Lietuvą vis dar valdo komunistų nomenklatūra

"Pasibaigus savivaldos rinkimams žurnalistas Andrius Tapinas ir jo Laisvės TV pradėjo savivaldybių tarybų narių kanceliarinių išlaidų viešinimo kampaniją. Rajonas po rajono ši kampanija greitai atskleidė, kad visur Lietuvoje daugybė savivaldybių tarybų narių piktnaudžiavo jiems skirtomis kanceliarinėmis lėšomis ir teikė fiktyvias išlaidų ataskaitas. Kuro ar ryšio išlaidoms skirti pinigai buvo tiesiog išsigryninami, renkant kuro ar panašius čekius iš draugų ir pažįstamų. Tarybų nariai tiesiog laikė šias lėšas jų atlygio dalimi, tik įforminta be apmokestinimo. Iš čia ir čekiukų skandalas.

Nesėkmė

Žvelgiant objektyviai šios išlaidos nėra tokios didelės, koks skandalas dėl jų kilo. Net jeigu darytume prielaidą, kad tokiu būdu vogė visi tarybų nariai, o taip tikrai nebuvo, valstybės dėl to patirti nuostoliai tikrai nublanktų prieš daugybės tokio rezonanso nesulaukiančių projektų sukurtus biudžeto nuostolius. 

Pavyzdžiui, vien dėl to, kokiu būdu nutarta įgyvendinti nacionalinio stadiono statybas Vilniuje, patirsime virš 100 milijono eurų nuostolių ir naujausiomis žiniomis ši suma toliau drastiškai augs. 

Tačiau natūralu, kad didieji projektai ir juose pradingstančios lėšos nesulaukia tokios reakcijos kaip apčiuopiamos, kasdieniškos ir, galbūt svarbiausia, lengvai palyginamos kuro ar ryšio išlaidos.

Kiekvienas žmogus, matydamas šimtų ir tūkstančių eurų kuro, telefono ar kanceliarinių prekių sąskaitas, gali jas palyginti su atitinkamomis savosiomis ir išsikelti du klausimus: 1) iš kur tokios didelės išlaidos; 2) kodėl politikams šios lėšos padengiamos, o man – ne? Čekiuku skandalas įgavo tokį mastą, nes kaip niekada apčiuopiamai įkūnija nomenklatūros privilegijas. Tas pačias, prieš kurias kovojo sąjūdis, ir iki šiol neįveiktas. Žmonių pasipiktinimas, nors neproporcingas vagystės mastams, suprantamas ir akivaizdus.

Nuo šiol skandalo raibulių nukentėjo daug politikų, nes, rodos, visų parlamentinių partijų gretose yra savo išlaidų pagrįsti negalinčių arba nenorinčių politikų. Visgi valdantiesiems ir ypač konservatoriams šis skandalas tapo išskirtinai skaudus dėl dviejų priežasčių – atsitiktinės ir sisteminės. Atsitiktinė priežastis – jie dabar yra valdžioje, jų yra ministrų kabinetas ir tame kabinete yra buvę tarybų nariai, negalėję čekučiais pagrįsti savo kanceliarinių išlaidų. Tai jau atstatydinta Švietimo ministrė Jurgina Šiugždinienė ir kažko dar lūkuriuojantys Finansų ministrė Gintarė Skaistė ir Kultūros ministras Simonas Kairys.

Visiška tiesa, kad nepagrįstomis išlaidomis prasikalto ne tik jie, o ir kitų partijų atstovai. Tačiau normalu, kad esantys atsakingiausiame poste patiria didžiausią spaudimą dėl atsakomybės. 

Kita priežastis sisteminė – konservatorių rinkėjas visgi yra skaidrumui reiklus ir Tapinu tikintis rinkėjas, visai kaip 2016 metais liberalų rinkėjai dabar nusivylęs tuo, kad jų labai aukštus standartus žodžiais kėlusi partija pasirodė esanti tokia pati. 

Uspaskicho ar Skvernelio partija, gal net LSDP (pamatysime netrukus) gali sau leisti pakankamai neskausmingai išgyventi tokį skandalą, jų rinkėjams tai ne esmė, pagaliau jie visada galėtų pasakyti, kad tai konservatorių klasta. Tuo tarpu TS-LKD rinkėjai, ypač jaunieji – sekantys Tapiną ir besijaučiantys pirmąja skaidriąja Lietuva – kaip reikiant nusivylė ir privertė TS-LKD ieškoti sprendimo.

Gudrumėlis

Ir TS-LKD sprendimą rado, reikia pasakyti, tikrai išradingą. Suvokdami, kad atsakomybė čia būtina, bet kad sutikti su savo išskirtine kalte neparanku, TS-LKD lyderiai sumąstė išeitį: skelbti, kad tai visos sistemos krizė, kad savivaldos čekiukais suteptas visas Seimas, todėl ir atsistatydinti reikia visam Seimui, o ne Vyriausybės nariams. Žiūrint iš partijos intereso taško, tai gudru ir protinga. TS-LKD žūtbūt reikia savo vaidmenį šiame skandale suvienodinti su kitų partijų, pasirodyti vienais iš daugelio, neišskirtiniais blogąja prasme.

Tam geriausiai tinka viso Seimo paleidimas ir tam tikrai netinka daug paprastesnis, mažiau balsų reikalaujantis Seimo nepasitikėjimas Vyriausybe. Sutikę su balsavimu dėl nepasitikėjimo Vyriausybe (kam užtenka 71 balso) vadinamieji konservatoriai sutiktų su jų išskirtinės kaltės pripažinimu. To jie nenori leisti. Verčiau pasiūlys Seimui pasileisti pačiam (reikalingi 85 balsai) – jeigu nepasileis, galės sakyti, kad mes norėjome, bet nesiryžo kiti. O jeigu pasileis?

Čia visas žavesys. Seimo paleidimas matuojant nauda TS-LKD būtent dabar tikrai apsimokėtų. Žinoma, partija negautų tiek mandatų, kiek turi dabar. Naujausi reitingai rodo, kad gautų tikrai nedaug. Tačiau klysta taip situaciją vertinantis Kęstutis Girnius ir kiti politologai. Reikia lyginti ne su 2020 metų rezultatais, kurie jau nesugrįš, o su tuo, kas laukia TS-LKD po pusantrų metų. O po pusantrų metų laukia labai tikėtinai įsibėgėjusi finansinė krizė, tikėtinai išsisprendęs arba (deja) rutina tapęs ir rinkėjų nebemobilizuojantis konfliktas Ukrainoje.

To paties konflikto klausimu gali galutinai išryškėti, kad dėl valstybės gynybos esminiai žingsniai nedaromi. Taigi po metų galima sulaukti daug blogesnio rezultato nei rinkimams įvykus dabar. Tiesa, tas geresnis nei po metų pasirodymas nereiškia, kad TS-LKD vėl būtų valdžioje. Greičiausiai atsidurtų opozicijoje. Juk žmonės ir skandalo neatleidžia, ir pačius rinkimus laiko esant nelaiku. Tačiau jeigu tikėtume krizės perspektyva, gal būtent opozicijoje geriausia, saugiausia ir norisi būti esamiems valdantiesiems? Trumpai tariant, konservatoriams išankstinių rinkimų idėja puiki ne tik kaip blefas. 

Tik, žinoma, ne visiems. Esantys žemiau sąraše ir rizikuojantys nebepatekti į naują Seimą situaciją vertina visai kitaip nei partijos lyderiai ir tai išlenda į viešumą.

Ne pirmas kartas

Reikia prisiminti, kad tą patį žaidimą, keliant statymus iki maksimumo, „konservatoriai“ šią kadenciją žaidžia ne pirmą kartą. Iš pradžių Šimonytė prisikalbėjo, kad jeigu įtarimų kels kuris vienas ministras, trauksis visa Vyriausybė. Tada šia logika vadovavosi per Baltarusijos trąšų tranzito skandalą. Tada gerokai prisidirbus viešumoje netiesos prišnekėjusiems (arba visiškai padėties ministerijose nevaldžiusiems) Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministrams, premjerė nepriėmė jų atsistatydinimo ir pagrasino, kad atsistatydins pati. Suveikė puikiai – to pasirodė per daug ir nereikėjo atsistatydinti niekam.

Dabar žaidimas kartojamas: vietoje konkrečių skandalo suteptų ministrų atsistatydinimo siūloma paleisti ir Vyriausybę, ir net visą Seimą. Visą Seimą iš dalies ir dėl to, kad arogantiškoji premjerė, matote, į šį Seimą tikrintis pasitikėjimo neis, nors kai reikėjo ją paskirti premjere, tas pats Seimas jai puikiausiai tiko. Konservatoriai žaidžia vadinamąjį viščiuko žaidimą, kai sako „viskas arba nieko“ ir tikisi, kad kiti atsitrauks pirmi. O jeigu ir ne, rinkimai dabar jiems nebus blogiau 2024-ųjų rudenį.

Tačiau žiūrint iš Lietuvos valstybės perspektyvos tai nepaprastai arogantiškas ir neatsakingas žaidimas valstybės stabilumu ir nacionaliniais interesais. Pirma, saugant partijos veidą ir manipuliuojant tuo, kaip čekiukų skandalą priims visuomenė, ryžtamasi savo krizę sutapatinti su valstybės krize, o savo prarastą pasitikėjimą taisyti ypač jautriu metu destabilizuojant politinę situaciją. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ši valdžia gera. Priešingai, esu besąlygiškas jos kritikas. Tačiau – antra, kiekvienas, siekiantis valdžios, turi prisiimti už ją atsakomybę, o ne krizių akivaizdoje permetinėti ją rinkėjams (išankstiniai rinkimai) ar opozicijai (mažumos vyriausybė).

TS-LKD šią kadenciją turi išskirtinai didelę frakciją ir tuo pačiu galimybes įgyvendinti savo politiką. Gera ji ar bloga (manau, labai bloga), tačiau turi realizuoti rinkėjų lūkesčius, o ne trauktis besitvenkiančios krizės akivaizdoje. Pagaliau kiekviena valstybės krizė (tikra ar dirbtinė) yra ir smūgis jos įvaizdžiui pasaulyje. Europos žiniasklaida jau kalba ir tikrai nėra nesvarbu, ką konkrečiai ji kalbės: apie švaistymo skandalą, ar apie pasileidusį Seimą ir nesugebančią dirbti Vyriausybę.

Manipuliacija

Siūlymas pasileisti Seimui ir surengti išankstinius rinkimus yra reto masto manipuliacija. Landsbergis argumentuoja tuo, kad Seime yra 52 buvę tarybų nariai iš visų parlamentinių partijų, suprask, visi prasikaltę. Tačiau ką tuo požiūriu pakeistų rinkimai? Kyla net keli klausimai. Pirma, ar dabar Seime esantys buvę tarybų nariai nebekandidatuos naujuose rinkimuose? Jeigu ne, niekas nepasikeičia. Antra, ar rinkimuose nebedalyvaus esamos partijos, kurių atstovai masiškai piktnaudžiavo kanceliarinėmis ir kurios jų už tai niekaip nesvarstė ir nebaudė vidaus etikos posėdžiuose, kol to už jas viešumoje nepadarė Tapinas? Jeigu ne, niekas nepasikeičia. Trečia, ar iki rinkimų rinkėjams būtų pristatyta, kas konkrečiai piktnaudžiavo kanceliarinėmis, o kas ne? Jeigu ne, rinkėjai balsuotų be pilnos informacijos ir net teoriškai negalėtų „nubausti“ prasikaltusių. Ketvirta, kanceliarinės išlaidos (ir neretai didesnės) egzistuoja ir Seime, o viešumoje jau lenda atvejai, kad ir jomis piktnaudžiaujama netikrais čekiais.

Ar tokio pat masto valymas įvyks ir su Seimo kanceliarinėmis išlaidomis? Jeigu ne, niekas nesikeičia. Uždavus šiuos klausimus nesunku suprasti, kiek dirbtinas ir absurdiškas yra tariamas sistemos „perkrovimas“ ar „apsivalymas“ išankstiniais rinkimais. Jie nieko neperkrautų, tik padėtų TS-LKD iš balos išlipti sąlyginai sausesnei, nei kad gresia dabar.

„Valstybininkai?“

TS-LKD siūlo išankstinius rinkimus ir dar ne pačiu sudėtingiausiu keliu tik tam, kad išskaidytų ir nusimestų politinę atsakomybę, taip dėl partijos intereso aukodama politinės sistemos stabilumą ir stabilios valstybės įvaizdį. Išankstinių rinkimų siūlymas neturi jokios kitos logikos, kaip tik TS-LKD rinkiminę ir viešųjų ryšių krizės valdymo logiką. Tą aptarėme. Šis faktas labai kontrastuoja su TS-LKD nuolatos apie save teigiamu valstybininkų partijos įvaizdžiu.

Akylesni turėjo pastebėti, kad jau gerą dešimtmetį „Sąjūdžio tęsėjos“ mitologiją TS-LKD retorikoje išstūmė „valstybininkų partijos“ mitologija. Nuo kalbėjimo apie tautą pereita prie kalbėjimo apie valstybę atsietai nuo tautos. Kaip esą valstybininkai TS-LKD lyderiai sau priskyrė tokias pagrindines savybes kaip atsakomybės prisiėmimas, profesionalumas, ryžtas priimti sunkius sprendimus, gebėjimas valdyti krizes, tvirtas stuburas. Apie TS-LKD vertybinį stuburą kalbėti nebėra prasmės – konservatoriais save vadinanti partija jau antrą kadenciją masiškai palaiko visas liberaliausias nuostatas šeimos, kalbos, gyvybės, ugdymo ir kitais klausimais.

Tačiau reakcija į čekiukų skandalą kaip niekada aiškiai rodo, kad nieko nevertos ir kalbos apie atsakomybę, ryžtą sunkiems sprendimams ir krizių valdymą. Susidūrusi su krize TS-LKD meta visą atsakomybę rinkėjams arba opozicijai ir grasina trauktis, tiesa, pati blaškydamasi tarp grasinimų: tai kad „Šimonytė trauksis“, tai jau kad „Šimonytė svarstys“.

Ką daryti?

Ką iš tiesų reikia daryti šioje situacijoje? Savivaldybių tarybų narių apmokestinimą sureguliuoti įstatymu, o ne pačių tarybų reglamentais. Geriausia, jeigu apskritai panaikinant kanceliarines išlaidas ir nustatant sveiko proto atlygį už tarybos nario darbą. Štai Vilniaus mieste nuo šios kadencijos pradžios beveik taip ir yra. Nemeluojant sau ir visuomenei, kad įmanoma apsivalyti nuo visų, kurie kada nors gavo ir leido tarybos ar Seimo nario kanceliarines, atsistatydinti tiesiogiai piktnaudžiavimo šešėlio paliestiems ministrams, o pačiai Vyriausybei užbaigti darbą, už kurį prisiėmė atsakomybę.

Tiems politikams visose parlamentinėse partijose, kurie iš tiesų nepagrįstai leido ar net gryninosi asmeninėms reikmėms kanceliarines lėšas, pasisavintas lėšas grąžinti. Konservatorių atveju, tam trukdo ankstesni radikalūs prisikalbėjimai, kad dėl vieno ministro reputacijos trauksimės visi ir kad į Seimą pasitikėjimo tikrintis neisime. Tačiau jei norėtų, premjerė ir G. Landsbergis tuos nusišnekėjimus peržengtų. Nenori. Partijos interesas ar liguisti principai statomi aukščiau visko."

Pasirodo, kad komunistas Nausėda yra ne vienas toks. 

Kodėl įmonių išvykos tokios ekstravagantiškos?

   „LEDO VONIOS, infraraudonųjų spindulių pirtys, plaukiojimas plaustais, žvejyba muselėmis, šaudymo iš lanko dirbtuvės, viskio degustacijos, joga saulėtekio metu, šaudymas į molinius balandžius, kartingų lenktynės, važinėjimasis kalnų dviračiais Norvegijoje, sakalininkystė Airijoje, kopimas į ledyną Albertoje, dainuojantis „Kumbaya“, susibūrimas prie laužo. Šios iš pažiūros skirtingos veiklos turi vieną bendrą bruožą: visos jos yra tikri šiuolaikinės korporacijos išvykų už jos ribų pavyzdžiai.

 

     Jūsų apžvalgininkė, svečias Bartleby, krūpčioja nuo idėjos surengti PowerPoint pristatymus, po kurių seka vaidmenų pratimai ir privalomi žaidimai. Ji mieliau leidžia ryšiams su kolegomis gilėti organiškai. Vis dėlto vadovų išvykos tapo kasmetine verslo tradicija. 

 

Idėja yra ta, kad atjungdamos darbuotojus nuo kasdienės rutinos įmonės gali sukurti draugiškumą ir ugdyti kūrybiškumą. Ir jos svarba išaugo.

 

     Nuostabus, įdomus pabėgimas kartą per metus gali padėti išlaikyti vadovus įtemptoje darbo rinkoje (ir yra pigesnis, nei riebesni mėnesiniai atlyginimo čekiai). Nuotolinio darbo eroje – be tūkstančių biure vykstančių mikro sąveikų – komandos formavimo kelionės taip pat įgavo struktūrinį vaidmenį. Staiga už objekto ribų išvykos įmonėms nebėra pasenusios mintys, o yra atsiranda šalia įmonės personalo strategijos pagrindo. Nedalyvauti nėra išeitis; tai ką daryti, jei bendradarbiai pirmą kartą susitiks asmeniškai, dėvėdami šlepetes?

 

     Anksčiau tai buvo kepsninės ir softbolo žaidimai. Išvykos padidino stilių ir išlaidas. Praėjus vos trims mėnesiams po to, kai Steve'as Jobsas paliko „Apple“ ir 1985 m. įkūrė kitą įmonę, jis iškvietė savo darbuotojus į Pebble Beach pirmą kartą išvykoje. Dešimtajame dešimtmetyje klestėjus įmonių psichologijai, įsitvirtino komandos formavimo išvykos. Pranešama, kad iki 2015 m. „Uber“ siūlė Beyoncé už 6 mln. dolerių koncertuoti savo darbuotojams (ne, o ne vairuotojams) verslo renginyje Las Vegase (popžvaigždė, matyt, buvo apmokėta tuomet karšto startuolio akcijomis, o ne grynaisiais). WeWork, biurų nuomos įmonė, turinti pretenzijų į technologijas, rengdavo audringas vasaros išvykas visame pasaulyje; darbuotojai buvo skatinami visą naktį šokti pagal elektroninę muziką.

 

     Atsižvelgiant į tai, kad nuo pirminio viešo pasiūlymo 2019 m. „Uber“ važinėja blankiai, dabartinė vadovybė išvykoms buvo lengva. „WeWork“ peržiūrėjo savo darbuotojų pramogų politiką po to, kai vakarėlius mėgstantis įkūrėjas ir generalinis direktorius Adam Neumann buvo priverstas pasitraukti dėl nesėkmingo IPO vėliau tais metais. Tačiau verslo pabėgimo tendencija sustiprėjo.

 

     Norėdami išsiskirti, įmonės stengiasi savo išvykas padaryti kuo labiau pagal užsakymą ir egzotiškesnes. Tos firmos, kurios negali sau leisti popžvaigždžių, gali turėti astronautų vadovus, pasakojančius apie gyvenimą kosmose – tiksliai ne Queen Bey, bet potencialiai žavinčius niūresnius darbo jėgos elementus. Daugelis organizatorių renkasi puikią gamtą, galbūt, tikėdami, kad didinga aplinka išlaisvins autentiškumą. Vyno daryklos visame pasaulyje dabar plečiasi, kad tilptų išvykas, kuriose vyksta vyno gamybos pamokos; darbuotojai mindo vynuoges. Montanos ranča verslo klientams siūlo dažasvydžio, vėliavų gaudymo ir manekeno galvijų gaudymo žaidimus. Prekės ženklo strategijos agentūra Butchershop surengė antrąjį viršūnių susitikimą Kosta Rikoje; veikla apėmė nusileidimą viela, jodinėjimą per džiungles ir šokinėjimą nuo uolos į vandenį.

 

     Užtikrintas būdas verslui padaryti savo atsitraukimą įsimintiną yra priversti dalyvius eiti į nelaimę. Kova su elementais turėtų ugdyti komandinę dvasią, tačiau uolūs organizatoriai kartais persistengia. Viena didelė Europos įmonė viduržiemį išsiuntė vadovus į poliarinį ratą. Jie kelias dienas ištvėrė šaltą temperatūrą, nepersirengę. Vaikščiojimas ant karštų anglių – senovinis ritualas, perdarytas kaip komandos formavimo pratimas – sužeidė 25 Šveicarijos reklamos agentūros Ciuriche darbuotojus.

 

     Neaišku, ką pasieks daug dienų, išskyrus išlaidų biudžeto įtempimą ir brangaus laiko sunaudojimą. Mažai tikėtina, kad grįžus prie darbo stalo nušalus ar apdegus kojas, jūsų produktyvumas padidės. Net jei išvengsite traumos, galbūt ,praradote pagarbą bendradarbiui, kuris gėrė per daug ir pasakė maudlino monologą. Vaikščiojimas ant ugnies su kolegomis gali paskatinti dvasinį gijimą ir padėti darbuotojams bei viršininkams lygiai ir taip pat nepatogiai judėti. Tačiau tai yra ėjimas per metaforinę ugnį, kuri iš tikrųjų sukelia komandų ryšį. Tai atsitinka ne įmonės pasitraukimo metu, o po daugelio metų darbo kartu." [1]

 

·  ·  ·1.  "Why are corporate retreats so extravagant?" The Economist, 27 May 2023, p. NA.

Why are corporate retreats so extravagant?

 

"ICE BATHS, infrared saunas, white-water rafting, fly-fishing, archery workshops, whisky tastings, yoga at sunrise, shooting clay pigeons, go-kart races, mountain-biking in Norway, falconry in Ireland, climbing up a glacier in Alberta, singing "Kumbaya" around a campfire. These seemingly disparate activities have one thing in common: all of them are real examples of the contemporary corporate off-site.

Your columnist, a guest Bartleby, cringes at the idea of PowerPoint presentations followed by role-playing exercises and mandatory games. She prefers to let the ties with her colleagues deepen in organic ways. Still, the executive retreat has become an annual business tradition. The idea is that, by disconnecting employees from their day-to-day routine, companies can build camaraderie and foster creativity. And it has grown in importance.

A splashy, exciting getaway once a year may help retain executives in a tight labour market (and is cheaper than fatter monthly pay cheques). In the era of remote work—without the thousands of micro-interactions that happen in the office—team-building trips have also gained a structural role. Suddenly, off-sites are no longer an afterthought but lodged near the heart of corporate HR strategy. Not participating is not an option; so what if co-workers end up meeting in person for the first time wearing flip-flops?

It used to be barbecues and softball games. Retreats moved things a notch higher in style and expense. Just three months after Steve Jobs left Apple and started another company in 1985, he whisked his employees to Pebble Beach for their first off-site. As corporate psychology boomed in the 1990s, team-building retreats became entrenched. By 2015 Uber was reportedly offering Beyoncé $6m to perform for its employees (no, not the drivers) at a corporate event in Las Vegas (the pop star was apparently paid in the then-hot startup's stock rather than cash). WeWork, an office-rental firm with tech pretensions, used to host raucous summer retreats around the world; employees were encouraged to dance the night away to electronic music.

Given Uber's lacklustre ride since its initial public offering in 2019, current management has gone easy on A-listers. WeWork revised its staff-entertainment policies after its party-loving founder and CEO, Adam Neumann, was forced out in the wake of its abortive IPO later that year. But the trend for the corporate getaway has, if anything, intensified.

To stand out, companies try to make their retreats as bespoke and exotic as possible. Those firms that cannot afford pop stars can have an astronaut regale executives with tales of life in space—not Queen Bey, exactly, but potentially enthralling to the nerdier elements of the workforce. Many organisers opt for the great outdoors, perhaps in the belief that the sublime will unleash authenticity. Wineries around the world are now expanding to accommodate retreats featuring winemaking lessons; employees stomp grapes. A Montana ranch offers corporate clients paintball, flag-capturing and dummy-cattle-roping. Butchershop, a brand-strategy agency, held its second summit in Costa Rica; activities included zip-lining, horseback riding through the jungle and jumping off a cliff into the water.

A sure-fire way for a business to make its retreat memorable is to thrust participants into adversity. Battling the elements together is supposed to foster team spirit, but zealous organisers have occasionally been known to overdo it. One large European company sent executives to the Arctic Circle in midwinter. They endured frigid temperatures for days, without a fresh change of clothes. Walking on hot coals—an ancient ritual recast as a team-building exercise—led to the injury of 25 employees of a Swiss ad agency in Zurich.

It is unclear what many days away achieves, except for straining the expense budget and consuming valuable time. Returning to your desk with frostbite or burnt feet is unlikely to boost your productivity. Even if you escape injury you may have lost esteem for the co-worker who drank too much and delivered a maudlin monologue. Walking on fire with colleagues may be meant to encourage spiritual healing and to put employees and bosses on equal—and equally uncomfortable—footing. Yet it is walking through metaphorical fire which actually causes teams to bond. That happens not at a corporate retreat but after years of working together.” [1]

·  ·  ·1.  "Why are corporate retreats so extravagant?" The Economist, 27 May 2023, p. NA.