Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Žiniasklaida: A. Anušausko perspėjimai apie galimą korupciją krašto apsaugos sistemoje buvo susiję su Izraelio bendrove

"Apie galimas korupcijos apraiškas krašto apsaugos sistemoje užsiminęs buvęs ministras Arvydas Anušauskas kalbėjo apie Izraelio gynybos pramonės įmonę „Elbit Systems“. Tai pirmadienį paskelbė portalas 15min.lt.

 

Pasak A. Anušausko, informaciją apie įmonę Vyriausybės kanclerei Giedrei Balčytytei žodžiu perdavė ir karinės žvalgybos vadovas, praneša portalas. Dėl A. Anušausko pareiškimų apie galimą korupciją krašto apsaugos sistemoje, politiką ir dabartinį ministrą Lauryną Kasčiūną, buvusį viceministrą Vilių Semešką, Seimo narį Raimundą Lopatą, ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę apklausė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

 

Be to, portalo „Delfi“ duomenimis, apklausose dalyvavo ir Vyriausybės kanclerė G. Balčytytė bei buvęs viceministras Margiris Abukevičius.

 

ELTA primena, kad kovo pabaigoje STT atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimos korupcijos krašto apsaugos sistemoje. Savo ruožtu trečiadienį Generalinė prokuratūra patvirtino šį STT sprendimą. Klausimai dėl neskaidrių procesų kilo po to, kai pareigas paliekantis buvęs krašto apsaugos ministras A. Anušauskas pareiškė darbo ministerijoje metu susidūręs su „grubaus kišimosi į viešuosius pirkimus atvejais“. Tokias ministro užuominas prezidentas Gitanas Nausėda įvertino kaip labai rimtas ir netrukus susitiko su STT bei Generalinės prokuratūros vadovybe. Savo ruožtu STT pranešė iki šiol nepradėjusi ikiteisminių tyrimų, susijusių su KAM. Visgi, tarnyba nurodė iš KAM gavusi informacijos apie parlamentarą, liberalų atstovą Raimundą Lopatą."

 

Du faktai kalba apie galimą šio kyšininkavimo ryšį su Landsbergiais. Tai, kad tarnybos nesiruošia šį kyšininkavimą tirti, primena Stepukonio atvejį, kurį tarnybos taip pat netyrė, kol Stepukonis neišvogė 40 mln. eurų mūsų pensijų pinigų. Landsbergiai juk dėkingi Stepukoniui, nes jis finansavo Landsbergių biznio pradžią. Antras faktas – seniai kalbama apie Landsbergių šeimos ryšius su žydais.


Keturi procentai gynybai reikštų badmetį socialinėms paslaugoms

"Verslo atstovų pastangos įtikinti valdžią ir Lietuvos žmones skirti 4 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuvos gynybai, pasirašant politinių partijų susitarimą ir numatant konkrečius tikslą užtikrinančius žingsnius, įgyja pagreitį. Iki balandžio 4 d. savo e. parašus portale 4procentai.lt jau buvo padėję per 40 tūkst. šalies piliečių. LRT dažnai transliuoja reklamas, raginančias pasirašyti peticiją. Dar vasarį iniciatyvos „4 procentai“ vadovų užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 57 proc. Lietuvos gyventojų sutinka, jog šalies gynybai būtų skirta 4 proc. BVP, pritaria investavimui į šalies gynybą ir savo šalyje nori jaustis saugūs. Sugalvoti dėmesį pritraukiantys ir įsimintini memai, antai „gynyba kaip deguonis: nediskutuojame, ar reikia deguonies, susitarkime ir dėl 4 proc. BVP gynybai.“ Esą reikia galvoti, ne kaip diversifikuoti savo rizikas, o kaip jas maksimaliai sumažinti ruošiantis priešo atgrasymui.

Kol kas valdžia laikosi santūriau. Kovo pabaigoje premjerė Ingrida Šimonytė pasakė, kad šioje iniciatyvoje pasigendanti įvardytų lėšų šaltinių tokiam finansavimui. Ji pirmiausia norėtų susitarti bent jau dėl 3 proc. BVP negu „konkuruoti tarpusavyje, kas pasiūlys įspūdingiau atrodantį skaičių. Manau, kad atsirastų, kas ir 5 proc. pasiūlytų.“ Tai malonus ir šiek tiek nelauktas sveiko proto gūsis.

Norint skirti 4 proc. BVP gynybai artimiausiais metais, gynybos finansavimas kasmet turėtų išaugti daugiau nei 1 mlrd. eurų. Ar šios išlaidos reikalingos? Ar Lietuvos žmonės tikrai joms pritaria? Ko reikės atsisakyti, įgyvendinant šį tikslą? Iš kur atsiras šios lėšos ir kam jos bus naudojamos?

Ar reikia 4 proc. BVP gynybai, priklauso nuo tikimybės, kad Rusija ilgainiui puls. Pastaruoju metu įtakingi Vakarų politikai ir analitikai beveik vienbalsiai tvirtina, kad, jei Rusija įveiktų Ukrainą, po kelerių metų ji tęstų savo agresiją. Taikinys veikiausiai būtų NATO šalis, ko gero, viena iš Baltijos trijulės.

Nėra jokių abejonių, kad be deguonies mes mirtume. Ar reikia 4 proc. BVP gynybai, priklauso nuo tikimybės, kad Rusija ilgainiui puls. Pastaruoju metu įtakingi Vakarų politikai ir analitikai beveik vienbalsiai tvirtina, kad, jei Rusija įveiktų Ukrainą, po kelerių metų ji tęstų savo agresiją. Taikinys veikiausiai būtų NATO šalis, ko gero, viena iš Baltijos trijulės.

Harvardo universiteto profesorius Stephenas Waltas neseniai rašė, kad pagrindiniai Vakarų užsienio politikos elito nariai elgiasi, lyg gebėtų skaityti mintis, tvirtindami tiksliai žinantys Rusijos prezidento Vladimiro Putino ketinimus. Jis cituoja seniai mirusio žinomo amerikiečio apžvalgininko Walterio Lippmanno įspėjimą, kad, „kai visi mąsto vienodai, niekas daug negalvoja“. Nė vienas iš šių savimi pasitikinčių vakariečių nežino, ką V. Putinas ar Rusija darys. „Nežinau ir aš, nežino ir niekas kitas, išskyrus galbūt patį Putiną (ir jis gali nežinoti tiksliai).“ S. Waltas trumpai apibūdina penkis faktorius, kurie leidžia manyti, jog Rusija nepradės naujų karų. Vis dėlto jis ragina Vakarus stiprinti savo gynybinius pajėgumus ir nepasiduoti tiems įtakingiems balsams, kurie teigia tiksliai žinantys, ką V. Putinas darys, ir kurie tolesnį nerealių tikslų siekimą grindžia tik spėjimais. S. Waltas apgailestauja dėl polinkio traktuoti šias niūrias prognozes taip, tarsi jos būtų patvirtinta tiesa, o visus, kurie jomis abejoja, vaizduoti naiviais, prorusiškais šalininkais arba ir vienu, ir kitu.

Kiek žinau, kol kas atlikta tik ta viena apklausa, kuri rodo, jog daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų pritaria 4 proc. [BVP siekiančiam gynybos finansavimui – red.]. Vienos apklausos negana, juolab, kad atrodo, jog klausimai suformuluoti taip, kad sukeltų teigiamą atsakymą. Kas savo šalyje nenori jaustis saugus? Pravartu prisiminti, kad kita vasarį atlikta apklausa rodė, jog 36 proc. apklaustųjų nepritaria lėšų gynybai didinimui, 31,5 proc. – nesutiktų mokėti didesnių mokesčių, bet tai galėtų daryti verslas, 18,6 proc. pasiryžę mokėti didesnius mokesčius gynybai, o 13,9 proc. apklaustųjų nuomonės neturi.

Kalbama apie tikrai milžiniškas pinigų sumas. Šiemet šalies biudžete gynybai numatyta daugiau nei 2 milijardai eurų (2,7 proc. Lietuvos BVP). Jei būtų pritarta kitais metais skirti 3 proc. BVP, ši suma viršytų 2,5 milijardo eurų. Norint pasiekti 4 proc. BVP, reiktų pridėti dar milijardą. Kitaip tariant, gynybos biudžetas padidėtų 1,5 milijardo eurų, taigi daugiau negu puse dabartinio biudžeto. Tai stulbinama suma.

Nepaisant visokiausių aiškinimų ir teisinimų, pinigai gynybai neiškrinta kaip mana iš dangaus. Kuo daugiau skiriama krašto apsaugai, tuo mažiau lieka kitiems poreikiams. Nors Lietuva daug, net stebinamai daug pasiekė nepriklausomybės metais, lieka daug neišspręstų uždavinių, tad ir realių poreikių, antai socialinės atskirties mažinimas, pensijų didinimas, sveikatos ir švietimo sistemų pertvarkos ir t. t.

Esama milžiniškų spragų sveikatos ir socialinės apsaugos srityse. Daugelyje ligoninių vienoje palatoje paguldyti keturi žmones, nėra jokių užuolaidų ar uždangų, kurios suteiktų privatumo. Valstybinėse senelių prieglaudose padėtis dar blogesnė. Vėžiu sergantys senjorai turi laukti keturias ar daugiau valandų kraujo ar trombocitų perpylimo ir penkių minučių pokalbio su gydytoja. Tai ne blogos valios ar nekompetencijos (nors jos yra) vaisius, bet neadekvataus finansavimo pasekmė.

2024 m. biudžete senatvės pensijų didinimui kiek daugiau nei 12 proc. numatoma 519 mln. eurų, kurie vidutiniškai reikš padidėjimą 70 eurų. Šis sprendimas paveiks per 623 tūkst. žmonių. Taigi, gyvenimas pagerės daugiau negu pusei milijono žmonių už trečdalį sumos, kurią skatinama skirti gynybai.

Nežinome, ar bus karas, bet tikrai žinome, kad daug sąžiningų piliečių vargingai gyvens iki savo mirties. Paskyrus 4 proc. BVP krašto gynybai, oras būtų išsiurbtas iš visų programų ir projektų, kurie galėtų sukurti šiek tiek geresnį gyvenimą vargingesniems ir vyresniems Lietuvos žmonėms. Ir šioms programoms reikalingų lėšų nebus, kol absoliuti pirmenybė bus skiriama ginklų įsigijimui.

Privačios aukos nėra tokios veiksmingos kaip mokesčiai. Bet tie, kurie labiausiai susirūpinę dėl šalies saugumo, galėtų net tik pasirašyti peticiją 4procentai.lt, bet ir savanoriškai pervesti pinigų Krašto apsaugos ministerijai – ne viduramžių dešimtinę, bet gal keturis procentus savo atlyginimo. Multimilijonieriai galėtų duoti pavyzdį ir paaukoti po du tris milijonus, nes tokia auka nė kiek nepaveiktų jų kasdienio gyvenimo, o tik sulėtintų kapitalo kaupimą.

Pinigų kiekis visada yra ribotas, jų negana visiems projektams finansuoti. Reikia rinktis. 4 proc. BVP krašto gynybai būtų klaida."

Pasimokykite iš Smetonos laikų istorijos. Jei žmonės skurs, jokie procentai gynybai jums nepadės. Net 100 procentų. Pasikeitus politinei situacijai, žmonės su neapykanta žiūrės, kaip jūs nelegaliai brendate per upelį, bandydami pabėgti. Gal šį kartą ir nepavyktų kirsti tą upelį. Nerizikuokite.


2024 m. balandžio 7 d., sekmadienis

Geras Vilniaus reklaminis klipas

 Jis parodo, kad Vilnius pilnas skurdo, smirdančių lauko tualetų vidury miesto, šiferinių stogų su asbestu virš  gyvenamųjų namų, todėl prostitutės, alus ir kiti primityvūs linksminimosi būdai yra vieni pigiausių Rytų Europoje, bet yra ir švarių vietų, kur po linksminimosi galima ramiai atsipūsti. Britų ir vokiečių viengungiai plūs į Vilnių. Valdžia surinks daug mokesčių iš jų. Išsidalins auksinių šaukštų ir otkatų iš karinių pirkimų pavidalu. Visi bus patenkinti, įskaitant prostitutes. Neveltui jaunos prostitutės Vilniuje yra laimingiausios pasaulyje.

Lietuvoje demokratija neįmanoma. Pirmos Nepriklausomybės metais ji virto Smetonos fašizmu. Antros Nepriklausomybės metais ji virto turtingųjų valdžia, plutokratija

"Laukia svarbus Seimo balsavimas dėl VSD pranešėjo istoriją tyrusios Seimo komisijos išvadų. Seimo nariai spręs būti ar nebūti teisinei valstybei. Balsavimas „prieš“, kaip ir susilaikymas, reikš balsavimą prieš Lietuvą kaip teisinę demokratinę valstybę. Leidimas prezidentui, spec. tarnyboms ir prokuratūrai mindyti pamatinį Konstitucijos 1 straipsnį.

Kaip ir pažeidinėti 3 str. 1 dalies („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suverenumo, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“) bei 5 str. 3 dalį („Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“).

Todėl kad ir kaip melodramatiškai tai skamba, o skamba melodramatiškai dėl to, kad daugumai žmonių tai nėra svarbu, balsavimas prieš tyrimo komisijos išvadas iš dalies prilygtų 1940 m. „liaudies seimo“ balsavimams. Respublikos išdavystė.

Niekas tokio balsavimo pasekmių instituciškai nebegalės užkardyti. Metas, kai neteisė, atskiro žmogaus valdžia, gali paimti viršų prieš įstatymą dėl pamatinių valstybės valdymo reikalų. Po to perkelti savivalę (neteisę) į kitas sritis tebus laiko ir norų klausimas.

Taigi netoliaregiška teigti, kad šiandien Lietuva turi identišką paksogeitui situaciją. Nors Seimo tyrimo komisija konstatavo, kad prezidentas Nausėda, kuris atsisakė atsakyti į Seimo tyrimo komisijos klausimus, pažeidė priesaikos nuostatas gerbti ir vykdyti įstatymus ir Konstitucijos 77 str. 2 dalies nuostatą, tuo panašumai baigiasi.

Todėl kad ir kaip melodramatiškai tai skamba, o skamba melodramatiškai dėl to, kad daugumai žmonių tai nėra svarbu, balsavimas prieš tyrimo komisijos išvadas iš dalies prilygtų 1940 m. „liaudies seimo“ balsavimams. Respublikos išdavystė.

2003 m. VSD vado pateikti įrašai privertė Seimą sukurti tyrimo komisiją, o po to ir apkaltos komisiją. Įrašus netrukus skelbė visa žiniasklaida. Dabar yra priešingai.

STT vadas atsisakė net Seimo nariams pateikti įrašus, gal net sunaikino svarbius nusikaltimo įrodymus. Įstatymus pažeidęs VSD vadas dvi savaites verčia visą žvalgybos tanybą menkinti Seimo tyrimo komisiją. VSD skleidžia melą skelbdamas, kad „teiginiai apie grėsmę keliančius asmenis Nausėdos aplinkoje neatitinka tikrovės“, nors Seimo komisios tyrimas įrodė priešingai. Spec. tarnybų vadus palaiko gen. prokurorė.

Konstitucijos 5 str. 3 dalis su 4 str. („Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“) rauda ant partizanų kapų.

VSD vadas Jauniškis nusipaistė iki sapnininko lygio aiškindamas, kad diktatorius Lukašenka 2019 m. buvo geras diktatorius, o blogu diktatoriumi tapo tik po 2020 m.

Spec. tarnybos antikonstituciškai veikia grupėje ir iš anksto susimokiusios, o Seimas tyli. O prieš 20 m. už apkaltą galvas vienodai guldė dvi valdžios ir dvi opozicijos partijos. Svarbiausias vaidmuo šiame procese priklausė valdžioje buvusiems socialdemokratams ir socialliberalams.


Pakso apkaltos procese drauge su Seimo pirmininku, socialliberalų lyderiu Paulausku žvaigždėmis tapo socialdemokratai – dviejų Seimo komisijų sielos Sakalas ir Sabatauskas, atlikę milžinišką darbą ir atlaikę dar didesnį Pakso ir jo šalininkų spaudimą.

Šiandien aukščiausią reitingą turinti opozicinė Socialdemokratų partija prezidento rinkimuose oficialiai remia galimai priesaiką sulaužiusį prezidentą Nausėdą. Apkaltos didvyris Sabatauskas suka akis ne tik nuo Seimo tyrimo komisijos išvadų. Atsiribojo ir nuo darbo komisijoje, nes tokia partijos pozicija.

Kodėl Seimas, sugebėjęs įveikti sudėtingiausią politinį-teisinį procesą, per 20 metų nusirito ne šiaip atgal? Politikai laisva valia eina murlintis paksinėje kūdroje. Kodėl po Prezidentūrą vaikštinėja naujieji borisovai, o VSD, užuot užsiėmusi žvalgyba, trūks plyš bando įrodyti, kad taip ir turi būti?

Vaizdžiai kalbant, po Pakso pašalinimo apkaltos baubas kybo virš prezidentų, Tik toks demokratiškas žmogus, kaip Adamkus, galėjo jo nepaisyti. Bet gal ne taip tiesiogiai, dar smarkiau apkaltos baubas paveikė kairiąsias partijas.

Apkalta joms barngiai kainavo. Socialdemokratai dėl to rudenį vykusiuose rinkimuose prarado daug balsų, o socialliberali išvis išnyko.

Kairieji pamatė, kad didelei daliai jų rinkėjų, perbėgusių pas Uspaskichą, vėliau valstiečius, dzin ta teisinė valstybė ir įstatymo viršenybė.

Kairieji be širdgėlos pamatinę demokratijos vertybę paliko liberalams ir konservatoriams, kurie irgi ne be nuodėmės. Vien „tulpių“ paštas tarp liberalo Masiulio ir prezidentės Grybauskaitės ko vertas.

Daugybei žmonių imponuoja šmikiai, kuriems negalioja įstatymai, kai kalbama apie jų kubus draustiniuose (G. Nausėda). Dirbdami bankuose, jie gali 20 metų aistringai aiškinti, koks blogis progresiniai mokesčiai, o panorę valdžios dar garsiau rėkti, kad tik progresiniai mokesčiai išgelbės šalį.

Rezultatas – silpnas Seimas, silpnos partijos. Partijos beturi vieną tikslą – kaip nors patekti. Peržengti 5 proc. barjerą. Varomoji jėga – žmogaus futliare blokas. Kad tik ko neatsitiktų. Maža ką apie mane VSD ar STT turi, geriau nesišakoti.

Sąmoningas partijų griovimas, kurį pradėjo ir beveik dvi kadencijas vykdė Grybauskaitė, pasiekė finišą. Valdžioje tuštumos nebūna. Praktiškai už nieką neatsakingas prezidentas, kuris kartą laimėjęs praktiškai užsitikrina abi kadencijas, turi per daug galių reguliuoti spec. tarnybų pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir diplomatų karjerą.

Kaip sakė Grybauskaitė, šitame prieškambaryje jiems dreba kinkos. Krūpčioja. Ne dėl to, ką padarė ar nepadarė. Paskirs ar išmes iš visur? Jei netikite, galite paklausti buvusio vidaus reikalų ministro Misiūno, buvusio VSD vado Grinos, dešimčių diplomatų etc.

Tingus ir neįgalus politiškai mąstyti Nausėda pats nebūtų to sugalvojęs. Bet ko nepasinaudoti Grybauskaitės įdirbiu?

Spec. tarnybos ir prokuratūra, o iš dalies ir diplomatinė tarnyba, administraciškai tiksliai buvo pajungtos Grybauskaitės per pasaulinę krizę, kai konservatoriai turėjo tiek problemų, jog neturėjo net noro galvoti apie tai, kuo tai baigsis, kai jos nebebus.

Pareigūnų karjeros pernelyg smarkiai priklauso nuo prezidento. Kuo prezidentas silpnesnis politikas, tuo daugiau karjeros grimasų. Spec. tarnybų vadai greit pagavo, kad jiems naudingiau laikytis prezidento. Paklūstant jam, galima eliminuoti nepatogią teisės viršenybę ginančius Seimo narius, iš kurių, nors jų ir mažuma, gali sulaukti visko.

Sulindusios į čekiukus ir ne mažiau smulkų norą kaip nors darsyk patekti, partijos praleido svarbų savisaugos momentą, kuris gresia pribaigti tiek jas, tiek Seimą kaip tautos atstovybę, nepriklausomai nuo to, ar tu valstietis, Skvernelis ar agroliberalas. Bet taurė dar neišgerta iki dugno. Liko dar dalykų.

Kaip dabar, po įvarčiu į VSD vartų devyniukę pasibaigusio tyrimo, kurį 2020 m. buvo pavykę lengvai numuilinti. Neteisė tiek sustiprėjo, kad Seimo nekontroliuojamos spec. tarnybos jau atvirai meta pirštinę teisinei valstybei.

Rudenį Lietuvai gresia itin plati – tokios dar nebuvo – Trąšų koalicija.

Prezidentas Nausėda, kurį Seimo komisija nustatė esant pažeidžiamą dėl ryšių su Lukašenkos trąšų stumdytojais, socialdemokratai, kurių kandidatas į prezidentus yra Nausėda (o VSD vadas Jauniškis gal dar ras 2017 m. raštą Seimui apie tai, kad „Gazprom“ dujų prekybos tarpininkė „Dujotekana“ bei kita Stonio įmonė dosniau už kitus (100 000 Lt) parėmė Blinkevičiūtę 2004 m. prezidento rinkimuose, „Agrokoncerno“, kuris be muitų ilgai darė gešeftą su rusiška salietra, savininko Karbauskio partija, nuo jos atskilusi Skvernelio atšaka, visko, kas vakarietiška, priešas Žemaitaitis ir spec. tarnybos, ginansios trąšų stumdytojų žmones.

Seimas gali virsti priedėliu prie prezidento ir spec. tarnybų bei prokuratūros koalicijos."


Dėl dirbtinio intelekto kompanijos planuoja mažesnę samdą

"Dėl dirbtinio intelekto (AI) technologijos plėtros daugybė kompanijų per artimiausius penketą metų samdys mažiau žmonių. Tuo pat metu dauguma šią savaitę paskelbtame tyrime dalyvavusių įmonių vadovų teigia iki šiol nepadarę pakankamo progreso, šią technologiją adaptuojant savo veikloje.

 

Tai rodo šią savaitę paskelbta vadovų apklausa, kurią atliko viena didžiausių įdarbinimo įmonių pasaulyje „Adecco Group“. 41% joje dalyvavusių aukšto rango vadovų iš daugiau, nei 2.000, įmonių teigė, kad samdomų darbuotojų skaičius dėl AI įtakos mažės.

 

Kaip rašo „Reuters“, „Adecco“ atlikta apklausa yra vienas didžiausių iki šiol atliktų tyrimų dėl AI įtakos darbo rinkai ateityje.

 

Panašų tyrimą buvo atlikęs Pasaulio ekonomikos forumas (PEF), kuris nustatė, jog 25% kompanijų dėl AI įtakos prognozuoja darbo vietų praradimus, bet kartu 50% apklaustųjų teigė manantys, jog ši technologija paraleliai kurs naujas darbo vietas.

 

„AI vienaip ar kitaip paveiks beveik visas darbo vietas, – „Reuters“ sako Denisas Machuelis, „Adecco“ vadovas. – AI gali būti ir darbo vietų žudikas, ir kartu kūrėjas.“

 

Anot jo, įmonėms reikėtų ruoštis, apmokant savo personalą dirbti su AI, užuot šiam tikslui samdžius specialistus iš išorės. Kartu apklausa parodė, kad dauguma apklaustų aukšto rango vadovų savo įmonių progresą taikant AI technologijas vertina kaip nepakankamą.

 

„Adecco“ apklausė JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Australijoje ir Singapūre įsikūrusias bendrovės, kurios dirba gynybos, farmacijos, sveikatos priežiūros, pramonės ir logistikos sektoriuose.”


Is Corporate America in Denial About Trump?

"There was anxiety in the thin mountain air when the planet’s economic leaders gathered in January at Davos for the 54th meeting of the World Economic Forum. Donald Trump had just trounced Nikki Haley in the Iowa caucuses, all but securing the Republican nomination for president. Haley was reliable, a known quantity. A resurgent Trump, on the other hand, was more worrying.

The Davos attendees needed reassurance, and Jamie Dimon, the chairman and chief executive of JPMorgan Chase, had some to offer. In an interview with CNBC that made headlines around the world, Dimon praised Trump’s economic policies as president. “Be honest,” Dimon said, sitting against a backdrop of snow-dusted evergreens, dressed casually in a dark blazer and polo shirt. “He was kind of right about NATO, kind of right on immigration. He grew the economy quite well. Trade. Tax reform worked. He was right about some of China.” Asked which of the likely presidential candidates would be better for business, he opted not to pick a side.

“I will be prepared for both,” he said. “We will deal with both.”

Dimon presides over the largest and most profitable bank in the United States and has done so for nearly 20 years. Maybe more than any single individual, he stands in for the Wall Street establishment and, by extension, corporate America. With his comments at Davos, he seemed to be sending a message of good will to Trump on their behalf. But he also appeared to be trying to put his fellow globalists at ease, reassuring them that America, long a haven for investors fleeing risk in less-stable democracies, would remain a safe destination for their money in a second Trump administration.

But would it? As Dimon noted, for all Trump’s extreme rhetoric in the 2016 campaign — his threats to rip up America’s international trade agreements and his attacks on “globalization” and the “financial elite” — his presidency, like most presidencies, proved to be business-friendly. Corporate America wound up with plenty of allies in the administration, from Secretary of the Treasury Steven Mnuchin, a former Goldman Sachs executive; to Secretary of Commerce Wilbur Ross, a Harvard Business School-educated bankruptcy guru; to Trump’s son-in-law Jared Kushner, an aspiring Wall Street player. And the Trump administration’s economic agenda of reduced taxes and deregulation largely suited corporate America’s interests; JPMorgan saved billions of dollars a year thanks to Trump’s corporate tax cuts.

But Trump and those around him are signaling that a second Trump administration would be very different. They promise a more populist economic agenda and a more populist governing style to match, with steep tariffs on imported goods and punitive measures against companies that do business with China. And his team has been clear about the fact that Trump is ready to move ahead without the blessing of the business community. “You’ll see loyalists,” says Brian Ballard, a fund-raiser and former lobbyist for Trump. “Wall Street’s supermen who thought they were the smartest guys in the room? That sort of stuff he won’t tolerate.”

Scholars who have spent their careers studying populist movements are not confused about what to expect. They have seen this sequence of events play out before, to disastrous effect not just on democracies but on businesses — and business leaders. If history offers any guide, they say, it’s that the Davos crowd should be a lot more concerned about a second Trump term.

For all the free-floating anxiety at Davos, America’s executive class seems to be maintaining a base-line faith that its interests aren’t really on the ballot in November — that no matter who occupies the White House, the conditions that have kept it at the center of the global economy for a century aren’t in any real danger. But those conditions could easily change, and significantly.

There may be nothing executives can say or do that would make a difference at this point. But they might want to start considering their options. “There has been this sense among business leaders that we can work with these people even if they sound kind of revolutionary because they will give us some things that are useful,” says Rawi Abdelal, a political economist and professor at Harvard Business School. “They are missing that this is a moment of systemic danger for capitalist systems as we know them, and globalization as we know it.”

The End of (Economic) History

For decades, America’s business leaders got more or less what they wanted from the White House, regardless of who occupied it. Communism had fallen, the Cold War had ended and nations around the world were opening up and integrating. The battle of ideas was over, presumably forever; capitalism had won. “At the end of history, there are no serious ideological competitors left to liberal democracy,” the American political scientist Francis Fukuyama wrote in his 1992 book, “The End of History and the Last Man.”

History had ended before. The Gilded Age of the late 19th century marked the last, climactic chapter of decades of largely unconstrained corporate growth and ostentatious displays of private wealth. Then, as now, populists protested. Depression and war came next, accompanied by a new regulatory regime — the New Deal. Years of rapid growth and reduced income inequality followed, but they came to an abrupt halt with the oil crisis and recession of the mid-1970s. Free-market orthodoxy, now in the name of “neoliberalism,” began another ascent under the Democratic regime of Jimmy Carter and reached its full flower under Ronald Reagan’s presidency in the 1980s.

The Democrats who followed Reagan largely hewed to the same pro-business handbook, limiting government interference in the economy. Corporate America, and Wall Street in particular, rarely shy in their efforts to capture the government and deploy regulatory powers to their own ends, found an increasingly warm welcome in Washington. They sent a steady stream of people into positions of power in each successive administration, while at the same time hiring armies of lobbyists and donating generously to political campaigns and political action committees to preserve the status quo.

After Brexit — the United Kingdom’s withdrawal from the European Union in 2016 — there could be no doubt that history had started again. A new populist wave had already been swelling for years, but the world’s business leaders were nevertheless blindsided by the referendum’s passage, having vastly underestimated the growing backlash against globalization. Stock markets around the world tanked as investors worried about what this wave of nationalism might mean for Europe and the broader economy. For many British businesses, the effects of Brexit have been devastating, reducing investments, increasing costs and creating both labor and supply shortages. Populism has continued its march ever since, with citizens around the world seemingly eager to burn down the neoliberal global economic order.

Trump’s rise seemed to mark the arrival of this wave on America’s shores, but his antiglobalist rhetoric on the stump didn’t amount to much once he was in office. The business community got the tax cuts and deregulation that it wanted, even if Trump’s public image created problems for executives who had to answer to shareholders or employees. After Trump’s comments defending white supremacists at the protest in Charlottesville, Va., in 2017, a number of prominent executives resigned from two presidential business advisory councils, forcing him to disband the groups. Then, when Trump refused to accept the results of the 2020 election, and again in the aftermath of the attack on the Capitol on Jan. 6, 2021, nearly 50 chief executives, including the heads of Johnson & Johnson and Walmart, came together to rally behind America’s democratic institutions. Still, when all was said and done, the Trump presidency was good for business leaders, driving up stock prices and spurring an increase in mergers and acquisitions and initial public offerings.

Their memories of that era have surely been made rosier by their frustrations with President Biden, who has been a much more proactive regulator. His Securities and Exchange Commission has issued a raft of rules constraining the conduct of financial institutions; his Federal Trade Commission and Justice Department have begun an aggressive antitrust crusade; and his National Labor Relations Board has pursued an unambiguously pro-union agenda.

The Biden administration is also notably light on former corporate executives. “Nobody there is wired into the business world, even in seats where you would normally find them, like Treasury or commerce,” says Lloyd Blankfein, the former chairman and chief executive of Goldman Sachs. “And they don’t seem to want any.”

But scholars of populism warn that a second Trump administration could be far more destabilizing to America’s business leaders and to the larger global economic order. Rachel Kleinfeld, a senior fellow at the Carnegie Endowment for International Peace, detailed the many potential dangers ahead in a report last year, “How Does Business Fare Under Populism?” Examining the recent economic histories of Hungary, Brazil and India, she found that populist governments significantly increase volatility and risk by using their regulatory power to tilt markets or outright take control of businesses. The report makes for ominous reading for those accustomed to the comfort and stability of the neoliberal orthodoxy. “The business community here doesn’t understand what is about to hit them,” Kleinfeld told me.

‘Massive Economic Shock Waves’

Trump has made no secret of his intentions. Over the course of his campaign, he has outlined a radical program of protectionism, calling for a phaseout of all “essential goods” from China, as well as a ban on investments in China and on federal contracts for any company that outsources labor to China. All of this would be concerning enough for American business. But Trump has also proposed a 10 percent tariff on all imported goods, which would amount to the declaration of a global trade war, with other countries almost certainly retaliating with their own tariffs.

Together, these protectionist policies would drive up the cost of goods, create sweeping supply-chain issues and quite possibly cause hyperinflation. “We’re talking about massive economic shock waves,” says Lisa Graves, executive director of True North Research, a national watchdog group that studies government oversight of business. And tariffs are just the beginning. Trump’s promise to initiate what he calls “the largest deportation operation in American history” could be catastrophic for employers already facing a tight labor market.

Trump’s evolving policy views are in step with the broader populist migration of the conservative movement. Last year, Project 2025, an effort of more than 100 conservative organizations led by the Heritage Foundation, published a 900-page report called “Mandate for Leadership: The Conservative Promise,” which is essentially a blueprint for a second Trump administration. In addition to embracing radical protectionism, it calls for the next president to reduce the power of the Federal Reserve, limiting its ability to serve as a so-called lender of last resort for banks and other financial institutions facing cash crunches. This would increase the risk of financial crises, undermining confidence in the U.S. banking system and its financial markets. “The power of the Federal Reserve to step in and provide economic relief to stop the spread of economic chaos is what saved us in 2009,” Graves says. To limit any internal opposition to his agenda, the report also calls for Trump to reimpose an executive order that Biden revoked, enabling him to fire thousands of civil servants across his administration and replace them with political appointees.

There are other, more existential reasons for concern, too. A hallmark of populist leaders is to tighten the state’s grip on the business sector — a phenomenon that Ian Bassin, a lawyer and pro-democracy activist, calls “autocratic capture.” To get a sense of how this works, consider Hungary under Prime Minister Viktor Orban, a close Trump ally.

Like Trump, Orban governed as a traditional, pro-business conservative during his first term as prime minister between 1998 and 2002, cutting taxes and lowering government spending, in part to prepare Hungary to join the European Union. But he has been a very different leader since returning to office in 2010. In order to consolidate and maintain his power, he has nationalized parts of the private sector, forced banks to reissue mortgages at more favorable rates, ordered utilities to lower prices, levied “crisis taxes” on various industries and imposed price caps on foreign-owned supermarkets. “Anything you were counting on by way of predictability just disappears,” Kim Lane Scheppele, a professor of sociology and international affairs at Princeton University and an expert on Hungarian politics and law, told me. Along the way, Orban has made his friends and family rich, starting investigations, blocking mergers and directing the passage of legislation to devalue some businesses, which has made them vulnerable to takeovers by his allies or the government.

During a recent visit to the United States, Orban was shunned by the Biden administration but welcomed to Mar-a-Lago by Trump. He also spoke at the Heritage Foundation, which has a formal cooperation agreement with a think tank that has close ties to Orban’s government, the Danube Institute. “It’s clear that Project 2025 is a direct copy of what Orban did in 2010,” Scheppele says. “The parallels are very deep between these guys.”

Fear of Backlash

Privately, some business leaders and corporate executives have begun to express concern about at least some of what they are hearing from Trump. “They are ready to be galvanized into collective action if need be,” says Jeffrey Sonnenfeld, the founder and chief executive of the Chief Executive Leadership Institute at Yale. “But they aren’t going to speak out if it’s not necessary.”

It’s easy to understand their hesitation. A number of businesses have already faced punishing backlashes from conservatives for embracing social causes like L.G.B.T.Q. rights. And Trump would almost certainly not hesitate to use the levers of government against anyone who opposed him. In fact, he already appears to have done so. During his presidency, his otherwise merger-friendly administration sued to block AT&T’s purchase of CNN’s parent company, Time Warner, causing months of costly delays. The Justice Department has denied that Trump’s hostility to the news outfit influenced its decision. Either way, he is widely understood to be a vindictive man. “I am your retribution,” is how he put it to supporters on the campaign trail.

Speaking out could be scary. And yet the entire global economic order might be at risk. Enlightened self-interest typically requires businesses to stay on good terms with those in power, but for Dimon and the Davos set today, that may turn out to be a fatally short-term view. “The only thing we know for sure about globalization,” Harvard’s Abdelal says, “is that it’s desperately fragile and can easily be broken.”" [1]

1. Is Corporate America in Denial About Trump? Mahler, Jonathan. New York Times (Online)New York Times Company. Apr 7, 2024.