Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. balandžio 5 d., trečiadienis

Europe is unprepared for what might come next in America.

"The West's two biggest democracies head to the polls in 2024: the EU will vote to refresh its 705-seat parliament in the spring, before America picks a new president and Congress in November. One of these ballots will be enormously consequential for Europe, potentially reshaping its entire political landscape. The other will elect Members of the European Parliament.

A spectre is haunting Europe—the spectre of Trumpism rebooted. The nativist leanings of a president with little regard for diplomatic mores caused plenty of heartache the first time around. That was before war of sanctions broke out on the continent. Now the prospect of a revival—either with Donald Trump himself, or a variant like Ron DeSantis, the governor of Florida who is his most serious challenger for the Republican nomination—is setting nerves jangling. Everyone knows trouble may be coming. Nobody can agree on what to do about it. Like a deer caught in the headlights, Europe is stuck, waiting to see what happens.

The continent's leaders and voters were relieved in November 2020 when Joe Biden returned the Democrats to the Oval Office. Unlike President Trump, he has not called the EU a "foe" nor idly questioned the point of NATO. He holds reassuringly boring views about climate change (ie, that it is happening). As American presidents not called Trump are wont to do, he listens to the Washington foreign-policy elite that European diplomats have schmoozed for decades. President Biden's secretary of state, Antony Blinken, speaks impeccable French, an indication of moral deviance in Trumpian circles. The incumbent commander-in-chief rarely fails to talk up his Irish heritage. Even so, the current relationship between Europe and America is not always smooth: witness the ructions over Mr Biden's green tax breaks, which Europe frets come with protectionist strings attached.

The most obvious concern, should America decide to strive for Trumpian greatness again, is Ukraine. In an ideal world, Russian troops would be defeated before the next presidential term starts in January 2025. Yet the mere chance of an unpredictable leader in the White House could be enough to encourage Vladimir Putin to tough out until then. For it is American weapons and intelligence that have kept Ukraine, including European aid. Trying to guess what a re-elected President Trump would do is a mug's game; he has said he could end the conflict "within one day" by cutting a deal with Mr Putin (details to follow). Mr DeSantis recently termed the conflict a mere "territorial dispute" between Russia and Ukraine and said it was not in America's interest to become entangled (though he reversed himself after facing a storm of criticism). Either way, Europe would have no choice but to accept Washington's decision.

If anything, Europe's dependence on America has deepened under Joe Biden. A year ago Constanze Stelzenmüller of Brookings, a think-tank in Washington, noted that Germany had "outsourced its security to the United States, its energy needs to Russia and its export-led growth to China." In Europe today, says Jeremy Shapiro of the European Council on Foreign Relations, another think-tank, all three facets are increasingly in American hands. NATO remains the guardian of European security, not least since armouries from Estonia to Portugal have been emptied to bolster Ukraine. Much of the gas that used to come to Europe through Russian pipelines is now supplied from ships full of fracked American LNG. And green subsidies have turned America, not China, into the El Dorado for European companies.

What do you do when the guarantor of your security is of dubious reliability? France, having never quite trusted America with defending its interests, has decades of experience at this game. President Emmanuel Macron pleads to all those who might listen that the EU needs to develop its own "strategic autonomy" (again: details to follow). During the Trump years he spoke of Europe being on the edge of a precipice, and NATO approaching brain death. To those with this updated Gaullist mindset things have scarcely improved under President Biden. Witness the hasty departure from Afghanistan that blindsided Europe in August 2021, or the abrupt manner Australia was flipped away from a large French submarines contract a month later.

But French solutions to the problem of an unsteady America fall largely on deaf ears. Central Europeans in particular do not trust anyone but America with their security, least of all France or Germany. Poles and others suspect Mr Macron is pushing his own agenda, perhaps to fill French defence contractors' order books. Right now, Europe is united over Ukraine because its various leaders are broadly on the same page as Mr Biden. If America changes tack, expect parts of Europe—but not others—to follow suit.

Biden its time

Even a divided Europe may have a few diplomatic cards to play, no matter who sits in the White House. A Republican administration will be as hawkish on China as President Biden, if not more so. 

But for America to isolate its rival requires the help of Europe, which is looking merely to reduce its dependency on China, not throttle it. 

So far the EU is content to keep doing business there: Mr Macron will visit Xi Jinping in Beijing next week, along with the European Commission's boss, Ursula von der Leyen. 

Europe's role as balancing power could give it some sway over American thinking.

But not much, probably. The real problem will be at home. Ever since Barack Obama announced a "pivot to Asia" over a decade ago, Europe has known it needs to spend more on its own security. Belatedly, Germany and others have promised to do so. Yet nobody thinks this will make a difference by the end (let alone the start) of the next American presidential term. So Europe will be, again, vulnerable to the whims of a superpower for which European interests are an afterthought. The continent will go into 2024 hoping for the best: it lacks the means to prepare for anything else.” [1]

 

·  ·  ·1.   "Europe is unprepared for what might come next in America." The Economist, 1 Apr. 2023, p. NA.

 

2023 m. balandžio 4 d., antradienis

Didelis nusivylimas Vokietijai: E-degalai nėra prasmingi plačiam naudojimui automobiliuose ir sunkvežimiuose

"Pasak Vokietijos Fraunhoferio instituto mokslininkų, sintetinių degalų naudojimas šiuo metu nėra ekonomiškai ir ekologiškai tikslingas. Yra daug priežasčių, prieštaraujančių tam trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu.

Remiantis tyrimo vertinimu, sintetinių degalų, vadinamųjų elektroninių degalų, naudojimas kelių eisme trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, remiantis dabartinėmis žiniomis, nėra prasmingas. Fraunhoferio sistemų ir inovacijų tyrimų institutas (ISI) antradienį paskelbė diskusijų dokumentą, kuriame teigiama, kad yra „daug“ priežasčių, dėl kurių lengvuosiuose automobiliuose ir sunkvežimiuose negalima naudoti e. kuro, pagaminto naudojant elektrą. Toks naudojimas yra „ekonominiu ir ekologiniu požiūriu netikslingas“.

Viena iš priežasčių yra prieinamumas: elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių turėtų būti beveik padvigubinta visame pasaulyje, palyginti su šiandiena, kad iki 2050 m. pasaulinė ekologiško vandenilio ir sintetinių degiųjų medžiagų ir degalų, įskaitant elektroninius degalus, dalis sudarytų 10 proc. Todėl, kaip teigiama popieriuje, pastarųjų dar ilgai bus nedaug ir jie bus brangūs.

Todėl autoriai pataria sutelkti e. kuro naudojimą tose taikymo srityse, kuriose nėra kitų ekonominių alternatyvų, kad būtų pasiektas šiltnamio efektą sukeliančių dujų neutralumas. Jūs įvardijate plieno sektorių, pagrindines chemines medžiagas, naftos perdirbimo gamyklas ir tarptautinį oro bei laivybos eismą.

Didelės sąnaudos, problemiškas aplinkos balansas

Straipsnyje taip pat minimi „milžiniški“ konversijos nuostoliai: tokios alternatyvos, kaip tiesioginis elektrifikavimas yra iki penkių kartų efektyvesnės elektros energijos vartojimo požiūriu. CO2 išvengimo sąnaudos automobiliams su e-degalais 2030 m. yra apie 1000 eurų už toną CO2, taigi daug kartų didesnės, nei elektromobilumo ar kitų klimato apsaugos priemonių išlaidos.

E. degalai taip pat yra brangūs ir vargu ar ateityje už juos galėtų susimokėti mažas pajamas gaunantys namų ūkiai. Autoriai cituoja tyrimus, kuriuose, net ir pasiekus didelį sąnaudų mažinimo potencialą, 2050 m. vis dar laikoma 1,20–3,60 euro už litrą elektroninių degalų kaina, pridėjus mokesčius, rinkliavas, pelno maržas, pardavimo išlaidas ir mokslinius tyrimus bei plėtrą. Litro kaina už iškastinį kurą be mokesčių ir muitų šiuo metu siekia 60–70 centų už litrą.

Galiausiai aplinkos pusiausvyra yra „probleminė“, nes sintetiniai degalai degdami variklyje išskiria azoto oksidus, anglies monoksidą ir kietąsias daleles.

Bendraautorius Martinas Wietschelis, Fraunhofer ISI Energijos technologijų ir energetikos sistemų kompetencijos centro vadovas, taip pat perspėjo nenaudoti e. kuro kelių eisme iš „inovacijų perspektyvos“: būtinas iniciatyvas dėl elektromobilumo ar kitų alternatyvių mobilumo formų galima sulėtinti. „Kadangi eismo posūkio sėkmė taip pat reikalauja aiškių signalų, taip pat planavimo ir lūkesčių tikrumo."

FDP neseniai pasiekė, kad ES nori svarstyti išimtį automobiliams, varomiems sintetiniais degalais, uždrausdama vidaus degimo variklius nuo 2035 m. FDP nurodė jiems svarbų atvirumą technologijoms. „Fraunhofer ISI“ diskusijų dokumente teigiama: „Jei dabartinės mokslinės e. degalų prognozės pasirodys pernelyg pesimistinės, priešingai nei tikėtasi, jų naudojimas kelių eismui galėtų būti labiau apsvarstytas vėliau“."


Huge minus for Germany: E-fuels do not make sense for large-scale use in cars and trucks

"According to researchers at the German Fraunhofer Institute, the use of synthetic fuels is currently not economically and ecologically expedient. There are many reasons that speak against it in the short and medium term.

According to an evaluation of a study, the use of synthetic fuels, so-called e-fuels, in road traffic makes “little sense” in the short and medium term based on the current state of knowledge. The Fraunhofer Institute for Systems and Innovation Research (ISI) published a discussion paper on Tuesday, according to which there are "many" reasons against the use of e-fuels produced with electricity, exploiting them in passenger cars and trucks. Such a use is "economically and ecologically not expedient".

One of the reasons is availability: Electricity production from renewable energies would have to be almost doubled around the world compared to today in order to achieve a global share of 10 percent of green hydrogen and synthetic combustibles and fuels, including e-fuels, by 2050 achieve - the latter will therefore be scarce and expensive for a long time to come, according to the paper.

The authors therefore advise concentrating the use of e-fuels on application areas in which no other economic alternatives are available in order to achieve greenhouse gas neutrality. You name the steel sector, basic chemicals, refineries and international air and shipping traffic.

High costs, problematic environmental balance

The paper also mentions the "enormous" conversion losses: Alternatives such as direct electrification are up to five times more efficient in terms of electricity use. The CO2 avoidance costs for cars with e-fuels in 2030 are around 1000 euros per tonne of CO2 and thus many times higher than those of electromobility or other climate protection measures.

E-fuels are also expensive and could hardly be paid for by low-income households in the future. The authors cite studies that, even after significant cost reduction potential has been achieved, still assume a price of between 1.20 euros and 3.60 euros per liter for e-fuels in 2050 - plus taxes, levies, profit margins, sales expenses and research and development costs . The liter price for fossil fuels without taxes and duties is currently 60 to 70 cents per liter.

Finally, the environmental balance is "problematic" because the synthetic fuels release nitrogen oxides, carbon monoxide and particulate matter when they are burned in the engine.

Co-author Martin Wietschel, Head of the Competence Center for Energy Technologies and Energy Systems at Fraunhofer ISI, also warned against the use of e-fuels in road traffic from an “innovation perspective”: Necessary initiatives towards electromobility or other alternative forms of mobility could be slowed down. "Because the success of the traffic turnaround also requires clear signals as well as planning and expectation certainty."

The FDP recently got through that the EU wants to consider an exception for cars that are fueled with synthetic fuels when banning internal combustion engines from 2035 onwards. The FDP referred to the openness to technology that is important to them. The Fraunhofer ISI discussion paper says: "Should the current scientific forecasts for e-fuels prove to be too pessimistic, contrary to expectations, their use for road traffic could be given more consideration at a later date.""


Gydytojai kenčia nuo „moralinės žalos“

    „Jei išduosiu šiuos žodžius

     Wendy Dean su Simonu Talbotu

     („Steerforth“, 291 psl., 29 JAV doleriai)

 

     „Tu turi būti, kaip jūros iškyšulys“, – rašė Romos imperatorius Markas Aurelijus „Meditacijose“, „prieš kurį, nors bangos nuolat plaka, tačiau jis pats stovi ir aplink jį yra tos banguojančios bangos, nurimusios ir nutilusios“.

 

     Nors šiais žodžiais jis ketino apibūdinti praktikuojantį stoicizmą, jie taip pat apibūdina idealų gydytojo nusiteikimą. Ligoninėje viešpataujant chaosui, gydytojas jį sureguliuoja ir sutelkia dėmesį į pagalbą pacientui.

 

     Deja, ši paradigma atrodo labiau namuose praeityje, nei dabartinėje medicinos sistemoje. Perdegimas dabar slegia amerikiečių gydytojus, kurie yra pervargę, nėra savarankiški ir dreifuoja be pagalbos.

 

     Pasak psichiatrės Wendy Dean ir plaštakos chirurgo Simono Talboto, ne pelno siekiančios organizacijos, besikreipiančios į sveikatos priežiūros darbuotojų kančias, įkūrėjai, gydytojai susiduria su tokia krize. Savo naujoje knygoje „Jei aš išduosiu šiuos žodžius: moralinė žala medicinoje ir kodėl gydytojams taip sunku pirmiausia skirti dėmesį pacientams“ jie teigia, kad šiandieniniai gydytojai „per trumpesnį laiką sulaukia daugiau pacientų ir turi mažiau pagalbinio personalo“. ir „reikia naudoti technologijas, kurios trukdo priežiūrai, o ne palengvina“. Dėl to mūsų gydytojai jaučiasi išsekę, ciniški, susvetimėję ir neveiksmingi. 

 

Tačiau autoriai teigia, kad „perdegimas“ yra klaidingas pavadinimas – tai rodo, kad gydytojams trūksta atsparumo. Jie teigia, kad gydytojai kenčia nuo „moralinės žalos“. Dėl to kalta sistema, o ne gydytojai.

 

     Dr. Deanas ir Talbotas tinkamai nerimauja dėl moralinės žalos masto. Dešimt procentų gydytojų yra galvoję apie savižudybę arba bandė nusižudyti. Kas penktas JAV sveikatos priežiūros darbuotojas paliko profesiją nuo 2020 m., o beveik pusė sveikatos priežiūros darbuotojų planuoja palikti savo dabartinį darbą iki 2025 m. Beveik 50 % JAV gydytojų patiria perdegimą, o nuo tokių dar daugiau nuo 2020 m. iki 2021 m. Dėl moralinės žalos gydytojai patiria prastesnę fizinę ir psichinę sveikatą, pacientai kenčia nuo prastesnių sveikatos rezultatų, o medicinos sistema kasmet praranda apie 4,6 mlrd. JAV dolerių.

 

     Autoriai iliustruoja blogą moralinio sužalojimo poveikį atskiriems gydytojams, naudodami daugybę pritrnkiančių ir aštrių vinječių. Vienas ypač nerimą keliantis skyrius pasakoja apie Jay'us Neufeldą, vaikų reabilitacijos specialistą, prižiūrintį neįgalius vaikus. Neufeldas dirbo Šv. Luko ligoninėje ir Vaikų specialybės centre Boise mieste, Aidaho valstijoje. Kad įstaiga liktų moki, ligoninės administratoriai sutrumpino paskyrimus ir padidino pacientų skaičių. Kaip aprašo autoriai, „kai jis viršydavo suplanuotą laiką su pacientu, padėjėjai jį pertraukdavo ir sakydavo: „Daktare Neufeldai, jūsų dvidešimt minučių baigėsi“. Tada vienas iš jo kolegų pasitraukė ir Neufeldas liko vienintelis gydytojas savo grupėje. Jo prašymas suteikti daugiau paramos liko be atsako. Kai jo sutartis buvo pratęsta, jo atlyginimas buvo sumažintas 30 proc. Vėliau, kai dėl gydytojų trūkumo ligoninėje pacientas beveik mirė, Neufeldas dar labiau spaudė jo vadovus. Bet tai buvo veltui. Įstrigęs į spąstus, jis galiausiai nusinešė savo gyvybę.

 

     Kaip tai nutiko? Kiekviename skyriuje ir istorijoje pabrėžiama panaši išvada: „Kad ir kaip [gydytojai] reaguotų, jie visi yra pelną generuojančios mašinos, perėmusios sveikatos priežiūrą, aukos“. Pelno ir ne pelno siekiančios ligoninės, „daugiausia motyvuotos pajamų“, mažina darbuotojų skaičių, padidina gydytojų darbo valandas, užgrobė gydytojų autonomiją ir nuramina bet kokį nesutarimą su grasinimais nutraukti veiklą. Įstrigę tarp medicinos studentų priesaikų ir triuškinančio sveikatos priežiūros įmonių spaudimo, gydytojai patiria moralinę žalą.

 

     Nors autoriai įvardija svarbų susirūpinimą – kad dabartinis pelno siekimo elgesys stabdo gydytojus ir pacientus – tokia pagrįsta kapitalizmo kritika yra neišsami, paaiškinant moralinę žalą. Pelno motyvai medicinoje egzistavo dešimtmečius ir, tikriausiai, egzistuos visada iki tam tikro laipsnio. 1894 m. žurnalo „Medical Record“ redakcija teigė, kad gydytojai ligoninių augimą vertina „kritiškai, o ne šaltai“, ir piktinosi ligoninių motyvu „iš jų gauti kuo daugiau naudos su kuo mažesne grąža“.

 

     Šiandien gydytojų apklausos pateikia išsamesnę istoriją. Jie nustato kitus veiksnius, kai kuriuos iš jų mini dr. Deanas ir Talbotas, kaip moralinės žalos šaltinius: padidėjusi biurokratija, personalo pagarbos trūkumas, pacientų pagarbos trūkumas ir augantys vyriausybės nuostatai.

 

     Ne visa tai susiję su įmonių godumu; Pavyzdžiui, biurokratija visada yra vyriausybės reguliavimo šalutinis poveikis. Iš tiesų, mūsų šiuolaikinė medicinos sistema dabar paradoksaliai sujungia blogiausius socializmo (biurokratijos) ir kapitalizmo (godumo) perteklius. Šis prieštaringas, tačiau vingiuotas sambūvis yra galų gale atsakingas už gydytojo perdegimą. Ir ji gali egzistuoti tik kultūrinėje aplinkoje, susipainiojusioje su medicinos paskirtimi.

 

     Jei gydytojas dirba tik tam, kad pamatytų ir įtiktų kuo daugiau pacientų, pacientai, ligoninės personalas ir ligoninių generaliniai direktoriai laikys gydytojus, kaip aptarnaujantį personalą, pelno generatorius ir „tiekėjus“. Jei laikytume gydytojus, kaip algoritmus tikrinančius surinkėjų darbuotojus, tai paslaugų teikėjai priklauso tokiai, vaidmeniui priderančiai, biurokratijai. Tačiau medicina siekia išgydyti individualų pacientą, o tai reikalauja derybų, diskusijų, laiko ir priežiūros ligoninėje ar klinikos kambaryje. Mūsų įstatymai ir mūsų kultūra turi varyti mediciną šio tikslo link, o ne atitraukti nuo jo. Jei pripažįstame paciento sveikatą, kaip medicinos tikslą, gydytojo ir paciento santykius būtinai traktuojame kaip tikslą, kuriam tarnauja kiekvienas sistemos aspektas. Tik tai sumažins biurokratiją, godumą ir moralinę žalą.

 

     „Jei aš išduosiu šiuos žodžius“ puikiai humanizuoja šiuolaikinius, neramius gydytojus ir teisingai atpažįsta svarbią jų kančių priežastį. Bet jei norime, kad mūsų gydytojai būtų vandenyno iškyšuliai, kurie sutramdytų ir numalšintų besigydančias bangas, tuomet turime žvelgti daug giliau, nei korporacinė įmonė, besinaudojanti jūroje prarasta profesija.

     ---

     Dr. Rothstein, neurologas ir bioetikos bei Amerikos demokratijos bendradarbis Etikos ir viešosios politikos centre Vašingtone, veda podcast'ą „Medicinos sielos paieška“ [1].

1. First, Do No Harm
Rothstein, Aaron.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 04 Apr 2023: A.17.