JAV senatorius iš Ohajo J. D. Vance: Ukrainos atveju matematika nedirba

„Prezidentas Bidenas nori, kad pasaulis patikėtų, kad didžiausia kliūtis, su kuria susiduria Ukraina, yra JAV respublikonai (G.O.P.) ir mūsų neįsipareigojimas pasaulinei bendruomenei. Tai neteisinga.

 

     Ukrainos iššūkis nėra G.O.P.; iššūkis yra matematika. Ukrainai reikia daugiau karių, nei ji gali priversti, net ir taikant drakonišką šaukimo į kariuomenę politiką. Ir jai reikia daugiau medžiagų, nei gali suteikti Jungtinės Valstijos. Ši realybė turi turėti įtakos bet kokiai būsimai Ukrainos politikai – nuo tolesnės Kongreso pagalbos iki JAV prezidento nustatyto diplomatinio kurso.

 

     Bideno administracija vis labiau spaudė respublikonus, kad jie paduotų Ukrainai papildomos pagalbos paketą, kurio vertė daugiau, nei 60 mlrd. dolerių. Senate balsavau prieš šį paketą ir tebeprieštarauju beveik bet kokiam siūlymui Jungtinėms Valstijoms toliau finansuoti šį konfliktą. Bidenas nesugebėjo suformuluoti net pagrindinių faktų apie tai, ko reikia Ukrainai, ir kaip ši pagalba pakeis tikrovę vietoje.

 

     Esminis klausimas: kiek Ukrainai reikia ir kiek mes iš tikrųjų galime suteikti? Bidenas teigia, kad 60 milijardų dolerių priedas reiškia skirtumą tarp pergalės ir pralaimėjimo dideliame konflikte tarp Rusijos ir Ukrainos. Tai irgi neteisingai. 60 milijardų JAV dolerių yra tik dalis to, kiek reikėtų, kad padėtis būtų pasukta Ukrainos naudai. Tačiau tai ne tik dolerių klausimas.

 

     Iš esmės mums trūksta pajėgumų pagaminti tiek ginklų, kiek Ukrainai reikia, kad laimėtume konfliktą.

 

     Apsvarstykite mūsų galimybes gaminti 155 milimetrų artilerijos sviedinius. Praėjusiais metais tuometinis Ukrainos gynybos ministras įvertino, kad jų bazinis šių sviedinių poreikis yra daugiau, nei keturi milijonai per metus, tačiau teigė, kad jie galėtų iššauti iki septynių milijonų, jei tokių būtų. Nuo konflikto pradžios Jungtinės Valstijos padarė daug pastangų, kad padidintų 155 milimetrų sviedinių gamybą. Mes apytikriai padvigubinome mūsų pajėgumus ir dabar galime pagaminti 360 000 per metus – mažiau, nei dešimtadalį to, ko, Ukraina teigia, jai reikia. Administracijos tikslas – iki 2025 m. pabaigos tai pasiekti 1,2 mln. – 30 proc. to, ko reikia. Tai brangiai kainuotų Amerikos mokesčių mokėtojams ir duotų nemaloniai pažįstamą rezultatą: nesėkmę užsienyje.

 

     Tik šią savaitę aukščiausias Amerikos kariuomenės vadas Europoje tvirtino, kad be papildomos pagalbos saugumui Rusija netrukus gali turėti artilerijos pranašumą 10:1 prieš Ukrainą. Kas nesulaukė tiek daug antraščių, yra tai, kad dabartinis Rusijos pranašumas yra bent 5 prieš 1, net ir po visų pinigų, kuriuos įdėjome į konfliktą. Nė vienas iš šių rodiklių nelemia Ukrainos pergalės.

 

     Amerikos pagalbos Ukrainai šalininkai tvirtino, kad mūsų požiūris buvo palaima mūsų pačių ekonomikai, sukuriant darbo vietas, ginklus gaminančiose, gamyklose. Tačiau mūsų nacionalinio saugumo interesai gali būti ir dažnai yra atskirti nuo mūsų ekonominių interesų.

 

      Nuomonė, kad turėtume pratęsti kruviną ir siaubingą konfliktą, nes tai buvo naudinga Amerikos verslui, yra groteskiška. Galime ir turime atstatyti mūsų pramoninę bazę, negabendami jos produktų į užsienio konfliktą.

 

     Istorija tokia pati, kai žiūrime į kitą amuniciją. Paimkite „Patriot“ raketų sistemą – mūsų svarbiausią oro gynybos ginklą. Šiame konflikte tai taip svarbu, kad Ukrainos užsienio reikalų ministras jų konkrečiai pareikalavo. Taip yra todėl, kad vien kovo mėnesį Rusija į Ukrainą paleido daugiau, nei 3000 valdomų aviacinių bombų, 600 dronų ir 400 raketų.

 

      Norėdami atremti šias atakas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kiti nurodė, kad jiems reikia tūkstančių „Patriot“ perėmėjų per metus. Problema yra tokia: Jungtinėse Valstijose kasmet pagaminama tik 550. Jei priimtume papildomos pagalbos paketą, kuris šiuo metu svarstomas Kongrese, galbūt, galėtume padidinti metinę gamybą iki 650, bet tai vis tiek yra mažiau, nei trečdalis to, ko reikalauja Ukraina.

 

     Šie ginklai reikalingi ne tik Ukrainai. Jei Kinija nusitaikytų į Taivaną, raketų sistema „Patriot“ būtų labai svarbi jo gynybai. Tiesą sakant, JAV pažadėjo atsiųsti Taivanui beveik 900 milijonų dolerių vertės raketų „Patriot“, tačiau tų ginklų ir kitų būtinų išteklių pristatymas smarkiai atidėtas, iš dalies dėl Ukrainos sukelto trūkumo.

 

     Jei tai skamba blogai, Ukrainos karių padėtis yra dar blogesnė. Štai pagrindiniai dalykai: Rusijoje gyvena beveik keturis kartus daugiau gyventojų, nei Ukrainoje. Ukrainai reikia daugiau, nei pusės milijono naujų naujokų, tačiau šimtai tūkstančių kovinio amžiaus vyrų jau pabėgo iš šalies. Vidutinis Ukrainos karys yra maždaug 43 metų amžiaus, o daugelis karių jau ištarnavo dvejus metus fronte ir turėjo nedaug galimybių nutraukti kariavimą, jei tokių išvis yra. Po dvejus metus trukusio konflikto yra daug kaimų, kuriuose beveik neliko vyrų. Ukrainos kariuomenė ėmėsi priversti vyrus į tarnybą, o moterys surengė protestus, reikalaudamos atleisti jų vyrus ir tėvus po ilgų tarnybos fronte metų. Šis laikraštis pranešė apie vieną atvejį, kai Ukrainos kariuomenė bandė pašaukti vyrą, kuriam nustatyta psichikos negalia.

 

     Panašu, kad daugelis Vašingtone galvoja, kad šimtai tūkstančių jaunų ukrainiečių kariavo su daina širdyje ir mielai įvardija bet kokią priešingą mintį, kaip Rusijos propagandą. Tačiau pagrindiniai laikraščiai abiejose Atlanto pusėse skelbia, kad padėtis Ukrainoje yra niūri.

 

     Šios pagrindinės matematinės tiesos buvo teisingos, bet ginčytinos, konflikto pradžioje. Jos buvo akivaizdūs ir neginčijami faktai prieš metus, kai Amerikos vadovybė glaudžiai bendradarbiavo su ponu Zelenskiu, kad surengtų pražūtingą kontrpuolimą. Bloga žinia ta, kad susitaikyti su žiauria realybe būtų buvę naudingiausia praėjusį pavasarį, kol ukrainiečiai pradėjo tą itin brangią ir nesėkmingą karinę kampaniją.

 

     Ukraina gali išsaugoti savo brangią karinę jėgą, sustabdyti kraujavimą ir suteikti laiko deryboms pradėti. Tačiau tam reikėtų, kad tiek Amerikos, tiek Ukrainos vadovybė pripažintų, kad M. Zelenskio nurodyti konflikto tikslai – grįžimas prie 1991 m. ribų – yra nerealios fantazijos.

 

     Baltieji rūmai ne kartą kartojo, kad negali derėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tai absurdas. Bideno administracija neturi perspektyvaus plano, kaip ukrainiečiai laimėtų šį konfliktą. Kuo greičiau amerikiečiai susidurs su šia tiesa, tuo greičiau galėsime sutvarkyti šią netvarką ir užtikrinti taiką.

 

     J.D.Vance'as (@JDVance1), respublikonas, yra jaunesnysis JAV senatorius iš Ohajo." [1]

 

Kai daugelis Lietuvoje pagaliau supranta šią tiesą, nors patikėjo konservatorių propaganda, kad tai ir lietuvių konfliktas, vėl sustiprės Lietuvoje savižudybių banga. Reikia skubiai  mobilizuoti psichiatrinę pagalbą, palengvinančią žmonių sugrįžimą į realybę.

 

1.  J.D. Vance: The Math on Ukraine Doesn’t Add Up: Guest Essay. Vance, J D.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2024.

U.S.A. Senator From Ohio J.D. Vance: The Math on Ukraine Doesn’t Add Up: Guest Essay

"President Biden wants the world to believe that the biggest obstacle facing Ukraine is Republicans and our lack of commitment to the global community. This is wrong.

Ukraine’s challenge is not the G.O.P.; it’s math. Ukraine needs more soldiers than it can field, even with draconian conscription policies. And it needs more matériel than the United States can provide. This reality must inform any future Ukraine policy, from further congressional aid to the diplomatic course set by the president.

The Biden administration has applied increasing pressure on Republicans to pass a supplemental aid package of more than $60 billion to Ukraine. I voted against this package in the Senate and remain opposed to virtually any proposal for the United States to continue funding this conflict. Mr. Biden has failed to articulate even basic facts about what Ukraine needs and how this aid will change the reality on the ground.

The most fundamental question: How much does Ukraine need and how much can we actually provide? Mr. Biden suggests that a $60 billion supplemental means the difference between victory and defeat in a major conflict between Russia and Ukraine. That is also wrong. $60 billion is a fraction of what it would take to turn the tide in Ukraine’s favor. But this is not just a matter of dollars.

Fundamentally, we lack the capacity to manufacture the amount of weapons Ukraine needs us to supply to win the conflict.

Consider our ability to produce 155-millimeter artillery shells. Last year, Ukraine’s then defense minister assessed that their base line requirement for these shells is over four million per year, but said they could fire up to seven million if that many were available. Since the start of the conflict, the United States has gone to great lengths to ramp up production of 155-millimeter shells. We’ve roughly doubled our capacity and can now produce 360,000 per year — less than a tenth of what Ukraine says it needs. The administration’s goal is to get this to 1.2 million — 30 percent of what’s needed — by the end of 2025. This would cost the American taxpayers dearly while yielding an unpleasantly familiar result: failure abroad.

Just this week, the top American military commander in Europe argued that absent further security assistance, Russia could soon have a 10-to-1 artillery advantage over Ukraine. What didn’t gather as many headlines is that Russia’s current advantage is at least 5 to 1, even after all the money we have poured into the conflict. Neither of these ratios plausibly lead to Ukrainian victory.

Proponents of American aid to Ukraine have argued that our approach has been a boon to our own economy, creating jobs here in the factories that manufacture weapons. But our national security interests can be — and often are — separate from our economic interests.

 The notion that we should prolong a bloody and gruesome conflict because it’s been good for American business is grotesque. We can and should rebuild our industrial base without shipping its products to a foreign conflict.

The story is the same when we look at other munitions. Take the Patriot missile system — our premier air defense weapon. It’s of such importance in this conflict that Ukraine’s foreign minister has specifically demanded them. That’s because in March alone, Russia reportedly launched over 3,000 guided aerial bombs, 600 drones and 400 missiles at Ukraine.

 To fend off these attacks, the Ukrainian president, Volodymyr Zelensky, and others have indicated they need thousands of Patriot interceptors per year. The problem is this: The United States only manufactures 550 every year. If we pass the supplemental aid package currently being considered in Congress, we could potentially increase annual production to 650, but that’s still less than a third of what Ukraine requires.

These weapons are not only needed by Ukraine. If China were to set its sights on Taiwan, the Patriot missile system would be critical to its defense. In fact, the United States has promised to send Taiwan nearly $900 million worth of Patriot missiles, but delivery of those weapons and other essential resources has been severely delayed, partly because of shortages caused by the Ukraine.

If that sounds bad, Ukraine’s manpower situation is even worse. Here are the basics: Russia has nearly four times the population of Ukraine. Ukraine needs upward of half a million new recruits, but hundreds of thousands of fighting-age men have already fled the country. The average Ukrainian soldier is roughly 43 years old, and many soldiers have already served two years at the front with few, if any, opportunities to stop fighting. After two years of conflict, there are some villages with almost no men left. The Ukrainian military has resorted to coercing men into service, and women have staged protests to demand the return of their husbands and fathers after long years of service at the front. This newspaper reported one instance in which the Ukrainian military attempted to conscript a man with diagnosed mental disability.

Many in Washington seem to think that hundreds of thousands of young Ukrainians have gone to war with a song in their heart and are happy to label any thought to the contrary Russian propaganda. But major newspapers on both sides of the Atlantic are reporting that the situation on the ground in Ukraine is grim.

These basic mathematical realities were true, but contestable, at the outset of the conflict. They were obvious and incontestable a year ago, when American leadership worked closely with Mr. Zelensky to undertake a disastrous counteroffensive. The bad news is that accepting brute reality would have been most useful last spring, before the Ukrainians launched that extremely costly and unsuccessful military campaign.

Ukraine can preserve its precious military manpower, stop the bleeding and provide time for negotiations to commence. But this would require both American and Ukrainian leadership to accept that Mr. Zelensky’s stated goals for the conflict — a return to 1991 boundaries — are fantastical.

The White House has said time and again that they can’t negotiate with President Vladimir Putin of Russia. This is absurd. The Biden administration has no viable plan for the Ukrainians to win this conflict. The sooner Americans confront this truth, the sooner we can fix this mess and broker for peace.

J.D. Vance (@JDVance1), a Republican, is the junior U.S.A. senator from Ohio.” [1]

 

1.  J.D. Vance: The Math on Ukraine Doesn’t Add Up: Guest Essay. Vance, J D.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2024.

 

 

Nenusiminkite, jus išgelbės prancūzai: Europos dirbtinio intelekto „čempionas“ konkuruoja su technologijų milžinais iš JAV

  „Prancūzų startuolis „Mistral“, laikomas perspektyviu „OpenAI“ ir „Google“ varžovu, sulaukia paramos iš Europos lyderių, norinčių apsaugoti regiono kultūrą ir politiką.

 

     Arthuras Menschas, aukštas ir liesas, su išsidraikiusiais plaukais, praėjusį mėnesį atvyko pasakyti kalbą dideliame Paryžiaus technologijų centre, vilkėdamas džinsus ir nešinas dviratininko šalmu. Jis kukliai atrodė, būdamas žmogus, kurio tikisi Europos pareigūnai, kaip padėsiančio regionui surengti aukšto rango mačą su JAV ir Kinija dėl dirbtinio intelekto (AI).

 

     31 metų P. Menschas yra „Mistral“ vykdomasis direktorius ir įkūrėjas, daugelio laikomas vienu perspektyviausių „OpenAI“ ir „Google“ varžovų. „Jūs tapote A.I. plakato vaiku. Prancūzijoje“, – ant scenos jam sakė britų investuotojas Mattas Cliffordas.

 

     Su ponu Menschu, kurio kompanija atsidūrė dėmesio centre, praėjus vos metams po to, kai jis su dviem kolegijos draugais ją įkūrė Paryžiuje, važiuoja daug. Europai stengiantis įsitvirtinti A.I. revoliucijoje, Prancūzijos vyriausybė išskyrė „Mistral“, kaip Prancūzijos geriausią viltį sukurti standartnešį ir lobizavo Europos Sąjungos politikos formuotojus, kad padėtų užtikrinti įmonės sėkmę.

 

     Artimiausią dešimtmetį dirbtinis intelektas bus sparčiai integruotas į pasaulio ekonomiką, o Europos politikos formuotojai ir verslo lyderiai baiminasi, kad jei regionas atsiliks nuo šio augimo, nukentės ekonomikos augimas ir konkurencingumas. Už jų rūpesčių slypi įsitikinimas, kad A.I. neturėtų dominuoti technologijų gigantai, tokie, kaip „Microsoft“ ir „Google“, kurie gali sukurti pasaulinius standartus, prieštaraujančius kitų šalių kultūrai ir politikai. Grėsmėkyla ir didesniam klausimui: kurie dirbtinio intelekto modeliai turės įtakos pasauliui ir kaip jie turėtų būti reguliuojami.

 

     „Europos čempiono neturėjimo problema yra ta, kad kelių žemėlapį nustato Jungtinės Valstijos“, – sakė ponas Menschas, vos prieš 18 mėnesių dirbęs inžinieriumi „Google“ laboratorijoje „DeepMind“ Paryžiuje, kurdamas A.I. modelius. Jo įkūrėjai Timothée Lacroix ir Guillaume'as Lample'as, taip pat apie 30 metų amžiaus, ėjo panašias pareigas „Meta“.

 

     Duodamas interviu Mistral baltuose biuruose, esančiuose priešais Saint-Martin kanalą Paryžiuje, ponas Menschas sakė, kad „nebuvo saugu pasitikėti“ JAV technologijų milžinais nustatyti pagrindines taisykles dėl galingos naujos technologijos, kuri turės įtakos milijonams gyvybių.

 

     „Negalime turėti strateginės priklausomybės“, – sakė jis. „Štai kodėl norime tapti Europos čempionu."

 

     Nuo dot-com bumo Europai buvo sunku sukurti reikšmingas technologijų įmones. Kaip paaiškėjo Jungtinėms Valstijoms „Google“, „Meta“, „Amazon“ ir Kinija pagamino „Alibaba“, „Huawei“ ir „ByteDance“, kuriai priklauso „TikTok“, Europos skaitmeninė ekonomika nepasiteisino, teigiama Prancūzijos dirbtinio intelekto komisijos ataskaitoje. 15 narių komitete, kurį sudaro ir p. Menschas, jie perspėjo, kad Europa atsilieka ir A.I., tačiau teigė, kad gali imtis iniciatyvos.

 

     „Mistral“ generatyvaus A.I. technologija leidžia įmonėms paleisti pokalbių robotus, paieškos funkcijas ir kitus A.I. pagrįstus produktus.

 

     Daugelį jis nustebino, sukurdamas modelį, kuris konkuruoja su technologija, sukurta OpenAI – JAV startuolio, kuris uždegė A.I., kai 2022 m. pakilo su „ChatGPT“ pokalbių robotu.

 

     Galingo vėjo Prancūzijoje vardu pavadintas „Mistral“ greitai įsitvirtino, sukurdamas lankstesnį ir ekonomiškesnį mašininio mokymosi įrankį.

 

     Kai kurios didžiosios Europos įmonės pradeda naudoti jos technologijas, įskaitant „Renault“, Prancūzijos automobilių milžinę, ir „BNP Paribas“, finansinių paslaugų bendrovę.

 

     Prancūzijos vyriausybė visapusiškai remia „Mistral“. Prezidentas Emmanuelis Macronas pavadino kompaniją „prancūzų genijaus“ pavyzdžiu ir vaišino vakariene poną Menschą Eliziejaus prezidento rūmuose. Bruno Le Maire'as, šalies finansų ministras, dažnai giria įmonę, o Cédric O, buvęs Prancūzijos skaitmeninių technologijų ministras, yra „Mistral“ patarėjas ir turi startuolio akcijų.

 

     Prancūzijos vyriausybės parama yra didėjančios A.I svarbos ženklas. Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Saudo Arabija ir daugelis kitų šalių bando stiprinti savo vidaus pajėgumus, pradėdamos technologines ginklavimosi varžybas, turinčias įtakos prekybai ir užsienio politikai, taip pat pasaulinėms tiekimo grandinėms.

 

     „Mistral“ tapo stipriausiu Europos varžovu pasaulinėje kovoje. Tačiau daugelis abejoja, ar įmonė gali neatsilikti nuo didelių Amerikos ir Kinijos konkurentų ir sukurti tvarų verslo modelį. Be didelių technologinių iššūkių, kuriant sėkmingą A.I. įmonę, reikalinga skaičiavimo galia yra stulbinančiai brangi. (Prancūzija teigia, kad pigi branduolinė energija gali patenkinti energijos poreikį.)

 

     OpenAI surinko 13 milijardų dolerių, o Anthropic, kita San Francisko įmonė, surinko daugiau, nei 7,3 milijardo dolerių. „Mistral“ iki šiol surinko maždaug 500 milijonų eurų arba 540 milijonų JAV dolerių ir uždirba kelis milijonus pasikartojančių pajamų, p. Menschas pasakė. Tačiau kaip „Mistral“ pažado ženklas, „Microsoft“ vasarį paėmė nedidelį akcijų paketą, o „Salesforce“ ir lustų gamintoja „Nvidia“ palaikė šį startuolį.

 

     „Tai gali būti vienas geriausių kadrų Europoje“, – sakė Jeannette zu Fürstenberg, „General Catalyst“ generalinė direktorė ir „La Famiglia“ – dviejų rizikos kapitalo įmonių, investavusių į „Mistral“ – partnerė. „Iš esmės jūs turite labai stiprią technologiją, kuri atvers vertę“.

 

     „Mistral“ pritaria nuomonei, kad A.I. programinė įranga turėtų būti atvirojo kodo, o tai reiškia, kad programavimo kodai turėtų būti prieinami visiems, kuriuos galėtų kopijuoti, koreguoti ar panaudoti. Rėmėjai teigia, kad leidus kitiems tyrėjams pamatyti kodą, sistemos taps saugesnės ir paskatins ekonomikos augimą, nes įmonės ir vyriausybės jį greičiau ir su pasitikėjimu naudos tokioms programoms, kaip apskaita, klientų aptarnavimas ir duomenų bazės. Šią savaitę „Mistral“ išleido naujausią jo modelio versiją internete, kad visi galėtų ją atsisiųsti.

 

     Priešingai, „OpenAI“ ir „Anthropic“ savo platformas uždaro. Jie teigia, kad atvirasis šaltinis yra pavojingas, nes jis gali būti naudojamas blogiems tikslams, pavyzdžiui, skleisti dezinformaciją ar net kurti destruktyvius A.I. varomus ginklus.

 

     Ponas Menschas atmetė tokius susirūpinimą, kaip pasakojimą apie „baimę kurstantį lobizmą“, apimantį „Google“, „Microsoft“ ir „Amazon“, kurie, jo teigimu, siekė įtvirtinti savo dominavimą įtikindami politikos formuotojus priimti taisykles, kurios sutramdytų konkurentus.

 

     P. Menschas pridūrė, kad didžiausia A.I. rizika yra ta, kad tai paskatins darbo vietos revoliuciją, pašalins kai kurias darbo vietas ir sukurs naujas, kurioms reikės persikvalifikuoti. „Tai ateis greičiau, nei per ankstesnes revoliucijas, – sakė jis, – „ne per 10 metų, o per dvejus“.

 

     P. Menschas, užaugęs mokslininkų šeimoje, sakė, kad kompiuteriais žavėjosi nuo mažens, mokėsi programuoti, būdamas 11 metų. Aistringai žaidė vaizdo žaidimus iki 15 metų, kai nusprendė, kad gali „daryti geresnius dalykus su jo laiku“. Baigęs du elitinius Prancūzijos universitetus École Polytechnique ir École Normale Supérieure, 2020 m. jis tapo akademiniu tyrėju prestižiniame Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre. Tačiau netrukus jis pasirinko DeepMind, A.I. „Google“ įsigytą laboratoriją, kad sužinotų apie pramonę ir taptų verslininku.

 

     Kai 2022 m. „ChatGPT“ įsiveržė į sceną, p. Menschas susivienijo su savo universiteto draugais ir kartu nusprendė, kad Prancūzijoje galėtų padaryti tą patį arba geriau. 

 

Erdvioje įmonės darbo vietoje būrys sportbačius avinčių mokslininkų ir programuotojų dabar aktyviai baksnoja į klaviatūras, koduoja ir tiekia skaitmeninį tekstą, ištrauktą iš interneto, taip pat XIX amžiaus prancūzų literatūros, kuriai jau nebegalioja autorių teisės, į įmonės didįjį kalbos modelį.

 

     Ponas Menschas sakė, kad jaučiasi nepatogiai dėl Silicio slėnio „labai religingo“ susižavėjimo dirbtinio bendrojo intelekto koncepcija, kai technologijų lyderiai, tokie, kaip Elonas Muskas ir Samas Altmanas, mano, kad kompiuteriai aplenks žmonių pažintinius gebėjimus, o pasekmės gali būti siaubingos.

 

     „Visas A.G.I. retorika yra apie Dievo kūrimą“, – sakė jis. „Aš netikiu Dievu. Aš esu stiprus ateistas. Taigi, aš netikiu A.G.I.

 

     Pasak jo, labiau neišvengiama grėsmė yra ta, kurią kelia amerikiečių A.I. milžinai kultūroms visame pasaulyje.

 

     „Šie modeliai kuria turinį ir formuoja mūsų kultūrinį pasaulio supratimą“, – sakė ponas Menschas. „Ir kaip paaiškėjo, Prancūzijos ir JAV vertybės nuo mūsų skiriasi subtiliais, bet svarbiais būdais."

 

     Didėjant įtakai, p. Menschas suaktyvino raginimus švelninti reguliavimą, perspėdamas, kad apribojimai pakenks naujovėms. Praėjusį rudenį Prancūzija sėkmingai lobizavo Briuselyje, siekdama apsaugoti atvirojo kodo A.I. sistemas naujajame Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto įstatyme – tai pergalė, padedanti „Mistral“ išlaikyti spartų plėtros tempą.

 

     „Jei „Mistral“ taps didele technine galia“, – sakė ponas O, buvęs skaitmeninių technologijų ministras, vadovavęs lobistinėms pastangoms, „tai bus naudinga visai Europai.“" [1]

 

1. Europe’s A.I. ‘Champion’ Sets Sights on Tech Giants in U.S. Alderman, Liz; Satariano, Adam.  New York Times (Online)New York Times Company. Apr 12, 2024.

Do Not Despair, the French Will Save You: Europe’s A.I. ‘Champion’ Sets Sights on Tech Giants in U.S.

"Mistral, a French start-up considered a promising challenger to OpenAI and Google, is getting support from European leaders who want to protect the region’s culture and politics.

Arthur Mensch, tall and lean with a flop of unkempt hair, arrived for a speech last month at a sprawling tech hub in Paris wearing jeans and carrying a bicycle helmet. He had an unassuming look for a person European officials are counting on to help propel the region into a high-stakes match with the United States and China over artificial intelligence.

Mr. Mensch, 31, is the chief executive and a founder of Mistral, considered by many to be one of the most promising challengers to OpenAI and Google. “You have become the poster child for A.I. in France,” Matt Clifford, a British investor, told him onstage.

A lot is riding on Mr. Mensch, whose company has shot into the spotlight just a year after he founded it in Paris with two college friends. As Europe scrambles to get a foothold in the A.I. revolution, the French government has singled out Mistral as its best hope to create a standard-bearer, and has lobbied European Union policymakers to help ensure the firm’s success.

Artificial intelligence will be built rapidly into the global economy in the coming decade, and policymakers and business leaders in Europe fear that growth and competitiveness will suffer if the region does not keep up. Behind their worries is a conviction that A.I. should not be dominated by tech giants, like Microsoft and Google, that might forge global standards at odds with the culture and politics of other countries. At stake is the bigger question of which artificial intelligence models will wind up influencing the world, and how they should be regulated.

“The issue with not having a European champion is that the road map gets set by the United States,” said Mr. Mensch, who just 18 months ago was working as an engineer at Google’s DeepMind lab in Paris, building A.I. models. His co-founders, Timothée Lacroix and Guillaume Lample, also in their 30s, held similar positions at Meta.

In an interview at Mistral’s spartan, whitewashed offices facing the Canal Saint-Martin in Paris, Mr. Mensch said it “wasn’t safe to trust” U.S. tech giants to set ground rules for a powerful new technology that would affect millions of lives.

“We can’t have a strategic dependency,” he said. “That’s why we want to make a European champion.”

Europe has struggled to produce meaningful tech companies since the dot-com boom. As the United States turned out Google, Meta and Amazon, and China produced Alibaba, Huawei and ByteDance, which owns TikTok, Europe’s digital economy failed to deliver, according to a report by France’s Artificial Intelligence Commission. The 15-member committee — which includes Mr. Mensch — warned that Europe was lagging on A.I., but said it had the potential to take a lead.

Mistral’s generative A.I. technology allows businesses to launch chatbots, search functions and other A.I.-driven products. 

It has surprised many by building a model that rivals the technology developed at OpenAI, the U.S. start-up that ignited the A.I. boom in 2022 with the ChatGPT chatbot. 

Named after a powerful wind in France, Mistral has rapidly gained ground by developing a more flexible and cost-efficient machine-learning tool. 

Some big European firms are beginning to use its technology, including Renault, the French auto giant, and BNP Paribas, the financial services company.

The French government is giving Mistral its full-throated support. President Emmanuel Macron has called the company an example of “French genius” and had Mr. Mensch for dinner at the Élysée presidential palace. Bruno Le Maire, the country’s finance minister, frequently praises the company, while Cédric O, the former France digital minister, is an adviser to Mistral and owns shares in the start-up.

The French government’s backing is a sign of A.I.’s growing importance. The United States, France, Britain, China, Saudi Arabia and many other countries are trying to strengthen their domestic capabilities, setting off a technological arms race that is influencing trade and foreign policy, as well as global supply chains.

Mistral has emerged as the strongest European contender in the global battle. Yet many question whether the company can keep up with large American and Chinese competitors and develop a sustainable business model. In addition to the considerable technological challenges of building a successful A.I. company, the computing power needed is staggeringly expensive. (France says its cheap nuclear power can meet the energy demand.)

OpenAI has raised $13 billion, and Anthropic, another San Francisco firm, has raised more than $7.3 billion. Mistral has so far raised roughly 500 million euros, or $540 million, and earns “several million” in recurring revenue, Mr. Mensch said. But in a sign of Mistral’s promise, Microsoft took a small stake in February, and Salesforce and the chipmaker Nvidia have backed the start-up.

“This could be one of the best shots that we have in Europe,” said Jeannette zu Fürstenberg, the managing director of General Catalyst and a founding partner of La Famiglia, two venture capital firms that invested in Mistral. “You basically have a very potent technology that will unlock value.”

Mistral subscribes to the view that A.I. software should be open source, meaning that the programming codes should be available for anyone to copy, tweak or repurpose. Supporters say allowing other researchers to see the code will make systems safer and fuel economic growth by speeding its use among businesses and governments for applications like accounting, customer service and database searches. This week, Mistral released the latest version of its model online for anyone to download.

OpenAI and Anthropic, by contrast, are keeping their platforms closed. Open source is dangerous, they argue, because it has the potential to be co-opted by for bad purposes, like spreading disinformation — or even creating destructive A.I.-powered weapons.

Mr. Mensch dismissed such concerns as the narrative of “a fear-mongering lobby” that includes Google, Microsoft and Amazon, which he said were seeking to cement their dominance by persuading policymakers to enact rules that would squash rivals.

A.I.’s biggest risk, Mr. Mensch added, is that it will spur a workplace revolution, eliminating some jobs while creating new ones that will require retraining. “It’s coming faster than in the previous revolutions,” he said, “not in 10 years but more like in two.”

Mr. Mensch, who grew up in a family of scientists, said he was fascinated by computers from a young age, learning to program when he was 11. He played video games avidly until age 15, when he decided he could “do better things with my time.” After graduating from two elite French universities, École Polytechnique and École Normale Supérieure, he became an academic researcher in 2020 at France’s prestigious National Center for Scientific Research. But he soon pivoted to DeepMind, an A.I. lab acquired by Google, to learn about the industry and become an entrepreneur.

When ChatGPT burst onto the scene in 2022, Mr. Mensch teamed up with his university friends, who decided that they could do the same or better in France. At the company’s airy work space, a corps of sneaker-wearing scientists and programmers now tap busily at keyboards, coding and feeding digital text culled from the internet — as well as reams of 19th-century French literature, which is no longer subject to copyright law — into the company’s large language model.

Mr. Mensch said he felt uncomfortable with Silicon Valley’s “very religious” fascination with the concept of artificial general intelligence, the point when, tech leaders like Elon Musk and Sam Altman believe, computers will overtake the cognitive ability of humans, with potentially dire consequences.

“The whole A.G.I. rhetoric is about creating God,” he said. “I don’t believe in God. I’m a strong atheist. So I don’t believe in A.G.I.”

A more imminent threat, he said, is the one posed by American A.I. giants to cultures around the globe.

“These models are producing content and shaping our cultural understanding of the world,” Mr. Mensch said. “And as it turns out, the values of France and the values of the United States differ in subtle but important ways.”

With his growing clout, Mr. Mensch has stepped up his calls for lighter regulation, warning that restrictions will damage innovation. Last fall, France successfully lobbied in Brussels to limit regulation of open-source A.I. systems in the European Union’s new Artificial Intelligence Act, a victory that helps Mistral maintain a rapid development pace.

“If Mistral becomes a big technical power,” said Mr. O, the former digital minister who led the lobbying effort, “it’s going to be beneficial for all of Europe.”" [1]

1. Europe’s A.I. ‘Champion’ Sets Sights on Tech Giants in U.S. Alderman, Liz; Satariano, Adam.  New York Times (Online)New York Times Company. Apr 12, 2024.