Why, trying to develop modern industry, will tariffs have to be used by everyone, including Germany?

"The public is in a state of shock over the tariffs imposed by the administration of the President of the United States of America, Donald Trump, on countries around the world, including allied countries in Europe, tariffs, which will soon be frozen for 90 days.

 

It has become a tradition that D. Trump's policy is viewed with skepticism: in other words, the tariffs imposed by the US presidential administration are illogical, archaic, and harmful to American consumers and will greatly harm the global economy.

 

As usual, the criticism is mainly directed by those who seek to maintain the status quo in the global economy at all costs. The logic of the latter is as follows: the United States should continue to participate in and support (as a hegemon) free global trade, because it is profitable for the United States itself, and not try to defend its economic interests with tariffs.

 

Only time will tell whether this criticism is justified. However, it should be noted that even D. Trump himself does not claim that everything will necessarily work out one hundred percent.

 

The US leader has made it clear that at first it may be difficult, various perturbations may occur, but the goal - the reindustrialization of the United States - justifies the means.

 

The US does not really have another way. Yes, the "treatment" is difficult, but it may end in recovery. Otherwise, i.e., if the current situation continues, the US (and therefore the global economy) is threatened with trouble: perhaps an economic-financial crisis, perhaps even the insolvency of the world's largest economy - the US.

 

The question of whether such a scenario would be beneficial to the West and Lithuania remains open.

 

Ignoring (cancelling) D. Trump or claiming that the United States presidential administration has conceived and is implementing an “illogical”, “unfounded” policy is equally illogical and unfounded, if you are at least a little interested in international political economy.

 

Free market and protectionism

 

In order to understand the logic of D. Trump’s administration’s decisions, one should briefly travel back to the 19th century. At that time, the German economist and politician Friedrich List criticized the free market and free foreign trade principles of Adam Smith, the so-called “father” of liberalism, and other liberals.

 

A. Smith held the view that free trade is one of the most important conditions for creating economic prosperity. According to him, countries will specialize – they will produce only those goods that they produce more efficiently than other countries, and then, by trading with other countries without obstacles, they will generate more global capital than by producing everything themselves. State interference in free trade (e.g., through tariffs or other trade restrictions), in A. Smith's view, reduces both efficiency and global wealth.

 

A. Smith's ideas were developed at the turn of the 18th and 19th centuries by the British [1] economist and politician David Ricardo, who formulated the so-called Theory of Comparative Advantage. According to it, countries should not produce everything, but only those goods whose production costs are the lowest compared to other goods that the country can produce. The remaining necessary goods, countries will be able to purchase on the free market from other countries and thus achieve greater overall economic benefit.

 

F. List did not claim that participation in free trade is useless. However, he emphasized that it is useful only for developed industrial countries. And for developing non-industrialized countries, including F. List's native Germany in the 19th century, participation in free trade does not bring advantages.

 

On the contrary, specialization slows down industrial development, since there are no incentives to create industry, since the missing goods can be purchased from other countries. Among other things, according to F. List, in world trade, countries trade different goods: some export higher, and others lower value-added products or raw materials.

 

Thus, if a country does not create industry, it remains a producer and exporter of low value-added products. Thus, it not only loses to developed countries (in terms of assets received), but also becomes dependent on them.

 

A country that does not have or has lost industry eventually loses its scientific potential and technologies, since industrial development is impossible without scientific and technological innovations.

 

Finally, a country that does not have or has lost industry eventually loses its scientific potential and technologies, since industrial development is impossible without scientific and technological innovations [2].

 

F. List's recipe is simple: in simple terms, a developing country can initially participate in free trade (e.g., trade in raw materials, agricultural products). Participation in free trade allows it to accumulate the necessary capital for the creation and development of industry. The country must then invest this capital in the creation of industry, development and technology, and to protect the young industry from foreign import competition, to introduce tariffs. Finally, when the new industry has grown and matured, the state returns to free trade - only this time as a developed and independent of other states, able to control the path of its development.

 

Will services and technology save it?

 

Apologists for the so-called "post-industrial society" concept, which claims that after the industrial revolution, societies move to a higher stage of economic development, dominated by services and the knowledge economy, rather than manufacturing and industry, explain that the service and technology creation sectors compensate for the loss of industry.

 

This is not absolutely true.

 

Neither services nor technology creation create the same added value as high-tech industrial production carried out in the state. This fact is quite well illustrated by the huge US budget deficit, which testifies that the service sector is not necessarily more profitable and stable than the industrial one.

 

What can we say about the deindustrialized regions of the United States, such as the so-called “Rust Belt,” which are today burdened by deep economic and social problems.

 

This situation once arose in the heart of American industry for several reasons: first, in the 1960s and 1970s, faced with economic competition from Japan and Germany, which had recovered from the war, the United States had an international trade deficit for the first time in post-war history. The United States had already resorted to protectionist measures at that time in order to defend its economic interests.

 

Second, at the same time, Washington and Beijing turned a new page in diplomatic relations, seeking to balance the power of the Soviet Union.

 

The so-called ping pong policy not only opened the door to the huge US market for Chinese manufacturers, but also ensured a source of foreign currency, necessary for the development of the agricultural and industrial sectors. Relatively cheap labor and the ability to freely sell products on the US market allowed Chinese industrial enterprises to grow rapidly.

 

The development of Chinese industry was also contributed by investments, most of which the Chinese received from the United States. A significant number of American corporations not only moved factories to China and other cheap labor countries, but also supported initiatives to reduce the protection of the US domestic market.

 

Although it was argued that free trade would bring more benefits than harm, in the long run, imported products helped to push more expensive American goods out of the market. Due to competition from foreign manufacturers, thousands of American workers lost their jobs, and the US industrial sector suffered a shock.

 

Statistics confirm that the importance of the US industrial sector in the country's economy is declining. If in the 1950s the manufacturing sector accounted for about 21–25 percent of the US gross domestic product (GDP), and this sector employed about 30 percent of all US workers, then over the following decades (especially after 1970) the importance of manufacturing has consistently decreased: to 10 percent GDP (in 2021) and to 8–9 percent of all jobs in the United States (2020).

 

Moreover, as production moved from the United States to low-cost countries, including South Korea, Taiwan, China, etc., the latter countries not only created their own industry, but also technologically modernized it, using the capital accumulated from the export of industrial goods for this purpose.

 

Today, the aforementioned countries challenge the United States: not only are huge corporations in these countries forming and have been formed, but also the funds generated from the export of industrial products are being invested in the development and production of new technologies, an arms race is underway, and fierce competition for strategically important resources is taking place.

 

In other words, as the relative economic power of Southeast Asian countries grows in the world, the economic muscles of the United States, Europe, and other old power centers are contracting.

 

This is again confirmed by statistics: if after the Cold War the US share in the world economy fluctuated from 25 to 30 percent of global GDP, today this figure is 15-25 percent; accordingly, China's share in 1991 was about 2-3 percent of global GDP, and today it is almost 17 percent.

 

The US still leads the world in many aspects of power: from the so-called "hard" (e.g. economic, financial, military) to the "soft" (e.g. culture, diplomacy). However, history shows that the status of the hegemon of the international system is not eternal. And if no action is taken now, the US will eventually lose the competitive struggle.

 

The logic of Trump’s policies

 

Therefore, in a sense, what D. Trump is doing is both logical and consistent, and even inevitable.

 

The goal of the US presidential administration is to reindustrialize the country. And tariffs are a means to do so.  

 

Trump did not invent tariffs, nor was he the first to try them. One can think of Otto von Bismarck’s Germany (mid-to-late 19th century), Meiji Japan (1868–1912), and other countries that achieved impressive economic growth rates after industrialization.

 

Perhaps this is an archaic way to return manufacturing, perhaps this policy will succeed, perhaps not. That is not even important.

 

The important thing is that there is probably no other path to recovery.

 

Skeptics sarcastically joke that Trump is trying to bring back the textile industry from India, Bangladesh, Vietnam, or Pakistan to the US. Not quite. We are talking about higher value-added production: aviation, automotive, energy, computer and information technologies, microelectronics, biomedicine, etc.

 

The European Union’s Time Will Come

 

In general, the critics of the Trump administration need to admit this: if the logic of the US president’s decisions is negative or if attempts are made to ignore it, there is a risk of falling behind global processes.

 

For example, the European Union (EU) faces identical problems to the US. Moreover, these problems will become increasingly acute because, on the one hand, US tariffs will cause China and other global producers to look for places to export their surplus goods, and on the other hand, the US is turning from a payer of Europe’s security bills and guarantor of exclusive trade rights into an economic competitor. The clouds are gathering.

 

The strongest industrial country on the Old Continent, Germany, which still pulls the EU train like a locomotive, has been facing economic challenges for some time. Because the same laws of the free market that forced Trump to resort to protectionist instruments also apply here in Europe. The Germans and their industry, if not properly protected (yes, with the same tariffs), are facing similar problems as the US industry – i.e., the German industry, which is not properly protected, will eventually lose out in the competitive battle against relatively cheap manufacturers like China. And Chinese production is becoming more advanced every year, thus increasing the pressure on European products.

 

The COVID-19 pandemic has shown how vulnerable Europe is: with the collapse of global trade chains, the Community has been left without the components necessary for its industry. Even the EU did not have a microelectronics industry for a long time and has only now come to terms with it.

 

And this is not even the biggest problem: entire regions of the EU, including Eastern, Central and Southern Europe, are either drowning in debt or remain producers of low-value-added products and therefore applicants for European payments, instead of being industrialized high-tech zones that create real added value.

 

In 2004 having annexed huge territories, the EU has not been able to use them properly, because it is drowning in a swamp of inefficient and inert bureaucracy, and therefore cannot make any decisions that meet today's needs.

 

And those decisions will be needed: if the US manages to reindustrialize, Europe will have no other choice. But will it be able to?

 

Today, unfortunately, maintaining the flawed economic status quo is the most important goal and value of the EU, because the Brussels bureaucrats care about the process, not the result. However, in reality, the situation on the Old Continent is not much better than that of the US across the Atlantic."

 

We, the EU citizens, are entering the robotic economy without leaders, who understand what is going on here. We are entering the robotic economy therefore naked, not prepared to participate in the competition.

 

1. The British economist and politician David Ricardo, who formulated the so-called Theory of Comparative Advantage, had a good reason to push free trade on other countries. The British had strong industry in 19-th century, so they needed open markets to sell their goods. Only China is in such a position today.

 

2. Also, scientific and technological innovations are impossible without industrial development. How will you innovate industry, if you don’t have any industry? Your talents are not needed in your own country. You become one big group of stupid people. Just look into the mirror.

Kodėl, kuriant šiuolaikinę pramonę, muitus teks naudoti visiems, įskaitant Vokietiją?

 

"Viešojoje erdvėje nerimsta aistros dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracijos įvestų ir netrukus 90-čiai dienų įšaldytų muitų pasaulio valstybėms, įskaitant šalis sąjungininkes Europoje.

Jau tradicija tapo, kad į D. Trumpo politiką žvelgiama skeptiškai: kitaip sakant, JAV prezidento administracijos įvesti muitai – nelogiški, archajiški, žalingi amerikiečių vartotojams ir stipriai pakenks pasaulio ekonomikai.

Kritiką, kaip įprasta, daugiausia lieja tie, kurie siekia bet kokia kaina išlaikyti status quo pasaulinėje ekonomikoje. Pastarųjų logika tokia: Jungtinės Valstijos turėtų ir toliau dalyvauti bei palaikyti (kaip hegemonas) laisvą pasaulinę prekybą, nes tai apsimoka pačioms JAV, o ne bandyti ginti savo ekonominius interesus muitais.

Ar ši kritika pagrįsta – parodys tik laikas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad net pats D. Trumpas neteigia, jog viskas būtinai pavyks šimtu procentų. JAV lyderis leido aiškiai suprasti, kad iš pradžių gali būti sunku, gali vykti įvairių perturbacijų, bet tikslas – Jungtinių Valstijų reindustrializacija – pateisina priemones.

Kito kelio JAV nelabai turi. Taip, „gydymas“ – sudėtingas, bet gali vainikuotis išgijimu. Priešingu atveju, t. y. toliau išlaikant dabartinę padėtį, JAV (vadinasi, ir pasaulinei ekonomikai) gresia nemalonumai: galbūt ekonomikos-finansų krizė, galbūt net didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV – nemokumas.

Tiesą sakant, kito kelio JAV nelabai turi. Taip, „gydymas“ – sudėtingas, bet gali vainikuotis išgijimu. Priešingu atveju, t. y. toliau išlaikant dabartinę padėtį, JAV (vadinasi, ir pasaulinei ekonomikai) gresia nemalonumai: galbūt ekonomikos-finansų krizė, galbūt net didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV – nemokumas.

Klausimas, ar toks scenarijus būtų naudingas Vakarams ir Lietuvai, tebūnie lieka atviras.

Ignoruoti (cancel’inti) D. Trumpą arba tvirtinti, kad Jungtinių Valstijų prezidento administracija sumąstė ir įgyvendina „nelogišką“, „nepagrįstą“ politiką, yra lygiai taip pat nelogiška ir nepagrįsta, jeigu bent šiek tiek domiesi tarptautine politine ekonomika.

Laisvoji rinka ir protekcionizmas

Kad būtų galima suprasti D. Trumpo administracijos sprendimų logiką, reikėtų trumpai nusikelti į XIX a. Tuo metu gyvenęs vokiečių ekonomistas ir politikas Friedrichas Listas kritikavo liberalizmo „tėvu“ vadinamo Adamo Smitho ir kitų liberalų laisvosios rinkos bei laisvos užsienio prekybos principus.

A. Smithas laikėsi požiūrio, kad laisva prekyba – viena svarbiausių ekonominės gerovės kūrimo sąlygų. Pasak jo, valstybės specializuosis – gamins tik tas prekes, kurias gamina efektyviau negu kitos valstybės, o tada, be kliūčių prekiaudamos su kitomis šalimis, generuos didesnį visuotinį kapitalą, nei gamindamos viską pačios. Valstybės kišimasis į laisvą prekybą (pvz., muitais ar kitais prekybos apribojimais), A. Smitho požiūriu, mažina tiek efektyvumą, tiek visuotinį turtą.

A. Smitho idėjas XVIII–XIX a. sandūroje plėtojo britų [1] ekonomistas ir politikas Davidas Ricardo, suformuluodamas vadinamąją Santykinio pranašumo teoriją. Remiantis ja, šalys neturėtų gaminti visko, o tik tas prekes, kurių gamybos kaštai – mažiausi, palyginti su kitomis prekėmis, kurias valstybė gali pagaminti. Likusias reikalingas prekes valstybės galės įsigyti laisvojoje rinkoje iš kitų šalių ir tokiu būdu pasiekti didesnę bendrą ekonominę naudą.

F. Listas neteigė, kad dalyvavimas laisvoje prekyboje – nenaudingas. Tačiau, pabrėžė jis, naudingas jis tik išvystytos pramonės valstybėms. O besivystančioms neindustrializuotoms valstybėms, įskaitant F. Listo gimtąją XIX amžiaus Vokietiją, dalyvavimas laisvoje prekyboje privalumų neatneša.

Priešingai, specializacija stabdo pramonės raidą, kadangi nelieka paskatų kurti pramonę, nes trūkstamas prekes galima įsigyti iš kitų valstybių. Be kita ko, F. Listo teigimu, pasaulinėje prekyboje valstybės prekiauja skirtingomis prekėmis: vienos eksportuoja aukštesnės, o kitos – žemesnės pridėtinės vertės produkciją arba žaliavas.

Taigi, jei valstybė nekuria pramonės, ji ir lieka žemos pridėtinės vertės produkcijos gamintoja bei eksportuotoja. Taigi, ne tik pralaimi išsivysčiusioms valstybėms (gaunamo turto atžvilgiu), tačiau ir tampa nuo jų priklausoma.

Neturinti ar praradusi industriją valstybė ilgainiui praranda mokslo potencialą ir technologijas, kadangi pramonės vystymasis – neįmanomas be mokslinių-technologinių naujovių.

Galiausiai, neturinti ar praradusi industriją valstybė ilgainiui praranda mokslo potencialą ir technologijas, kadangi pramonės vystymasis – neįmanomas be mokslinių-technologinių naujovių.

F. Listo receptas – paprastas: supaprastintai kalbant, besivystanti valstybė iš pradžių gali dalyvauti laisvoje prekyboje (pvz., prekiauti žaliavomis, žemės ūkio produkcija). Dalyvavimas laisvoje prekyboje leidžia sukaupti būtiną kapitalą pramonės kūrimui ir plėtrai. Tuomet valstybė turi investuoti šį kapitalą į pramonės kūrimą, plėtrą ir technologijas, o siekiant apsaugoti jauną pramonę nuo užsienio šalių importo konkurencijos – įvesti muitus. Galiausiai, užaugus ir subrendus naujai pramonei, valstybė grįžta į laisvą prekybą – tik šįsyk jau kaip išsivysčiusi ir nepriklausoma nuo kitų valstybių, galinti kontroliuoti savo vystymosi kelią.

Išgelbės paslaugos ir technologijos?

Vadinamosios „poindustrinės visuomenės“ koncepcijos, teigiančios, kad po industrinės revoliucijos visuomenės pereina į aukštesnį ekonomikos vystymosi etapą, kuriame dominuoja paslaugos bei žinių ekonomika, o ne gamyba ir pramonė, apologetai aiškina, esą paslaugų ir technologijų kūrybos sektoriai kompensuoja pramonės praradimą.

Tai nėra absoliuti tiesa. Nei paslaugų, nei technologijų kūryba nesukuria analogiškos pridėtinės vertės, kokią generuoja aukštųjų technologijų pramoninė gamyba, vykdoma valstybėje. Šį faktą gana gerai iliustruoja milžiniškas JAV biudžeto deficitas, liudijantis, kad paslaugų sektorius – nebūtinai pelningesnis ir stabilesnis už pramoninį.

Ką jau kalbėti apie pramonės netekusius JAV regionus, tokius kaip vadinamoji „Rūdžių juosta“ (angl. Rust Belt), kuriuos šiandien slegia gilios ekonominės ir socialinės problemos.

Tokia situacija kadaise Amerikos pramonės širdyje susiklostė dėl kelių priežasčių: pirmoji – XX a. 7–8 deš., susidūrusios su po karo atsigavusių Japonijos ir Vokietijos ekonomine konkurencija, JAV pirmąsyk per pokario istoriją turėjo tarptautinės prekybos deficitą. Jungtinės Valstijos jau tuomet pasitelkė protekcionistines priemones, siekdamos apginti savo ekonominius interesus.

Antroji – tuo pat metu Vašingtonas ir Pekinas atvertė naują lapą diplomatiniuose santykiuose, siekdami subalansuoti Sovietų Sąjungos galią. Vadinamoji ping pong politika ne tik atvėrė kinų gamintojams duris į milžinišką JAV rinką, bet ir užtikrino užsienio valiutos, būtinos žemės ūkio ir pramonės sektorių plėtotei, šaltinį. Santykinai pigi darbo jėga ir galimybė laisvai realizuoti produkciją JAV rinkoje leido Kinijos pramonės įmonėms sparčiai augti.

Prie Kinijos industrijos vystymosi prisidėjo ir investicijos, kurių daugiausia kinai sulaukė iš JAV. Nemaža dalis amerikiečių korporacijų ne tik perkėlė gamyklas į Kiniją ir kitas pigaus darbo valstybes, bet ir palaikė JAV vidaus rinkos apsaugos mažinimo iniciatyvas.

Nors teigta, kad laisva prekyba atneš daugiau naudos nei žalos, ilgainiui iš užsienio importuojama produkcija padėjo išstumti iš rinkos brangesnes amerikietiškas prekes. Dėl užsienio gamintojų konkurencijos tūkstančiai Amerikos darbininkų neteko darbo, o JAV pramonės sektorius patyrė sukrėtimą.

Statistika patvirtina, kad JAV pramonės sektoriaus reikšmė šalies ekonomikoje menksta. Jei 1950-aisiais gamybos sektorius sudarė apie 21–25 proc. JAV bendrojo vidaus produkto (BVP), o šiame sektoriuje dirbo apie 30 proc. visų JAV dirbančiųjų, tai per kitus dešimtmečius (ypač po 1970 m.) gamybos reikšmė nuosekliai mažėjo: iki 10 proc. BVP (2021 m.) ir iki 8–9 proc. visų darbo vietų Jungtinėse Amerikos Valstijose (2020 m.).

Negana to, į pigaus darbo apmokestinimo valstybes, įskaitant Pietų Korėją, Taivaną, Kiniją ir kt., iš JAV iškėlus gamybą, pastarosios valstybės ne tik susikūrė pramonę, bet ir technologiškai ją modernizavo, tam tikslui panaudodamos iš pramoninių prekių eksporto sukauptą kapitalą.

Šiandien minėtos valstybės meta iššūkį Jungtinėms Valstijoms: ne tik formuojasi ir susiformavo didžiulės šių šalių korporacijos, bet ir iš pramoninės produkcijos eksporto generuojamos lėšos investuojamos į naujų technologijų [2] kūrimą bei gamybą, vyksta ginklavimosi varžybos ir nuožmi konkurencija dėl strateginės reikšmės išteklių.

Kitaip tariant, augant Pietryčių Azijos valstybių santykinei ekonominei galiai pasaulyje, JAV, Europos ir kitų senųjų galios centrų ekonominiai raumenys traukiasi.

Tą, vėlgi, patvirtina statistika: jeigu po Šaltojo karo JAV dalis pasaulio ekonomikoje svyravo nuo 25 iki 30 proc. pasaulinio BVP, tai šiandien šis skaičius – 15–25 proc.; atitinkamai Kinijos dalis 1991 m. siekė maždaug 2–3 proc. pasaulinio BVP, o šiandien – beveik 17 proc.

JAV tebepirmauja pasaulyje pagal daugelį galios aspektų: nuo vadinamosios „kietosios“ (pvz., ekonominės, finansinės, karinės) iki „švelniosios“ (pvz., kultūra, diplomatija). Tačiau istorija rodo, kad tarptautinės sistemos hegemono statusas nėra amžinas. Ir jei dabar nebus imtasi veiksmų, JAV galiausiai pralaimės konkurencinėje kovoje.

Taip, JAV tebepirmauja pasaulyje pagal daugelį galios aspektų: nuo vadinamosios „kietosios“ (pvz., ekonominės, finansinės, karinės) iki „švelniosios“ (pvz., kultūra, diplomatija). Tačiau istorija rodo, kad tarptautinės sistemos hegemono statusas nėra amžinas. Ir jei dabar nebus imtasi veiksmų, JAV galiausiai pralaimės konkurencinėje kovoje.

Trumpo politikos logika

Todėl tam tikra prasme tai, ką daro D. Trumpas, yra ir logiška, ir nuoseklu, ir netgi neišvengiama. JAV prezidento administracijos tikslas – reindustrializuoti šalį. O muitai – priemonė tai padaryti. Ne D. Trumpas išrado muitus, ne jis pirmas juos išbandė. Galima prisiminti Otto von Bismarcko Vokietiją (XIX a. vidurys–pabaiga), Meidži Japoniją (1868–1912 m.) ir kitas šalis, po industrializacijos pasiekusias įspūdingus ekonomikos augimo tempus.

Galbūt tai ir archajiškas būdas grąžinti gamybą, galbūt ši politika pasiseks, o galbūt ne. Tai net nėra svarbu. Svarbu tai, kad kito kelio į pasveikimą tikriausiai nėra.

Skeptikai kandžiai juokauja, kad D. Trumpas bando susigrąžinti į JAV tekstilės pramonę iš Indijos, Bangladešo, Vietnamo ar Pakistano. Ne visai. Kalba eina apie aukštesnės pridėtinės vertės produkciją: aviacijos, automobilių gamybos, energetikos, kompiuterinių ir informacinių technologijų, mikroelektronikos, biomedicinos ir kt.

Ateis laikas ir Europos Sąjungai

Apskritai, D. Trumpo administracijos kritikams reikia pasakyti štai ką: jei JAV prezidento sprendimų logika bus neigiama ar ją bus bandoma ignoruoti, kyla rizika atsilikti nuo pasaulinių procesų.

Pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) susiduria su identiškomis problemomis, kaip ir JAV. Maža to, šios problemos vis labiau aštrės, nes, viena vertus, dėl JAV muitų Kinija ir kitos pasaulio gamintojos ieškos, kur eksportuoti prekių perteklių, kita vertus, JAV iš Europos saugumo sąskaitų apmokėtojų ir išskirtinių prekybinių teisių laiduotojų virsta ekonomine konkurente. Debesys kaupiasi.

Stipriausia pramoninė Senojo žemyno valstybė – Vokietija, kaip lokomotyvas dar tempianti ES traukinį, jau kuris laikas susiduria su ekonominiais iššūkiais. Nes tie patys laisvosios rinkos dėsniai, privertę D. Trumpą imtis protekcionistinių instrumentų, galioja ir čia, Europoje. Vokiečiams bei jų pramonei, jei ši nebus tinkamai apsaugota (taip, tais pačiais muitais), gresia analogiškos problemos, kaip ir JAV pramonei – t. y. tinkamai neapsaugota Vokietijos pramonė ilgainiui pralaimės konkurencinėje kovoje prieš tokias santykinai pigias gamintojas, kaip Kinija. O kinų produkcija kasmet darosi vis pažangesnė, tokiu būdu dar labiau didindama spaudimą europiečių gaminiams.

COVID-19 pandemija parodė, kokia pažeidžiama Europa: sutrūkinėjus pasaulinėms prekybos grandinėms, Bendrija liko be būtinų jos pramonei komponentų. Net mikroelektronikos pramonės ES ilgai neturėjo ir tik dabar susiėmė.

O tai net ne didžiausia problema: ištisi ES regionai, įskaitant Rytų ir Vidurio bei Pietų Europą, arba skendi skolose, arba tebėra žemos pridėtinės vertės produkcijos gamintojai ir todėl – europinių išmokų prašytojai, užuot buvę tikrą pridėtinę vertę kuriančiomis industrializuotomis aukštųjų technologijų zonomis.

2004 m. prijungusi milžiniškas teritorijas, ES nesugebėjo jų tinkamai panaudoti, nes skęsta neefektyvios ir inertiškos biurokratijos pelkėje, todėl negali priimti jokių šiandienos poreikius atitinkančių sprendimų.

O tų sprendimų reiks: jei JAV pavyks reindustrializuotis, kito kelio Europa taip pat neturės. Tik ar sugebės?

Šiandien, deja, ydingo ekonominio status quo išlaikymas – svarbiausias ES tikslas ir vertybė, nes Briuselio biurokratams svarbu procesas, o ne rezultatas. Tačiau realybėje Senojo žemyno padėtis ne ką geresnė nei už Atlanto esančių JAV."

 

Mes, ES piliečiai, žengiame į robotų ekonomiką be lyderių, kurie supranta, kas čia vyksta. Todėl žengiame į robotų ekonomiką nuogi, nepasiruošę dalyvauti konkurencijoje.

1. Didžiosios Britanijos ekonomistas ir politikas Davidas Ricardo, suformulavęs taip vadinamą lyginamojo pranašumo teoriją, turėjo rimtą priežastį stumti laisvą prekybą kitų šalių atžvilgiu. Britai XIX amžiuje turėjo stiprią pramonę, todėl jiems reikėjo atvirų rinkų, kad galėtų parduoti jų prekes. Tokioje padėtyje šiandien yra tik Kinija.

 

2. Taip pat mokslo ir technologijų inovacijos neįmanomos be pramonės plėtros. Kaip diegsite naujoves pramonėje, jei neturite jokios pramonės? Jūsų talentai jūsų šalyje nereikalingi. Jūs tampate viena didele kvailų žmonių grupe. Tiesiog pasižiūrėkite į veidrodį.