Konservatoriai galutinai susikompromitavo

 

"Pradėsime nuo analogijos. Autobusų stotelėje guli ir nejuda žmogus. Kokį vienintelį klausimą pirmiausia kelia atvykę pareigūnai, medikai? Ar žmogus gyvas? Visi kiti klausimai antraeiliai ir keliami vėliau. Kokia nelaimėlio tapatybė? Sunegalavo žmogelis ar tapo nusikaltimo auka? Ar turi sveikatos draudimą? Kaip pranešti artimiesiems?

Ministrės Monikos Navickienės skandalo istorijoje tas pirminis substancinis klausimas yra šis: buvo ar nebuvo padaryti ekonominiai nusikaltimai? Tai – „Neteisėtas praturtėjimas“ (LR BK 189¹ straipsnis) ir „Pinigų plovimas“ (BK 326 straipsnis). Griežčiausia numatyta bausmė – iki septynerių metų kalėjimo, plius konfiskacija.

Klausimai dėl galimai padarytų nusikaltimų ne iš piršto laužti. Viešai skelbiama, kad ministrės Monikos sutuoktinis yra labai prasto kreditingumo įmonės, kuri vos plūduriuoja rinkos paviršiuje, vadas ir pagrindinis akcininkas. Iš kur leisgyvė įmonė staiga gavo stambių investicinių lėšų? Iš ko ji pasamdė galingą, prestižinę nekilnojamojo turto vystymo ir statybų bendrovę „Eiką“? Iš kokių lėšų Vilniaus aerouosto pašonėje išdygo įspūdingas verslo centras, kurio likvidacinė vertė, įskaitant modernų pastatų kompleksą ir sklypą strateginėje sostinės vietoje, jau dabar yra ne vienas milijonas? Kokie aitvarai užpylė pinigėliais kilnios šeimos įmonėlę-ubagėlę? Tikėtina: organizuotoje grupėje, kuri rezga ir įgyvendina didelių pinigų plovimo schemą, galimai figūruoja Europos Sąjungos (ES) šalies vyriausybės ir parlamento narė.

Dažna Lietuvos šeima statėsi namą, sodybą. Šimtai tūkstančių lietuvaičių Chruščiovo laikų daugiabutyje, savo butelyje, išgriovė virtuvės sieną, darėsi „euroremontą“. Visi žino: be riebaus avanso už darbą (kai kada dar ir už medžiagas) Jums net sklypo kuoliukų neįsmeigs, traktoriuku velėnos skusti nepradės. Nė vienos plytelės senoje vonioje nenulups. Kodėl kilnios šeimos suvargęs biznelis netikėtai užpilamas investiciniais pinigais tarsi galingai pratrūkusia liūtimi? Kieno jie, iš kur? Pateikite, prašau, daugiau pavyzdžių, kuomet verslas, panašu, iš savo lėšų, avansu sugeneruoja nemokiai įmonėlei ar šeimynėlei nuosavybės teisėmis stambų ir likvidų nekilnojamojo turto objektą, kuris dar ir garantuotą pelną neša? Kol mes vargelį vargom, purvelį braidėm, matyt, Lietuvoje nauja filantropijos forma masiškai išbujojo... Tik mes – žemažiūriai – to kilnaus grožio ir tos pažangos tiesiog nepamatėme.

Yra pagrindas kelti teisinę versiją, kalbėti dėl tikėtinos stambiosios politinės korupcijos. Ar tikrai stebuklingi aitvarai galimai augina turtą tik vienos iškilios šeimos (Navickų) namų ūkiui? O gal čia atsivėrė korupcinė virkštelė visai valdančiajai partijai, bent jau jos elitui? Kas paneigs? Į klausimus privalo būti atsakyta. Visos abejonės privalo būti išsklaidytos. Tai padaryti įpareigoja LR Konstitucijos 1 str. (kad esame demokratinė respublika); LR Seimo ratifikuota „Jungtinių tautų konvencija prieš korupciją“, beje, turinti viršenybę nacionalinių teisės aktų atžvilgiu; LR Korupcijos prevencijos įstatymas; Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas.

Atsakymo į iškeltą esminį klausimą Lietuvoje rimtai kol kas nė viena įgaliota instancija neieško. Apskritai niekas nieko neieško, atmetus kelias Youtube pilietininkų televizijas. Kas vyksta vietoje to? Teisėsauga trypčioja vietoje. Valdantieji, opozicija, didžiosios žiniasklaidos priemonės, pasitelkę viešuosius ryšius, sutelktai leidžia spalvotų dūmų uždangą ir seka ilgą pasakėlę neturtingiesiems...

Atsakymo į iškeltą esminį klausimą Lietuvoje rimtai kol kas nė viena įgaliota instancija neieško. Apskritai niekas nieko neieško, atmetus kelias Youtube pilietininkų televizijas. Kas vyksta vietoje to? Teisėsauga trypčioja vietoje. Valdantieji, opozicija, didžiosios žiniasklaidos priemonės, pasitelkę viešuosius ryšius, sutelktai leidžia spalvotų dūmų uždangą ir seka ilgą pasakėlę neturtingiesiems... Akivaizdžiai matosi, jog dalies politikų, dalies teisėsaugos lyderių, dalies žiniasklaidos atstovų ir dvaro politologų sutelktomis pastangomis tiesiog galimai bandoma iš M. Navickienės nelemtos istorijos eliminuoti kriminalinį aspektą ir klausimą dėl tikėtinos stambiosios politinė korupcijos. Visais laikais tikėtino nusikaltimo organizuotas slėpimas traktuojamas kaip bendrininkavimas ir kaip dar vienas pavymui daromas nusikaltimas. Kaip visa tai daroma?

Masėms įkyriai trimituojama vien tik apie mažareikšmes, antraeiles skandalo detales. Negavo Monika Seimo valdybos leidimo vykti už ES ribų. Sėdo į privatų lėktuvą, leido, kad privati struktūra apmokėtų Seimo ir Vyriausybės narės atostogas ar dalį jų. Mielieji, bet visa tai niekaip nesuponuoja baudžiamosios teisės aktyvavimo. Tai tik viešo asmens interesų konfliktas, reputacijos ir politinės moralės dalykai. Už tai nesodina į kaliūzę iki septynerių metų. Už tai gresia tik atstatydinimas iš pareigų ir žala politinės personos bei ją delegavusios partijos reputacijai. Mums iki apsiputojimo aiškina, esą, verslo struktūra „Foxpay“ neskaidri, netenkina reikalavimų, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Valio. Klausimėlis: kodėl ji iki šiol nelikviduota, kaip kadaise toks „Snoras“?

Visur pabrėžiama: Vilius Židelis (jis ir Vilhelmas Germanas) – teistas sukčius. Matyt, taip ir yra. Jei jis sukčius, esminis klausimėlis teisėsaugai ir žiniasklaidai: kodėl šiuo metu jis nesėdi, kodėl nėra įsiteisėjusio baudžiamojo nuosprendžio? Jei tokio nėra, tapatybes ir pavardes kaitaliojantis tūlas jaunuolis tiesiog yra asmuo, atlikęs bausmę. Visavertis pilietis, kurio resocializacija ir reintegracija į demokratinę visuomenę yra viešasis gėris. Praėjo laikai, kai nusikaltusiems kirsdavo plaštaką ar išdegindavo visam gyvenimui gėdos žymę ant kūno.

Monikos ir jos šeimos verslo bei asmeniniai ryšiai su visokiais foxpay ir jos visokiais vilhelmais žideliais vėlgi yra tik politinės moralės ir interesų konflikto klausimas, kuris niekaip nesusijęs su baudžiamąja teisena ir baudžiamuoju persekiojimu. Tarkime tas „Foxpay“ būtų tyras kaip kūdikio ašara, visų patriotiškiausia, valstybei lojaliausia kada nors egzistavusi verslo įmonė. Tas nieko nekeistų, nes klausimų kebeknė, ar tikrai nėra neteisėto praturtėjimo, pinigų plovimo ir stambiosios politinės korupcijos, lieka neišnarpliota. Už korupciją jau nuteisto kauniškio stambaus valdininko Viliaus Šiliausko 140 tūkst. eurų dydžio kyšis, beje, iki šiol rekordinis Lietuvoje, čia galimai tėra tik uodo cipukas...

Šiuo metu organizuotai bendrininkaujant galios centrams, interesų grupėms dūmų uždanga tuo tikslu galbūt ir leidžiama, kad tik nustumtų į periferiją, užpliurptų esminį klausimą. Tai klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės už galimai padarytus ekonominius nusikaltimus, taip pat ir dėl tikėtinai prasukto stambiosios politinės korupcijos modelio.

LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, atnaujintas 2021 m., tiesiog nuostabus. Pasirodo, už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją LR atsakingos yra net 12 institucijų. Visų nevardysiu, tik kelias pasirinktinai: LR Vyriausybė, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos bankas, Lošimų priežiūros tarnyba, Lietuvos auditorių rūmai, Lietuvos notarų rūmai... Stop, ar tų kontorų ne per daug? Devynios auklės – vaikas be akies. Galėtų Vyriausybė tarti žodį, bet Premjerė porina, kad Monika nekalta, čia aplinkybės ir asmeninis neapdairumas kaltas... Jokio kriminalo... Valdančiosios partijos pirmininkas sako, kad jokios Seimo komisijos nereikia, nes juk NIEKO neatsitiko. Jam antrina būrelis dvaro apžvalgininkų ir politologų.

Verta dėmesio detalė – „Bankas“, „Notarų rūmai“. Joks „Foxpay“ ar „LitLab“ sandoris nevyksta be notaro. Po to per bankus pajuda stambūs pervedimai. Nei Šarūno Stepukonio, nei Monikos šeimos verslo istorijoje gausybė įpareigotų instancijų nieko nepadarė ir nieko neužkardė. Ir dabar NIEKO nedaro be dūmų uždangos pūtimo. Argi galima judinti kilnią šeimą ir vienintelę tikrai patriotišką Lietuvos politinę partiją? Minėtos 12 instancijų – dėmesio! – užsiima tik pinigų plovimo prevencija. Jei yra neteisėto praturtėjimo ir pinigų plovimo požymių, policija, prokuratūra, teismai privalo veikti nedelsiant. Iš karto panaudojamos kriminalinės žvalgybos priemonės, pradedamas ikiteisminis tyrimas, pritaikomos procesinės prievartos priemonės, sulaikymai, areštai, poėmiai... Kur visi šie veiksmai pafrontės valstybėje kraupių įtarimų dėl stambios politinės korupcijos akivaizdoje?

Protu nesuvokiama, kodėl opozicija nekelia investicinių lėšų kilmės, neteisėto praturtėjimo ir stambios politinės korupcijos rizikos klausimų. Galbūt opozicija įbauginta, šantažuojama, o gal komisinius gavo? Ko verkia medžiai, kas pasakys? Opozicija dabar tarsi Kašpirovskio užhipnotizuotas būrys sovietinio fabriko audėjų, kurios sėdi ir sinchroniškai linguoja į taktą, tikėdamos, kad sąnarių skausmai ir hipertonija jau praeity... Kur mūsų Prezidentas, ką tik gavęs trijų ketvirtadalių rinkėjų pasitikėjimą ir valdžios mandatą? Beje, Jo Ekscelencijos konstitucinė prievolė yra kuruoti teisingumą, teisėsaugą, specialiąsias tarnybas.

Monikos skandalo ir tikėtino kriminalo fone kažkaip neadekvačiai atrodo anuometinės valstiečių daugumos (2016–2020 m.) ministrų Jaroslavo Narkevičiaus ir Broniaus Markausko viešas užspardymas. Susisiekimo ministras J. Narkevičius vizito metu per darbinius pietus nesusimokėjęs suvalgė kotletą. Neapdairiai leido, kad už pietus sumokėtų šeimininkai. Anuomet ministrą apgynė tik premjeras Saulius Skvernelis – politikas su vidine „asmenybine armatūra“. Žemės ūkio ministras B. Markauskas, neiškentęs žiniasklaidos, tuometinių opozicionierių – konservatorių bei dvaro politologų – isteriško pjudymo iš ministro pareigų oriai pasitraukė pats. Jo „nuodėmė“ buvo klaiki ir juoda: pasirodo, ministras, kuris buvo ir ūkininkas, ne taip ir ne tokią sudarė žemės nuomos sutartį su kažkokia devyniasdešimtmete senole... Trivialus buitinis ūkinis reikaliukas, kurių Lietuvoje dešimtys tūkstančių, niekaip nevertas viešosios opinijos dėmesio, niekaip neužkliudantis viešojo intereso. Deja, tada nei dvaro politologai, nei žiniasklaida, nei anuometinė opozicija, sutelktai užsiėmusi dviejų ministrų viešu užspardymu, kažkodėl nekėlė valdžios ir Vyriausybės stabilumo kaip vertybės klausimo. Atitinkamas klausimas ir vertybė aktualizavosi tik dabar, kuomet valdo vienintelė tikra, teisinga ir patriotinė partija. Kuomet partija ir Vyriausybė „yra ne tos“, Lietuvos politikos ir žiniasklaidos lauke su visa jėga aktualizuojasi patarlė: „svetimoje akyje pastebi šapelį, o savojoje ir rąsto nemato...“

Daugelį dalykų socialinėje-politinėje sferoje giliau pažinti galime tik per palyginimą. Monikos skandalo kontekste neskaniai, neįtaigiai atrodo ir teisminis procesas, viršgarsiniu greičiu įvykdytas Mindaugo Sinkevičiaus atžvilgiu. Į gėdingą čekučių skandalą įsipainiojo bemaž 300–400 savivaldybių tarybų narių. Juk prieš įstatymą visi lygūs. Gal Baudžiamuosius nuosprendžius gaus Jurgita Šiugždinienė, Gintarė Skaistė ar Simonas Kairys? Deja, negavo. Viltis yra durnių motina. Jei tu priklausai „teisingai“ partijai, esi valdančiųjų ministras, tai tau apskritai NIEKO. Lietuvos Temidei tada taip išvarva akys, kad nei raiščio ant akių, nei svarstyklių nebereikia. Daliai į čekučių mėšlą įbridusių veikėjų kažkodėl keliamos tik viešojo intereso gynimo bylos, kurios yra civilinio proceso atmaina. Tiesiog tūlas bėdžius grąžina teismo sprendimu pinigus ir jokio jam teistumo, jokių sankcijų, jokių apribojimų likti valstybės tarnyboje ir politikoje, o ir reputacija visumoje lieka nesudarkyta.

Kai kurie čekučių epopėjos veikėjai skubiai grąžino dešimtis tūkstančių eurų į biudžetą. Moralės požiūriu, veiksmas pagirtinas, tik teisės požiūriu jis niekinis, nes jokių teisinių pasekmių nesukuria, kaltės nenuima, nuo teisinės atsakomybės neatleidžia. Vairuotojas girtuoklis irgi norėtų per savaitgalį išsiblaivyti ir pareikšti policijai: žiūrėkite, aš tą pačią atkarpą pirmadienį pravažiuoju blaivas kaip angeliukas, nebauskite, neatimkite teisų...

Jei Lietuvos Temidė netrukus pagimdys dar 300–400 baudžiamųjų nuosprendžių, mes – piliečiai – M. Sinkevičiaus neužjausime. Sakysime, korupcijos purvyne išsivoliojusi Lietuva tiesiog stojasi ant kojų. Principingoji prokuratūra, teismai labai aukštai iškėlė moralinių ir teisinių antikorupcijos reikalavimų valdininkams kartelę. Net keliems dešimtmečiams paskiepijo Lietuvos valdininkiją nuo smulkiosios korupcijos užkrato. Per Naujuosius metus nuoširdžiai pakelsime šampano taurę už mūsų šalies teisėsaugos lyderius, už juos kuruojantį Prezidentą. O jeigu paaiškės, jog visų lygybės prieš įstatymą nėra? Juk čia testas, kuomet valstybės, jos elito elgesys vertinamas ne pagal pliurpalus ir viešųjų ryšių dūmus, bet pagal faktinę elgseną.

Tada žinosime, kad valdantieji mūsų išlaikomą represinį valstybės aparatą naudoja egoistinės partinės politikos, o galbūt ir savo pačių padarytų sunkių nusikaltimų dangstymo tikslais. Žinosime, kad Lietuvoje vykdomi užsakyti politiniai procesai. Juos pasitelkiant iš politikos lauko šalinami konkurentai. Kuo perspektyvesnis ir stipresnis konkurentas, tuo spartesnis teisinis persekiojimas, tuo daugiau neadekvačių teisinių sankcijų, tuo daugiau viešųjų ryšių fejerverkų masėms. Žinosime, kad Lietuvoje susiformavo latentinė gelminė valstybė, tiksliau pasakius, onkologinis darinys dar jaunos valstybės kūne. Žinosime, kad dalis kriminalizuotos aukštosios ponybės šioje „valstybėje“ sutelktai veikia gaujoje, kurioje galbūt dalyvauja bent dalis šalies teisėsaugos lyderių, dalis žiniasklaidos atstovų ir dvarui patarnaujančių apžvalgininkų-politologų. Formuojasi kažkas panašaus, kas 2004–2013 m. susiformavo Putino-Medvedevo Rusijoje: „saviems viskas – svetimiems – įstatymas“ (rus. своим все – чужим – закон).

Fizikoje yra daug matų, kurie kyla iš įžymių mokslininkų vardų. Antai, varža matuojama omais, radiacija – rentgenais. Korupciją Lietuvoje nuo šiol reikia matuoti Jaroslavo Narkevičiaus kotletais arba tiesiog „jaroslavais“. Kažkas iš pilietininkų pasidomėjo, kad vienas J. Narkevičiaus suvalgytas kotletas anuomet paprastai kainavo apie 5 eurus 80 centų. Tokiu atveju, M. Sinkevičiaus kelių tūkstančių dydžio korupcija, tikra ar tariama, sudarytų tik 300–500 santykinių „jaroslavų“. Vaizdžiai tariant, tiek kotletų dar tilptų į lagaminą, kurį pasiimame į kelionę lėktuvu. Skaičiuokime toliau: ministrės Monikos vyro įmonėlei-ubagėlei nežinia kieno lėšomis pastatytas verslo pastatas kainuoja bent 5 milijonus eurų. Gal ir gerokai daugiau kainuoja – skaičių imu iš lubų, nes mano kompetencijos nekilnojamojo turto vystymo kainodaroje labai kuklios. Bet formaliai paskaičiuoti galima. Susidaro apie 862 tūkstančius „jaroslavo kotletų“. Logistikos specialistai Jums akimirksniu apskaičiuotų, ar toks kiekis sutelpa į vieną traukinio sąstatą, į vieną keltą maršrutu „Klaipėda–Kylis“...

Gali būti, jog aukštoji valdžia ir sprendimų priėmėjai ir toliau šalinsis nuo prievolės kovoti su korupcija, neišnarplios M. Navickienės istorijos, jos VISO konteksto. Tada, manyčiau, rasis opozicijos politikų, aktyvių piliečių, kurie perims iniciatyvą į savo rankas. Nurimkite, niekas „raudonųjų brigadų“ XXI a. Lietuvoje nesteigs. Anksčiau užguita sovietinė liaudis rašydavo skundus į Maskvą. Dabar yra galimybė kreiptis į Vakarus. Tarkime, į Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją priežiūros komitetą. Per M. Navickienės ministeriją, per LR Vyriausybę eina milžiniškos ES fondų lėšos. Tikėtinai dangstomos stambaus masto politinės korupcijos akivaizdoje, kurios židinys galimai yra Vyriausybėje, atsiranda pretekstas kreiptis ir į Europos Komisiją, į Europos audito rūmus, į Kovos su sukčiavimu tarnybą (angl. European Anti- Fraud Office – OLAF).

Mūsų taip mylimai valdžiai, visai sveikajai valstybės ir jo elito daliai, jei tokia dar liko, privalu skubiai pradėti valytis būtent dabar. Nederėtų tempti gumos, kol apsivalymą inicijuos šių metų rudenį persiformatavęs LR Seimas. Jis bus nusikamavęs, įsižeidęs dėl ketverius metus trukusio opozicijos nugalinimo, bus kupinas prisijungusių naujų jėgų ir veikėjų, bus ištroškęs aktyvios veiklos, įrodinės: žiūrėkite, mes juk ne tokie, mes viską dabar ištaisysime... O už valdžios rūmų lango minia lauks simbolinės aukos ir simbolinio kraujo. Reikės paprasto paaiškinimo, kas kaltas, kad šalyje dėjosi tokie dalykai, o mums taip nesisekė. Dalies teisėsaugos, specialiųjų tarnybų ir žiniasklaidos lyderių norisi kai ko paklausti. Ponai, ar tikrai teisingoje barikadų pusėje šiandien stovite, ar nejaučiate užgriūsiančių politinių pokyčių? Ar nematote kartais užsimerkę tolumoje simbolinio ešafoto? Ar tikrai nieko nematote ir nieko nenujaučiate? Dėl žiniasklaidos prostitucijos daugiau ar mažiau viskas aišku. Pradžioje įsisavino honorarus, kad Rolandas Paksas patektų į valdžią. Po to uoliai įsisavino naują porciją honorarų, kad R. Paksas būtų patrauktas iš valdžios. Užburtas ratas, kurio sūkiai per 20 metų taip ir nepasikeitė. Ypač nesuprantu dvaro politologų, nors jų profesija man – sociologui – yra gimininga. Už ką jiems M. Navickienės skandalo akivaizdoje šitaip aistringai gultis ant bėgių? Juk ne jie yra didžiosios naudos gavėjai. Ar nebus už pusmečio gėda?"

Gimsta nauja Amerika: kodėl naujas konservatyvus smegenų centras išsisklaido po visą Ameriką

„Claremonto institutas buvo įsikūręs Pietų Kalifornijoje nuo pat jo įkūrimo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Iš jo laktos San Gabrielio kalnų papėdėje jis tapo pirmaujančiu Trampui palankių dešiniųjų intelektualiniu centru.

 

 Tačiau be fanfarų kai kurios pagrindinės Claremonto asmenybės išvyko iš Kalifornijos, kad surastų ideologiškai palankesnes sąlygas. Ryanas P. Williamsas, ekspertų grupės prezidentas, balandžio pradžioje persikėlė į priemiestį Dalaso-Fortvorto rajone.

 

 Jo draugas ir kolega Claremonte Michaelas Antonas – Kalifornijos gyventojas, 2016 m. suvaidinęs svarbų vaidmenį, įtikinant konservatyvius intelektualus balsuoti už D. Trumpą – prieš dvejus metus persikėlė į Dalaso rajoną. Ten persikėlė ir instituto viceprezidentas veiklai ir administracijai. Kiti seka. Ponas Williamsas gegužę atidarė nedidelį biurą kitame Dalaso-Fort Verto priemiestyje ir sakė, kad tikisi sumažinti Claremonto Kalifornijos būstinę.

 

 „Daugelis mūsų vienija jausmą, kad krikščionybė griūva“, – sakė 38 metų Skyleris Kressinas, kuris yra draugiškas Claremonto lyderiams ir dalijasi daugeliu jų rūpesčių. Jis išvyko iš Pietų Kalifornijos ir 2020 m. persikėlė į Coeur d'Alene, Aidaho valstiją. „Turime būti įsitraukę, turime kurti“.

 

 D. Trumpui baigiant trečiąją prezidento rinkimų kampaniją, o jo šalininkus sužadino praėjusią savaitę vykusios diskusijos, daugelis jaunų aktyvistų ir mąstytojų, iškilusių jo įtakoje, laiko save projekto dalimi, kuri gerokai peržengia rinkimų politiką. 

 

Greičiau tai judėjimas, kuriuo siekiama susigrąžinti Vakarų civilizacijos vertybes, kokias jie mato. Jų ambicijos nupiešia šalies, kurios jie norėtų, paveikslą, jei D. Trumpas grįžtų į Baltuosius rūmus – tokią, kurią skatina jų krikščioniškų vertybių versija, su didesnėmis šeimomis ir mažiau imigrantų. Jie numato estetišką kraštovaizdį, kuriame yra daugiau klasikinės architektūros ir atgijusio konservatyvaus meno judėjimo bei vyrų, dėvinčių tradicinius kostiumus.

 

 Jų vizija apima stipresnę vietos vadovybę ir sunykusią nacionalinę „administracinę valstybę“, kas paskatino praėjusią savaitę švęsti, kai Aukščiausiasis Teismas veiksmingai nutraukė „Chevron deference“, dėl ko gali susilpnėti tūkstančiai federalinių taisyklių dėl aplinkos ir darbuotojų apsaugos ir toli už to ribų.

 

 Pavargę nuo, jų nuomone, vis labiau priešiškos ir netvarkingos pasaulietinės kultūros, daugelis persikelia į, jų nuomone, labiau svetingesnes valstijas ir regionus, kovodami už Amerikos visuomenę iš konservatyvių „tvirtovių“.

 

 Kai kurie save laiko „puikaus rūšiavimo“ – visuomenės pertvarkymo, kuriame konservatoriai ir liberalai natūraliai dalijasi į homogeniškesnes bendruomenes ir sritis, dalyviais ir pasisako už jas. (Ir kai kurie, įskaitant poną Kressiną, tuo pat metu siekia pigesnių pragyvenimo išlaidų ir saugesnių rajonų, kurie skatina daugelį įprastų judėjimų.)

 

 Tais metais, kai J. Kressin persikėlė į Aidaho, jis ir ponas Williamsas dalyvavo neoficialiame pokalbyje Claremonte apie naujų institucijų poreikį, kai tikimasi, kad tai bus atjaunėjusi Amerikos visuomenė. Idėja buvo „broliška bendruomenė“, kaip sakė vienas lyderis, kuri teikia pirmenybę asmeniniams susitikimams. Rezultatas buvo visų vyrų Amerikos pilietinio atsinaujinimo draugija – krikščionims skirta socialinė organizacija, į kurią priimama tik su pakvietimais. Kol kas grupė turi apie 10 organizacijų įvairiose plėtros stadijose, o kiekvienos organizacijos narių skaičius svyruoja nuo septynių iki kelių dešimčių žmonių.

 

 Anot lyderių, grupės tikslai yra nustatyti „vietinį elitą“ visoje šalyje ir ugdyti „potencialius paskirtuosius ir samdomuosius suderintam ateities režimui“ – tai reiškia antrąjį Trumpo prezidentavimą, bet taip pat ateitį, kurią jie apibūdina plačiai ir kartais apokaliptiniais terminais. Kai kurie įspėja apie artėjantį visuomenės žlugimą, dėl kurio ginkluoti, teisingai mąstantys, piliečiai turės atkurti tvarką.

 

 Grupės ryšiai su Claremontu suteikia jai galimybę daryti įtaką būsimoje Trumpo administracijoje: ponas Antonas dirbo D. Trumpo Nacionalinio saugumo taryboje, o Claremonto valdybos narys Johnas Eastmanas patarė D. Trumpo 2020 m. rinkimų kampanijai. Arizonoje ir Džordžijoje jam gresia baudžiamieji kaltinimai dėl planų išlaikyti D. Trumpą valdžioje po tų rinkimų.

 

 Jų retorika gali skambėti ekspansyviai iki neskaidrumo. „Kaip didieji Vakarų vyrai paliko mums savo darbus, taip ir mes turime palikti palikimą mūsų vaikams“, – skelbiama grupės svetainėje. „Šiam tikslui mūsų rankų keliami darbai tęsis dar ilgai po to, kai būsime palaidoti."

 

 Jų produkcija kol kas atrodo kuklesnė. P. Kressino namų skyriuje dalyvavo vyriškų drabužių ekspertas, paraginęs narius rengtis „klasikiniu amerikietišku stiliumi“, taip pat buvo peržiūrėtas ir aptariamas 2003 m. jūrų nuotykių filmas „Meistras ir vadas“. Vyrai bendrauja ne per susitikimus ir padeda vienas kitam versle.

 

 Šio rato kritikai teigia, kad jie pateikiantys išvalytą kai kurių tamsiausių dešiniųjų elementų versiją, įskaitant kultūrinį homogeniškumą iki rasizmo ir pasirengimo naudoti smurtą, siekiant politinių tikslų.

 

 „Tai yra idėja organizuoti nepasitenkinimą vietos lygmeniu ir sukurti tinklą, kuris per ateinantį dešimtmetį ar tris dešimtmečius ar net pusę šimtmečio respublikonų partiją vis labiau stumtų į dešinę ir telktų rinkėjus nepatenkintose šalies vietose, daugelis iš jų yra vyrai“, – sakė Pensilvanijos universiteto politikos mokslų vyresnysis dėstytojas Damonas Linkeris, kritikuojantis šią minią. „Tai aukšto intelektualinio lygio milicijos judėjimo versija“.

 

 Vadovų teigimu, per pirmuosius dvejus metus SACR gavo didelį finansavimą iš Charleso Haywoodo, buvusio verslo savininko Indianoje. Panašu, kad p. Haywoodas džiaugiasi, būdamas internetiniu provokatoriumi. Jis 2021 m. sausio 6 d. riaušes pavadino „rinkimų teisingumo protestu“ ir gyrė rasistinį 1973 m. romaną „Šventųjų stovykla“.

 

 Praėjusį mėnesį X platformoje jis rašė, kad užsienyje gimę piliečiai turėtų būti deportuoti už nusikaltimus, įskaitant „darbą kairiųjų reikalams“. Kiti lyderiai apokaliptinį grupės steigimo dokumentų atspalvį priskiria ponui Haywoodui, kuris atsisakė komentuoti.

 

 Draugijos nariai yra jauni, dažniausiai baltų apykaklių (ir dažniausiai baltaodžiai), dažnai pasiturintys. Kai kurie paliko elitines institucijas, kad įkurtų savo įmones ir investuotų į konservatyvios pakraipos įmones.

 

 Joshas Abbotoy'us, Dalaso žurnalo „American Reformer“, kuris yra neformalus vidaus leidinys judėjimui, vykdomasis direktorius, šią savaitę su žmona ir keturiais vaikais persikelia į mažą miestelį už Nešvilio. Per jo naująjį profesionalų tinklą jis renka lėšas konservatyvių prieglobsčių koridoriui tarp Vidurio Tenesio ir Vakarų Kentukio, kur taip pat įsigijo šimtus akrų nuosavybės, sukurti. Jis tikisi, kad kitais metais į Tenesio miestelį persikels apie 50 šeimų, kurių tapatybes atskleisti jis atsisakė, įskaitant žmones, kurie dirba iš namų technologijų įmonėse ir kitose korporacijose.

 

 P. Abbotoy daug lažinasi dėl pietų kaimo atgaivinimo plačiau, nes baltųjų apykaklių lankstumas atitinka konservatorių nusivylimą liberaliomis institucijomis ir miestais. Jis laiko Tenesio projektą, kaip „žaidimų knygą“, skirtą būsimiems pokyčiams, kuriuose kaimynai dalijasi konservatyviomis socialinėmis vertybėmis ir mėgaujasi, pasak jo, savotiška ambientiška krikščioniška kultūra.

 

 „Aš asmeniškai mielai mokėčiau aukštus namų savininkų asociacijos (H.O.A., angl.) mokesčius, kad būti kaimynystėje, kur kiekvieną dieną tenka važiuoti pro architektūriškai reikšmingą bažnyčią ir girdžiu bažnyčios varpus“, – sakė jis.

 

 Sprendimas Obergefell prieš Hodgesą, įteisinęs tos pačios lyties asmenų santuokas nacionaliniu lygmeniu, buvo takoskyros momentas p. Abbotoy ir kitų konservatorių supratimui, kaip greitai gali pasislinkti žemė jiems po kojomis. Tai sprendimas, rodantis epochos pradžią, kurią konservatyvus krikščionių rašytojas Aaronas Rennas, kalbėjęs broliškos visuomenės renginiuose, vadina „neigiamu pasauliu“, įtakinga sąvoka, apibūdinančia kultūrą, kurioje „buvimas žinomam, kaip krikščionis yra socialinis negatyvas, ypač elitinėse visuomenės srityse.

 

 M. Abbotoy buvo užaugintas evangelinėje kultūroje, kuri skatino konservatyvius krikščionis išeiti į „pasaulį“ ir daryti įtaką pasaulietinėms institucijoms, įskaitant korporacijas ir universitetus. Tačiau šis požiūris, kuris apibrėžė keletą pastarųjų pagrindinių evangelizmo kartų, jo rato žmonėms atrodo vis labiau nepatikimas.

 

 P. Abbotoy, baigęs Harvardo teisės mokyklą, 2021 m. paliko darbą didelėje infrastruktūros įmonėje ir atėjo dirbti pas Nate'ą Fischerį, Dalaso rizikos kapitalistą ir produktyvų tinklų kūrėją, kurio įmonė investuoja į konservatyvius projektus ir prieštarauja „DEI/ESG ir Amerikos verslo kultūros biurokratizacijai“. P. Fischeris yra SACR Dalaso skyriaus prezidentas.

 

 Andrew Beckas, konservatyvių politikų ir subjektų, įskaitant SACR ir Claremont, prekės ženklo konsultantas, 2020 m. su žmona ir šešiais jų vaikais, tėvais ir penkiais broliais ir seserimis bei jų šeimomis persikėlė iš Stateno salos Niujorko valstijoje į priemiesčius į šiaurę nuo Dalaso. Beveik 30 šeimos narių dabar gyvena tame pačiame rajone, kaip gyveno ir Niujorke.

 

 „Kažkas keičiasi, tai yra tektoninė“, – sakė ponas Beckas, Claremonto internetiniam žurnalui „The American Mind“ parašęs plačiai paplitusią esė „Amerikos perkrikščioninimas“. „Svarbu ne tiek išsiskirti tvirtovę, kurioje galėtum gyventi kokone, o būti vietos, kurią tikrai gali laikyti namais, dalimi."

 

 Nariai turi būti vyrai, priklausyti „krikščionių trinitarinei“ bažnyčiai, plačiai kategorijai, apimančiai katalikus ir protestantus, bet ne Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius. Nariai taip pat turi apibūdinti save, kaip „amerikiečiai be brūkšnelių“ – tai nuoroda į Theodore'o Roosevelto kalbą, raginančią visiškai asimiliuoti imigrantus (pavyzdys su brūkšneliu: airiškas-amerikietis).

 

 Grupės tarpkonfesinė narystė atspindi faktą, kad Trumpo laikais stiprėja konservatyvi krikščionybė, kuri tampa kultūrine ir politine tapatybe, teologiniai skirtumai nukrenta į šalį, o krikščionybė yra tam tikra bendra maišto prieš modernumą išraiška. Nemaža narių mažuma yra katalikai, įskaitant poną Kressiną. Grupėje taip pat yra presbiterionai, baptistai ir charizmatikai.

 

 Naujajame p. Kressino gimtajame mieste Aidaho gatvėse švaru, o žmonės palieka neužrakintas duris. Jo šeima gyvena name, kurį gali sau leisti turėti, su balta tvora ir vieta batutui kieme. Jaukioje svetainėje kampe stovi stačias fortepijonas, o ant sienos rikiuojasi giesmynai ir klasikiniai romanai.

 

 „Daugelis mūsų kartos labai, labai trokšta įsišaknijimo“, – sakė jis. „Ir jie buvo užauginti epochoje, kai tai tikrai nebuvo labai vertinama."

 

 Šio pavasario darbo dienos rytą jis žvaliai ryte išėjo pro priekines duris į Tubb kalną, palei taką, pabarstytą lauko gėlėmis, ir atsiveriančiais vaizdais į apačioje esantį kristalinį ežerą. Vėliau jo namuose Lauren Kressin, besilaukianti aštuntojo poros vaiko, vaišino persikų arbata skoningai nesuderintame porceliano rinkinyje, tyliai pasikeisdama su juo puodelius, kad jis turėtų „mažiau moterišką“, – šypsojosi ji.

 

 Ponas Kressinas vėliau sakė, kad pradėjimas iš naujo Aidahe buvo tokio ilgalaikio projekto dalis, kad nesitiki jo pabaigos. „Senoji žemių aristokratija Anglijoje sodindavo ąžuolus, kurie tikrai subręs tik po 400 metų“, – sakė jis. „Kas žino, kas bus ateityje, bet jei net nepradedi kurti šeimos kultūros, esi pasmerktas žlugti.“ [1]

 

1. Why a New Conservative Brain Trust Is Resettling Across America. Graham, Ruth.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 4, 2024.