The Horse

 

"The Horse. By Timothy Winegard. Dutton; 544 pages; $35

Hoof Beats. By William Taylor. University of California Press; 360 pages; $28.95 and £25

Raiders, Rulers and Traders. By David Chaffetz. W.W. Norton; 448 pages; $32.50 and £25

There was nearly a world without horses. At the end of the last ice age warming temperatures turned the grasslands where horses roamed into swamps and forests. Humans hunted them heavily for meat. Wild horses did, in fact, go extinct in North America around 7,600-12,000 years ago. You could say that by stopping hunting and starting to domesticate and harness them, humans saved horses. Or you could say that horses decided to bet on people.

Humans were forever changed by their equine alliance. Able to gallop at more than 40mph (64kph) and to convey heavy objects, horses altered the arc of empires and determined victors and losers in battle. Timothy Winegard, a historian, calls horses “humanity’s longest-serving weapon system”. They also transformed the way people could hunt, communicate, trade and even dress. Trousers spread only after horses were domesticated, as an innovation for riding. The oldest surviving pairs, dating to 1300BC, belonged to horsemen.

A herd of new books has come out looking at the horse’s impact on human history, though their approaches are very different. David Chaffetz, a scholar of Asian history, focuses his deeply researched, elegantly written “Raiders, Rulers and Traders” on the interplay between horse-borne nomads and settled peoples, a defining aspect of Chinese, Indian and Persian civilisations. He argues that “What we now call the Silk Road should more accurately be called the Horse Road, for it was the horse, and not silk, that drew buyers and sellers together…to form the first large-scale international trading routes.”

The broadest and most accessible view comes from Mr Winegard. Ranging from horse anatomy to the role of horses in both world wars, his book is packed with fascinating detail. For example, by weight, Britain shipped more horse feed than ammunition to the western front in the first world war; 20 years later Hitler enlisted some 2.7m horses in the second. In contrast, “Hoof Beats” by William Taylor, an academic and curator at the University of Colorado Museum of Natural History, is based primarily on archaeology; unfortunately it reads like a competent textbook.

All three books consider how mastery of the horse empowered the people who first achieved it in the third millennium BC. Their homeland was the Pontic-Caspian steppe, the vast grasslands north of the Black and Caspian seas. Using horses for food, transport and warfare provided mobility and an edge over others. One result is that their language, Proto-Indo-European, forms the root of tongues spoken by 46% of people today, such as Bengali and Portuguese. Their genetic imprint stamps 40-50% of Europeans. Some 60-90% of men on the Indian subcontinent can trace patrilineal DNA back to these early horsemen.

Superior horses and horsemanship continued to determine sweeping population movements. By around 2000BC horses had trampled older civilisations across Europe and India, such as those that built Stonehenge in England and Mohenjodaro in the Indus Valley. Mastery of mounts brought the Huns into Europe (around 370AD), the Arabs into Spain (711AD) and the Turks into India (1020AD) and Anatolia (1071AD). Horses also spread the vast Mongol armies under Genghis Khan across nearly the whole of the Eurasian land mass, including China (around 1200AD).

In Europe feudalism and chivalry arrived on horseback, as did Napoleon’s troops. According to Mr Winegard, in the French army’s disastrous retreat from Moscow in 1812 it was the loss of 200,000 horses, which could not be quickly replaced, rather than of half a million soldiers who could, that sealed the emperor’s fate.

A look at the “biotechnology” of the horse explains its usefulness. In terms of power a horse packs more than ten times that of a human. (People still use “horsepower” as a way to quantify might.) Horses hardly need sleep, run fast for long stretches and have temperaments that make them easy to herd and train. Their teeth snip grass with front incisors and crush it with back molars, leaving a useful gap for a bit. Their milk has five times more vitamin C, and their flesh more protein, than cows’. Handy “hardware” like stirrups and saddles, as well as the innovation of hitching horses to wheeled vehicles (from around 2000BC), have given people more control.

Horses’ utility translated into muscular pricing. An ordinary mount in ancient Athens cost upwards of 500 drachmas, compared with 140 for an unskilled slave. In Brazil in the 17th century a fine steed could fetch as much as 20 slaves. It is only in the past 100 years, since the invention and spread of automobiles, that horses became less integral to human civilisation and people’s daily lives. However, as these books make clear, it would be unwise to put horses out to pasture in people’s memories. They deserve enduring respect, for their hoof beats changed the world." [1]

1.   Unbridled. The Economist; London Vol. 452, Iss. 9415,  (Sep 21, 2024): 81.

 

Kodėl mes visi esame atėniečiai

 „Istorijos mūza

 Autorius Oswynas Murra'us

 Belknapas / Harvardas, 528 puslapiai, 37,95 doleriai

 

 „Praeities mitas“ yra būtinas, norint pateisinti „šiuolaikinius rūpesčius“, rašo Oswynas Murray'us, Oksfordo emeritas. 

 

Tai yra gilus suvokimas ir veda autorių į žadinančią intelektualinę gynybą nuo to, ką T.S. Eliotas pavadino dabarties „provincializmu“. Žiniasklaidos ir, pojūčius gerinančių, technologijų amžiuje, kuris naikina praeitį ir visas jos pamokas, kartais atrodo, kad nebebūname gyvųjų ir mirusiųjų žmonių kontinuumo dalis, gauname ištvermės iš tų, kurie ėjo prieš mus. Ponas Murray'us, norėdamas išgelbėti mus nuo dabarties tironijos, tyrinėja ne tik istorikus, bet ir jų interpretacijų istoriją, ką akademikai vadina istoriografija. 

 

Tai kilni disciplina, nes, kaip rašo autorius, „kiekvieno istoriko darbo fone yra jo paties šiuolaikinis pasaulis“.

 

 „Istorijos mūzoje“ autorius sutelkia dėmesį į ypatingą Vakarų istorikų apsėdimą per pastaruosius tris šimtmečius: senovės graikus ir kiek mažiau romėnus ir kaip pasikeitė mūsų suvokimas, kai keitėmės mes. 

 

Jo knyga yra vingiuota ir dažnai drausmingai akademinio stiliaus, tačiau kantrus skaitytojas yra apdovanotas didžiuliu supratimu, kaip senovės atminimas, visada atnaujinamas ir interpretuojamas, išlaikė mus civilizuotus.

 

 Pagrindinis Vakarų mitas buvo graikų ir romėnų istorija (kartu domėjimasis Azija ir Afrika Vakarų intelektualinėje istorijoje atsirado palyginti vėlai, pažymi p. Murray'us). 

 

Graikai mums pasiūlė pagrindinį laisvės mitą, o romėnai – mitą apie pasaulio tvarką per imperializmą (kažkas daug sudėtingesnio, nei paprasčiausios represijos, o tai šiuo metu populiaraus imperializmo vienmatis apibūdinimas).

 

 Autorius daugiausia dėmesio skiria graikams. Jis pradeda nuo anglų filosofo Thomaso Hobbeso, kuris 1629 m. išvertė Tukidido „Peloponeso karą“, siekdamas ištirti politinius Atėnų ir Spartos skirtumus ir vertybių sistemas. Hobbesas, pakartodamas Tukididą, pirmenybę teikė geriausių (hoi aristoi) vyriausybei, o ne daugybės (hoi polloi), todėl pirmenybę teikė Spartai, o ne Atėnams, nors žinojo, kad, pono Murray žodžiais, „galutinis idealas slypi monarchinėje vadovybėje Periklio“ Atėnuose. Šis požiūris buvo paties Hobbeso laiko ir filosofinių polinkių atspindys; Anglijos pilietinis karas netrukus paskatins jį teikti pirmenybę tvirtam valdymui, kaip priemonei užkirsti kelią anarchijai, kaip jis išreiškė „Leviatane“ (1651).

 

 Hobbesas padėjo pagrindus sistemingam Graikijos istorijos tyrinėjimui, kuris prasidės XVIII amžiuje: negailestingas Atėnų ir Spartos palyginimas įkvėpė deguonies į Apšvietos epochą. Nors mūsų laikais Atėnų demokratija buvo vertinama, kaip daug pranašesnė už Spartos oligarchiją, taip buvo ne visada. Vakarų istorikai prieš masinės demokratijos amžių vertino, kad mišrus Spartos režimas turi puikių savybių, įskaitant vienodą žemės padalijimą, puikų jaunimo išsilavinimą ir paklusnumą pagyvenusiems žmonėms. 1767 m. Adamas Fergusonas, įtakingiausias Škotijos Apšvietos balsas, apie Spartą rašė, kad „kiekviena šios išskirtinės tautos institucija davė paklusnumo, tvirtumo ir uolaus tarnavimo visuomenei pamoką“.

 

 Lyginamasis simpatijos Atėnams trūkumas paaiškinamas – ir tai yra M. Murray knygos tema – tiesiog laikais, kuriais šie istorikai ir filosofai rašė. XVIII amžiuje pagrindinė tvarka nebuvo savaime suprantama, nes tvirtos institucijos buvo tik kuriamos. Nepaklusnus Atėnų demokratijos pobūdis buvo vertinamas, kaip pavojinga prabanga. Priešingai, Spartos miestas-valstybė kai kuriais matavimais egzistavo daugiau, nei pusę tūkstantmečio, o tai suteikė jai pelnytą stabilumo reputaciją, kuri padarė įspūdį Apšvietos mąstytojams.

 

 Šiai stačiatikybei iššūkį metė XVIII amžiaus olandų abatas Cornelius de Pauw, kuris Prancūzijos revoliucijos išvakarėse rašė apie Atėnų sistemos atributus. Jo epochos elitas jį ignoravo, tačiau jo gynyba Atėnų atžvilgiu pasirodė esanti pranašiška, nes XIX amžius atneš prekybą, gamybos revoliuciją ir politinių perversmų erą. Tai panaikino aristokratišką pagarbą Spartai, kuri buvo Apšvietos sinonimas.

 

 Tai nepaprastai sudėtinga istorija, kaip atskleidžia ponas Murray. Tačiau šių intelektualinių argumentų apie Atėnus ir Spartą intensyvumas ir subtilumas leido mąstytojams aiškiau mąstyti savo erą. Anglų istorikas Williamas Mitfordas jo daugiatomyje „Graikijos istorija“ (1784–1810) pareiškė, kad negali idealizuoti nei Atėnų, nei Spartos, nes jie akivaizdžiai prastesni už Didžiosios Britanijos institucinę sistemą, o Atėnai bet kuriuo atveju rėmėsi vergove, todėl tai visai ne laisva visuomenė.

 

 Johnas Stuartas Millas kartą rašė, kad mūšis Maratono 490 m. pr. Kr., per pirmąją persų invaziją į Graikiją, buvo „netgi kaip įvykis Britanijos istorijoje... svarbesnis už Hastingso mūšį“ [1]. Taigi Atėnai ir Sparta filosofine prasme buvo svarbiausi Vakarų miestai Apšvietos laikais. Iš tiesų, Napoleonui pralaimėjus Vaterlo, diskusijos apie Atėnus ir Spartą nutrūko, nes Atėnų pergalės prieš persus Maratone modelis, pono Millerio žodžiais, „sukūrė glaudų ryšį tarp karinės sėkmės, laisvės, ir demokratinės valdžios“. Vakarai dabar išgyveno stiprių valstybių amžių, o tai reiškia, kad demokratija nebėra prabanga, o būtinybė, ir galiausiai ją nuo kitų valstybių galėjo apginti tik karinis meistriškumas.

 

 Filosofija, kaip disciplina, užleido vietą: p. Murray rašo, kad XIX amžiuje „pradėjo istorijos amžius, kuriame visuomenė buvo įtraukta į priežastingumo ryšį, besitęsiantį į tolimą praeitį“. Revoliucijų amžiuje Romos imperializmas atstojo senovės režimą Prancūzijoje; Atėnai buvo laisvės ir pažangos pavyzdys. Dėl to Johno Stuarto Millo tėvas privertė jį mokytis graikų kalbos.

 

 XIX amžius taip pat iškėlė į priekį galingas naujas šiuolaikinės kultūros ir masinės psichologijos jėgas. Pasak pono Murray, senovės Graikijos nagrinėjimas pasikeitė. Šveicarų istorikas Jacobas Burckhardtas ir vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche atskirai pabrėžė „agonalinį“ senovės Graikijos aspektą – asmenybių ir politinių jėgų varžybas Atėnuose. 

 

Burckhardtas įrodė senovės istorijos aktualumą, kai rašė apie graikų demagogų gebėjimą manipuliuoti masėmis ir taip grasinti sukurti baisiausias tironijos formas. Tokiu būdu, per senovės Graikiją, Burckhardtas atsigręžė į Prancūzijos revoliucijos terorą ir, nors ir nesąmoningai, į XX amžiaus fašizmą. Antikos tyrinėjimas rodo istorinį tęstinumą.

 

 Tada yra Sokrato asmuo, kuris, pasak Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio XIX amžiaus pradžioje, „sudaro didelį istorinį posūkį“. Atkakliai klausinėdamas, Sokratas atskleidė atsakymus į filosofinius klausimus, bet taip pat pakirto Atėnų stabilumą, nes net ir pavyzdinė miesto valstybė turi pasikliauti tam tikra prievarta. Taigi Sokratas skatino graikų mintį net ir stengdamasis destabilizuoti socialinį kontraktą, kaip tada buvo suprantama. Autorius teigia, kad moralinės vertybės kerta du būdus, o lengvo atsakymo nebuvimas rodo graikų tradicijos turtingumą Vakarų mąstyme. Sokratas yra pirmasis graikas, kurį tikrai galime pažinti, kaip individą. P. Murray'us rašo, kad Sokrato istorija XIX amžiaus vokiečių mąstyme yra „bandymas rasti Kristaus figūros pakaitalą sekuliarizuotoje visuomenėje“.

 

 Pastarojoje šios sunkios, tačiau apmąstančios knygos dalyje autorius prancūzą Fernandą Braudelį vadina „didžiausiu XX amžiaus istoriku“. Drąsus teiginys, tačiau tikslus. Braudelis sujungė geografijos ir didžiulių socialinių bei ekonominių jėgų studijas su individualia veikla. Taigi jis buvo dalinis ir neryžtingas deterministas. Jo monumentalus kūrinys „Viduržemio jūra ir Viduržemio jūros pasaulis Pilypo II amžiuje“ (1949), daugiausia parašytas, būnant nacių kaliniu, yra pasaulinė istorija, kuri sustiprina ir sumažina senovės Graikijos vaidmenį.

 

 Nenutrūkstama perversmų ir katastrofų seka, vedanti į dabartį, primena ponui Murray'ui XX amžiaus vidurio vokiečių ir žydų filosofo Walterio Benjamino ištrauką, aprašiusį angelo, patekusio į audrą, kuri jį stumia atgal, įvaizdį. Į ateitį, o šiukšlių krūva prieš jį auga vis aukščiau. „Šią audrą, – aiškina Benjaminas, – vadiname progresu. Ir per visa tai senovės Graikijos atmintis gali būti geriausias mūsų turimas kompasas.

 ---

 Ponas Kaplanas yra sausio mėnesį pasirodysiančios knygos „Atliekų žemė: pasaulis nuolatinėje krizėje“ autorius. Užsienio politikos tyrimų institute užima geopolitikos katedrą.“ [2]

1. Kodėl Hastingsas toks garsus?  

Hastingso mūšis 

 Čia vyko bene garsiausias mūšis Anglijos istorijoje. Liaudies vaizduotėje 1066-ieji yra paskutinės sėkmingos invazijos į Angliją data – metai, kai Normandijos kunigaikštis Viljamas nugalėjo Anglijos saksų armiją, nužudė karalių Haroldą ir užėmė sostą.

 

2. REVIEW --- Books: Why We Are All Athenians. Kaplan, Robert D.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2024: C.7.

Why We Are All Athenians

"The Muse of History

By Oswyn Murray

Belknap/Harvard, 528 pages, $37.95

A "myth of the past" is necessary to justify "contemporary preoccupations," writes Oswyn Murray, an emeritus fellow at Oxford. This is a profound realization, and it leads the author to a rousing intellectual defense against what T.S. Eliot called the "provincialism" of the present moment. In an age of media and sensory-enhancing technology that obliterates the past, with all of its lessons, we sometimes no longer seem to be part of a human continuum of the living and the dead, taking sustenance from the trials and tribulations of those who have gone before us. Mr. Murray, to rescue us from the tyranny of the present, studies not only historians but the history of their interpretations, what academics call historiography. This is a noble discipline, since, as the author writes, "in the background of every historian's work is his own contemporary world."

In "The Muse of History" the author focuses on a particular obsession of Western historians over the past three centuries: the ancient Greeks, and to a lesser extent, the Romans, and how both have changed in our perception as we have changed. His book is meandering and often forbiddingly academic in style, yet a patient reader is rewarded with a vast understanding of how a memory of antiquity, always renewed and reinterpreted, has kept us civilized.

The central myth of the West has been the story of the Greeks and Romans (a concomitant interest in Asia and Africa came relatively late in Western intellectual history, Mr. Murray notes). The Greeks offered us a foundational myth of liberty, whereas the Romans offered a myth of world order through imperialism (something far more complex than mere repression, which is the one-dimensional characterization of imperialism popular at the moment).

The author mostly concentrates on the Greeks. He begins with the English philosopher Thomas Hobbes, who in 1629 translated Thucydides' "The Peloponnesian War" in order to explore the political distinctions and value systems of Athens and Sparta. Hobbes, echoing Thucydides, preferred the government of the best (hoi aristoi) over the many (hoi polloi), thus favoring Sparta over Athens, even as he knew that, in Mr. Murray's words, the "ultimate ideal lay in the monarchical leadership of Pericles" in Athens. This attitude was a reflection of Hobbes's own time and philosophical inclinations; the English Civil War would soon cause him to favor strong governance as a means to prevent anarchy, as he expressed in "Leviathan" (1651).

Hobbes laid the groundwork for the systematic study of Greek history that would begin in the 18th century: A relentless comparison between Athens and Sparta breathed oxygen into the Enlightenment. While in our own era Athenian democracy has been judged far superior to Spartan oligarchy, that was not always the case. Western historians before the age of mass democracy judged Sparta's mixed regime as having admirable attributes, including an equal division of land, excellent education of youth and obedience toward the elderly. In 1767 Adam Ferguson, the most influential voice of the Scottish Enlightenment, wrote about Sparta that "every institution of this singular people gave a lesson of obedience, of fortitude, and of zeal for the public" good.

The comparative lack of sympathy for Athens is explained -- and this is the theme of Mr. Murray's book -- simply by the times in which these historians and philosophers wrote. In the 18th century, basic order was not taken for granted, since sturdy institutions were only in the process of development. The unruly nature of Athenian democracy was seen as a dangerous luxury. By contrast, the Spartan city-state had existed by some measurements for more than half-a-millennium, which gave it a deserved reputation for stability that impressed Enlightenment thinkers.

This orthodoxy was challenged by the 18th-century Dutch Abbe Cornelius de Pauw, who wrote on the eve of the French Revolution about the attributes of the Athenian system. He was ignored by the elite of his era but his defense of Athens proved prescient, as the 19th century would bring trade, a revolution in manufacturing and an era of political upheaval. This overturned the aristocratic respect for Sparta that had been synonymous with the Enlightenment.

This is an exceedingly complicated story, as Mr. Murray reveals. Yet the intensity and subtlety of these intellectual arguments about Athens and Sparta allowed thinkers to think more clearly about their own era. The English historian William Mitford, in his multivolume "History of Greece" (1784-1810) declared that he could not idealize either Athens or Sparta since they were clearly inferior to Britain's institutionalized system and Athens, in any case, relied on slavery, making it not a free society at all.

John Stuart Mill once wrote that the Battle of Marathon in 490 B.C., during the first Persian invasion of Greece, was "even as an event in British history . . . more important than the Battle of Hastings." So, too, Athens and Sparta were, in a philosophical sense, the most important cities in the West during the Enlightenment. Indeed, upon the defeat of Napoleon at Waterloo, the debate about Athens and Sparta was left behind, as the model of the Athenian victory over the Persians at Marathon, in Mr. Miller's words, "established the close connection between military success, liberty, and democratic government." The West was now in an age of strong states, meaning democracy was no longer a luxury but an imperative, and in the final analysis could only be defended from other states by military prowess.

Philosophy as a discipline had given way: Mr. Murray writes that the 19th century "began the Age of History in which society was embedded in a nexus of causation stretching back into the distant past." In an age of revolutions, Roman imperialism came to represent the ancien regime in France; Athens exemplified liberty and progress. John Stuart Mill's father made him study Greek because of this.

The 19th century also brought to the fore powerful new forces of modern culture and mass psychology. The examination of ancient Greece shifted as a consequence, according to Mr. Murray. The Swiss historian Jacob Burckhardt and the German philosopher Friedrich Nietzsche separately emphasized the "agonal" aspect of ancient Greece: that is, the contest among personalities and political forces in Athens. Burckhardt proved the relevance of ancient history when he wrote about the ability of Greek demagogues to manipulate the masses and thus threaten to create the most frightening forms of tyranny. In this manner, by way of ancient Greece, Burckhardt looked back to the terror of the French Revolution and, albeit unknowingly, forward to 20th-century fascism. The study of antiquity shows a historical continuum.

Then there is the person of Socrates, who in the words of Georg Wilhelm Friedrich Hegel in the early 19th century "constitutes a great historic turning point." Socrates, by his persistent questioning, revealed the answers to philosophical questions but also undermined the stability of Athens, since even an exemplary city-state has to rely on some degree of coercion. Socrates thus furthered Greek thought even as he worked to destabilize the social contract as it was then understood. Moral values cut two ways, the author suggests, and the lack of an easy answer demonstrates the richness of the Greek tradition in Western thought. Socrates is the first Greek we can really know as an individual. The story of Socrates in 19th-century German thought, Mr. Murray writes, constitutes "an attempt to find a replacement for the Christ figure in a secularized society."

In the latter part of this difficult yet reflective book, the author calls the Frenchman Fernand Braudel "the greatest historian of the 20th century." A bold claim, yet an accurate one. Braudel broke new ground by combining the study of geography and vast social and economic forces with individual agency. He was thus a partial and hesitant determinist. His monumental work, "The Mediterranean and the Mediterranean World in the Age of Philip II" (1949), written largely while a prisoner of the Nazis, is a global history that enhances and diminishes the role of ancient Greece.

The continuous sequence of upheavals and catastrophes that leads to the present reminds Mr. Murray of a passage by the mid-20th-century German-Jewish philosopher Walter Benjamin's, who described an image of an angel caught in a storm that propels him backward, into the future, while the pile of debris before him grows higher and higher. "This storm," Benjamin explains, "is what we call progress." And through it all, the memory of ancient Greece may be the best compass we have.

---

Mr. Kaplan is the author of "Waste Land: A World in Permanent Crisis," forthcoming in January. He holds a chair in geopolitics at the Foreign Policy Research Institute." [1]

1.REVIEW --- Books: Why We Are All Athenians. Kaplan, Robert D.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2024: C.7.