Pasirodo, Žalimas yra dar žalias ir už ausų - dar šlapias. --- Ar Tauta – vis dar valstybės suverenas? (2)

“2-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. „Nė velnio – jis priklauso Konstituciniam Teismui!“ – atsako į tai konstituciniai dvasininkai. Regis, į šią suverenų kastą įrašomi ir kadenciją baigę teisėjai, ir jų proteguojamos meilužės, ir politiniai rėmėjai.

 

Deja, tuo sąrašas ir baigiamas. Tautai uždrausta reikšti savo valią, kai ji prieštarauja kolektyvinių žalimų ideologinėms pozicijoms ir jomis grįstoms Konstitucijos interpretacijoms. Seimas ir Vyriausioji rinkimų komisija turi teisę spręsti, ar leisti Tautai pasisakyti vienu ar kitu klausimu, o klausimo formuluotę aprobuoja Konstitucinis Teismas. Tad ar galima sakyti, jog Tauta – vis dar šios valstybės suverenas?

 

Visų žalimų Žalimas – Dainius Žalimas – teigia, jog Tauta pati apribojo savo teises, įgaliodama Konstitucinį Teismą spręsti, kas Lietuvoje teisėta, o kas – ne. Pažiūrėkime, ką apie tai sako pati Konstitucija. 102-as ir 105-as jos straipsniai įgalioja Konstitucinį Teismą tikrinti, ar priimami įstatymai dera su Konstitucija, o kiti teisės aktai – su Konstitucija ir įstatymais. Nėra jokios užuominos apie Konstitucinio Teismo teisę ar juo labiau – monopolinę teisę aiškinti pačią Konstituciją. Šią teisę šis teismas prisiėmė pats.

 

Šiandien Konstitucinio Teismo išradimas, jog šeima gali būti grindžiama jausminiais santykiais, o ne tik vyro ir moters santuoka ir (arba) giminystės ryšiais, traktuojamas kaip Konstitucijos principas, kuriam prieštarauja grupės Seimo narių siūlomas referendumas dėl aiškesnio šeimos apibrėžimo. Nors jau tai, kad santuoka, šeima, tėvystė, motinystė ir vaikystė minimos tame pačiame 38-ame Konstitucijos straipsnyje, rodo šių sąvokų sąsają, bet tenka tai tikslinti, kad būtų išvengta minėtų Konstitucinio Teismo interpretacijų.

 

Būtent tokią Tautos valią siekiama uždrausti. Čia glūdi trys problemos. Pirma – jei valstybės suverenas yra Tauta, ji yra aukščiau Konstitucijos ir daug aukščiau Konstitucinio Teismo. Ji turi teisę keisti Konstituciją. Pagal joje numatytas proporcijas Tauta gali įsteigti monarchiją, keisti teritorinę struktūrą ir net įjungti Lietuvą į kitos valstybės sudėtį. Žinoma, politikų uždavinys Tautą įtikinti, kad valstybės suverenumas ir demokratinė santvarka yra vertybės, bet galutinis žodis, pagal Konstituciją, priklauso tik pačiai Tautai.

 

Užtai teiginys, kad Konstitucijos pataisa yra antikonstitucinė, skamba absurdiškai. Ne Konstitucija steigia Tautą, o Tauta kuria, keičia, pildo, taiso arba tikslina Konstituciją. Pabrėžtina, jog tikslesnį šeimos apibrėžimą siūloma kelti ne į kokį nors įstatymą, kuris galėtų kelti kolizijų su Konstitucija ir kur bent teoriškai galėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas, bet į pačią Konstituciją. Tai – išimtinai Tautos prerogatyva.

 

Antra, jau minėta problema yra tai, kad Konstitucinis Teismas ir jo veteranai savas ideologines nuostatas ir jomis grindžiamas Konstitucijos interpretacijas tapatina su pačia Konstitucija. Kai ko nors nėra Konstitucijos tekste, išrandama Konstitucijos doktrina ir Konstitucijos dvasia. Išties Konstitucijoje minima „dvasios“ sąvoka, bet tiktai kalbant apie Tautos dvasią, kultūrą bei religiją, o ne apie Konstitucijos interpretacijas, o sąvokos „doktrina“ čia išvis nėra. Ačiū Dievui ir Konstitucijos kūrėjams.

 

Valstybinė doktrina yra antidemokratinių režimų bruožas. Demokratinėje valstybėje gali būti atskirų politikų, partijų, visuomeninių grupių, religinių bendruomenių, kultūrinių judėjimų doktrinos. Bet valstybės doktrina, pakylanti virš idėjinės ir ideologinės įvairovės, yra ne kas kita, kaip tironija.

 

Trečia problema – tai, kad Konstitucinis Teismas neteisėtai uzurpavo išimtines Tautos galias. Pažeistas tiek 2-asis, tiek ir 3-iasis straipsnis, kuriame be išlygų skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. O 102-ajame ir 105-ajame straipsniuose įvardytos Konstitucinio Teismo galios iš esmės peržengtos ir tai disonuoja su visu Konstitucijos kontekstu.

 

Kada tai įvyko? Pradžia, ko gero, buvo „paksogeitas“. Dėl teisingo taktinio tikslo – pašalinti politiškai pažeidžiamą asmenį iš valstybės vadovo pareigų – žengtas pragaištingas žingsnis strateginiu lygiu, kai Tautos rinktas Seimas faktiškai įteisino aukščiausios ir neskundžiamos valdžios uzurpaciją iš Konstitucinio Teismo pusės. Nuo tol net ir pats Seimas tėra dekoracija, nes bet kurią jo iniciatyvą gali blokuoti Konstitucinis Teismas.

 

Pagal klasikinę liberalią valdžių atskyrimo schemą, teismų pareiga – vykdyti įstatymus, o ne juos kurti. 4-asis Konstitucijos straipsnis skelbia: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Jokie kiti būdai nėra numatyti. Teisėjai nėra išrinkti atstovai. Tad ir šiandieniniai bandymai įteisinti vienalytes partnerystes per teismus yra antikonstituciniai.

 

Didžiausias, nors ir ne pats pavojingiausias absurdas yra tai, kad Konstitucinis Teismas ir jo veteranai aiškina Konstitucijos doktriną vis dar gyviems Konstitucijos kūrėjams. Kūrėjai sako: „Mes kalbėjome apie A“, o teisėjai atsišaudo: „Ne, jūs turėjote galvoje B.“ Jei kas ir gali kurti ką nors panašaus į konstitucinę doktriną, tai – tik Tauta, tiesiogiai ar per rinktus atstovus. Ir bet kada gali ją pakeisti.

 

Net ir Europos Sąjunga nėra kompetentinga peržengti Tautos valią. Nors Tauta 69-ame Konstitucijos straipsnyje leido Seimui priimti konstitucinius įstatymus ir atitinkamas įstatymas dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės buvo priimtas, Tauta bet kada gali tai atšaukti. Be to, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, ten dar buvo toli iki dabartinio teisinio reglamentavimo. Tauta, jei tik norėtų, galėtų priimti po to atsiradusius teisinius reglamentus su teise juos atšaukti, o iki tol šie reglamentai yra žemiau nei Tautos valia.

 

Šiandien vietoje teisinės valstybės turime teisminę, su iškreiptu valdžių padalijimo principu ir uzurpuota Tautos valia. Atstovaujamoji demokratija be tiesioginės tėra renkama diktatūra. Tai, regis, supranta visų parlamentinių partijų rinkėjai: kiekvienos iš šių partijų rinkėjų dauguma pasisakė už Šeimos referendumą. Vieni – dėl konservatyvumo, kiti – dėl demokratiškumo, treti – dėl abiejų. Tad visos parlamentinės partijos įpareigotos pritarti Tautos teisei į suverenios valios pareiškimą. Ir ne tik šiuo opiu klausimu.

 

Nėra pagrindo bijoti, kad Šeimos referendumas apribos kieno nors teises vadinti šeima tai, ką jis nori. Juk ir šiandien nėra jokio draudimo vadinti šeimos nariu kad ir katiną. Priešingai, teisminiu keliu brukama teisinė norma reiškia ne laisvę, o prievartą. Prievartą visuomenės daugumai pripažinti šeima tai, kas jai nėra šeima. O perspektyvoje – ir prievartą niekuo dėtiems vaikams augti tokiose „šeimose“. Kas apgins jų teises?

 

Kad ir koks būtų visuotinis Tautos sprendimas šiame referendume, akivaizdu, kad čia reikia taisyti visą sistemą, ką taikliai įžvelgia profesoriai Vytautas Radžvilas ir Alvydas Jokubaitis. Tauta nėra tik elektoratas, reguliariai renkantis sau diktatorius. Tauta konstituciškai yra valstybės suverenas. Būtina tai įtvirtinti ir praktikoje. Šeimos referendumas tam – puikus pirmas žingsnis. Metas susigrąžinti valstybę.”