Kodėl mums svarbi visiškai profesionali armija?

Dėl mažiausiai trijų priežasčių. "Pirma yra ginklų kokybė. Buvo pradėta kariuomenės atkūrimo programa, neregėta iki šiol. Šią programą viešojoje erdvėje nuolat puikuojasi mūsų aukšto rango civiliai politikai ir karo vadai. Tačiau šiuolaikiniai ginklai sudėtingi, ir  mėnesių šauktinių tarnybos neužtenka, kad išmokyti naudotis jais - ypač tiems, kurie kategoriškai nemėgsta ir nenori to daryti, arba neturintiems galimybių ir noro tai padaryti. Šiuolaikiniame pasaulyje karo tarnyba yra svarbi ir reikalinga valstybei profesija, reikalaujanti specifinių profesinių įgūdžių, o ne „garbinga pareiga“ ar „patriotinė pareiga“. 

Antroji priežastis yra demografinė. Remiantis nė viena iš vidutinės trukmės demografinių prognozių, mums gyventojų skaičiaus augimas negresia. Priešingai, mes prognozuojame laipsnišką „išsigimimą“. Tuo pačiu metu, jei neatsiras kokių nors siaubingų kataklizmų (koronavirusas tikrai ne jis), vidutinė vidutinė gyvenimo trukmė ir toliau augs. Tai reiškia, kad mūsų gyventojai ir toliau senės, o karinio amžiaus vyrų  trūkumas bus jaučiamas vis aiškiau kiekvienais sejkančiais  metais. 

Trečioji priežastis yra socialinė ir ekonominė. Tik tinginys nesako ir nerašo, kad yra socialinių keltuvų problema. Visas jaunųjų savirealizacijos galimybių spektras - tapti tam tikru sėkmingu „Tiktoker-blogger-YouTuber“, patekti į didelę valstybinę įmonę, ar policiją. Štai kodėl tarp jaunų daugiausia norinčiųjų išvykti iš gimtinės į kitas šalis. Kariuomenė gali suteikti finansines ir profesines galimybes vertai karjerai ir visaverčiam įgyvendinimui daugeliui berniukų ir mergaičių, ypač iš neturtingų regionų. Beje, vaikai iš vargingų šeimų yra daug labiau linkę stoti į šauktinių kariuomenę. 

Karo tarnyba yra sunkus ir garbingas darbas, kurį turėtų gerai apmokėti valstybė. Profesionali kariuomenė gali ir turėtų sukurti dešimtis tūkstančių visaverčių darbo vietų  su deramu atlyginimu ir gera socialine apsauga. 

Tiesiog dabar nėra uždavinio padidinti kariuomenės dydį šaukimo sąskaita ir išugdyti joje atsitiktinius žmones. Šiuolaikiniai karai nėra laimimi „skaičiais“. Taigi yra dar viena gera priežastis paspartinti perėjimą į profesionalią kariuomenę ir atsisakyti šaukimo į kariuomenę - pati karų prigimtis ir kariuomenės dalinių naudojimas civiliniame gyvenime. Pasaulyje praktiškai nėra ir nebus karų, kuriuose milžiniški pėstininkų daliniai turėtų tiesioginį susidūrimą. Tiesioginių kontaktinių milžiniškų žmonių mūšių nebus. Dronai, specialiųjų pajėgų operacijos ir tikslūs raketų smūgiai - tai šiuolaikinio karo atributai. Karai - žinoma, geriau būtų, žinoma, niekada nebuvo, bet mes per daug gerai žinome žmogaus prigimties esmę, kad galėtume tikėti visuotine amžina taika visame pasaulyje - nebereikia įtraukti didžiulių žmonių masių. Jie reikalauja apmokyto profesionalaus karinio personalo, kuris galėtų dirbti su naujais ir pažangesniais ginklais. Civiliniame gyvenime gali prireikti karinės medicinos galimybių, pavyzdžiui, kovai su epidemijomis. Tačiau jie taip pat turėtų būti profesionalai, o ne atsitiktiniai žmonės, metus verbuojami privalomojo šaukimo būdu.

Kariuomenė dabar turi pakankamai aukštą prestižą visuomenėje - daug aukštesnį nei prieš 10–15 metų, kad paverstų ją patrauklia „darbo vieta“. Ir neversti tų, kurie nenori, o kartais objektyviai negali tarnauti, metus laiko į kareivines. Tokie žmonės ištarnaus skaičių, skaičiuojant dienas iki demobilizacijos, ir jie tikrai neatneš jokios naudos šaliai karinio vystymosi požiūriu “. 

Why is a fully professional army important for us?

 For at least three reasons. "The first is the quality of weapons. A program of rearming the army unprecedented before has been launched. This program is constantly boasted in public space by our high-ranking civilian politicians and military commanders. But modern weapons can and should be operated by professionally trained personnel. For  months of conscript service you cannot teach this - especially those who categorically do not like and do not want to do it, or those who do not have the ability and inclination to do this. In the modern world, military service is an important and necessary profession for the state, requiring specific professional skills, and not an “honorable duty” or “patriotic duty”. 

The second reason is demographic. According to none of the medium-term demographic projections, we are not threatened with population growth. On the contrary, we are predicting a gradual "degeneration". At the same time, if some monstrous cataclysms do not occur (the coronavirus is definitely not it), the average life expectancy will continue to grow. That is, our population will continue to age, and the shortage of men of military age will be felt more and more clearly every year. 

The third reason is socio-economic. Only the lazy does not say or write that there is a problem in terms of social lifts. The whole range of opportunities for self-realization for young - to become some kind of successful Tiktoker-blogger-YouTuber, get into a large state-owned company, or the police. This is also why among those who are 18-24, the highest proportion of those wishing to leave our homeland for other countries. The army is capable of providing financial and professional opportunities for a worthy career and full-fledged realization for hundreds of thousands of boys and girls, especially from poor regions. By the way, children from poor and non-capital families are much more willing to join the conscription army. 

Military service is hard and honorable work that should be well paid by the state. The professional army can and should create tens, if not hundreds of thousands of full-fledged jobs with decent wages and good social security. It's just that now there is no sense to inflate the size of the army at the expense of conscription and to produce random people in it. Modern wars are not won by numbers. So there is another good reason to speed up the transition to a professional army and abandon the conscription - the very nature of wars and the use of army units in civilian life. 

There are practically no and will not be wars in the world in which giant infantry units are in direct contact. There will be no direct contact battles of huge masses of people. Drones, special forces operations, and pinpoint missile strikes - these are the attributes of modern warfare. Wars - it would be better, of course, there never were but we are too well aware of the essence of human nature to believe in universal eternal peace in the whole world - no longer require the involvement of huge masses of people. They require trained professional military personnel who can handle new and advanced weapons. In a civilian life, the capabilities of military medicine may be required - for example, to combat epidemics. But these, too, should be professionals, and not random people recruited for a year by compulsory conscription. 

 The army now has a high enough prestige in society - much higher than 10-15 years ago, to turn it into an attractive "place of work." And not to force those who do not want, and sometimes objectively cannot serve, into the barracks for a year. Such people will serve the number, counting the days until demobilization, and they will definitely not bring any benefit to the country from the point of view of military development." 

There is every opportunity to hold a referendum on dual citizenship in 2024

 "Dual citizenship needs to be legalized and there is every opportunity to hold a referendum on dual citizenship in 2024, along with the presidential election," said Gitanas Nausėda, the country's leader.  

Although in a previous referendum n this problem 73% voted in favor of dual citizenship or more than 900 thousands of voters, this number was about 300 thousands people were short for the adoption of the amendment to the Constitution. In order to change the article on citizenship of the Constitution, the amendment had to be supported by more than half of all voters, i. y. at least 1.23 million." 

 

Yra visos galimybės referendumą dėl dvigubos pilietybės surengti 2024 metais

 "Dvigubą pilietybę reikia įteisinti ir yra visos galimybės referendumą dėl dvigubos pilietybės surengti 2024 metais, kartu su prezidento rinkimais, sako šalies vadovas Gitanas Nausėda.

Nors už dvigubos pilietybės galimybę balsavo 73 proc. dalyvavusiųjų praeitame referendume šiuo klausimu arba daugiau kaip 900 tūkst. rinkėjų, Konstitucijos pataisai priimti pritrūko apie 300 tūkst. balsų. Kad Konstitucijos straipsnis dėl pilietybės būtų pakeistas, pataisą privalėjo palaikyti daugiau, kaip pusė visų rinkėjų, t. y. ne mažiau kaip 1,23 milijono."

Konglomeruota Pietų Korėja

 "Remiantis konglomeruotos Pietų Korėjos logika, kelios stambios įmonės valdo daugumą pramonės šakų ir lemia tiek pasiūlą, tiek paklausą, nukreipdamos turtus į viršų. 

Tokie konglomeratai, vadinami kaibolai, yra neišvengiami: kaip rašė romanistas Kim Young-ha, vidutinis Pietų Korėjos gyventojas galėtų pradėti savo dieną „Samsung“ pastatytame bute, žiūrėk vaizdo įrašą „Samsung“ išmaniajame telefone ir sužinoti naujienas, transliuojamas „Samsung“ televizoriuje, už visa tai sumokėdamas „Samsung“ kreditine kortele. 

Vis dėlto šios visur esančios korporacijos mažai ką padarė, kad pagerintų daugumos Pietų korėjiečių gyvenimą. Šiandien kaiboluose dirba tik apie dešimtadalį Korėjos darbuotojų ir kaibolai yra socialinės nelygybės varikliai. Prieš kelis dešimtmečius jie pradėjo didžiąją dalį savo pramonės operacijų perkelti į užsienį, kur jie gali mokėti darbuotojams mažiau; namuose jie ir toliau projektuoja „C-suite“ fantaziją apie baltųjų apykaklių turtus, kuriuos nedaugelis gali pasiekti. Tuo tarpu Pietų Korėja turi didžiausią O.E.C.D. skurdo lygį; sąrašo viršūnėje yra šalies senjorų norma. Korėjiečiai taip pat dirba ilgiausias valandas pasaulyje, tačiau patiria mažai socialinio mobilumo. 

Kai 2017 m. P. Moonas tapo Pietų Korėjos prezidentu, jis pasižadėjo panaikinti prezidentės Parko Geun-hye, jo korumpuotos, apkaltintos, pirmtakės, ir jos tėvo, karinio autokrato Parko Chung-hee, kurio valdymo planas visoje šalyje įvedė kaibolus, palikimą. 1960-aisiais ir 70-aisiais buvo grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir įvedamas kaibolo verslo modelis. Ponas Moonas pažadėjo anksti pažaboti kaibolų dominavimą, pagerinti atlyginimus, padidinti pašalpas socialiniam aprūpinimui ir paskatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Jam pavyko pakelti minimalų atlyginimą, išplėsti vaiko priežiūros kreditus ir senjorų pensijas ir įsteigti vyriausybės kanceliariją naujovėms remti. Vis dėlto jis negalėjo ar nenorėjo kirsti kaibolų. Tokie konglomeratai kaip „Samsung“, „Hyundai“, „Hanjin“, „Lotte“ ir LG kažkada padėjo daugeliui darbuotojų patekti į vidurinę klasę ir pavertė Pietų Korėją klestinčiu „Rytų Azijos tigru“. Bet kaibolai taip pat apėmė darbo perkėlimą į užsienį, užsakomąsias paslaugas ir kainų užkėlimą, o lobizavo uždaras rinkas. Jų vadovai sukaupė milijardus spekuliacijų nekilnojamuoju turtu ir turto perleidimu artimiesiems: 1997 m. Azijos finansinės krizės Pietų Korėjos versiją iš dalies paskatino kaibolų piktnaudžiavimas“. 

Conglomerated South Korea

"According to the logic of conglomerated South Korea, a few large firms control most industries and determine both supply and demand, funneling wealth to the top.

The chaebols are inescapable: As the novelist Kim Young-ha has written, an average South Korean could begin her day in a Samsung-built apartment, watch a video on a Samsung smartphone and get informed by a news broadcast on a Samsung TV, all paid for on a Samsung credit card.Yet these ubiquitous corporations have done little to improve the lives of most South Koreans. Today, chaebols employ only about one-tenth of Korean workers and are drivers of social inequality. Decades ago, they began to move much of their industrial operations abroad, where they can pay workers less; at home, they continue to project a C-suite fantasy of white-collar wealth that few can attain. Meanwhile, South Korea has among the O.E.C.D.’s highest rates of poverty; the rate for the nation’s seniors tops the list. Koreans also work some of the longest hours in the world but experience little social mobility. 

When Mr. Moon became president of South Korea in 2017, he pledged to undo the legacy of President Park Geun-hye, his corrupt, impeached predecessor, and that of her father, the military autocrat Park Chung-hee, whose governing blueprint throughout the 1960s and ’70s involved gross abuses of human rights and the introduction of the chaebol business model. Mr. Moon vowed early on to curb the dominance of the chaebols, improve wages, increase welfare benefits and boost small and medium-sized businesses. He succeeded in raising the minimum wage, expanding child-care credits and pensions for seniors and establishing a government office to support innovation. Yet he has been unable or unwilling to cross the chaebols. 

Conglomerates like Samsung, Hyundai, Hanjin, Lotte and LG once helped many workers enter the middle class and made South Korea a booming “East Asian tiger.” But the chaebols also embraced offshoring, outsourcing and price-gouging while lobbying for closed markets. Their executives have amassed billions speculating in real estate and transferring wealth to relatives: The South Korean version of the Asian financial crisis of 1997 was spurred in part by chaebol malfeasance."

Ar psichologai sukelia „psichinę ligą“?

 "Prezidento Bideno švietimo plane siūloma padvigubinti psichologų skaičių JAV mokyklose. Tai iš dalies yra atsakas į akivaizdžią vaikų psichinės sveikatos krizę. Remiantis „Journal of Pediatrics“ atliktu 2019 m. tyrimu, maždaug 30 proc. vaikų, esant blogai fizinei sveikatai, buvo diagnozuotas nerimas, nuo 13% iki 20% - elgesio sutrikimai ir beveik 15% - nuotaikos sutrikimai. Tyrimo metu nustatyta, kad šių sutrikimų paplitimas per praėjusį dešimtmetį padvigubėjo. Pasak JAV Ligų kontrolės centro ir prevencijos tyrimo duomenis, vaikų, turinčių dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), skaičius 1999 m. buvo 7,6%, o 2018 m. jis išaugo iki 12,9%; tai beveik 20% padidėjo per 20 metų. 

Akivaizdus vaikų psichinės sveikatos pablogėjimas pats savaime slegia. Vis dėlto įtariu, kad vienas iš veiksnių yra diagnozės dažnio padidėjimas, būtent dėl ​​didėjančio psichinės sveikatos paslaugų paplitimo. Vienas dalykas yra aptikti ligas, turinčias nusistovėjusį biologinį pagrindą; ankstyvas vėžio nustatymas išgelbėjo daugybę gyvybių. Visai kas kita yra nustatyti ligas, remiantis apytiksliai blogai apibrėžtų simptomų grupe. Kai DSM-5, standartinis psichiatrinės diagnozės vadovas, apibūdina ADHD, tai diagnozės vadovas daro taip, kad gražiai neatskirtų jokios populiacijos tų, kurie jį turi, ir tų, kurie jo neturi. Jame nurodoma, kad ADHD sergančiam vaikui pasireiškia „šeši ar daugiau“ „neatidumo“ simptomai. Pavyzdžiui, toks vaikas gali būti lengvai išsiblaškęs. Psichologai, galima pastebėti, nediagnozuoja mokytojus ir mokymo programas, kaip nepakankamai įdomius, kad išlaikytų dėmesį. Prieš gydydami vaiką galingais stimuliatoriais, galite paklausti, ar blogas švietimas taip pat suteiks jums šešias neatidumo atmainas. 

Galimų ligos simptomų griebtuvas apibūdina vidutinio berniuko elgesį vidutinėje klasėje kaip ir prieš mokyklos psichologijos epochą: „dažnai blaškosi“ ar „sukasi“, „dažnai palieka kėdę“, „dažnai laksto“, „dažnai kalba per daug“. Tai nėra ligos simptomai. Jie yra įprasto žmogaus vaiko simptomai. Mokyklos psichologai gali patys neskirti vaistų, tačiau dažnai skatina juos vartoti ir nurodo tėvams vaistus galinčius paskirti gydytojus. Vaikų psichologijos teikiamos diagnozės ir mobilizuoti vaistai daugiausia skirti tam, kad studentai ramiai ir tyliai sėdėtų, o tai buvo tikslas, kurio anksčiau siekė mušanti lazdelė ar ranka. Tai nauja mokyklos drausmės forma, leidžianti tėvams įsitikinti, kad jų vaikai serga, ir tai greitai atveda vaikus prie tos pačios išvados apie save. 

DSM-5 nubrėžta riba tarp įprasto ar pagrįsto nerimo ir diagnozuojamo nerimo arba tarp tinkamo liūdesio ir depresijos yra tokia pat neryški. Norėčiau pamatyti įrodymus, kurių, remiantis greita literatūros apžvalga, atrodo nedaug, kad daugiau mokyklų psichologų lemia mažiau vaikų psichikos ligų, net ir laikantis pusiau aiškių DSM-5 standartų. Ir aš norėčiau grįžti prie galvojimo apie mokyklas, kaip apie vietas, kuriose mokomasi istorijos ir matematikos, o ne apie visa apimančias vaikystės gydymo įstaigas“[1].

1. Do Psychologists Cause 'Mental Illness'?
Sartwell, Crispin. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]21 May 2021: A.13.