Big Ships Are Losing Significance in the Drone Dominated Wars, Like Tanks Do: Iran Calls Torpedoing of Iranian Big Ship by U.S. an ‘Atrocity’

 

 

Does Iran use drone boats to sink tankers?

 

Yes, Iran has used exploding uncrewed surface vessels (drone boats) to attack and sink oil tankers.

 

Iran has a well-developed program for uncrewed surface vessels (USVs), which function as "kamikaze" or exploding drone boats. These low-cost weapons have proven effective in damaging and destroying expensive commercial vessels, adding to the precarious security situation in strategic waters like the Strait of Hormuz and the Gulf of Oman.

 

Key details regarding these attacks:

 

    Confirmed Attacks: One notable incident involved the Marshall Islands-flagged oil tanker MKD VYOM, which was struck by an Iranian drone boat in the Gulf of Oman in early March 2026. This attack caused a fire and explosion, resulting in the death of one crew member.

 

    Tactics: The drone boats are often designed to be inconspicuous, sometimes disguised as fishing vessels, to avoid detection before striking their targets.

 

    Regional Use: Iran and its proxy groups, such as the Houthi rebels in Yemen, have utilized this technology in the Middle East conflict, sinking multiple vessels and disrupting global shipping lanes.

    Impact: Maritime defense experts note that these drones are difficult for most merchant ships to defend against, making them a potent asymmetric threat.

“Iran’s foreign minister accused the United States of committing an “atrocity at sea,” after a U.S. Navy submarine attacked an Iranian frigate in the Indian Ocean.

 

Iran’s foreign minister accused the United States of committing an “atrocity at sea” on Thursday, a day after an American submarine torpedoed an Iranian frigate off the southern coast of Sri Lanka.

 

The warship, the IRIS Dena, had recently participated in a peacetime naval exercise that India hosted from Feb. 14 to 25. It was sailing outside Sri Lanka’s territorial waters when it sent a distress signal at 5:08 a.m. local time, the Sri Lankan foreign minister, Vijitha Herath, told the country’s parliament. Sri Lanka responded by sending naval ships and its air force to the damaged vessel.

 

As of Thursday, Sri Lankan security forces said the bodies of 84 sailors who died in the attack had been recovered, with the Sri Lankan Navy still searching for 64 others. The 32 rescued sailors have been taken to Sri Lanka’s Galle National Hospital.

 

Iran’s navy has been under heavy fire since Saturday, with its warships at times appearing poorly defended. Satellite imagery analyzed by the Times showed multiple vessels ablaze in port for more than a day, with few visible efforts to move or salvage them.

 

On Wednesday, Pete Hegseth, the U.S. defense secretary, touted the attack as an example of American military might.

 

“America is winning, decisively, devastatingly and without mercy,” Mr. Hegseth said at a Pentagon briefing where he announced the sinking. He said that the Iranian ship “thought it was safe in international waters.”

 

“Instead, it was sunk by a torpedo,” he said.

 

In a social media post on Thursday, Abbas Araghchi, Iran’s foreign minister, condemned the attack, saying that the ship had been a “guest of India’s Navy.”

 

“The U.S. will come to bitterly regret precedent it has set,” Mr. Araghchi said.

 

The incident has created a challenge for India’s prime minister, Narendra Modi, who has yet to publicly comment on the strike. Mr. Modi is already facing criticism that his government has taken an overly timid stance on the U.S. and Israel’s attack of Iran, a key partner, amid his efforts to smooth tariff frictions with Washington.

 

“The conflict has reached our backyard, with an Iranian warship sunk in the Indian Ocean. Yet the prime minister has said nothing,” Rahul Gandhi, an opposition politician, wrote on social media.

 

In his own social media post, Mallikarjun Kharge, the president of the Indian National Congress, the primary opposition party, accused Mr. Modi of betraying India’s strategic and national interests.

 

A second Iranian ship remains floating off Sri Lanka’s coast, a senior official told the country’s Parliament on Thursday. Cabinet spokesman Nalinda Jayatissa said the country’s authorities would intervene to “reduce loss of lives and resolve the problem.”” [1]

 

 So the future belongs to unmanned drone boats, working in international waters.

 

1. Iran Calls Torpedoing of Ship by U.S. an ‘Atrocity’. Kim, Max.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Irano dronai pasiekė Azerbaidžaną, konfliktui išplintant už Artimųjų Rytų ribų

 

„Azerbaidžanas grasino atsakyti, nes kaimynės, turinčios ilgą įtampos istoriją, vėl atsidūrė konflikte.

 

Azerbaidžanas ketvirtadienį pranešė, kad jį atakavo du iš Irano teritorijos paleisti dronai, sužeidę du žmones ir apgadinę vietos oro uostą, konfliktui, prasidėjusiam praėjusią savaitę JAV ir Izraelio smūgiais Iranui, išplintant toliau už Artimųjų Rytų ribų.

 

Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad išpuolį prieš Nachčivanę, Azerbaidžano eksklavą, įspraustą tarp Armėnijos ir Irano, įvykdė Irano ginkluotosios pajėgos. Ministerija teigė, kad Azerbaidžanas rengia „būtinas atsakomąsias priemones šalies teritoriniam vientisumui ir suverenitetui ginti“.

 

„Šie agresijos aktai neliks be atsako“, – teigė ministerija.

 

Iranas neigė atsakomybę už išpuolį. Irano valstybinės naujienų agentūros IRNA paskelbtame pareiškime ji apkaltino Izraelį paleidus dronus siekiant „sutrikdyti santykius tarp musulmoniškų šalių“. Ministerija nepateikė jokių įrodymų.

 

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas nebuvo tuo įsitikinęs. Praėjus kelioms valandoms po išpuolio, kalbėdamas su savo aukščiausiais pareigūnais, I. Alijevas pareiškė, kad Iranas įvykdė „teroro aktą“ prieš jo šalį.

 

„Tie, kurie jį įvykdė, turi būti nedelsiant patraukti atsakomybėn“, – sakė I. Alijevas. „Irano pareigūnai privalo pateikti Azerbaidžano pusei paaiškinimą, atsiprašyti, o tie, kurie įvykdė šį teroro aktą, turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.“

 

Azerbaidžanas, naftos turtinga buvusi sovietinė respublika, strategiškai išsidėsčiusi rytiniame Pietų Kaukazo flange, turi daugiau nei 640 kilometrų ilgio sieną su Iranu. Irane gyvena milijonai etninių azerbaidžaniečių – ši demografinė realybė sukėlė įtampą tarp šių dviejų šalių. Stiprūs Azerbaidžano ryšiai su Izraeliu taip pat įtempė jo santykius su Iranu, kaip ir kaimynų konkurencija dėl įtakos Pietų Kaukaze.

 

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad išpuolis yra „tarptautinės teisės normų ir principų pažeidimas ir didina įtampą regione“. Ministerija pranešė iškvietusi Irano ambasadorių Azerbaidžane.

 

Azerbaidžano valstybinės naujienų agentūros „Azertac“ paskelbtose nuotraukose ir vaizdo įraše matyti po išpuolio Nachčivano oro uosto terminalo pastate išsibarsčiusios nuolaužos. Nuotraukose taip pat matyti, anot agentūros, ant oro uosto kilimo ir tūpimo tako likusio drono liekanos. Užsienio reikalų ministerijos teigimu, kitas dronas numušė kaimą šalia oro uosto.

 

Socialiniuose tinkluose, įskaitant Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų „Telegram“ kanalą, platinamuose ir „The New York Times“ patvirtintuose vaizdo įrašuose matyti, kaip dronas smogia į Šekarabado kaimą.

 

Matyti žmonės, stovintys oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje ir stebintys, kaip dronas neria ir sukelia ugningą sprogimą.

 

Kituose „The Times“ patvirtintuose vaizdo įrašuose matyti žala pačiame Nachčivano oro uoste. Viename iš vaizdo įrašų matyti nuo terminalo salės lubų kabantys sudužę stiklai.

 

Nachčivanas yra įtampos tarp Azerbaidžano ir Irano šaltinis. Pastaraisiais metais Teheranas priešinosi Azerbaidžano planui nutiesti koridorių per Armėniją netoli sienos su Iranu, kuris sujungtų Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachčivane. eksklavą. Projektą parėmė prezidentas Trumpas.

 

Netrukus po to, kai praėjusią savaitę Jungtinės Valstijos ir Izraelis užpuolė Iraną, Azerbaidžanas ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią naujai įtampai. Azerbaidžano užsienio reikalų ministras pažadėjo, kad Azerbaidžano teritorija nebus naudojama pulti to, ką jis pavadino „draugišku“ Iranu.

 

Trečiadienį ponas Alijevas apsilankė Irano ambasadoje Azerbaidžano sostinėje Baku, kad pareikštų užuojautą dėl Irano aukščiausiojo vadovo ajatolos Ali Chamenėjaus, kuris žuvo per Izraelio išpuolį, ir Irano civilių, žuvusių konflikto metu, mirties.

 

Tačiau ketvirtadienį, po išpuolio, pono Alijevo nuomonė buvo kitokia.

 

„Joks kitas valstybės vadovas neaplankė jokios Irano ambasados“, – susitikime su pareigūnais sakė ponas Alijevas. „To neįvertinimas, menkinimas ir elgesys kaip niekšiškiems ir nedėkingiems žmonėms niekam nedaro garbės.“ [1]

 

2026 m. kovo pradžioje nebuvo patvirtintų pranešimų, kad JAV naudojosi Azerbaidžano oro uostais kariams perkelti Irano konflikto metu, nepaisant didelės įtampos ir pranešimų apie Irano dronus, kurie atakavo oro uostą Azerbaidžano Nachčivanės regione. Azerbaidžanas anksčiau neigė leidžiantis naudoti savo teritoriją prieš Iraną.

 

Konflikto kontekstas: Po JAV ir Izraelio smūgių Irano dronas atakavo oro uostą Azerbaidžano Nachčivanės regione, esančiame netoli Irano sienos.

 

Azerbaidžano pozicija: Azerbaidžanas tradiciškai laikosi pozicijos neleisti naudoti savo teritorijos atakoms prieš Iraną.

 

Pranešimai apie aktyvumą: Nors buvo nepatvirtintų pranešimų apie padidėjusį karinį aktyvumą ir kariuomenės judėjimą Azerbaidžano pietinėje sienoje su Iranu, konkretus Azerbaidžano oro uostų naudojimas JAV kariuomenės judėjimui nebuvo patvirtintas.

 

Padėtis išlieka labai nepastovi ir įtempta, konfliktui plečiantis už tiesioginių Artimųjų Rytų ribų.

 

 

1. Iranian Drones Fall in Azerbaijan as Conflict Spreads Beyond Mideast. Nechepurenko, Ivan; Varghese, Sanjana.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Iranian Drones Fall in Azerbaijan as Conflict Spreads Beyond Mideast

“Azerbaijan threatened to retaliate, as the neighbors with a long history of tensions found themselves again at odds.

 

Azerbaijan said on Thursday that it had been struck by two drones fired from Iranian territory, injuring two people and damaging a local airport, as the conflict that began last week with U.S.-Israeli strikes on Iran spreads farther beyond the Middle East.

 

The Azerbaijani Defense Ministry said the attack on Nakhchivan, an Azerbaijani exclave wedged between Armenia and Iran, was conducted by the Iranian armed forces. The ministry said that Azerbaijan was preparing “necessary retaliatory measures to defend the country’s territorial integrity and sovereignty.”

 

“These acts of aggression will not remain unanswered,” the ministry said.

 

Iran denied responsibility for the attack. It accused Israel of launching the drones to “disrupt relations among Muslim countries,” in a statement released by the Iranian state news agency, IRNA. It gave no evidence.

 

Ilham Aliyev, Azerbaijan’s strongman president, was unconvinced. Speaking with his top officials hours after the attack, Mr. Aliyev said Iran had committed “an act of terror” against his country.

 

“Those who committed it must be immediately held accountable,” Mr. Aliyev said. “Iranian officials must provide an explanation to the Azerbaijani side, an apology must be offered, and those who committed this terrorist act must be held criminally liable.”

 

Azerbaijan, an oil-rich former Soviet republic strategically situated on the eastern flank of the South Caucasus, shares a more than 400-mile border with Iran. Millions of ethnic Azerbaijanis reside in Iran, a demographic reality that has caused tensions between the two countries. Azerbaijan’s strong ties to Israel have also strained its relations with Iran, as has the neighbors’ competition for influence in the South Caucasus.

 

Azerbaijan’s Foreign Ministry said the attack constituted “a violation of the norms and principles of international law and serves to increase tensions in the region.” The ministry said it had summoned the Iranian ambassador to Azerbaijan.

 

Pictures and a video published by Azerbaijan’s state news agency, Azertac, showed scattered debris in the terminal building at the airport in Nakhchivan after the attack. The images also showed what the agency said were the remains of a drone on the airport’s tarmac. Another drone hit the village next to the airport, the Foreign Ministry said.

 

Videos circulating on social media, including the Telegram channel of the Azerbaijani armed forces, and verified by The New York Times showed a drone striking the village, Shekarabad.

 

People can be seen standing in the airport’s parking lot and watching as the drone dives and causes a fiery explosion.

 

Other footage verified by The Times shows damage at the Nakhchivan airport itself. Broken glass can be seen hanging from the ceiling of the terminal hall in one of the videos.

 

Nakhchivan has been a source of tensions between Azerbaijan and Iran. In recent years, Tehran has opposed Azerbaijan’s plan to build a corridor through Armenia near the border with Iran that would link the Azerbaijani mainland with the Nakhchivan exclave. The project has been backed by President Trump.

 

Shortly after United States and Israel attacked Iran last week, Azerbaijan took steps to head off new tensions. Its foreign minister pledged that Azerbaijani territory would not be used to attack what he called a “friendly” Iran.

 

On Wednesday, Mr. Aliyev visited Iran’s embassy in the Azerbaijani capital, Baku, to offer his condolences on the death of Ayatollah Ali Khamenei, the Iranian supreme leader, who was killed in an Israeli attack, and Iranian civilians who have died during the conflict.

 

But on Thursday, after the attack, Mr. Aliyev sentiment was different.

 

“No other head of state has visited any Iranian embassy,” Mr. Aliyev said during his meeting with officials. “Not appreciating this, downplaying it, and acting like vile and ungrateful people does not bring honor to anyone.”” [1]

 

As of early March 2026, there are no confirmed reports that the U.S. used Azerbaijani airports to move troops during the Iran conflict, despite high tensions and reports of Iranian drones hitting an airport in Azerbaijan's Nakhchivan region. Azerbaijan has previously denied allowing its territory to be used against Iran.

 

    Conflict Context: Following U.S.-Israeli strikes, an Iranian drone struck an airport in Azerbaijan's Nakhchivan region, which is close to the Iranian border.

    Azerbaijani Stance: Azerbaijan has traditionally maintained a stance of not allowing its territory to be used for attacks against Iran.

 

    Reports of Activity: While there were unverified reports of increased military activity and troop movements on Azerbaijan's southern border with Iran, specific use of Azerbaijani airports for U.S. troop movement has not been confirmed.

 

The situation remains highly fluid and tense, with the conflict expanding beyond the immediate Mideast region.

 

1. Iranian Drones Fall in Azerbaijan as Conflict Spreads Beyond Mideast. Nechepurenko, Ivan; Varghese, Sanjana.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Masinė isterija. Tūkstančiai prarastų darbo vietų. Kaip blogai viskas bus?

„Thomas Greifenbergeris praėjusį pavasarį baigė Delavero universitetą. Nors jis studijavo finansus ir rinkodarą bei ekonomiką, bakalauro laipsnį įgijo vos per trejus metus. Jis tikėjosi, kad geri pažymiai ir demonstruojamas užsidegimas padės jam įsidarbinti finansinių paslaugų sektoriuje. Tačiau kai ponas Greifenbergeris pradėjo ieškoti darbo, jam greitai tapo aišku, kad gyvenimo aprašymus siunčia į tuštumą. Jis gavo keletą pasiūlymų – kelios įmonės pakvietė jį dalyvauti asinchroniniuose vaizdo pokalbiuose.

 

Tačiau iš šių galimybių daugiau nieko neišėjo, ir po kurio laiko jis nusprendė, kad jo ieškojimai beprasmiai. „Tai buvo labai nuviliantys“, – sakė jis.

 

Jis grįžo namo į Long Ailendą, kur dabar dirba savo šeimos medžių priežiūros versle. Ponui Greifenbergeriui patinka darbas – jis dažnai yra tas žmogus, kuris geni šakas – ir apčiuopiami rezultatai, kuriuos jis duoda. Tačiau jis pripažįsta, kad tai ne tokia ateitis, kokią jis sau įsivaizdavo. „Vis dar retkarčiais apsilankau „LinkedIn“, bet manau, kad tas laivas išplaukė be manęs“, – sakė jis.

 

Vos prieš kelerius metus pradinio lygio pareigos banke ar turto valdymo įmonėje galėjo būti p. Greifenbergerio pasirinkimas. Tačiau baltųjų apykaklių darbo rinka smarkiai atvėso. Nors nedarbo lygis išlieka gana žemas – 4,3 proc., biuro darbą staiga tapo daug sunkiau rasti tiek neseniai kolegiją baigusiems absolventams, tiek patyrusiems specialistams.

 

Daugelis įmonių po pandemijos toliau ėmėsi samdyti darbuotojus, o sulėtėjimas galbūt yra tik neišvengiamas prisitaikymas. Tačiau tai vyksta generatyvios dirbtinio intelekto revoliucijos fone ir baiminamasi, kad daugybė žinių darbuotojų netrukus bus iškeldinti iš savo darbo kabinetų ir pakeisti mašinomis – baimes sustiprina internetinių Kasandros armija. Įvykių sekoje, kuri priminė 1938 m. Orsono Welleso radijo laidą „Pasaulių karas“, garsėjančią tuo, kad įtikino panikuojančius klausytojus, jog ateiviai iš tikrųjų įsiveržė, neseniai paskelbtas „Substack“ įrašas, kuriame įsivaizduojamas ekonominis pragaras, kuris gali kilti dėl dirbtinio intelekto sukeltos baltųjų apykaklių kraujo vonios, padėjo Dow Jones indeksui pakilti. Džounso pramonės vidurkis krenta 800 punktų. Nerimo kupini laikai.

 

Tikrai įmanoma, kad išgyvename dar vieną masinės isterijos, netgi masinių haliucinacijų, akimirką ir kad dirbtinis intelektas nesukels nuolatinio didelio masto nedarbo – arba dėl to, kad jo galimybės pasirodys esančios ribotos, nei stebėtojai iš pradžių manė, arba dėl to, kad mūsų labai prisitaikanti rūšis reaguos į technologinius pokyčius, kaip visada, ieškodama naujų pelningo darbo šaltinių. Tačiau pastebima, kad dirbtinį intelektą parduodantys žmonės yra tarp tų, kurie skleidžia pačius grėsmingiausius įspėjimus apie galimą jo poveikį. Kai kurie iš jų linkę sakyti pompastiškus teiginius, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip visuomenės gąsdinimas tarnauja jų interesams. Galbūt būtų protinga jų prognozes vertinti tiesiogiai ir manyti, kad dirbtinis intelektas iš tiesų praris daug baltųjų apykaklių darbo vietų.

 

Nors, tikimės, atsiras naujų, perėjimas nebus neskausmingas, ir jei įtrūkimai, kuriuos matome darbo rinkoje, taps smegduobėmis, poveikis ne tik mūsų ekonomikai, bet ir mūsų politikai gali būti didžiulis.

 

Jei milijonų, aukštąjį išsilavinimą turinčių, rinkėjų gyvenimus apvers dirbtinis intelektas, jie tikrai parodys savo įniršį.

 

Ši perspektyva turėtų kelti nerimą Vašingtone ir paskatinti pastangas apsaugoti amerikiečius nuo smūgio, kuris gali juos netrukus ištikti – pavyzdžiui, rimtai svarstant kažką panašaus į visuotines bazines pajamas. Tačiau tai rinkimų metai, Kongresas vos veikia, ir šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, labai tikėtina, kad nugalės inercija.

 

Taigi, ar šie įtrūkimai yra pirmieji dirbtinio intelekto darbo vietų apokalipsės ženklai? Dar per anksti spręsti, tačiau užimtumo situacija niūri. 2025 m. ekonomika sukūrė tik 181 000 darbo vietų – šokiruojamai mažas skaičius metais, kai bendrasis vidaus produktas augo kukliais, bet garbingais 2,2 proc. Pasak Harvardo universiteto ekonomikos profesoriaus Lawrence'o Katzo, tai, ką patiriame dabar – ilgalaikis „lėto darbo vietų augimo ir palaipsniui didėjančio nedarbo be tikros recesijos“ laikotarpis – yra praktiškai beprecedentis.

 

Kita anomalija: neproporcingai nukentėjo baltųjų apykaklių darbuotojai. Darbuotojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai paprastai labiausiai nukenčia, kai darbo rinka pasikeičia, o Baltosios apykaklės profesijos yra tam tikru mastu izoliuotos, nes jos susitelkusios „saugesniuose, mažiau cikliškai jautriuose sektoriuose“, – sako p. Katzas. Tačiau dabar sunkumų patiria žinių darbuotojai.

 

Be abejo, tai ne pirmas kartas, kai abejojama baltosios apykaklės užimtumo ateitimi. 2000-aisiais kai kurie ekonomistai prognozavo, kad globalizacija sunaikins biuro darbą panašiai kaip ir gamybą. Tačiau nors daug darbo vietų buvo perkelta į užsienį, kitos tiesiog perkeltos į mažiau brangias sritis Amerikoje,  o numatomas baltųjų apykaklių žlugimas taip ir neįvyko. Labai gali būti, kad dabartinis sulėtėjimas tėra būtina korekcija po per didelio įdarbinimo laikotarpio.

 

Tačiau neseniai „Substack“ paskelbtame įraše ekonomistas Gadas Levanonas iš „Burning Glass“ instituto pateikė alternatyvią hipotezę. Jis pažymėjo, kad įdarbinimas praktiškai sustojo finansų, draudimo, apskaitos, konsultavimo ir technologijų srityse, kurios yra „žinių“ ekonomikos ramsčiai. Ponas Levanonas atkreipė dėmesį, kad šių sričių įmonės pastaruoju metu paprastai gerai dirba, sumažindamos darbuotojų skaičių arba jį iš esmės nepakeisdamos, o tai jam leido manyti, kad jos rado naujų būdų padidinti produktyvumą nepritraukiant darbuotojų. Neaišku, ar dirbtinis intelektas prisideda prie šios tendencijos, tačiau visos jo paminėtos pramonės šakos apima funkcijas, kurios, atrodo, yra ypač tinkamos automatizavimui.

 

Tai, žinoma, yra šmėkla, persekiojanti milijonus amerikiečių, užimančių baltųjų apykaklių pareigas. Ne taip tolimoje praeityje – tai yra prieš „ChatGPT“ debiutą 2022 m. lapkritį – žmonės, dirbantys prie stalo, bijojo būti atleisti; Dabar jie taip pat turi nerimauti, ar jų užimamos pareigos iš viso egzistuos po metų ir ar įgūdžiai, kuriuos jie įgijo per savo karjerą, netaps nebeaktualūs. Praėjusiais metais „Microsoft“ paskelbė tyrimą, kuriame nustatė 40 darbo vietų, kurios, jos teigimu, gali būti labiausiai pažeidžiamos dirbtinio intelekto. Sąraše buvo įvairių profesijų – nuo ​​istorikų iki viešųjų ryšių specialistų, duomenų mokslininkų ir – tiesą sakant – rašytojų. Visai neseniai „Microsoft“ dirbtinio intelekto generalinis direktorius Mustafa Suleymanas pareiškė, kad dauguma profesinių užduočių bus visiškai automatizuotos per ateinančius 12–18 mėnesių.

 

Atrodo beveik neabejotina, kad dirbtinis intelektas pakeis žinių darbą; klausimas tik, kokiu mastu. Optimalus rezultatas, pasak Harvardo universiteto mokslininko p. Katzo, yra tas, kad dirbtinis intelektas taptų savotišku „antruoju pilotu“, padedančiu žmonėms tobulinti savo įgūdžius ir efektyvumą, ir kad prarastas darbo vietas pakeistų naujo tipo darbai. Žinia, kad IBM planuoja šiais metais patrigubinti samdomų pradinio lygio darbuotojų skaičių, sukėlė daug palengvėjimo kupinų kalbų tarp biuro darbuotojų, kurie stengėsi diegti dirbtinį intelektą.

 

Apokalipsės scenarijus yra toks, kad įmonės imsis dirbtinio intelekto agentų kaip pakaitalo nerimastingiems žmonėms. Finansinių technologijų bendrovė „Block“ praėjusį mėnesį paskelbė, kad atleidžia 40 procentų savo darbuotojų, apie 4000 žmonių, dėl pažangos, kurią, jos teigimu, mato dirbtinio intelekto srityje. Socialinių tinklų įraše bendrovės generalinis direktorius Jackas Dorsey teigė, kad „mūsų kuriami ir naudojami intelekto įrankiai, kartu su mažesnėmis ir lygesnėmis komandomis, leidžia taikyti naują darbo būdą, kuris iš esmės pakeičia tai, ką reiškia kurti ir valdyti įmonę“.

 

Keletas buvusių darbuotojų užginčijo jo paaiškinimą: jie teigia, kad dėl prasto valdymo „Block“ atlyginimų fondas buvo išpūstas, o dirbtinis intelektas tėra patogus pasiteisinimas dėl rožinių lapelių.

 

Kad ir kokia būtų tiesa, investuotojai į šią naujieną reagavo su džiaugsmu: „Block“ akcijų kaina šoktelėjo daugiau nei 20 procentų, o tai galbūt rodo, kokia yra Volstrito pozicija darbo vietų didinimo ir panaikinimo klausimu.

 

Kai kurie atleistieji gali rasti panašų darbą. Tačiau kiti gali kurį laiką būti bedarbiai – rinka sunki – ir jiems pritrūkus galimybių bei santaupų, jiems gali tekti sekti pono Greifenbergerio pavyzdžiu ir apsvarstyti ne biuro darbą. Tai nebūtinai blogai. Žinoma, kai girdi technologijų oligarchus, kurie metų metus neįjungė lemputės ar neremontavo tualeto, giriant elektriko ar santechniko darbo dorybes, sunku nuslopinti juoką – ir taip pat sunku nematyti to kaip ciniškos gudrybės, kuria siekiama įtikinti amerikiečius sumažinti savo lūkesčius, kai dirbtinis intelektas atima jų darbus ir vis daugiau šalies turto nukreipiama aukštyn.

 

Tačiau atrodo, kad vis daugiau baltųjų apykaklių darbuotojų į kvalifikuotus amatus žiūri kaip į galimą atsarginę kopiją, ir jei dirbtinio intelekto iškilimas lems nedidelį protų nutekėjimą iš profesijų į tokias sritis kaip statyba ir dailidė, tai taip pat gali priversti mus iš naujo įvertinti prestižą, kurį priskiriame tam tikroms darbo rūšims, bet ne kitoms. Tai neabejotinai paspartins vadinamųjų „naujų apykaklių“ darbo vietų, kurios išblukina skirtumą tarp baltųjų ir mėlynųjų darbuotojų, plėtrą.

 

Šią tendenciją pastebėjau neseniai apsilankęs įmonėje „Hadrian“ – gamybos startuolyje, kuris daugiausia remiasi automatizavimu ir dirbtiniu intelektu, gamindamas dalis lėktuvams, raketoms ir palydovams. Vienas jos gamyklos darbuotojas dirbo komercinio nekilnojamojo turto brokerių įmonėje. Jis iškeitė baltųjų apykaklių darbą į nominaliai fizinio darbininko darbą, tačiau aukštųjų technologijų aplinkoje, ir kaip ir visi įmonės darbuotojai, jam iš dalies atlyginama akcijomis – akcijų paketu, kuris galėtų būti pelningas, jei ir kada „Hadrian“ taps vieša.

 

Vis dėlto tai tik vienas asmuo, kuris perėjo į biržą, o „Hadrian“ darbuotojų yra ribotas skaičius. Jei paaiškės, kad dirbtinis intelektas naikina darbo vietas ir keli milijonai žmonių bus atleisti iš baltųjų apykaklių darbo jėgos, logiška, kad nemažai jų daliai bus sunku išlaikyti ekonominę padėtį. Dešimtmečius baltųjų apykaklių darbas buvo pagrindinis socialinio mobilumo variklis Jungtinėse Valstijose.

 

Net ir dabar darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, gauna didžiulį darbo užmokesčio priedą – daugumos skaičiavimų duomenimis, daugiau nei 70 procentų – palyginti su tais, kurie turi tik vidurinės mokyklos diplomus.

 

Daugelis amerikiečių jau neigiamai vertina dirbtinį intelektą ir jaučiasi taip, lyg būtų varomi į ateitį, kurios jie nei prašė, nei norėjo. Jei dirbtinis intelektas atims iš kai kurių jų pragyvenimo šaltinį, išstums juos iš viduriniosios klasės ir sužlugdys jų vaikų siekius, įtarumas greitai užleis vietą pykčiui.

 

Neseniai duotame interviu vyriausiasis „The Financial Times“ ekonomikos komentatorius Martinas Wolfas teigė, kad jei daug „kvalifikuotų, apmokytų mąstymo veiklų“ pakeis mašinos, tai gali sukelti įnirtingą neigiamą reakciją. „Gali kilti socialinė ir politinė krizė, dėl kurios deindustrializacija atrodys nereikšminga“, – sakė jis. „Deindustrializacija, nors ir viena didžiausių mūsų pasaulį formuojančių jėgų, sukrėtė darbininkų klasę, ypač vyrų darbininkų klasę, nuo viršaus iki apačios.

 

Išsilavinusios viduriniosios klasės perspektyvų sukrėtimas yra socialiai daug pavojingesnis ir sprogstamesnis, nes tai paveikia juos ir jų tėvus, kurie beveik visais įmanomais būdais valdo mūsų visuomenes.“

 

Ponas Wolfas nėra linkęs perdėti, ir kai taip kalba toks patikimas ir nuovokus žmogus kaip jis, tai geras ženklas, kad rizika yra reali. Atsižvelgiant į neramumus, su kuriais netrukus galime susidurti, būtų malonu, jei turėtume prezidentą, gebantį vesti apgalvotą nacionalinę diskusiją apie tai, kur mus veda dirbtinis intelektas. Užtenka pasakyti, kad Donaldas Trumpas nėra toks prezidentas.

 

Kai kurie Kapitolijaus kalvoje rimtai žiūri į darbo vietų grėsmę. Praėjusį rudenį senatoriai Markas Warneris ir Joshas Hawley pateikė įstatymo projektą, pagal kurį įmonės turėtų teikti Darbo departamentui informaciją apie tai, kiek darbo vietų jos panaikino arba sukūrė dėl dirbtinio intelekto, ir kaip jos padeda darbuotojams orientuotis naujose technologijose. Tačiau įstatymo projektas niekaip nepagerintų tų, kurie praranda darbą dėl dirbtinio intelekto, aplinkybių. Šiuo atžvilgiu, matyt, tiesiog tikėsimės geriausio, o ne planuosime blogiausio ir pasitikėsime, kad kūrybinis griovimas kažkaip padės mums visa tai įveikti.

 

 

Michaelas Steinbergeris yra „The New York Times Magazine“ bendradarbis.” [1]

 

1. Mass Hysteria. Thousands of Jobs Lost. Just How Bad Is It Going to Get?: Guest Essay. Steinberger, Michael.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Mass Hysteria. Thousands of Jobs Lost. Just How Bad Is It Going to Get?

“Thomas Greifenberger graduated from the University of Delaware last spring. Although he double-majored in finance and marketing and minored in economics, it took him just three years to earn his bachelor’s degree. He had hoped that his solid grades and demonstrated drive would help him land a position in the financial services industry. But when Mr. Greifenberger began his job search, it quickly became apparent to him that he was sending résumés into a void. He got a few nibbles — several companies invited him to do asynchronous video interviews.

 

Nothing more came of those opportunities, however, and after a point, he concluded that he was on a futile quest. “It was super discouraging,” he said.

 

He has returned home to Long Island, where he is now employed by his family’s tree service business. Mr. Greifenberger enjoys the work — he is often the guy up in the bucket, pruning branches — and the tangible results it yields. But he admits that it’s not the future he had envisioned for himself. “I still go on LinkedIn from time to time, but I think that ship has sailed for me,” he said.

 

Just a few years ago, an entry-level role with a bank or an asset management firm might have been Mr. Greifenberger’s for the asking. But the white-collar job market has cooled dramatically. While the unemployment rate remains relatively low, 4.3 percent, office jobs are suddenly a lot harder to come by, for recent college graduates and experienced professionals alike.

 

Many companies went on hiring sprees coming out of the pandemic, and the slowdown is perhaps just the inevitable adjustment. But it is happening against the backdrop of the generative A.I. revolution and fears that vast numbers of knowledge workers will soon be evicted from their cubicles and replaced by machines — fears being amplified by an army of online Cassandras. In a sequence of events that called to mind the 1938 Orson Welles radio adaptation of “The War of the Worlds,” famous for convincing panicked listeners that aliens had really invaded, a recent Substack post imagining the economic hellscape that could result from an A.I.-induced white-collar blood bath helped send the Dow Jones industrial average tumbling 800 points. Anxious times.

 

It is certainly possible that we are in another moment of mass hysteria, even mass hallucination, and that A.I. will not cause permanent widespread joblessness — either because its capabilities will prove to be more limited than observers first thought or because our highly adaptable species will respond to technological change as it always has, by finding new sources of gainful employment. That the people selling the artificial intelligence are among those sounding the most ominous warnings about its potential fallout is notable, however. Some of them are prone to bombastic claims, but it is hard to see how spooking the public serves their interests. It might be wise to take their predictions at face value and assume that A.I. is indeed going to devour a lot of white-collar jobs.

 

While new ones will hopefully emerge, the transition won’t be painless, and if the cracks we are seeing in the labor market become sinkholes, the effect not just on our economy but also our politics could be profound. If millions of college-educated voters have their lives upended by A.I., they will surely make their fury known. That prospect should be causing alarm in Washington and spurring efforts to try to cushion Americans from the blow that may soon befall them — by giving serious consideration, for instance, to something like universal basic income. But it is an election year, Congress is barely functioning, and on this issue, as with so many others, inertia will very likely prevail.

 

So are those cracks the first signs of an A.I. jobs apocalypse? It’s too soon to say, but the employment picture has darkened. The economy added only 181,000 jobs in 2025, a shockingly low figure in a year that saw gross domestic product grow by a modest but respectable 2.2 percent. According to Lawrence Katz, a professor of economics at Harvard University, what we are experiencing now — a sustained period of “slow job growth and gradually rising unemployment without a real recession” — is virtually unprecedented.

 

Another anomaly: White-collar workers have been disproportionately affected. Blue-collar and service workers are usually hit hardest when the job market turns, while white-collar occupations enjoy a degree of insulation because they are concentrated in “safer, less cyclically sensitive sectors,” says Mr. Katz. Now, however, knowledge workers are the ones struggling.

 

To be sure, this is not the first time the future of white-collar employment has been called into doubt. In the 2000s, some economists predicted that globalization would eviscerate office work much as it had manufacturing. But while a lot of jobs were sent overseas, others were simply transferred to less expensive parts of the country, and the anticipated white-collar collapse never materialized. It is very possible that the current slowdown is nothing more than a necessary correction after a period of overhiring.

 

But in a recent Substack post, the economist Gad Levanon of the Burning Glass Institute offered an alternative hypothesis. He noted that hiring has come to a virtual standstill in finance, insurance, accounting, consulting and tech, which are pillars of the “knowledge” economy. Mr. Levanon pointed out that companies in these areas have generally performed well of late while either trimming their head counts or keeping them largely unchanged, which suggested to him that they have found new ways to increase productivity without adding workers. It is unclear if A.I. is contributing to this trend, but the industries he cited all involve functions that seem especially ripe for automation.

 

This, of course, is the specter haunting millions of Americans who hold white-collar positions. In the not-so-distant past — which is to say, before the debut of ChatGPT in November 2022 — people with desk jobs feared being fired; now, they must also fret about whether the positions they have will even exist a year from now and if the skills they have developed over the course of a career are about to be rendered obsolete. Last year, Microsoft published a study identifying 40 jobs that it said could be most vulnerable to A.I. The list ranged from historians to P.R .specialists to data scientists to — gulp — writers. More recently, the Microsoft A.I. chief executive, Mustafa Suleyman, stated that most professional tasks will be fully automated over the next 12 to 18 months.

 

It looks all but certain that A.I. will transform knowledge work; the question is to what extent. The optimal outcome, says Harvard’s Mr. Katz, is that A.I. becomes a kind of “co-pilot” that helps people improve their skills and efficiency, and that new types of jobs replace those that are lost. Word that IBM plans to triple the number of entry-level employees it hires this year prompted lots of relieved chatter among office grunts sweating out the A.I. rollout.

 

The doomsday scenario is that businesses embrace A.I. agents as a substitute for querulous humans. The financial technology company Block announced last month that it was laying off 40 percent of its staff, around 4,000 people, because of the progress it claims to be seeing with A.I. In a social media post, Jack Dorsey, its chief executive, said that “the intelligence tools we’re creating and using, paired with smaller and flatter teams, are enabling a new way of working which fundamentally changes what it means to build and run a company.”

 

A few former employees have challenged his explanation: They contend that poor management left Block with a bloated payroll and that A.I. is just a convenient excuse for the pink slips.

 

Whatever the truth, investors responded with delight to the news: Block’s stock soared over 20 percent, which is perhaps indicative of where Wall Street comes down on the job augmentation vs. job elimination question.

 

Some of those being let go may find comparable work. Others, however, could be unemployed for a while — it is a tough market — and as they run short of options and savings, they might have to follow Mr. Greifenberger’s example and consider nonoffice roles. That isn’t necessarily a bad thing. Sure, when you hear tech oligarchs who haven’t screwed in a lightbulb or fixed a toilet in years extolling the virtues of being an electrician or a plumber, it is hard to suppress a laugh — and hard, too, not to see it as a cynical ploy to persuade Americans to dial back their expectations as A.I. comes for their jobs and more of the nation’s wealth is funneled upward.

 

But it seems a growing number of white-collar workers are looking at the skilled trades as a potential fallback, and if the rise of A.I. leads to a modest brain drain from the professions into fields such as construction and carpentry, it might also cause us to re-evaluate the prestige that we assign to certain types of labor but not others. It will definitely accelerate the development of so-called “new-collar” jobs, which blur the distinction between white and blue.

 

I got a glimpse of this trend during a recent visit to a company called Hadrian, a manufacturing start-up that leans heavily on automation and A.I. to produce parts for planes, rockets and satellites. One employee on its factory floor had worked for a commercial real estate brokerage. He traded a white-collar job for a nominally blue-collar one, but in a high-tech setting, and like all of the company’s employees, he is partly compensated with equity — a stake that could be lucrative if and when Hadrian goes public.

 

Still, that is just one person who made the switch, and there are only so many Hadrians. If A.I. proves to be a job killer and several million people are culled from the white-collar work force, it stands to reason that a significant percentage of them will have trouble maintaining their economic footing. For decades, white-collar jobs have been the main driver of social mobility in the United States.

 

Even now, college-educated workers command an enormous wage premium — more than 70 percent, by most calculations — over those with only high school diplomas.

 

Many Americans already take a dim view of A.I. and feel as if they are being frog-marched to a future that they neither asked for nor wanted. If A.I. robs some of them of their livelihoods, knocks them out of the middle class and thwarts the aspirations of their kids, wariness will quickly give way to rage.

 

In a recent interview, Martin Wolf, the chief economics commentator of The Financial Times, suggested that if lots of “skilled, trained thinking activities” are displaced by machines, it could provoke a furious backlash. “We could have a social and political crisis that makes deindustrialization look trivial,” he said. “Deindustrialization, though one of the biggest forces shaping our world, shook the working class, particularly the male working class, from top to bottom.

 

Shaking the prospects of the educated middle class is socially far more dangerous and explosive because it affects them and their parents, who are the people who run our societies in almost every possible way.”

 

Mr. Wolf is not inclined to hyperbole, and when someone as reliably levelheaded as he is talking this way, it is a good indication that the risk is real. Given the upheaval we may soon be facing, it would be nice if we had a president capable of leading a thoughtful national conversation about where A.I. is taking us. Suffice it to say, Donald Trump is not that kind of president.

 

Some on Capitol Hill are treating the job threat seriously. Last fall, Senators Mark Warner and Josh Hawley introduced legislation that would require companies to provide information to the Department of Labor about the number of jobs they have cut or created because of A.I. and how they are helping employees navigate the new technology. But the bill would do nothing to ameliorate the circumstances of those who lose their jobs to A.I. On that front, we are apparently just going to hope for the best, not really plan for the worst and trust that creative destruction will somehow see us through it all.

 

Michael Steinberger is a contributing writer for The New York Times Magazine.” [1]

 

1. Mass Hysteria. Thousands of Jobs Lost. Just How Bad Is It Going to Get?: Guest Essay. Steinberger, Michael.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Žinoma, Trumpas bombardavo Iraną, ko dar tikėjotės?

„Prezidento Trumpo išpuolis prieš Iraną stebina savo įžūlumu, agresija ir neteisėtumu. Ponas Trumpas įsakė smūgius derybų su šalimi, kuri nekėlė jokios tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms, įkarštyje. Jis nieko nedarė, kad paruoštų savo šalį karui. Dabar jis siūlo svaiginantį racionalių argumentų ir tikslų spektrą, įstrigęs savo paties sukurtame sūkuryje.

 

Be precedento laužymo, ponas Trumpas taip pat laužė save. Per tris prezidento rinkimų kampanijas iš eilės jis kritikavo Amerikos karinius nuotykius Artimuosiuose Rytuose, remdamasis šia pozicija, kad atskirtų savo „Amerika pirmiausia“ mantrą nuo konkuruojančių respublikonų ir demokratų. „Aš nepradėsiu karų“, – pažadėjo jis 2024 m. rinkimų naktį. „Aš sustabdysiu karus.“

 

Vis dėlto, nepaisant visų trumpiškų bruožų, šis karas yra logiška Jungtinių Valstijų ilgalaikio elgesio su Iranu išvada. Dešimtmečius prezidentai vaizdavo Islamo Respubliką ne tik kaip žalingą buvimą Artimuosiuose Rytuose, bet ir kaip netoleruotiną pavojų Jungtinėms Valstijoms, kurio negalėjo ištaisyti joks diplomatinis susitarimas. Kai politikai išpučia grėsmę ir stigmatizuoja taikius jos valdymo būdus, verslus lyderis vieną dieną griebsis radikalaus sprendimo.

 

Ta diena, kai pono Trumpo unikalios savybės susijungia su įprastomis Amerikos užsienio politikos patologijomis, atėjo.

 

Grįžęs į pareigas, pono Trumpo apetitas kariniams veiksmams augo su kiekvienu nauju įkandimu. Vis dėlto ankstesnius jo veiksmus buvo galima suderinti su jo deklaruojama pasaulėžiūra. Jis priešinosi karams – nesvarbu, ar tai būtų Afganistanas, Irake, ar Libija – nes, anot jo, jie tapo užsitęsusiais įsipainiojimais, vedamais idealistinių tikslų. Iki praėjusio šeštadienio ponas Trumpas rado būdų panaudoti jėgą, kurie nepasidavė nė vienam trūkumui.

 

Birželį jo vienos dienos bombardavimas Irane sukėlė minimalų atsakomąjį poveikį ir nutraukė 12 dienų trukusį Izraelio ir Irano karą. konfliktą. Tada ponas Trumpas įsakė surengti oro antskrydžius prieš daugybę taikinių, kurie vargu ar galėjo atsakyti – teroristų kovotojus Nigerijoje ir Sirijoje bei tariamus narkotikų gabenimo laivus Centrinėje Amerikoje. Prezidento rizika išaugo sausio mėnesį, kai jis įsakė pagrobti Venesuelos prezidentą Nicolás Maduro.

 

Nepaisant misijos sudėtingumo, jis vėl išvengė ilgų kovų, šį kartą sudarydamas nešvarų sandorį su pono Maduro viceprezidentu.

 

Operacija „Epinis įniršis“, kaip administracija pavadino savo Irano projektą, yra visai kas kita. Savarankiškai pasiskelbęs taikos prezidentas virto įdrąsėjusiu karo kurstytoju. Šį kartą jis išsikėlė grandiozinius tikslus, įskaitant viso Irano karinio arsenalo sunaikinimą ir grasinimą režimui iki nuvertimo ribos. Karas greitai peraugo į regioninę konfrontaciją, kuri kainavo amerikiečių gyvybes – nuspėjamas Irano paskatinimo imtis atsakomųjų veiksmų rezultatas. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors iš pono Trumpo pirmtakų taip įžūliai ir painiai mestų kauliukus.

 

Nepaisant to, šis karas kilo iš daugiau nei Pono Trumpo puikybė. Iranas, žinoma, prisiima didelę atsakomybę, ypač už smurtinių grupuočių rėmimą visame regione ir branduolinių pajėgumų kūrimą. Tačiau Jungtinės Valstijos negali išvengti kaltės. Viena po kitos administracijos tvirtino, kad Irano veikla buvo visiškai neišprovokuota, kėlė grėsmę gyvybiškai svarbiems JAV interesams ir pateisino jėgos panaudojimą. Kiekviena iš šių aksiomų yra abejotina. Visos jos turėjo dvipartinę kilmę.

 

Jei dauguma respublikonų iki Trumpo eros neslėpė, kad pirmenybę teikė kovai su Iranu jėga, o ne diplomatija, demokratų pozicija buvo labiau dvilypė ir save žalojanti. Trokšdami derybų, bet bijodami atrodyti silpni, demokratų lyderiai tuo pačiu metu demonizavo Islamo Respubliką, niurzgėdami dėl karinių veiksmų ir atsargiai įsitraukė į derybas – viena akimi žiūrėdami į Iraną, kita – į vidaus politiką. Rezultatas – politika, kariaujanti su savimi.

 

Barackas Obama siekė laužyti stereotipus, investuodamas į diplomatiją, kad užkirstų kelią Irano bombai. Tačiau jis taip pat jautėsi priverstas pasinaudoti karinės jėgos galimybe ir savo 2015 m. branduolinį susitarimą įvardijo kaip siaurą instrumentą, kuris paliktų nepakeistą visus kitus elementus. Amerikos priešiškumo. Ponui Obamai buvo sunku įtikinti nenoriai nusiteikusius savo partijos įstatymų leidėjus, kurių daugelis labiau skeptiškai vertino derybas nei karą. Kad ir kokią pergalę jis būtų pasiekęs, ji buvo trumpalaikė: ponas Trumpas 2018 m. pasitraukė iš susitarimo.

 

Joe Bidenas agitavo už susitarimo atkūrimą, tačiau jis nepritarė nei pono Obamos atkaklumui, nei įsitikinimui, kad diplomatinis tikslas vertas politinės rizikos. Ponas Bidenas įkūnijo numatytąją demokratų pozą: bijodamas neigiamos reakcijos šalies viduje, jis abejingai įsitraukė į derybas, tuo pačiu reikšdamas norą griebtis jėgos ir išlaikyti pono Trumpo ekonomines sankcijas, prieš kurias jis pats kritikavo. Galiausiai jis susitaikė su blogėjančiu status quo.

 

Diplomatija tokioje situacijoje tampa kvailio reikalu. Siauras susitarimas negali išgyventi Amerikos politikoje, kur ji bus pasmerkta už tai, kad neatsižvelgė į visą Irano piktavališkos veiklos mastą. Tačiau platesnis susitarimas, kuris nutrauktų visą šią veiklą, yra akivaizdžiai nerealus: jis iš esmės reikalautų, kad Islamo Respublika nustotų būti Islamo Respublika. Pono Trumpo karas yra šios supuvusios aklavietės pasekmė. Jei Iranas kelia beveik egzistencinę grėsmę, diplomatija yra politinė atsakomybė, o sankcijos neveikia, kas be karinės jėgos lieka?

 

Reikės naujo mąstymo, kad Amerikos politika būtų tvirtesnė. Tai buvo akivaizdu iš viso politinio spektro reakcijos į Amerikos karinį telkimą ir karo pradžią. Demokratų vadovybė parodė abejingumą, nebalsuodama dėl Karo įgaliojimų rezoliucijos prieš karo veiksmus ir drovumą po jų, sutelkdama savo kritiką į procedūrinio tinkamumo ir kitos dienos planų trūkumą. Respublikonai savo ruožtu kartojo pono Trumpo kaleidoskopinius absurdus. Sistemoje, kuri vertina karus pagal tai, kaip jie baigiasi, o ne pagal tai, ar jie pagrįsti ir išmintingi, nėra jokių reikšmingų apribojimų.

 

Jau ketvirtį amžiaus prieštaringi norai lemia JAV elgesį Artimuosiuose Rytuose. Viena vertus, Amerika nori nusigręžti, išsivaduoti iš problemų, kurių negali išspręsti ir dažnai jas dar labiau pablogina; kita vertus, Amerika jaučiasi įtraukta į baimę dėl grėsmingų grėsmių, nepaklusnių priešų ir pavojuje esančių sąjungininkų. Laikydamasis abiejų įsitikinimų, ponas Trumpas dabar demonstruoja jų nesuderinamumą. Jei Jungtinės Valstijos nori nustoti veltis į Artimųjų Rytų karus, jos turi labiau vertinti savo interesus nei nekęsti savo senų priešų.

 

 

Turbūt tik ponas Trumpas galėjo suvaldyti šalies išsekimą karo metu ir galiausiai bandyti vėl padaryti didžiu režimo pasikeitimą. Jis yra labai neįprasta asmenybė. Tačiau kelią į jo karą nutiesė daugelis. Be esminių pokyčių Jungtinės Valstijos liks tame pačiame kelyje – nuolat griebsis jėgos, didėjančia kaina, regione, kurio svarba mažėja.

 

 

Robertas Malley yra Jeilio Džeksono mokyklos dėstytojas ir kartu su Husseinu Agha parašė knygą „Rytojus yra vakar: gyvenimas, mirtis ir taikos siekimas Izraelyje/Palestinoje“. Nuo 2021 m. sausio iki 2023 m. balandžio jis ėjo JAV specialiojo pasiuntinio Irane pareigas ir buvo pagrindinis 2015 m. Irano branduolinio susitarimo derybininkas.

 

Stephenas Wertheim yra vyresnysis Amerikos valstybės valdymo programos bendradarbis Carnegie tarptautinės taikos fonde ir kviestinis dėstytojas Jeilio teisės mokykloje. Jis yra knygos „Rytojus: JAV pasaulinio viršenybės gimimas“ autorius." [1]

 

1. Of Course Trump Bombed Iran: Guest Essay. Malley, Robert; Wertheim, Stephen.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.

Of Course Trump Bombed Iran, What Else Did You Expect?

“President Trump’s attack on Iran is astonishing in its audacity, aggression and lawlessness. Mr. Trump ordered strikes in the midst of negotiations with a nation that posed no remotely imminent threat to the United States. He did nothing to prepare his country for war. Now he’s offering a dizzying array of rationales and objectives, caught in a maelstrom of his own making.

 

Beyond breaking with precedent, Mr. Trump also broke with himself. In three straight presidential campaigns, he criticized American military adventures in the Middle East, relying on this stance to distinguish his “America First” mantra from rival Republicans and Democrats alike. “I’m not going to start wars,” he vowed on election night in 2024. “I’m going to stop wars.”

 

Yet for all its Trumpian characteristics, this war is the logical conclusion of how the United States has long dealt with Iran. For decades, presidents have depicted the Islamic Republic not just as a pernicious presence in the Middle East but also as an intolerable danger to the United States that no diplomatic deal could redress. When politicians inflate a threat and stigmatize peaceful means of handling it, an enterprising leader will one day reach for a radical solution.

 

That day, as Mr. Trump’s unique attributes combine with the ordinary pathologies of American foreign policy, has come.

 

Since returning to office, Mr. Trump’s appetite for military action has swelled with every new bite. Still, his earlier actions could be reconciled with his stated worldview. He objected to wars — whether in Afghanistan, Iraq or Libya — because, he argued, they became prolonged entanglements driven by idealistic aims. Until last Saturday, Mr. Trump found ways to use force that did not succumb to either flaw.

 

In June, his one-day bombing of Iran elicited minimal retaliation and put a stop to the 12-day Israel-Iran conflict. Mr. Trump then ordered airstrikes against a host of targets that could scarcely hit back — terrorist militants in Nigeria and Syria, and alleged drug-running boats in Central America. The president’s risk-taking grew in January when he ordered the abduction of the Venezuelan president, Nicolás Maduro.

 

Despite the mission’s complexity, he once again avoided lengthy combat, this time by making a dirty deal with Mr. Maduro’s vice president.

 

Operation Epic Fury, as the administration named its Iran venture, is another matter altogether. The self-appointed president of peace has turned into an emboldened warmaker. This time, he adopted grandiose objectives, including annihilating Iran’s entire military arsenal and threatening the regime to the point of overthrow. The war promptly escalated into a regionwide confrontation that has cost American lives — the predictable product of giving Iran every incentive to retaliate. One struggles to imagine any of Mr. Trump’s predecessors so brazenly and confusedly rolling the dice.

 

Nevertheless, this war has emerged from more than Mr. Trump’s hubris. Iran, of course, bears ample responsibility, especially for sponsoring violent groups across the region and building nuclear capabilities. But the United States cannot escape blame. One administration after another has made it an article of faith that Iranian activities were wholly unprovoked, threatened vital U.S. interests and justified the use of force. Each of these axioms is dubious. All possessed a bipartisan pedigree.

 

If most Republicans of the pre-Trump era made no bones about preferring to handle Iran through force over diplomacy, the Democrats’ position has been more ambivalent and self-defeating. Desirous of negotiations but fearful of appearing weak, Democratic leaders have simultaneously demonized the Islamic Republic, chest-thumped about military action and gingerly engaged in talks — with one eye on Iran, the other on domestic politics. The result has been a policy at war with itself.

 

Barack Obama sought to break the mold, investing in diplomacy to prevent an Iranian bomb. But he too felt compelled to dangle the option of military force and framed his 2015 nuclear deal as a narrow instrument that would leave intact every other element of America’s hostility. Mr. Obama struggled to win over reluctant lawmakers of his own party, many of whom were more skeptical of negotiations than of war. Whatever victory he achieved proved short-lived: Mr. Trump exited the agreement in 2018.

 

Joe Biden campaigned on restoring the deal, but he shared neither Mr. Obama’s persistence nor his conviction that the diplomatic objective was worth the political risk. Mr. Biden embodied the default Democratic pose: Fearing domestic backlash, he halfheartedly engaged in negotiations while expressing willingness to resort to force and maintaining Mr. Trump’s economic sanctions, against which he had railed. Ultimately, he settled for a deteriorating status quo.

 

Diplomacy, in this setting, becomes a fool’s errand. A narrow deal cannot survive America’s politics, where it will be condemned for not addressing the full scope of Iran’s malign activities. A wider deal that ends all those activities, however, is transparently unrealistic: It would effectively require the Islamic Republic to stop being the Islamic Republic. Mr. Trump’s war is the outgrowth of this rotten impasse. If Iran presents a quasi-existential menace, diplomacy is a political liability and sanctions don’t work, what is left besides military force?

 

It will take new thinking to put American policy on steadier ground. That was plain from the reaction across the political spectrum to America’s military buildup and the onset of war. The Democratic leadership displayed pusillanimity by failing to vote on a War Powers Resolution before hostilities and timidity after by focusing its critique on the absence of procedural propriety and day-after plans. Republicans, for their part, parroted Mr. Trump’s kaleidoscopic absurdities. No meaningful constraint exists in a system that judges wars on how they end up rather than whether they are warranted and wise.

 

For a quarter-century, conflicting desires have driven U.S. conduct in the Middle East. On the one hand, America wants to pivot away, extricating itself from troubles it can’t fix and often makes worse; on the other, America feels drawn in by fears of ominous threats, intractable foes and imperiled allies. By holding both beliefs, Mr. Trump is now demonstrating their incompatibility. If the United States wants to stop plunging into Middle East wars, it needs to value its own interests more than it hates its old enemies.

 

Only Mr. Trump, perhaps, could have harnessed the country’s exhaustion with war and wound up trying make regime change great again. He is a most unusual figure. But the road to his war was paved by many. Without fundamental change, the United States will remain on the same path — continually resorting to force, at growing cost, in a region of diminishing importance.

 

Robert Malley is a lecturer at the Yale Jackson School and the author, with Hussein Agha, of “Tomorrow is Yesterday: Life, Death and the Pursuit of Peace in Israel/Palestine.” He served as U.S. special envoy for Iran from January 2021 to April 2023 and a lead negotiator of the 2015 Iran nuclear deal.

 

Stephen Wertheim is a senior fellow in the American Statecraft Program at the Carnegie Endowment for International Peace and a visiting lecturer at Yale Law School. He is the author of “Tomorrow, the World: The Birth of U.S. Global Supremacy.”” [1]

 

1. Of Course Trump Bombed Iran: Guest Essay. Malley, Robert; Wertheim, Stephen.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 5, 2026.