Deleveraging and the Depression Gang

Paul Krugman

June 25, 2012, 11:50 AM16

The Bank for International Settlements has just come out with a report emphasizing the “limits to monetary policy”, which is apparently being taken seriously. I guess I’d start from the observation that the BIS has already embraced liquidationism, the idea that all this suffering is good for us and that trying to mitigate the pain would somehow be a bad thing. Now they’re just trying to come up with additional arguments for doing nothing.

But I thought it might be worth talking for a second about how the various conventional wisdoms of the past few years — the enthusiasm for austerity that swept the VSPs in 2010, and now the chin-stroking doubts about monetary expansion — add up to an insistence that we refuse to do anything that might help us avoid a sustained depression.

What, after all, is the story of this crisis? The simple take many of us have now adopted, which I think gets at most of it, runs along the lines of my Sam and Janet story. At any given time there are some people who would like to borrow more at current interest rates, but are constrained by norms about how much debt is too much. If these norms are loosened, they will borrow more — which is in fact what happened between around 1980 and 2007, as deregulation, financial innovations nobody understood, and general complacency led to a broad willingness to accept higher leverage.

Now, if people are borrowing, other people must be lending. What induced the necessary lending? Higher real interest rates, which encouraged “patient” economic agents to spend less than their incomes while the impatient spent more.

OK, so that’s what happens when an economy is engaged in increased leveraging. Then something makes people remember the dangers of debt, and leveraging gives way to deleveraging.

You might think that the process would be symmetric: debtors pay down their debt, while creditors are correspondingly induced to spend more by low real interest rates. And it would be symmetric if the shock were small enough. In fact, however, the deleveraging shock has been so large that we’re hard up against the zero lower bound; interest rates can’t go low enough. And so we have a persistent excess of desired saving over desired investment, which is to say persistently inadequate demand, which is to say a depression.

By the way, this is in a fundamental sense a market failure: there is a price mechanism, the real interest rate, that because of the zero lower bound can’t do its job under certain circumstances, namely the circumstances we face now.

What to do? One answer is fiscal policy: let governments temporarily run big enough deficits to maintain more or less full employment, while the private sector repairs its balance sheets. The other answer is unconventional monetary policy to get around the problem of the zero lower bound: maybe unconventional asset purchases, but the obvious answer is to try to create expected inflation, so as to reduce real rates.

Now look at what the serious people say: we must have fiscal austerity, not stimulus, because debt is bad; we must not have unconventional monetary policy, because that would endanger “credibility” (where it’s not at all clear what that means).

So basically, we must do nothing to fix this horrific market failure, and allow unemployment to fester instead.

It’s really awesome, when you think about — not just that we’re committing this massive act of folly, but that it’s all being done in the name of sound policy.

Kiek pavogė V. Degutis iš pensininkių, patikėjusių Snoro investiciniais sertifikatais?

„Kaip G. Degutis sugebėjo iš sustabdžiusio veiklą banko sąskaitos pervesti 652 tūkst. Lt klausėme tiek jo paties, tiek I. Degutienės, tiek banko „Snoras“ administratoriaus, tačiau šio visai visuomenei svarbaus atsakymo negavome, – yra pranešime spaudai teigę televizijos TV3 atstovai. – Primename, kad pats G. Degutis 2012 m. sausio 25 d. pripažino, jog jau sustabdžius banko veiklą jis paprašė banko „Snoras“ administratorių padengti paskolą sąskaitoje turėtais pinigais, kas ir buvo padaryta. Esame įsitikinę, kad ši informacija yra labai svarbi visuomenei, o TV3 ją paskelbdama laikėsi įstatymų ir nepasidavė politinėms įtakoms“.

Teisingumas ir materialinė gerovė yra tampriai susiję. Kol nebus teisingumo, nematysim ir gerovės.

Neturime normalaus elito

Mūsų elitas mato tik vieną žingsnį atgal. Po Smetonos laikų turtingųjų patyčių, kurios sunaikino valstybę ir be mūšio atidavė Lietuvą į rusų nagus, Nepriklausomos Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio 25 d. gieda apie kapitalisto ir darbo žmogaus vienybę.

Kai žydų ir lenkų naikinimas atidavė mus vokiečiams ir pakartotinai rusams, kolaborantinis Lietuvos elitas deklamavo apie tautų draugystę.

Dabar vėl bandome sunaikinti Lietuvos lenkus, kartu tyčiodamiesi iš darbo žmonių ir vadindami juos runkeliais, nevertais net ubagiško minimalaus bei vidutinio atlyginimo.

Nemokantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti.

Ruoškite vaikus studijuoti užsienyje

O kas dabar yra mūsų siekiamybė? Mirtis? Prūsų jau nebėra. Jei mes ir toliau taip tvarkysimės, Lietuvoje nebus ir lietuvių. Kurkime normalias sąlygas išsaugoti kultūrą nors emigracijoje, kur dar įmanoma išlikti gyvam ilgesnį laiką. Jau praėjo daugiau, nei du dešimtmečiai. Laukti stebuklo išvagiamoje Lietuvoje yra neracionalu.

_Vienos visuomeninės organizacijos forume neseniai paskelbtas palyginimas sukėlė šoką dalyviams ir jų pasipiktinimą. Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti 1 l pieno, 1 kg miltų, 1 kg cukraus, 6 kiaušinius, 1 lit­rą aliejaus ir į automobilio baką įpilti litrą dyzelino. Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, neišgali nusipirkti 1 l dyzelino ar 1 l aliejaus, o iš keturių anksčiau išvardytų produktų įstengia nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų nepakaktų.

Per krizę Vokietijoje nedarbas padidėjo 1 proc., o Lietuvoje nuo 2008 m. jis išaugo kelis kartus. Mūsų minimalus ir vidutinis darbo užmokestis – vienas mažiausių ES – trečias nuo galo po bulgarų ir rumunų ir, kaip teigė Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis, nuo daugumos ES šalių atsilieka 2–5 kartus. Svarbiausių vartojimo ir paslaugų prekių kainos skiriasi vos 20 proc [1]._

Ne iš karto susiformavo tokia nuomonė. Daugiau nei dvidešimt metų praėjo nuo komunizmo statybos. Mes jums davėme pakankamai laiko parodyti, ką galite, valdydami Lietuvą. Tokia lietuvių egzistencija tampa pavojinga tautos sveikatai ir gyvybei. Laikas mums gelbėti mūsų vaikus ir anūkus.

1. Skęstantys lietuviai griebiasi šiaudo. Daiva Norkienė, „Valstiečių laikraštis“ 2012 m. birželio 23 d. 08:52.

Puodas

Lietuva, vargšele mano,
Lieki viena su dvokiančiu radioaktyviu puodu,
Kai Europa apsivalo ir vienijasi [1].

_1. Kabelprojekt Nord.Link: Die Nordsee-Stromautobahn kommt
Stromnetze aller Länder, vereinigt euch! Ein 1400-Megawatt-Kabel wird ab dem Jahr 2018 Deutschland und Norwegen verbinden. Beide Staaten haben sich auf das Milliardenprojekt geeinigt. Es soll Wasserkraftwerke im hohen Norden zum Zwischenspeicher für deutschen Solar- und Windstrom machen._

Branduoliniame mūšyje Seime nugalėjo Visagino AE statymo šalininkai

Antra Mažeikių nafta. Turime brangiausią regione benziną. Dabar gauname brangiausią regione elektrą. Gėda trumparegiams rinkėjams, nubalsavusiems už Andriaus Kubiliaus vadovaujamą kyšininkų gaują.

_Dabartinė Vyriausybė nesistengė atsakyti į klausimą, kodėl pasirinktas jėgainės galingumas viršija tą, kuris Premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos programoje numatytas kaip didžiausias leistinas, jeigu paisoma valstybės energetinės nepriklausomybės [1]._

Pernelyg didelis galingumas reiškia, kad negalėsime pereiti prie rezervinės sistemos Vakarų Europoje. Tik Rusijoje yra pakankamas elektros energijos gamybos rezervų kiekis, kokio reikia tokiam reaktoriui. Kalba eina ne apie energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos stiprinimą. Kalba eina tik apie elektrinės statytojų kyšius Andriaus Kubiliaus partijai.

1. Žaidimas antpirščiais su taikiu atomu.2012-06-22 / 09:59 — Arūnas Brazauskas. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis.

Kur strateginis mąstymas?

Liūdna žiūrėti į atominės elektrinės šalininkų Lietuvoje nurodomus skaičius. Jie stato elektrinę šešiasdešimt metų laikotarpiui, o statybą pagrindžia šiandienos kainomis ir šių dienų technologijų palyginimu. Nėra jokio tendencijų aptarimo. Kaip keičiasi technologijos? Kur eina kainos? Kaip keičiasi politika, nuo kurios priklauso mūsų gyvenimas? Neturint atsakymų į šiuos klausimus, pradėti tokį brangų projektą yra neatsakinga.

Kodėl mes neturime valdžioje strategiškai galvojančių žmonių? Kodėl mūsų ekonomikai ir politikai vadovauja vienadieniai melagiai? Kodėl civilizacijos krizės akivaizdoje leidžiame sumenkinti mūsų valstybę, sukeliant konfliktus su kaimynais dėl niekų, kad tik pakaitintume rinkėjų nacionalizmą šiandien, nekreipdami dėmesio į mirtinas rizikas valstybei rytoj? Vakariečiai kiekvienam svarbesniam reikalui turi duomenų surinkimo ir ūkinio prognozavimo komandas [1]. Kur mūsų duomenys? Kur mūsų komanda?

Daug lietuviško atomo mėgėjų gieda, kad jei mes prieš lietuvišką, tai esame automatiškai už rusišką ir baltarusišką. Priešingai, jeigu Lietuvoje nestatysim, tai ir prieš kaimynus galėsim protestuoti. O dabar, jei mes skiedžiam apie mūsų statybas, tai kokią mes teisę turim pasisakyti prieš jų elektrines? Mūsų geresnė, nes mes mikliau vagiam milijardus eurų, negu rusai? Nejuokinkit žmonių.

To vieno didžiulio reaktoriaus galingumą galima subalansuoti, tik naudojant Rusijos pajėgumus. Vakarai mūsų regione neturi tokių pajėgumų, kokių reikia. Reiškia, jei pastatysime šį milžinišką reaktorių, tai liksime pririšti prie Rusijos. Kokia energetinė nepriklausomybė tada išeina?

Grynas melas. Pasakos toms kelioms pensininkėms, kurios jau daug metų balsuodavo už Tėvynės sąjungą prieš paskutinius pensijų apkarpymus.



1. _...Since then, the jobs data (along with a host of other indicators) have become essential business tools. Most major corporations (and plenty of minor ones) have economic-forecasting teams that use the new data to prepare reports that guide executive decision making. Will enough people buy cars next year to justify a new glass factory for sedan windows? Will they have enough money to go on vacation, and if so, does that mean that soda sales will spike?_ (New York Times, 6-19-12)