejonių kelia tai, kad D. Trumpo administracija neskiria dėmesio gero valdymo atkūrimui, o prioritetą teikia naftos gavybos augimui, skatinamam slaptų susitarimų. Tęsiant tokią politiką, tikėtina, nebus pasiektas nė vienas iš šių tikslų.
Dalyvavimas konferencijoje didelėms bendrovėms buvo nebrangus būdas pelnyti Baltųjų rūmų palankumą. Net ir tos įmonės, kurios mažai domėjosi Venesuela, turėjo priežasčių ten apsilankyti, norėdamos išlikti gerose D. Trumpo „knygose“. Mažiau reikšmingi rinkos dalyviai tikriausiai norėjo užmegzti ryšius su Naftos ministerijos įtakingaisiais, kurie turi teisę savo nuožiūra skirstyti leidimus žvalgyti ir eksploatuoti naftos telkinius. Venesueloje įprasta praktika – išskirtinės sąlygos mainais į nežinia ką.
Venesueliečiai griežtai kritikuoja neseniai priimtą režimo sprendimą suteikti nuosavybės teises į 17 naftos telkinių Šiaurės Amerikos bendrovei „Blue Energy Partners“, kurios pagrindinis savininkas yra su valdžios elitu susijęs Alejandro Betancourtas. Tačiau D. Trumpo administracija ne tik neprieštaravo šiai sutarčiai, sudarytai be konkurso, bet ir dar labiau pakirto pasitikėjimą, perimdama savo mažumos akcijų paketą toje pačioje bendrovėje.
Šalyje, kurią nuniokojo korupcija, tai kelia nerimą. Kaip praėjusią savaitę savo tinklaraštyje „Notes From the Oil Patch“ rašė naftos sektoriaus analitikai Juanas Szabo ir Luisas Pacheco, verta susimąstyti, kas vyksta, „kai tokia nedidelė bendrovė“ kaip A. Betancourto įmonė „praneša perkanti 50 gręžimo įrenginių ir daugybę garo generatorių už daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių – nors sutartis ar jos techninis bei finansinis planas dar nėra viešai paskelbti“.
D. Trumpo pasakojimas apie Venesuelos naftos „aukso gyslą“ šiuo metu – daugiausia retorika. Net ir sutartys bei supratimo memorandumai – kaip rašo p. Szabo ir p. Pacheco – „pasirašyti su tokiomis solidžiomis bendrovėmis kaip „TotalEnergies“ ir „Continental Resources“, taip pat daugybė sutarčių, sudarytų su įmonėmis, neturinčiomis jokios realios veiklos, techninės ar finansinės patirties, pareikalaus laiko, kol virs investiciniais planais, ir dar daugiau laiko, kol prisidės prie papildomos gavybos“. Tai reiškia, kad „likusią 2026 m. dalį ir didžiąją 2027 m. dalį šie susitarimai greičiausiai liks telkinių vertinimo ir galimų alternatyvų svarstymo etapas prieš priimant galutinį sprendimą dėl investicijų, pradinių auditų atlikimas, išsamūs telkinių tyrimai bei logistikos ir kvalifikuotų specialistų trūkumo problemų sprendimas.“
Galima būtų pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau negrįžus prie demokratijos.“ [1]
1. Trump's Dubious Venezuela Strategy. O'Grady, Mary Anastasia. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą