"Ateinantys 2025-ieji metai bus ir
vėl labai karšti metai, tiesa, kiek vėsesni nei buvę 2023-ieji ir 2024-ieji.
Čia klimato prognozė. Tačiau taip pat labai norėtųsi, kad pasaulyje ir
Lietuvoje pradėtų vėsti ir politinės, geopolitinės, tarptautinės prekybos
nesutarimų „temperatūros“. Visgi panašu, kad ir kitais metais įtampa kaitins ne
vieną geopolitinę ir ekonominę sritį.
MUITŲ „KARAS“. Kol JAV ruošiasi už
poros savaičių įvyksiančiai D. Trumpo inauguracijai, tarptautinės prekybos
šalys dalyvės jau įgyvendina „anti“ importo muitų poveikiui prekybos
strategijas. Kinijos įmonės didesnį dėmesį skiria eksporto rinkų
diversifikavimui ir net garsiau kalba apie savo vidaus rinkos vartojimo
gaivinimą ir auginimą. Kitos valstybės eksportuoja į JAV rekordinius kiekius
savo produkcijos ir juos sandėliuoja, vertina savo tiekimo grandinių kaštų
optimizavimo galimybes, jei jų produkcijos kainos dėl galimų JAV importo muitų
didėtų. Beje, tai galėtų tapti galimybėmis mūsų pramonės gamintojams.
Vertinama, kad jei JAV nuspręstų
taikyti 10 proc. importo muitus visoms prekėms iš Europos Sąjungos (ES), tai
iki 2026 metų jos ekonomika būtų 0,3 proc. mažesnė. Ką ES mainais už importo
muitų tarifų netaikymą gali pasiūlyti JAV? Apie 150-200 mlrd. dolerių JAV
prekių įsigijimą, t. y., tokios apimties, koks šiuo metu susidaro neigiamas
prekybos balansas tarp JAV ir ES. Daugiau naftos ir SGD importuoti būtent iš
JAV galime būti paprašyti ir mes. Taigi, laukia mažiau kainos konkurencijos ir
daugiau geopolitikos tarptautinėje prekyboje. O kur dar galimas kitų šalių
atsakomųjų prekybos ribojimo priemonių taikymas. Apie jas kol kas kalbame
mažiau, bet jų tikimybė ne tokia jau ir menka.
ĮTAMPA DĖL NATO FINANSAVIMO. D.
Trumpas dar netapęs prezidentu jau užsimena ir apie 5 proc. BVP siekiantį kiekvienos
NATO šalies narės indėlį į NATO finansavimą. Priešingu atveju jis teigė
ketinantis svarstyti JAV pasitraukimą iš NATO. Būtina pastebėti, kad šiuo metu
pati JAV gynybos finansavimui skiria apie 3,5 proc. BVP ir, jei niekas
nesikeitė, tai artimiausių metų prognozuojamame šalies biudžete tenka užmatyti
ir šios dalies mažėjimą (remiantis biudžeto planais prezidentu dar esant J.
Bidenas ir JAV Gynybos departamento sudarytais biudžetų planais, 2025 metais
gynybos išlaidos sieks jau tik apie 3 proc. BVP ir ši dalis mažės iki 2029
metų).
Nesileidžiant į apsvarstymus, ar
tikrai JAV strateginio gynybinio kompaso rodyklė dabar krypsta tik į Kiniją,
kuri darosi kur kas galingesnis geopolitinis konkurentas nei Rusija, akivaizdu,
kad Europos šalys turi pačios daugiau skirti savo gynybai. Vadinasi, diskusijos
apie didesnio Europos ir ES gynybos finansavimą vyks aktyviai. 2024 metais 23
NATO šalys narės gynybai skyrė 2 ir daugiau proc. savo BVP gynybai. 2024 metais
NATO Europos šalys ir Kanada kartu gynybai skyrė apie 2,02 proc. savo bendro
BVP. Palyginamosiomis kainomis jos (NATO, Europos šalys ir Kanada) 2024 metais
gynybai skyrė 430 mlrd. dolerių, kai tuo tarpu JAV – 755 mlrd. dolerių. t. y.
beveik 2 kartus daugiau. Ko mums tikėtis? Intensyvios diskusijos ir šalies
viduje dėl gynybos finansavimo didinimo bei ES lygio diskusijų dėl bendro
gynybos finansavimo didinimo galimybių. Tokia užduotis keliama ir naujam
Europos Komisijos gynybos komisarui A. Kubiliui.
ŽŪTBŪTINĖS VARŽYBOS DĖL TVARAUS
EKONOMIKOS AUGIMO. Kartu su geopolitiniais karais pasaulyje prasidėjo ir
„šaltasis“ ekonominis, technologinis karas. Šiuo metu į savo šalių ekonominį
savarankiškumą investuoja visos pagrindinės pasaulio geopolitinės jėgos: JAV,
ES, Kinija. Kovojama dėl visko: retesnių ir ne tokių retų gamtinių išteklių,
strateginių (atsinaujinančios energijos, puslaidininkių, dirbtinio intelekto ir
kt.) pramonės sektorių ir juose naudojamų technologijų, geopolitiškai neutralių
tiekimo grandinių, užsienio investicijų, investicinės aplinkos, talentų,
investicijų į inovacijas ir t.t. Ir čia ES, atrodo, kol kas pralaimi visose
rungtyse. Daugiau nei pusę visų kritinių gamtinių išteklių ji importuoja iš
Kinijos, yra priklausoma nuo energijos išteklių importo (naftos, dujų), iš
esmės prarado atsinaujinančios energijos pramonę, puslaidininkių gamybos
pajėgumų plėtra buksuoja, tiesioginės užsienio investicijos ir net vietinės
investicijos vis dažniau nukreipiamos į kitus pasaulio regionus (dažnai į JAV),
vangiai generuoja investicijas į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir
inovacijas (į kitus nei automobilių pramonė sektorius), o jei ir sugeneruoja,
neretai nesugeba inovacijos efektyviai komercializuoti, užauginti gamybos
apimčių.
Visiems šiems iššūkiams spręsti
reikia finansavimo, tačiau ateinančių metų ekonomikos augimo prognozės daug
vilties ir veikimo laisvės sukurti nežada. ES ekonomika kitais metais augs tik
1,5 proc., kai tuo tarpu JAV – 2,2 proc., Kinijos – 4,5 procentais. Be to, ES
labiausiai priklausoma nuo tarptautinės prekybos (prekėmis ir paslaugomis), nes
šios vertė siekia apie 50 proc. jos BVP, Kinijos – apie 20 proc. BVP, JAV – tik
apie 10 proc. BVP. Todėl žinios apie galimus JAV importo muitus ir tarptautinės
prekybos augimo sulėtėjimą ir augančius jos netarifinius ribojimus kitais metais
labiausiai palies būtent ES.
ES KOVA SU SAVIMI PAČIA. ES vidinė
kova pasireiškia bandymu pažaboti savo įprastą biurokratinį veikimo būdą ir
fragmentaciją beveik visose strateginėse srityse nuo IT sektoriaus iki kapitalo
rinkos. Šiais metais darbą pradėjo nauja ES komisija, kurią kol kas galima
vadinti „vilties“ komisija. Didelė dalis ES artimos ekonominės ir geopolitinės
sėkmės, manau, priklauso nuo jos pačios gebėjimo įveiklinti realią vieningą
rinką visose srityse. Jos reikia inovacijų, gynybos pramonės, IT, energetikos,
kapitalo rinkose ir net gal imigracijos bei talentų pritraukimo ir kompetencijų
pripažinimo srityse. Būtų pats laikas suprasti, kad ES ne būrelis vieno kiemo
vaikų, bet TOP lygos komanda. Todėl tiek finansavimas, tiek tokios komandos formavimas
ir parengimas turi atitikti aukščiausius standartus. Tačiau, kol ES bendrai
savo komandai finansuoti skiria tik 1 proc. savo bendro BVP (nuo 1980 metų)...
sunku išsiveržti į tarptautinį turnyrą, kai gyvenama vien nacionalinės lygos
reikalais.
KOVA SU PERTEKLINE BIUROKRATIJA. Jau
daugiau nei prieš metus buvo paskelbtas ES įsipareigojimas sumažinti verslo
naštą 30 procentų. Lietuvoje tokių garsių įsipareigojimų niekas neprisiėmė,
tačiau kartu su nauja Vyriausybe atgimė viltis, kad į šiuos dalykus bus
pažiūrėta (bent jau taip skelbia naujai suformuotos Vyriausybės atstovai)
rimtai ir nuo kitų metų prasidės racionalus verslo (ir bet kokio kito
sektoriaus) administracinės naštos auditas. Tada turėtų būti siekiama
reikšmingai sumažinti visas perteklines reguliavimo priemones. Šalyje ir taip
augant įtampoms ir iššūkiams dėl senstančios visuomenės, geopolitinio saugumo
ir t.t būtina iš esmės persvarstyti viso šalies viešojo sektoriaus modelį ir jo
finansavimą. Lietuvoje perskirstome apie 36-37 proc. BVP, tačiau didesnis
perskirstymas per biudžetą nebūtinai yra teisingas atsakymas. Verta būtų
panagrinėti Šveicarijos (perskirstančios apie 32 proc. BVP), Airijos (apie
21-22 proc. BVP), JAV (34-36 proc. BVP) modelius. Šiuo metu ne reta daugiausiai
per biudžetą perskirstanti valstybė sprendžia didelių skolų problemas, dalies
šių problemų sprendimo ieškoma būtent biudžeto išlaidų mažinime.
ĮKAITUSI SITUACIJA LIETUVOS DARBO
RINKOJE DĖL DARBUOTOJŲ. Prognozuojama, kad kitais metais Lietuvos ekonomika
augs apie 3 proc. Tai tikrai geras ir beveik išskirtinis rezultatas ir Baltijos
regione, ir visoje ES. Kas bus tie ekonomikos augimo varikliai? Atsigaunantis
vidaus vartojimas, nes (atlyginimų augimas, siekiantis virš 8 proc., net ir
sulėtėjęs, bus daug greitesnis nei didžioje dalyje ES valstybių) ir viešosiomis
lėšomis remiamos investicijos (RRF). Lietuvos darbo rinka jau ne vienerius
metus jaučia chronišką darbuotojų trūkumą, tad greitesnis ekonomikos augimas ir
atsigavimas, didesnis statybų paslaugų poreikis (ne RRF pinigus reikia
įsisavinti iki 2026 metų pabaigos), noras pagreitintai vystyti gynybos pramonės
pajėgumus per trumpą laiką gali lemti papildomą vidutinės trukmės darbuotojų
paklausos padidėjimą ir rinkoje lemti didesnį nei įprasta jų trūkumą. Norėtųsi,
kad kitąmet vis tik sutartume, kad apsirūpinimas darbuotojais yra ne tik verslo
reikalas ir problema, bet visos valstybės problema, kurią reikia spręsti
strategiškai, įskaitant ir atsakingos, saugios strateginės imigracijos
sprendimus.
Pabaigai, manyčiau, kad ateinantys
2025-ieji metai bus tam tikros psichologinės ES ir Lietuvos krizės baigiamasis
etapas. Krizės, kurią patiriame pastaruosius trejus metus, kai skaudžiai
įsitikinome, kad niekada nebuvome saugūs, nesame pakankamai apsirūpinę
gynybinėmis priemonėmis, kad Europa praranda ekonominį ir technologinį
pranašumą pasaulyje. Tikiuosi, kad įžengsime į aktyvaus veikimo etapą ir jo
sėkmės tikimybė bus tikrai didelė – bent jau tokia, kaip ir tikimybė, kad nuo
2025 metų Atlanto vandens srovė pakeis kryptį, t. y. 95 procentai."
Ar Jūs juokaujate?
Kaip jūs, sukišdami pinigus bereikalingiems karo žaisliukams ir labai brangiai užjūrių energijai, rasite lėšų išvystyti šiuolaikinę ekonomiką, pasivyti, toli nuėjusią, Kiniją ir kitas Pietų šalis?
Mūsų pagrindiniai bizniai yra "perku-parduodu" tipo. Jūs juos dėl politikos atkirtote nuo likusio pasaulio prekybos grandinių. Ką darote šiuo klausimu?
Ką darysite sekančiais metais su lavonų pilnais grioviais (įskaitant moterų lavonus), kurių reikalauja vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas?
Vidutinė lietuvio pensija po pakėlimo siekia apie 400 eurų. Kaip už tokius pinigus pragyventi? Kokie durniai liks ar ateis jums dirbti, jei jūs tik taip atsilyginate už viso gyvenimo darbą?
Ar egzistuoja saugi tautai imigracija? Kokioje šalyje?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą