How Lithuania overcame Belarus, China and even Russia in two years

"The whole democratic world is probably envious of Lithuania's foreign policy. Because no Western country, except Lithuania, has been able to end relations with two powerful dictatorships (China, Russia) and one small but neighboring country in less than two years. For "you are what you feel you are," as the new wisdom of our time proclaims.

 

If catharsis could strike not only man but also the state, then Lithuania would already be deeply in catharsis. Because the citizens of no other Western state have been allowed to become spectators of such a round-up and morally inspiring work of art as demonstrated by Lithuanian foreign and security policy architects.

 

The words of the anthem "Lithuania <...>, you are the land of heroes", turn out to be not about the country's distant past, but about the present of foreign policy. The Hipster working group, which created the slogan "Lithuania is a brave country" fourteen years ago, apparently sensed that we would remind the whole world of ourselves, either by repeating the war of Grand Duke Algirdas against Moscow or by blocking transit to Kaliningrad.

 

When Matas Maldeikis talked about the recovery of Smolensk, I was sincerely happy. It seemed that we would choose the traditional path and beat Moscow again. We were probably already on the right track when we were the only ones in Europe to recall an ambassador to Russia, showing that this time we will deal with the old enemy alone - even without Poland.

 

But now that we have hit the Russians in an even more sensitive place, it is only wondering why Vincas Kudirka did not write "from the future" instead of writing "your son is looking for strength from the past". That future is here and now, the moment when the regulation of EU sanctions and Lithuania's legal obligations regarding transit to Kaliningrad are interpreted as required by our courage.

 

Hopefully, the escalation of the situation on the third front (with Russia) will not force those officials who explained back in December that China is our main enemy, to start facing cognitive dissonance.

 

That is what a real foreign policy, not a played one, must look like. We have lived for a long time hearing a lot about values, listening to them being run by electoral parties and politicians, but every time we are disappointed to see what is left of those languages ​​when speakers win the election and take over the helm of power. Because there is very little left.

 

How much more could it have suffered? Let us remember 2008 - the year when the wonderful slogan about "Lithuania - a brave country" was created. The Seimas elections were then won by a political party promoting a valuable foreign policy. But its foreign minister shocked voters in the first months of his job by saying a new page in relations with Russia needed to be opened. In other words, make love, not war.

 

It is a betrayal of value thinking in foreign policy. And it was probably later decided that this should not happen again. Which is very cute and definitely welcome.

 

It is gratifying when a political force not only knows well what it wants, but also demonstrates some consistency in value thinking. Not only does it adhere to the declared principles and values, but it is also able to defend that value attitude in the public space with arguments, revealing and explaining the internal logic of the political worldview.

 

However, value attitudes can face challenges that are very difficult to cope with. One such challenge is reality. Reality. What can force a surprised voter to start asking awkward questions about the authors and executors of value policy.

 

And in this situation again, a strong admiration for the courage of the great foreign policy heroes should be expressed. The courage to rise up and be above reality, not to succumb to its whispering temptations. After all, reality draws us to the earth and what is earthly, and values  ​​encourage us to break up and rise. Get off the ground. Break away from reality.

 

It is worth not only admiration but also awards. Not every politician has a connection to hold the helm of a state ship and try to ascend to that sky with that ship in spite of the gravity of reality. Ours are not really afraid.

 

And this is evidenced by far more examples of the values  ​​and attitudes of this term.

 

That is the conflict with China. Initially, it was decided to completely ignore the fact that in response to the opening of a Taiwanese representative office on behalf of Taiwan, the Chinese would start an economic war, which would be extremely painful for both Lithuanian business and ordinary consumers. But values ​​are more important than the awkward reality that awaits.

 

The rulers then talked about how the losses caused by the conflict with China would be offset by the contribution of Taiwan and the United States to Lithuania's economic prosperity. Unfortunately, the reality is quite different. China's revenge on Lithuania remains one of the most important factors damaging our economy this year, and Taiwan maintains very close economic ties with China, with which we are currently at war, and is in no hurry to invest in Lithuania.

 

Our value policies fall short of not only economic but also political reality. Both US diplomats and influential think tank analysts who visited Lithuania denied the government's revelation about the alleged coincidence of Lithuanian and US positions and the full support of Americans for our policy towards Taiwan.

 

Representatives of Lithuanian values ​​policy, who visited the United States as part of the Seimas delegation six months ago, explained that the United States would soon change the name of the Taiwanese mission, and this step would be the best proof that we had done everything well and correctly.

 

What do we see? The Americans did not change  the Taiwanese mission name, and Bonie Glaser, head of the Asian Research Program at the German Marshall Fund in the United States, who visited Lithuania a month ago, openly noted:

 

"I would just urge your government to assess the benefits and risks of different actions. Sometimes Taiwanese politicians call on my government to do things that I don’t think are necessarily in America’s interests. They may serve the interests of Taiwan, they may not serve. Taiwan, for example, has been urging the United States to change the name of its Taiwan mission since the start of the Donald Trump administration. So far, the US has not done so. And I say publicly, I don't think the United States should allow Taiwan to change the name of the mission."

 

However, the ability of value politics to break away from reality, to rise above it, and to live somewhere beyond the sinful City of Man makes it impossible to hear such remarks at all and to continue to adhere in principle to regulations that have nothing to do with reality.

 

Not only that, it allows state leaders to say to their constituents: "We are the first in the European Union to dare to challenge China to Taiwan."

 

It’s very much like a lie. Because you can be the first unless there is a second, a third, and the last. And when there is neither the second nor the last, you are not the first, but simply the only one. And when you’re the only one, there are basically two options for assessment: either only you are smart and everyone else isn’t, or vice versa.

 

Valuers choose the first option. Because they are very brave, as already mentioned.

 

Their policy towards Belarus was also bold and allowed them to ignore reality. "I have no doubt that the protests will resume in the spring. "We should not see the temporary pauses as a sign that the protests are over," said one of our foreign policy leaders last March.

 

These statements by him are a good reflection of the relationship of our valuable foreign policy to the truth. His first statement is that he did not even doubt that the mass protests in Belarus that we saw last year should have been revived last year. Are they reborn? No, not reborn. And was there reason to doubt that they would be reborn? It really was. That’s why he didn’t doubt it? Because to doubt such things is very bold and valuable.

 

"We should not see the pauses as a sign that the protests are over." (Although that is exactly what happened: the protests ended). Why are we being told in general what and how we should evaluate? And why are such assessments being blatantly contradictory? Because reality is the seed of the devil. It needs to be pushed as far away from itself as possible - along with the mind that naturally opposes it.

 

We also became the only ones in Europe on the war front with Russia. The only ones who have recalled the ambassador. Have we helped Ukraine in any way? Is it very important to her now? Is it easier for her? No. But as the knights of our values ​​policy would say, we are "first." As with Taiwan. The second and third are not there at all, but we are the "first".

 

There is nothing left to add about the transit of Kaliningrad in this context. Some say we could have been more careful to see how the EU sanctions regulation correlates with the exemption for Kaliningrad transit. But what? After all, there is a win-win: the Russians get the dream pretext they wish, and we have the historic opportunity to be at the forefront of NATO's eastern front. We are the first.

 

Seriously, the most important question in this situation is not even the application of sanctions for transit to Kaliningrad and their interpretation, but the title of Raimundas Lopata's latest article: "How will we defend every centimeter of Lithuania?" And what it says openly:

 

"It turned out that at the military level we are not ready for changes in the geopolitical reality ... Even after the annexation of Crimea, we have had so much time and do not even have the basic infrastructure to receive NATO troops. What was it - sabotage, negligence? Maybe who of the former and the present will say - I am guilty - and explain? How did it happen that some of the weapons that had been bought so far did not work? ”

 

That is the reality. And to be "first" on the three front lines of war (with China, Russia and Belarus), after a sharp fuss over national security issues and getting Politico to write about Lithuania as the most dangerous place in the world, is bold. Courage is about values; the reality is not.

 

That is why we follow the rules: reality is for rulers, values are for us. That is the formula for our new foreign and security policy. "Brave Country" operation algorithm.

 

And it is good that there are political forces that have the courage and principledness to think and act in this way and not the other way around and to follow the chosen path. After all, we live in a democracy where citizens can choose what to vote for.

 

It will therefore suffice to lament and whine about the mismatch of value policy with someone’s expectations. Let us be more positive and celebrate democracy. Or, as they say in the internal life of the controversial armies, let us not resist and try to experience pleasure."

 

Kaip Lietuva per dvejus metus įveikė Baltarusiją, Kiniją ir net Rusiją

"Visas demokratinis pasaulis turbūt patyliukais pavydi Lietuvai jos užsienio politikos. Nes nė viena Vakarų valstybė, išskyrus Lietuvą, nesugebėjo per mažiau nei dvejus metus nutraukti santykių su dviem galingomis diktatūromis (Kinija, Rusija) ir viena maža, bet kaimynine. Ir būti laimėtoja šiame vertybiniame kare. Nes juk „esi tas, kuo jautiesi esąs“, kaip skelbia naujoji mūsų laikų išmintis.

Jei katarsis galėtų ištikti ne tik žmogų, bet ir valstybę, tai Lietuva jau būtų giliai katarsyje. Nes nė vienos kitos Vakarų valstybės piliečiams nebuvo duota tapti žiūrovais tokio viduje apvalančio ir moraliai inspiruojančio meno kūrinio, kokį demonstruoja Lietuvos užsienio bei saugumo politikos architektai.

Himno žodžiai „Lietuva <...>, tu didvyrių žeme“, pasirodo, yra ne apie tolimą šalies praeitį, o apie užsienio politikos dabartį. Hipsterių darbo grupė, prieš keturiolika metų sukūrusi šūkį „Lietuva – drąsi šalis“, matyt, nujautė, kad priminsime visam pasauliui apie save arba pakartodami didžiojo kunigaikščio Algirdo karo žygį į Maskvą, arba užblokuodami tranzitą į Karaliaučių.

Kai Matas Maldeikis prabilo apie Smolensko susigrąžinimą, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Atrodė, kad rinksimės tradicinį kelią ir vėl pulsim Maskvą. Ko gero, buvome jau bežengią tuo keliu, kai vieninteliai Europoje atšaukėme ambasadorių Rusijoje, parodydami, kad šįkart susitvarkysime su senuoju priešu vieni – net be Lenkijos.

Bet dabar, kai smogėme rusams į dar jautresnę vietą, lieka tik stebėtis, kodėl Vincas Kudirka neparašė „iš ateities“, užuot rašęs „iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia“. Toji ateitis yra čia ir dabar, tą akimirką, kai ES sankcijų reglamentavimas ir Lietuvos teisiniai įsipareigojimai dėl tranzito į Karaliaučių interpretuojami taip, kaip to reikalauja mūsų drąsa.

Tikėkimės, padėties trečiajame fronte (su Rusija) paaštrėjimas neprivers tų valdžios atstovų, kurie dar gruodžio mėnesį aiškino, kad mums svarbiausias iššūkis – Kinija, pajusti kognityvinį disonansą.

Taip ir turi atrodyti tikra, o ne suvaidinta vertybinė užsienio politika. Mes ilgai gyvenome daug girdėdami kalbant apie vertybes, klausydamiesi, kaip apie jas postringauja rinkimuose dalyvaujančios partijos ir politikai, bet kaskart nusivildavome matydami, kas lieka iš tų kalbų, kai kalbėtojai laimi rinkimus ir perima valdžios vairą. Nes lieka labai mažai.

Kiek dar buvo galima tai kentėti? Prisiminkime 2008-uosius – metus, kai buvo sukurtas nuostabus šūkis apie „Lietuvą – drąsią šalį“. Seimo rinkimus tada laimėjo vertybinę užsienio politiką propagavusi politinė partija. Bet jos užsienio reikalų ministras pirmais savo darbo mėnesiais šokiravo rinkėjus sakydamas, kad reikia atverti naują santykių su Rusija puslapį. Kitaip tariant, make love, not war.

Tai – vertybinio mąstymo užsienio politikoje išdavystė. Ir, ko gero, vėliau nuspręsta, jog tai neturi pasikartoti. Kas yra labai miela ir, be abejo, sveikintina.

Džiugu, kai politinė jėga ne tik gerai žino, ko nori, bet ir demonstruoja tam tikrą vertybinio mąstymo nuoseklumą. Ne tik laikosi deklaruojamų principų ir vertybių, bet ir sugeba tą savo vertybinę laikyseną ginti viešojoje erdvėje argumentais, atskleidžiant ir aiškinant politinės pasaulėžiūros vidaus logiką.

Tačiau vertybinė laikysena gali susidurti su tokiais iššūkiais, kurių spaudimą labai sunku atlaikyti. Vienas tokių iššūkių yra realybė. Tikrovė. Tai, kas gali priversti nustebusį rinkėją pradėti kelti nepatogius klausimus vertybinės politikos autoriams bei vykdytojams.

Ir šioje situacijoje vėl reikėtų išreikšti stiprų susižavėjimą vertybinės užsienio politikos didžiavyrių drąsa. Drąsa pakilti ir būti aukščiau realybės, nepasiduoti jos šnabždamoms vilionėms. Juk realybė traukia mus prie žemės ir to, kas žemiška, o vertybės skatina atitrūkti, pakilti. Atitrūkti nuo žemės. Atitrūkti nuo realybės.

Tai verta ne tik žavėjimosi, bet ir apdovanojimų. Ne kiekvienas politikas ryšis laikyti valstybės laivo šturvalą ir mėginti su tuo laivu pakilti į dangų, nepaisydamas realybės traukos. Mūsiškiai – tikrai nebijo.

Ir tai liudija toli gražu ne vienas šios kadencijos vertybinių poelgių ir požiūrių pavyzdys.

Štai kad ir konfliktas su Kinija. Iš pradžių nuspręsta visiškai ignoruoti tą aplinkybę, kad, atsakydami į Taivano atstovybės Taivano vardu atidarymą Lietuvoje, kinai pradės ekonominį karą, kuris bus itin skausmingas ir Lietuvos verslui, ir eiliniams vartotojams. Bet juk vertybės – svarbiau už laukiančią nemalonią tikrovę.

Tada pasipylė valdančiųjų pasakojimai apie tai, kaip konflikto su Kinija nulemtus praradimus esą atsvers Taivano ir JAV indėlis į Lietuvos ekonominę gerovę. Deja, tikrovė byloja visai ką kita. Kinijos kerštas Lietuvai šįmet išlieka vienu svarbiausių veiksnių, kenkiančių mūsų ekonomikai, o Taivanas išlaiko labai glaudžius ekonominius ryšius su Kinija, su kuria mes būtent dėl jo dabar kariaujame, ir visiškai neskuba investuoti į Lietuvą.

Mūsų vertybinės politikos gairės prasilenkia ne tik su ekonomine, bet ir politine tikrove. Ir JAV diplomatai, ir įtakingų think tank’ų analitikai, lankęsi Lietuvoje, neigė valdžios skleistą pasakojimą apie tariamą Lietuvos ir JAV pozicijų sutapimą bei visišką amerikiečių paramą mūsų politikai Taivano atžvilgiu.

Lietuvos vertybinės politikos atstovai, Seimo delegacijos sudėtyje prieš pusmetį apsilankę JAV, grįžę aiškino, jog JAV tuoj pakeis Taivano atstovybės pavadinimą, ir šis žingsnis būsiąs geriausiu įrodymu, kad viską gerai ir teisingai padarėme.

Ką matome? Amerikiečiai pavadinimo nepakeitė, o JAV German Marshall Fund Azijos tyrimų programos vadovė Bonie Glaser, prieš mėnesį viešėjusi Lietuvoje, atvirai pastebėjo:

„Aš gal tik raginčiau jūsų vyriausybę įsivertinti skirtingų veiksmų naudą ir rizikas. Kartais Taivano politikai ragina mano vyriausybę daryti dalykus, kurie, mano manymu, nebūtinai atitinka Amerikos interesus. Jie gali tarnauti Taivano interesams, gali netarnauti. Pavyzdžiui, Taivanas dar nuo Donaldo Trumpo administracijos darbo pradžios ragino Jungtines Valstijas pakeisti Taivano atstovybės pavadinimą. Iki šiol JAV to nepadarė. Ir aš viešai sakau, aš nemanau, jog Jungtinės Valstijos turėtų leisti Taivanui pakeisti atstovybės pavadinimą“.

Tačiau vertybinės politikos gebėjimas atitrūkti nuo tikrovės, pakilti virš jos ir apsigyventi kažkur anapus nuodėmių kupino Žmogaus Miesto leidžia tokio pobūdžio pastabų apskritai negirdėti ir toliau principingai laikytis nuostatų, su tikrove veik nieko bendra neturinčių.

Maža to, tai leidžia valstybės lyderiams sakyti savo rinkėjams: „Mes esame pirmieji Europos Sąjungoje, kurie drįsome mesti tokį iššūkį Kinijai dėl Taivano“.

Tai labai panašu į melą. Nes pirmas galite būti nebent tada, kai yra ir antras, ir trečias, ir paskutinis. O kai nėra nei antro, nei paskutinio, esate ne pirmas, o tiesiog – vienintelis. Ir kai esate toks vienintelis, lieka iš esmės du vertinimo variantai: arba tik jūs protingas, o visi kiti – ne, arba – atvirkščiai.

Vertybininkai renkasi pirmąjį variantą. Nes yra labai drąsūs, kaip jau minėta.

Baltarusijos atžvilgiu jų politika irgi buvo drąsi bei leidžianti sau nepaisyti realybės. „Neabejoju, kad pavasarį protestai atgims. Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“, – pernai kovo mėnesį sakė vienas iš mūsų užsienio politikos vadovų.

Šie jo teiginiai gerai atspindi mūsų vertybinės užsienio politikos santykį su tiesa. Pirmas jo teiginys: jis net neabejojo, kad masiniai protestai Baltarusijoje, kuriuos matėme užpernai, pernai turėjo atgimti. Jie atgimė? Ne, neatgimė. O buvo pagrindo abejoti, kad jie atgims? Tikrai buvo. Tai kodėl jis neabejojo? Nes neabejoti tokiais dalykais yra labai drąsu ir vertybiška.

„Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“. (Nors būtent taip ir nutiko: protestai baigėsi). Kodėl apskritai mums sakoma, ką ir kaip mes turėtume vertinti? Ir kodėl brukami tokie vertinimai, kurie akivaizdžiai prieštarauja tikrovei? Todėl, kad tikrovė – tai velnio sėkla. Ją reikia stumti nuo savęs kuo toliau – kartu su protu, kuris tam natūraliai priešinasi.

Karo fronte su Rusija irgi tapome vieninteliais Europoje. Vieninteliais, kurie atšaukėme ambasadorius. Ar tuo kaip nors padėjome Ukrainai? Jai dabar tai labai svarbu? Jai dėl to lengviau? Ne. Bet, kaip sakytų mūsų vertybinės politikos riteriai, esame „pirmi“. Kaip ir su Taivanu. Antro ir trečio išvis nėra, bet mes – „pirmi“.

Kai kas teigia, jog galėjome elgtis atsargiau, matyti, kaip ES sankcijų reglamentas koreliuoja su Kaliningrado tranzitui padaryta išimtimi. Bet… O kam? Juk išeina win-win: rusai gauna išsvajotą pretekstą, o mes – istorinę galimybę būti NATO rytų fronto priešakyje. Mes – pirmi.

Apie Karaliaučiaus tranzitą šiame kontekste nebėra, ką pridurti. Kai kas teigia, jog galėjome elgtis atsargiau, matyti, kaip ES sankcijų reglamentas koreliuoja su Kaliningrado tranzitui padaryta išimtimi. Bet… O kam? Juk išeina win-win: rusai gauna išsvajotą pretekstą, o mes – istorinę galimybę būti NATO rytų fronto priešakyje. Mes – pirmi.

Jei rimtai, tai svarbiausias klausimas šioje situacijoje – net ne sankcijų taikymas tranzitui į Karaliaučių ir jų interpretavimas, o tai, kaip skamba Raimundo Lopatos naujausio straipsnio pavadinimas: „Kuo ginsime kiekvieną Lietuvos centimetrą?“ Ir tai, kas jame atvirai pasakyta:

„Paaiškėjo, kad kariniame lygmenyje nesame pasirengę geopolitinės tikrovės pokyčiams... Net ir po Krymo aneksijos iki šiol turėjome tiek laiko, ir neturime net elementarios infrastruktūros NATO karių priėmimui. Kas tai buvo – sabotažas, aplaidumas? Gal kas iš buvusių ir dar esamų pasakys – esu kaltas – ir paaiškins? Kaip atsitiko, kad dalis iki šiol brangiai pirktos ginkluotės nefunkcionuoja?“

Tai – tikrovė. O būti „pirmiems“ iškart trijuose karo frontuose (su Kinija, Rusija ir Baltarusija), smarkiai susimovus valstybės saugumo klausimais ir pasiekus, kad „Politico“ rašytų apie Lietuvą kaip pavojingiausią pasaulio vietą, yra drąsa. Drąsa priskirtina vertybėms; tikrovė – ne.

Todėl laikomės taisyklės: tikrovė – sau, vertybės – mums. Tai mūsų naujosios užsienio ir saugumo politikos formulė. „Drąsios šalies“ veikimo algoritmas.

Ir gerai, kad yra politinių jėgų, kurioms užtenka drąsos ir principingumo mąstyti ir elgtis būtent taip, o ne kitaip, ir laikytis pasirinktos krypties. Juk gyvename demokratinėje valstybėje, kurios piliečiai gali rinktis, už ką balsuoti. Užpernai – pasirinko.

Todėl pakaks graudintis ir verkšlenti dėl vertybinės politikos neatitikimo kažkieno lūkesčiams. Geriau nusiteikime pozityviai ir švęskime demokratijos šventę. Arba, kaip sakoma prieštaringai vertinamų kariuomenių vidaus gyvenime, nesipriešinkime ir pasistenkime patirti malonumą."

ES nori, kad prekyba būtų sąžiningesnė ir ekologiškesnė

 "Netgi griežtos sankcijos, tokios, kaip tarifų įvedimas, ateityje turėtų būti įmanomos, jei šalis partnerė nesilaikys aplinkosaugos ir socialinių standartų.

Atsidūrusi aklavietėje,  ES Komisija savo pasiūlymais trečiadienį nori, kad kažkas panašaus nepasikartotų: Briuselio valdžia susitarė dėl prekybos susitarimo su Pietų Amerikos ekonominiu bloku Mercosur 2019 metais, praėjus 19 metų nuo derybų pradžios. Tačiau ES Parlamentas ir kai kurios valstybės narės iki šiol nenorėjo priimti prekybos susitarimo su Brazilija, Argentina, Urugvajumi ir Paragvajumi – plačiausio Sąjungos istorijoje.

Priežastis nurodoma ta, kad Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro nesilaiko pakankamai griežtų veiksmų prieš Amazonės miškų kirtimą ir deginimą. Kritikai baiminasi, kad sutartis, kuri panaikina muitus ir supaprastina eksportą, padidins šią problemą. Tuo pačiu metu susitarimo priešininkai skundžiasi, kad jo skyrius apie aplinkosaugos ir socialinius standartus yra pernelyg atsainus ir kad nėra sankcijų, tokių, kaip tarifų grąžinimas pažeidimo atveju. 

Dabar komisija nori ištraukti vėją iš tokios kritikos burių: atsakingas komisijos viceprezidentas Valdis Dombrovskis trečiadienį paaiškino, kaip jo valdžia ketina padaryti šiuos skyrius labiau įgyvendinamus.

Atitinkamai dabartinėse ir būsimose derybose Komisija primygtinai reikalaus, kad sutartyse būtų numatytas pakartotinas tarifų įvedimas rimtų klimato apsaugos ir socialinių reikalavimų pažeidimo atveju. Tai turėtų priversti pasukti partnerius link šviesos ir tiesos.

Toliau bus taip, kad, kilus ginčui, pirmiausia prasidės arbitražo procedūra, kurios metu ekspertų kolegija galiausiai spręs, ar ir kaip vyriausybės turi keisti savo elgesį. Griežtinimas susideda iš to, kad ES gali atšaukti tarifų lengvatas ateityje, jei šalis partnerė nepaisys šio nutarimo ir bus pažeisti Paryžiaus klimato apsaugos susitarimo reikalavimai ar Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) principai. Kalbama apie vaikų ir priverstinio darbo draudimą bei profesinių sąjungų teises.

„Revoliucija sistemoje“

Ministrų Taryba ir ES Parlamentas dar turi pritarti planuojamam prekybos sutarčių dizaino pakeitimui, tačiau tai neturėtų būti kliūtis. Dombrovskis sakė, kad ES susitarimai jau remia tvarų vystymąsi, tačiau „norime, kad jie taptų dar didesniu teigiamų pokyčių varikliu“. 

Komisijos pareigūnas pabrėžė, kad dabartinė sistema be baudžiamųjų tarifų galimybės, institucijos nuomone, veikia gerai, tačiau Komisija norėjo atkreipti dėmesį į politikų ir pilietinės visuomenės susirūpinimą dėl prekybos susitarimų. Tikimasi, kad tai suteiks naujų impulsų susitarimams.

Anna Cavazzini, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos atstovė spaudai, teigiamai vertina šį žingsnį: „Po daugelio metų spaudimo iš mūsų, žaliųjų ir pilietinės visuomenės, Komisija pagaliau įvykdo“. Prekybos komiteto pirmininkas, SPD europarlamentaras Berndas Lange'as iniciatyvą vadina „revoliucija sistemoje“.

Jei griežtesnės taisyklės tikrai sumažintų kai kurių ES valstybių narių pasipriešinimą tam tikriems prekybos susitarimams, tai praverstų 15 Europos Sąjungos vyriausybių. Ši grupė dabar išsiuntė laišką Dombrovskiui, ragindama juos greičiau sudaryti daugiau sandorių, kad neatsiliktų pasaulinėje konkurencijoje su tokiomis šalimis, kaip Japonija. Vienas pasirašiusiųjų yra Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas iš Žaliųjų.

Laiške raginama priimti ir įgyvendinti susitarimus su Meksika ir Čile, dėl kurių jau buvo deramasi, be Mercosur susitarimo, žinoma, atsižvelgiant į aplinkosaugos ir socialinius standartus. Be to, V. Dombrovskis turėtų „paspartinti derybas su tokiais partneriais, kaip Naujoji Zelandija, Australija, Indija ir Indonezija“. Indija ir ES tik praėjusios savaitės pabaigoje susitarė atnaujinti derybas, įstrigusias aklavietėje. Čia įsigalios naujos, griežtesnės sąlygos dėl klimato ir socialinių klausimų."

The EU wants to make trade fairer and greener

"Even harsh sanctions such as the reintroduction of tariffs should be possible in the future if a partner country does not comply with environmental and social standards.

It's a stalemate, and the EU Commission wants to prevent something like this from happening again with its proposals on Wednesday: The Brussels authorities agreed on a trade agreement with the South American economic block Mercosur in 2019, 19 years after the start of the talks. But the EU Parliament and some member states have so far not wanted to accept the trade agreement with Brazil, Argentina, Uruguay and Paraguay - the most extensive in the history of the Union.

The reason given is that Brazil's President Jair Bolsonaro is not acting hard enough against the slash and burn in the Amazon. Critics fear the treaty, which eliminates tariffs and simplifies exports, will exacerbate this problem. At the same time, the opponents of the agreement complain that its chapter on environmental and social standards is far too lax and that there are no sanctions such as the reintroduction of tariffs in the event of violations. 

The commission now wants to take the wind out of the sails of such criticism: the responsible commission vice president, Valdis Dombrovskis, explained on Wednesday how his authority intends to make these chapters more enforceable.

Accordingly, in current and future negotiations, the Commission will insist that the treaties provide for the reintroduction of tariffs as a final step in the event of serious violations of climate protection and social requirements. 

This should force a turn.

It will continue to be the case that in the event of a dispute, an arbitration procedure will begin first, in which a panel of experts will ultimately decide whether and how governments must change their behavior. The tightening consists in the fact that the EU can reverse tariff advantages in the future if a partner country ignores this ruling and the requirements of the Paris Climate Protection Agreement or principles of the International Labor Organization (ILO) are violated. It's about the ban on child and forced labor and trade union rights.

"A revolution in the system"

The Council of Ministers and the EU Parliament still have to agree to the planned change in the design of trade agreements, but this should not be a hurdle. Dombrovskis said EU agreements already support sustainable development, but "we want to make them an even bigger driver of positive change". A Commission official emphasized that the current system without the possibility of punitive tariffs works well in the authority's view, but the Commission wanted to address the concerns of politicians and civil society against trade agreements. Hopefully this will give new impetus to the agreements.

Anna Cavazzini, spokeswoman for trade policy for the Greens in the European Parliament, welcomes the move: "After years of pressure from us Greens and civil society, the Commission is finally delivering." The SPD MEP Bernd Lange, chairman of the trade committee, calls the initiative "a revolution in the system".

Should the stricter rules really reduce the resistance in some EU member states to certain trade agreements, that would come in handy for the 15 governments in the European Union. This group has now sent a letter to Dombrovskis admonishing them to make more deals more quickly so as not to be left behind in global competition with countries like Japan. One signatory is Economics Minister Robert Habeck of the Greens.

The letter calls for the acceptance and implementation of agreements with Mexico and Chile that have already been negotiated in addition to the Mercosur agreement, naturally taking environmental and social standards into account. In addition, Dombrovskis should please "accelerate the negotiations with partners such as New Zealand, Australia, India and Indonesia". India and the EU only agreed at the end of last week to restart dead-ended talks. This is where the new, tougher clauses on climate and social issues would come into play."