Taika Lietuvoje remiasi balansu tarp JAV bei Rusijos/Kinijos branduolinių ginklų: didėjančios išlaidos trukdo JAV branduolinių raketų reabilitacijai

  „Prognozuojamos senstančių branduolinių raketų, palaidotų silosuose visose Didžiosiose lygumose, pakeitimo sąnaudos išaugo daugiau nei trečdaliu iki 107 mlrd. JAV dolerių, pranešė Pentagonas, o tai vyksta Kinijai plečiant jos arsenalą.

 

     Problemos vienoje iš prioritetinių programų daro didesnį spaudimą Pentagono finansavimui kitoms programoms, nes jis kovoja su galimybe per ateinančius kelerius metus sumažinti lėšų, nebent Kongresas susitars dėl platesnio biudžeto.

 

     Pentagonas nurodė prastas biudžeto prognozes, tiekimo grandinės iššūkius ir pandemijos sukeltą infliaciją, 37% padidindamas labai įslaptintos oro pajėgų programos, žinomos kaip „Sentinel“, išlaidas.

 

     Dėl šios priežasties Gynybos departamentas ir Kongresas automatiškai peržiūrėjo programą. Bet kuris iš jų gali nutraukti šią programą.

 

     Pasak Kongreso biudžeto biuro, Pentagonas jau planavo išleisti 756 milijardus dolerių per ateinančius 10 metų savo branduolinėms pajėgoms išlaikyti ir atnaujinti.

 

     Rusijai ir Kinijai plečiant jų branduolinį arsenalą, šie ilgai uždelsti patobulinimai tapo skubūs.

 

     Į šias išlaidas įeina Šaltojo karo laikų tarpžemyninių balistinių raketų „Minuteman“ pakeitimas „Sentinel“, naujų raketomis gabenančių „Columbia“ klasės povandeninių laivų parko paleidimas ir branduolinių galvučių bei ryšių sistemų, siejančių jas su prezidentu, kuris turi didžiausią valdžią jas naudoti.

 

     Atskirai, trečiajame vadinamosios branduolinės triados elemente, bombonešiuose, Pentagonas pradėjo statyti B-21 – futuristinį skraidantį lėktuvą-sparną, skirtą nuskristi tūkstančius mylių, kad smogtų taikiniams giliai už priešo linijų.

 

     Ketvirtadienį paskelbta nauja Pentagono analizė atskleidė, kad 450 raketų „Minuteman“ silosų, nuo septintojo dešimtmečio išsibarsčiusių keturiose Didžiųjų lygumų valstijose, atnaujinimas buvo sudėtingesnis, nei tikėtasi, todėl sudėtinga stengtis, kad jie pradėtų veikti iki 2029 m.

 

     Karinių oro pajėgų įsigijimo vadovas Andrew Hunteris sakė, kad pačios naujosios raketos vystosi pagal grafiką, o dauguma problemų iškyla, atstatant silosus ir ryšių sistemas.

 

     Jis sakė, kad oro pajėgos peržiūrės programos valdymo struktūrą ir įneš papildomos patirties.

 

     „Išlaidų apskaičiavimo priemonės nebuvo visiškai tinkamos užduotims“, – sakė jis.

 

     Be kitų problemų, pagrindinis rangovas Northrop Grumman negalės pakartotinai panaudoti tiek esamos siloso ir ryšių infrastruktūros, kiek planuota, sakė oro pajėgos, o programai reikėjo šimtų nekilnojamojo turto sandorių, kad būtų išlaikyta prieiga prie žemės požeminiams silosams ir ryšių sistemoms.

 

     Kongresas buvo informuotas praėjusį mėnesį po to, kai oro pajėgų sekretorius Frankas Kendalas pareiškė, kad „Sentinel“ „sunkiai jaučiasi“, todėl kai kurie nariai nerimavo dėl programos skaidrumo.

 

     „Departamentas turi užtikrinti, kad „Sentinel“ būtų laiku pasirengęs pakeisti dabartines trarkontinentines balistines raketas, kol joms nepasibaigs jų gyvavimo laikas“, – sakė Atstovų rūmų ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas Mike'as Rogersas (R., Ala.).

 

     Naujieji „Columbia“ klasės povandeniniai laivai, gabenantys branduolines raketas, taip pat vėluoja. 

 

Pentagono pareigūnai teigė, kad yra mažai klaidų, jei laiku įgyvendinamos programos, skirtos pakeisti įrangą, kurios galiojimo laikas jau gerokai praėjo, ir atgrasyti nuo sparčiai augančio Kinijos branduolinio arsenalo.

 

     Pentagonas teigia, kad Kinija turi apie 500 branduolinių galvučių, o iki 2030 metų jų padvigubės.

 

     Kritikai jau seniai įrodinėja, kad JAV branduolinį atgrasymą gerai atlieka povandeniniai laivai ir bombonešiai, todėl kelių milijardų dolerių investicijos į požemines branduolines raketas yra nereikalingos." [1]

 

1. U.S. News: Soaring Costs Plague Nuclear-Missile Rehab. Cameron, Doug.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.2.

Peace in Lithuania Is Based on the Balance between US and Russian/Chinese Nuclear Weapons: Soaring Costs Plague US Nuclear-Missile Rehab

 

"The projected cost of replacing the aging nuclear missiles buried in silos across the Great Plains has soared by more than a third to $107 billion, the Pentagon said, a development that comes as China pushes ahead with an expansion of its arsenal.

The problems at one of its priority programs put more pressure on the Pentagon's funding for other programs as it wrestles with the prospect of cuts over the next several years unless Congress can agree on a broader budget deal.

The Pentagon cited poor budget forecasting, supply-chain challenges and pandemic-driven inflation for a 37% increase in costs for the highly classified Air Force program, known as Sentinel.

The surge has triggered an automatic review by the Defense Department and Congress, either of which could terminate the program.

The Pentagon had already planned to spend an estimated $756 billion over the next 10 years to maintain and upgrade its nuclear forces, according to the Congressional Budget Office.

Russia and China's expansions of their own nuclear arsenals have lent urgency to these long-delayed improvements.

That spending includes replacing the Cold War-era Minuteman intercontinental ballistic missiles with Sentinel, launching a fleet of new missile-carrying Columbia-class submarines, and upgrading nuclear warheads and the communications systems tying them to the president, who has ultimate authority on their use.

Separately, in the third element of the so-called nuclear triad, bombers, the Pentagon has begun building the B-21 -- a futuristic flying-wing plane intended to fly thousands of miles to strike targets deep behind enemy lines.

The Pentagon's fresh analysis, announced Thursday, revealed that upgrading the 450-missile Minuteman silos, which have dotted four states across the Great Plains since the 1960s, was more complex than anticipated, challenging efforts to make them operational by 2029.

Air Force acquisition chief Andrew Hunter said that the new missiles themselves were progressing on schedule, with most of the problems emerging in rebuilding the silos and communication systems.

He said the Air Force would look at the program's management structure and bring in additional expertise.

"Cost estimating tools were not fully up to the task," he said.

Among other issues, lead contractor Northrop Grumman won't be able to reuse as much of the existing silo and communications infrastructure as planned, the Air Force said, and the program has required hundreds of real-estate deals to maintain access to the land for the underground silos and the communications systems.

Congress was briefed last month after Air Force Secretary Frank Kendall said Sentinel was "struggling," leading to unease about the transparency of the program among some members.

"The department must ensure that Sentinel is ready in time to replace the current ICBMs before they reach the end of their lives," said Rep. Mike Rogers (R., Ala.), chairman of the House Armed Services Committee.

The new Columbia-class submarines that will carry nuclear missiles also face delays. Pentagon officials have said there is little margin for error in completing the programs on time to replace equipment that is far past its intended lifespan and to deter China's fast-growing nuclear arsenal.

The Pentagon says China possesses about 500 nuclear warheads and is on pace to double that by 2030.

Critics have long argued that U.S. nuclear deterrence is well served by submarines and bombers, rendering a multibillion-dollar investment in underground nuclear missiles unnecessary." [1]

1. U.S. News: Soaring Costs Plague Nuclear-Missile Rehab. Cameron, Doug.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.2.

Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj?

Mūsų šiandieninės Nepriklausomybės laikotarpiu išdraskėme Lietuvos kaimą ir žemės ūkį. Tarpukario Nepriklausomybės laikotarpiu apsišvietusi tuometinė Lietuvos valdžia sukūrė šiuolaikinį žemės ūkį Lietuvoje ir sustiprino Lietuvos kaimą.

"Kuo panašūs Palangos verslininkas ir Lietuvos ūkininkas? Jie nuolat kuo nors nepatenkinti. Per šalta, per karšta, pernelyg lietinga. Skirtumas tas, kad pajūrio verslininkams nuostolių nekompensuojame. Tuo tarpu ūkininkams ne tik daug ką kompensuojame, subsidijuojame, bet ir toleruojame verslo modelį, kuris bet kurioje kitoje rinkoje būtų nepriimtinas. Taip, ne kurorto malonumai, o žemės ūkio sektorius mums kritiškai svarbus, tačiau bėda ta, kad šiandien jis veikia tarsi duobkasys – baigia išrausti tokią gilią duobę, kad iš jos rizikuojame neišlipti ne tik patys, bet ir ateities lietuviai.

Jokiu būdu nenoriu sudaryti įspūdžio, kad negerbiu ūkininkų ir jų atliekamo darbo. Priešingai. Aplinkai draugiška žemės ūkio veikla gali dovanoti sveiką bei prieinamą maistą ir netgi turtingesnę bioįvairovę. Vietinė maisto žaliava reikalinga logistikos grandinėms trumpinti ir saugumui užsitikrinti. Galų gale, tai erdvė technologinių inovacijų vystymuisi ir be galo reikalingos darbo vietos regionuose.

Bėda ta, kad ilgą laiką šioje srityje leidome eiti klaidinga kryptimi. Situacija, kurią atskleidžia mokslu grįsti duomenys, liudija aiškų faktą – turime keisti modus operandi.

Kokio gylio duobę išsikasėme?

1.         Nyksta paukščiai. Dagilis, pievinis kalviukas, kurapka, čiurlys, tilvikas… Šie ir kiti vardai gali belikti tik popieriuje, nes nebebus ko jais šaukti. Anot Lietuvos ornitologų draugijos stebėsenos, dėl besaikio pesticidų naudojimo, šlapžemių melioracijos, didžiulių monokultūrų laukų, daugiamečių pievų suarimo ir kitų gamtai nedraugiškų praktikų per 23 metus Lietuvoje išnyko net 55 proc. kaimo kraštovaizdžio paukščių, o pastaruosius dešimt metų fiksuojamas kone masinis jų mažėjimas. Gali atrodyti, kas čia tokio? Kam tie paukščiai reikalingi? Bet kad ir koks mažas paukštelis bebūtų, jis yra viena iš kompleksinės dėlionės dalių: reguliuoja vabzdžių, graužikų ir kenkėjų skaičių, prisideda prie apdulkinimo, išnešioja augalų sėklas, pats yra kitų gyvūnų mitybos grandinės dalis. Mažiau paukščių – mažiau stabilumo ir sveikatos visai sistemai.

2.         Dirvožemis praranda derlingumą. 0,5 mln. hektarų plotas, arba beveik 20 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra pažeistos erozijos. Tai reiškia, kad penktadalis žemdirbystei tinkamo dirvožemio yra nualintas tiek, kad jame tikėtis derliaus įmanoma tik jei dirbtinai pamaitinsime žemę didžiuliais trąšų kiekiais. Arba jei leisime jai pailsėti (atkurdami pievas, taikydami sėjomainą, imdamiesi bearminių metodų ir kt.). Deja, renkamės pirmąjį variantą. Visgi, ateis laikas, kai dirva, net ir dirbtinai skatinama, auginti maisto nebegalės. Problema, žinoma, neatsirado pernakt: nuo sovietmečio buvo siekiama užauginti kuo daugiau ir kuo greičiau. Tačiau žinodami būklę šiandien, galime ir turime dėti pastangas katastrofos išvengti.

3.         Dumblėja upės, upeliai ir Baltijos jūra. Turite savo mėgstamiausių ežerų ar upelių, kuriuose maudotės vasarą, TOP10? Nenustebkite, kad į šešis iš jų negalėsite arba nebenorėsite įmerkti kojos. Net 64 proc. visų paviršinių vandens telkinių Lietuvoje neatitinka geros ekologinės būklės – juose per daug azoto, fosforo ir kitų medžiagų. Ypač kenčia Baltijos jūra, kurią smardina ir dusina eutrofikacija – dumblių „žydėjimas“, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius. Dėl jo vandenyje mažėja deguonies ir tai sukuria sukuria ištisas negyvas zonas, t. y. plotus, netinkamus vandens gyvūnijai ir augalijai. Eutrofikacija jau paveikusi apie 96 procentus Baltijos jūros, kyla grėsmė žuvininkystės ir rekreacijos sektoriams. Ir visa tai dėl to, kad mūsų mėgiamais upeliais leidžiame tekėti trąšoms. Tekėti, nes neatsakingi ūkininkai į laukus jų supila tiek daug, kad augalai jų nepasisavina ir joms telieka nutekėti vandens srove.

 

Duomenų apie tai, kaip giliai esame įklimpę, galima žerti ir daugiau, tačiau vaidzas ir taip pakankamai akivaizdus. Intensyvi pramoninė augalininkystė daro žalą, kurią atkurti gali užtrukti ypatingai ilgai, jei išvis bus įmanoma. Ar ką nors dėl to mėginama daryti?

Taip. Europos Sąjunga yra užbrėžusi kriterijus, kiek ir kur turime pasitempti. Viena iš iliustratyvių sričių – pievos.

Pievos – ne tik akims ganyti

 

Daugiametės pievos veikia panašiai kaip saugyklos. Jos kaupia anglį. Tą pačią, kuri patekusi į atmosferą tampa CO2, ir sąveikoje su kitomis dujomis skatina šiltnamio efektą, galiausiai sukelianti tai, ką vadiname klimato krize. Pievos gerina dirvožemio struktūrą, jose auga augalai savo šaknimis stabdantys dirvožemio eroziją, gerinantys jo struktūrą, valantys vandenį. Augalai, kurie yra labai svarbūs vabzdžiams apdulkintojams, paukščiams ir kitai gyvybei, nuo kurios kritiškai priklausomi yra patys ūkininkai.

Kai pievos suariamos, jose saugota anglis „išlaisvinama“. Papildomos emisijos išskiriamos ir nusausinant durpinius dirvožemius. Kaip skelbia Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, toks ūkininkavimas išsiskiria net 5 proc. visų ŠESD emisijų, nepaisant to, kad durpynai tesudaro vos 6 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.

Europos Sąjunga yra nustačiusi, koks pievų plotas turi būti palaikomas. Taip pat remia pelkių ir šlapynių atkūrimą. Tokiu būdu siekiama palaikyti biologinę įvairovę ir mažinti ŠESD išmetimus. Lietuvoje tai ypač aktualu, nes sektorius yra trečias pagal emisijų kiekį, atsakingas už apytiksliai 22 proc. išmetimų (transporto ir energetikos sektoriai išmeta atitinkamai 30,45 ir 28,1 proc. ŠESD).

Nepaisant to, kad šis principas buvo žinomas seniai, Lietuvoje buvo propaguojamas atvirkščias procesas – pievų suarimas ir užsėjimas grūdais, rapsais ar kitomis kultūromis. Per 20 metų ariamos žemės plotas išaugo 50 procentų, o pievų – sparčiai nyko. Anot Baltijos aplinkos forumo skaičiavimų, kasmet daugiamečių pievų nykimo mastas prilygsta tokiam plotui, kaip Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestai kartu sudėjus. Ir net žinant, kad amžinai tai tęstis negalės, pievų atkūrimo reikalavimas tarp ūkininkų šiandien sutinkamas kaip nepageidaujama staigmena.

Pageidavimų koncerto programa

 

Ar tik dėl pievų traktoriai bus varomi į Vilnių? Ne visai. Reikalavimų ir pasipiktinimo spektras gana įvairus.

Jame ir noras ilginti periodą, kada galima sukauptą mėšlą ir srutas paskleisti laukuose. Miesto žmogui suprantama kalba tariant – atsikratyti gyvulių paliekama natūralia trąša išpilant ją dirbamuose laukuose. Problema tame, kad kai žemė įšalusi, sugerti mėšlo ji negali ir visas š… nuteka į tuos pačius mūsų TOP10-tuko upeliukus, o vėliau ir Baltijos jūrą. Kodėl mėšlo negalima pakaupti ir pilti tik tada, kai jis nekels grėsmės vandens telkiniams? Todėl, kad ūkininkai nenori leisti pinigų didesnėms srutų kaupykloms.

Nepatenkinti protestuojantys ūkininkai ir kailinių žvėrelių verslo draudimu, kurį kaip barbarišką ir etikos, naudos bei kaštų santykio logikos neatlaikantį Lietuva išgyvendino gyvūnų teises ginančių aktyvistų spaudimo dėka ir taip papildė pažangių Europos valstybių gretas.

Tarp pageidavimų – ir raginimas atsisakyti naujų žymėto lengvatinio ūkininkams skirto dyzelino naudojimo taisyklių. Nuo šių metų pradžios šį kurą leidžiama naudoti tik žemės ūkio produktų gamybai naudojamoje žemės ūkio technikoje. Kitaip tariant, užkardoma vieša paslaptimi buvusi piktnaudžiavimo landa – draudžiama pigų kurą naudoti lengvuosiuose ar krovininiuose automobiliuose asmeninėms reikmėms ar net perpardavinėjimui.

Visgi pagrindinis leitmotyvas – „dėl apribojimų, žemių ir miškų savininkai neišvengiamai patiria nuostolių“. Skamba išties neteisingai. Tačiau akimirkai sustokime paskaičiuoti, kiek toks „neteisingumas“ kainuoja.

Verslo plano matematika

Aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė yra paskaičiavęs, kad per metus Lietuvą pasiekia maždaug vienas milijardas europinių lėšų žemės ūkiui. Tai daugiau nei trečdalis apskritai Lietuvos gaunamos ES paramos. Lengvata ūkininkams skirtam dyzelinui valstybei kainuoja dar papildomai 92 mln. eurų per metus. Kiekvienais metais apie 900 mln. eurų pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą numatoma įvairioms žemės ūkių išmokoms. Summa summarum, tai dar kone milijardas paramos. Ir tai dar toli gražu ne viskas – gausu įvairių kitokių mokestinių lengvatų, kurias susumuoti sudėtinga, nes duomenų draugiškumas vartotojui Lietuvoje vis dar misija neįmanoma.

Ką gauname atgal? Žemės ūkio sektoriaus sukuriamas BVP – apie 3 proc. Jame įdarbinta apie 2 procentai darbo jėgos, didžiąja dalimi gaunančios žemesnius nei vidutinis atlyginimus.

Dar daugiau. Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų duomenimis, Lietuvoje prikuliama kasmet apie 7 mln. tonų grūdų. Kone visas šis kiekis – 5 mln. tonų – eksportuojamas. Dažniausiai į Azijos ar kitas ne ES šalis.

Taigi, mes ne tik kad nekuriame aukštos pridėtinės vertės. Mes leidžiame nualinti savo dirvožemį, užteršti vandens telkinius ir naikinti gyvybę vardan to, kad parduotume pigią prekę kitų valstybių suvartojimui. Ar toks valstybinis užsakymas sąžiningas Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu? Ar tokia verslo modelio logika būtų pateisinama bet kurioje kitoje srityje?

Į priekį vedančių pokyčių poreikis

 

Akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkis turi keisti kryptį. Gaila, kad į Vilnių su traktoriais važiuosiantys ūkininkai nori jį keisti atbuline pavara. Reikalaudami palikti viską „taip, kaip buvo“, net jeigu „taip, kaip buvo“ reiškia tik dar didesnę žalą aplinkai, ūkininkai kasa duobę tiek sau patiems, tiek visiems kitiems.

Požiūris, kad žemės savininko interesas yra aukščiau už viešąjį, yra trumparegiškas. Mes visi esame Žemės planetos nuomininkai. Skolinamės ją ir jos resursus laikinam naudojimui iš ateities kartų.

Privalu nustoti kasti sau duobes ir judėti į priekį. Kaip? Tai turi būti ir ūkininkų sąmoningumo, ir efektyvaus valstybės reguliavimo klausimas. Akivaizdu, kad iki šiol žemės ūkio paramos mechanizmai veikė stambių ūkininkų naudai ir gamtos nenaudai.

Judėti į priekį turime skatindami ekologinį ūkininkavimą. Deja, iki šiol tai daryta taip pat neefektyviai ir kol kas ekologiniai ūkiai Lietuvoje kabinasi sunkiai – ekologiškai dirbančių ūkininkų bendras deklaruotas plotas praėjusiais metais, palyginti su 2022 m., sumažėjo 14 proc.

Tad jeigu norime, kad žemės ūkis tiek gamtosaugine, tiek ekonomine prasme judėtų į priekį, reikia pokyčių, o ne sugrįžimo į taršų ir gamtai nedraugišką status quo. Juk negalime ir toliau daryti tą patį, bet tikėtis kitokių rezultatų.

Linkiu Vyriausybei išlaikyti žalią stuburą ir nedaryti kompromisų gamtos sąskaita.”

Aiškiai, kad mūsų dienų valdžia stiprina ne žalią jos stuburą, o rudą kūno dalį, kuri yra po stuburu, ir rodo ją mums. Laikas mums padirbėti per rinkimus.