Here's What Trade Deal Trump and Xi Jinping Should Have Reached If Xi Had Alzheimer's

 

“With some family gatherings, the best you can hope for is that no one gets drunk and starts a fistfight. Expectations when President Trump and China’s leader, Xi Jinping, met on Thursday and Friday were similarly low — and they were met.

 

Mr. Trump had some warm words about the duo’s “fantastic future” and how the Chinese would buy American goods, but the meeting ended without clear progress toward resolving the two sides’ trade disagreements. The result was like a host saying brightly, “It’s so nice when you all get along,” as his relatives sullenly slink away.

 

Since family feuds and trade discussions are almost always disappointing, one should ask: Could we have done better?

 

We think so. In our dream scenario, Mr. Trump would accept that his government could help to redress global economic imbalances by borrowing less. For its part, the Chinese government would strip away the incentives it provides that lead its companies to overproduce, while encouraging its citizens to spend and import more. The United States and China would agree that mutual dependence makes them both safer — and then exchange hugs.

 

For this to happen, however, Mr. Trump and Mr. Xi would need personality transplants. So more realistically, any future deal must reckon with three facts: First, the Chinese government is no more willing to transform its subsidy-soaked economic model than the U.S. government is keen to make veganism the national diet; second, both the U.S. and China have considerable leverage in any negotiation; and third, the bilateral U.S.-China trade relationship involves the rest of the world, too.

 

Trust between the two sides is going to remain low. A recent report commissioned by the U.S. Chamber of Commerce described how China was doubling down on entrenching its dominant position in global supply chains. After years of frustration on the part of U.S. negotiators, there’s no point in promising a level playing field through shared rules of engagement, only for Chinese bureaucrats to tilt it again behind closed doors. And if you think Mr. Trump is a man of his word, then I have a cryptocurrency to sell you.

 

If it’s not possible to agree to shared rules, then negotiating over outcomes is the ugly but more pragmatic alternative.

 

In some areas, that could mean purchase agreements to help overcome trade barriers; in others, it might mean exchanges of license approvals: The Chinese could let some rare earths out, while the U.S. government could agree to send over some high-end chips. It would be clunky, inefficient and extremely unlikely to lower a trade deficit, but it might be better than a tit-for-tat of escalating export controls and tariff wars.

 

The fact that the United States and China are each looking to weaponize their economic dominance means that any deal should really be time-limited. It’s no longer controversial to say that while having so much manufacturing concentrated in one place might be efficient, it is also dangerous. An announcement of a longer-term trade deal might send businesses the signal that everything is fine in the relationship and that those manufacturing clusters are risk-free.

 

To be fair, the United States and China didn’t pretend that they had done a lasting deal when their leaders met last week. Doing better could mean formally giving up on any idea of a grand, permanent détente in the near future, and establishing a goal of resetting expectations at least once a year.

 

If neither side is about to lower its fists, any trade agreement should try to help both nations manage their race to become less dependent on each other — and avoid it blowing up. Imagine an Organization for Watching Liabilities, which would identify cases in which supply is too highly concentrated in one nation. Like an international competition regulator, this new institution would hunt for instances of concentrated market power. If and when such instances were identified — say, China’s command of rare earths — the other nation would be within its rights to act to reduce that dominant position without retaliation, including by restricting imports.

 

However it is done, the two sides must find a way of preventing trade disputes from spiraling out of control. The U.S. trade representative, Jamieson Greer, has proposed a “Board of Trade” to manage trade relations with China by reducing tariffs on certain “nonsensitive” goods. Such a board could help, if it provided a way of communicating U.S. intentions more diplomatically than via Mr. Trump’s social media posts. Mr. Greer has said that he plans to put out a call for public comment on which products should be deemed nonsensitive and tradable relatively freely.

 

The Trump administration doesn’t seem to like big family gatherings, preferring to sort out its grievances one-on-one. In an interview with Bloomberg on Friday, Mr. Greer suggested that the Chinese had accepted that there would be tariffs as part of a truce, though he was noncommittal about how high they would be. If the objective is to loosen trade ties with China, such barriers could have some effect: Last year, relatively high tariff rates meant that China’s exports to the United States fell by nearly 30 percent compared with the year before. The rest of the world’s nations faced new trade barriers too, but not as high, and their exports to the United States rose by 9 percent.

 

But if the goal is to discourage either nation from becoming dangerously dependent on the other, then focusing so heavily on exchanges between China and the United States risks pushing the problem further back along supply chains, as they are routed through other countries.

 

The United States could try to act on its own to block products containing critical Chinese components arriving from elsewhere. But if Uncle Steve throws a plate at the family gathering as an act of self-preservation, Aunt Brenda might just throw a bowl right back. The Chinese recently warned they would do as much, when they published an order threatening to retaliate if nations took action to penalize their suppliers.

 

Mr. Trump presumably wanted more to announce from his trip to China. The fact that he didn’t get it reflects China’s perceptions of its own strength. It could be that surviving a particularly fraught family gathering means gritting your teeth and soldiering through. But at least trying to talk it out seems more constructive than stewing alone — and certainly more constructive than fighting.

 

Soumaya Keynes is an economics columnist at The Financial Times. Chad P. Bown is a senior fellow at the Peterson Institute for International Economics. They are the authors of the forthcoming book “How to Win a Trade War: An Optimistic Guide to an Anxious Global Economy.”” [1]

 

There is world market. The Chinese have it all for themselves. There is no way they let the Americans to go in.

 

Market access between the U.S. and China is intensely contested, though a complete lockout of the world market is coming (rare earths, anyone?). While Beijing heavily protects all strategic industries, it actively courts American multinational companies in other sectors. The U.S. and China continually negotiate tariffs and market barriers.

The reality of the U.S.-China market relationship is nuanced:

•           Strategic Openings: Despite restrictions in areas like advanced tech and aerospace, China continues to seek American investment in agriculture, finance, and some consumer goods. During high-level talks, Beijing pledged to widen its doors to U.S. businesses, signaling a desire for mutually beneficial economic ties.

•           Corporate Participation: Major U.S. corporations maintain a strong presence in China, as its massive middle class represents a critical growth engine for companies navigating more stagnant markets in the West. Leaders from iconic firms like Apple, BlackRock, and Citigroup actively pursue and expand market access in the region.

•           Current Diplomatic Ties: The U.S. and China have continuously worked to de-escalate trade wars and secure market access for specific U.S. exports to China, such as agricultural products and civil aircraft. For a deeper look at the trajectory of these negotiations, you can review the J.P. Morgan Private Bank analysis on the U.S.-China equilibrium.

However, significant friction remains in world market. China has it all.

 

1. Here’s the Trade Deal That Trump and Xi Should Have Reached: Guest Essay. Keynes, Soumaya; Bown, Chad P.  New York Times (Online) New York Times Company. May 17, 2026.

D. Trumpui kylančios kainos – išbandymas rinkėjų finansams ir kantrybei

„Likus vos keliems mėnesiams iki kitų rinkimų, kurie gali priklausyti nuo ekonomikos, karas Irane iškėlė dujų ir kitų prekių kainų šuolį.

 

Į valdžią atėjęs rinkėjų, kurie buvo nusivylę šalies ekonomikos trajektorija, prezidentas Trumpas per savo inauguraciją pažadėjo „sumažinti kainas“.

 

Tačiau tai buvo 2025 m. sausis, daugiau nei metai iki tol, kol Baltieji rūmai ėmėsi darbotvarkės, kuri vėl sukėlė infliaciją, dar kartą išbandydama kantrybę ir finansus išlaidoms atsargiai nusiteikusių Amerikos rinkėjų.

 

Ponui Trumpui šalies politinė ir ekonominė įtampa atsiskleidė per pastarąsias dvi savaites paskelbtose niūriose ataskaitose. Vartotojų kainos praėjusį mėnesį kilo sparčiausiai per maždaug trejus metus, lenkdamos darbuotojų atlyginimus, o įmonių išlaidos didėjo tokiu tempu, kokio nebuvo matyti nuo 2022 m.

 

Amerikiečiai kaupia daugiau skolų. Šeimos taupo mažiau. O pagrindinis vartotojų pasitikėjimo rodiklis šį mėnesį nukrito iki visų laikų žemiausių ribų. Nerimas persidavė ir pastarojo meto politinėms apklausoms, kuriose užfiksuotas platus visuomenės nepritarimas pono Trumpo ekonomikos valdymui.

 

Pagrindinė problema yra karas su Iranu, dėl kurio, remiantis AAA duomenimis, vidutinė benzino galono kaina šalyje išaugo iki maždaug 4,52 USD. Tai daugiau nei 40 procentų šuolis, palyginti su praėjusiais metais, ir šis padidėjimas apėmė visą pasaulinę ekonomiką, paveikdama viską – nuo ​​darbuotojų kasdienių kelionių į darbą išlaidų iki prekių kainų maisto prekių parduotuvėse.

 

Vis dėlto prezidentas iš esmės atmetė šiuos pastarojo meto signalus, praėjusią savaitę žurnalistams sakydamas: „Negalvoju apie amerikiečių finansinę padėtį.“

 

Paklaustas, kiek ekonomika turėjo įtakos jo planams užbaigti karą, Trumpas atsakė, kad nusiginklavimas yra vienintelis jo rūpestis. Kitais atvejais prezidentas tvirtino, kad JAV ekonomika yra stipri ir greitai atsigaus pasibaigus karui, todėl Jungtinėse Valstijose sparčiai kris benzino kainos.

 

Stephenas Moore'as, konservatyvus ekonomistas, konsultavęs Trumpą, teigė, kad pastarieji neramumai nebuvo „staigmena“. Tačiau jis pripažino, kad rinkėjai gali neatleisti per lapkričio mėnesio vidurio kadencijos rinkimus, atsižvelgiant į tai, kad prezidentas pažadėjo sumažinti pragyvenimo išlaidas.

 

„Respublikonai gali susidurti su cunamio tipo rinkimais lapkričio mėnesį, jei infliacija ir toliau išliks aukšta“, – sakė Moore'as, kuris benzino kainas apibūdino kaip „pagrindinį rodiklį, kurį žmonės naudoja norėdami nustatyti, kaip sekasi ekonomikai“.

 

Kuro kainų šuolis yra tik dar vienas smūgis Amerikos šeimoms, kurios kentėjo nuo metų metus kylančių kainų, aukštų palūkanų normų ir silpnėjančios darbo rinkos, taip pat nuo daug ilgiau trunkančio susirūpinimo dėl būsto, vaikų priežiūros ir kitų būtiniausių prekių įperkamumo.

 

Pridėkite didėjantį susirūpinimą, kad dirbtinio intelekto atsiradimas gali lemti masinį darbo vietų praradimą, ir amerikiečiai turi daug priežasčių nerimauti dėl savo finansinės gerovės, sakė Davidas Tinsley, Bank of America instituto ekonomistas.

 

„Tai vienas dalykas po kito, ir manau, kad todėl žmonės jaučiasi taip blogai“, – sakė jis. „Gana sunku nurodyti dalykus, dėl kurių žmonės jaustųsi puikiai, kurie įkvėptų daug optimizmo, nebent esate pajamų pasiskirstymo viršuje.“

 

Metų pradžioje atrodė, kad D. Trumpas pasiruošęs pradėti 2026 m. rinkimų kampaniją ir prisiimti nuopelnus už ekonomikos kilimą. Kai kuriose ankstyviausiose prognozėse Baltieji rūmai manė, kad jų darbotvarkė, ypač neseniai įvykęs brangus mokesčių mažinimas, sudarys sąlygas didesniems atlyginimams, daugiau darbo vietų ir naujoms investicijoms ateinančiais metais, o tai duos naudos, kurią rinkėjai prisimins atėję prie balsadėžių.

 

Tačiau vasario mėnesį D. Trumpas pradėjo bombarduoti Iraną, o tai apvertė pasaulio ekonomiką aukštyn kojomis, sutrikdydamas jos energijos tiekimą. Analitikai, toli gražu ne taip, kaip anksčiau buvo įsivaizduotas bumas, iš esmės peržiūrėjo savo prognozes, numatydami, kad itin aukštos naftos kainos sulėtins augimą, padidins nedarbą ir padidins kainas, o tai padarys didžiausią žalą mažiausiai uždirbančioms šeimoms.

 

„Būtent tokie šuoliai labiausiai paveiks mažas pajamas gaunančius žmones, tuo pačiu metu, kai jų pajamos labiausiai mažėja“, – sakė Alexas Jacquezas, progresyvios grupės „Groundwork Collaborative“, kuri daugiausia dėmesio skiria pragyvenimo išlaidų klausimams, politikos ir gynimo vadovas. Ponas Jacquezas dirbo prezidento Josepho R. Bideno jaunesniojo laikais, kuris 2024 m. rinkimų pradžioje stengėsi įtikinti amerikiečius, kad ekonomika yra gera, kai jų sąskaitos už dujas ir maisto produktus sakė kitaip. Dėl COVID-19 pandemijos sukelto nuosmukio rinkėjai nepriėmė šio argumento ir grąžino poną Trumpą į pareigas.

 

Prezidento rinkimų metu ponas Trumpas pažadėjo sumažinti infliaciją ir atkurti normalumo jausmą po daugelio metų trukusio ekonominio suirutės. Tačiau išrinktas jis pradėjo kelti savo paties sukeltą chaosą, daugiausia dėl savo stulbinančių tarifų, kurie sukėlė importo kainas. Ir vos tik šie padariniai pradėjo rimti, prezidentas pradėjo karą, kuris padidino benzino kainą – vienintelio produkto, kurio kaina milžiniškais skaičiais rodoma prie kiekvieno greitkelio Amerikoje.

 

„Tai du pagrindiniai jo prezidentavimo sprendimai, ir jų poveikis vidaus kainoms yra vienareikšmiškai jas padidinti“, – sakė p. Jacquezas.

 

Nepaisant didėjančių iššūkių, Baltieji rūmai išlieka optimistiškai nusiteikę dėl šalies ekonomikos kurso. Praėjusį sekmadienį Baltųjų rūmų Nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius Kevinas Hassettas „Fox News“ televizijoje svarstė, kad šalies bendrasis vidaus produktas, matuojantis jos produkciją, šiais metais gali viršyti 6 procentus. (Dauguma privačių prognozuotojų tikisi, kad ekonomika augs mažiau nei perpus greičiau.)

 

Ponas Trumpas ir jo padėjėjai taip pat ne kartą atkreipė dėmesį į akcijų rinką, kurioje karo metu buvo užfiksuota rekordinė prekybos dienų serija, daugiausia dėl optimizmo dėl dirbtinio intelekto. Baltieji rūmai taip pat rado priežasčių švęsti darbo rinkoje, kai darbdaviai praėjusį mėnesį sukūrė 115 000 darbo vietų, viršydami lūkesčius.

 

Pierre'as Yaredas, laikinai einantis Baltųjų rūmų ekonomikos patarėjų tarybos pirmininko pareigas, praėjusią savaitę prognozavo, kad pasibaigus karui vartotojų kainos „vėl sumažės“. Jis pridūrė, kad tai sumažintų spaudimą šeimoms, kurių atlyginimai toliau augs „sekdami ekonomikos palankumu“.

 

„Vartotojai toliau išlaidauja ir, regis, nemato šoko“, – sakė p. Yaredas. „Mums atrodo, kad vartotojai supranta, jog situacija laikina.“

 

Kol kas mažai įrodymų, kad amerikiečių nerimas dėl ekonomikos verčia juos mažinti išlaidas. Ketvirtadienį paskelbti duomenys rodo, kad balandžio mėnesį mažmeninė prekyba buvo stabili, tęsiant atsparumo modelį, kuris ne kartą paneigė prognozuotojų prognozes apie sulėtėjimą.

 

Tačiau šį stiprumą bent iš dalies lemia turtingi namų ūkiai, kuriuos nuo ekonominių sunkumų apsaugojo nuolat kylanti akcijų rinka. Mažesnes ir vidutines pajamas gaunantys namų ūkiai labiausiai kenčia nuo lėtesnio atlyginimų augimo ir kylančių kainų. Didesnės mokesčių grąžinamosios išmokos padėjo daugeliui šeimų kompensuoti didesnes išlaidas, tačiau šis poveikis silpnėja.

 

„Padidėjusios mokesčių deklaracijos suteikia šiokią tokią apsaugą“, – teigė Justinas Weidneris, „Deutsche Bank“ ekonomistas. „Vartotojas artimiausiu metu turi šiokią tokią apsaugą, tačiau kuo ilgiau benzino kainos išliks aukštos, tuo nestabilesnė gali tapti situacija.“

 

Apskritai šios sąlygos įtikino investuotojus, kad Federalinis rezervų bankas šiais metais nesumažins palūkanų normų, kaip energingai siekė ponas Trumpas. Net ir užsitikrinus naują centrinio banko pirmininką – trečiadienį Senato patvirtintą Keviną M. Warshą – politikos formuotojai, regis, linkę palaukti, kol pasibaigs dabartinis neapibrėžtumas, prieš atnaujindami palūkanų normų mažinimą.

 

„Manome, kad kelias į palūkanų normų mažinimą yra siauras, bet sakyčiau, kad jis labai siauras“, – sakė Joshas Hirtas, vyresnysis „Vanguard“ ekonomistas, pridurdamas, kad tai „tikrai priklausytų“ nuo greito karo su Iranu pabaigos.

 

Vis dėlto prezidento padėjėjai, regis, atmeta investuotojų išvadas apie FED. Interviu prekybos derybų Kinijoje metu iždo sekretorius Scottas Bessentai CNBC sakė, kad infliacija greitai sumažės, todėl p. Warshas netrukus galės sumažinti palūkanų normas.

 

„Aš iš tikrųjų manau, kad jis bus labai geroje padėtyje“, – apie p. Warshą sakė sekretorius, – „nes galime gauti vieną ar du naujus infliacijos skaičius, bet tada, manau, matysime didelę disinfliaciją.“

 

Michaelas Strainas, konservatyvaus Amerikos įmonių instituto ekonomistas, teigė, kad p. Trumpo požiūris į ekonomiką buvo gluminantis, ypač atsižvelgiant į Bideno administracijos patirtį.

 

„Mane dar prieš Irano karą pribloškė, kiek prezidentas Trumpas daro tas pačias klaidas kaip ir prezidentas Bidenas“, – sakė p. Strainas. „Turėjome du prezidentus iš eilės, kurie matė vartotojų kainų kilimą savo valdymo laikotarpiu ir kurie iš karto atmetė šiuos kainų padidėjimus kaip laikinus, trumpalaikius, tam tikra prasme nerealius.“

 

Abu prezidentai taip pat „politiškai pasirinko sumenkinti kainų kilimo svarbą rinkėjų gyvenime“, – pridūrė p. Strainas.

 

„Per pastaruosius pusantrų metų buvo stulbinantis skaičius įvarčių į savo vartus“, – sakė jis.“ [1]

 

Irano dronų ir raketų spiečiai užtikrina, kad ši istorija nesibaigs gerai.

 

Irano strategija dislokuoti didžiulius pigių, vienos krypties atakos dronų ir balistinių raketų spiečius smarkiai apkrauna su Vakarais susijusias gynybos sistemas Artimuosiuose Rytuose. Šis asimetrinis požiūris verčia kariuomenę naudoti neįtikėtinai brangius, pažangius naikintuvus prieš nebrangias oro grėsmes, pratęsdamas konfliktą ir sukurdamas rimtą strateginę dilemą.

Platesnės šio intensyvėjančio asimetrinio karo pasekmės:

 

• Asimetrinės išlaidos: Irano „Shahed“ serijos dronų gamyba kainuoja labai mažai, lyginant su kaina  kelių milijonų dolerių vertės „Patriot“ arba THAAD naikintuvų, naudojamų jiems numušti. Ši matematika kelia didžiulę finansinę ir logistinę naštą JAV ir sąjungininkų pajėgoms.

 

• Regioninė eskalacija: Spiečiai užvaldė lokalizuotą oro gynybą ir smogė kritiniams naftos, dujų ir branduolinių perimetrams, tiesiogiai įtraukdami regionines valstybes į konflikto teatrą.

 

• Strateginis pažeidžiamumas: Gynybos analitikai ir toliau perspėja, kad pasikliaujant tradiciniais, „išskirtiniais“ gynybos tinklais pajėgos tampa labai pažeidžiamos, kai didžiulis įeinančių sviedinių kiekis siekia persotinti ir išsekinti turimus naikintuvus.

 

1. For Trump, Soaring Prices Test Voters’ Finances and Patience. Romm, Tony; Casselman, Ben.  New York Times (Online) New York Times Company. May 17, 2026.

For Trump, Soaring Prices Test Voters’ Finances and Patience

 

“Just months before another election that may hinge on the economy, the war in Iran has sent gas and other goods soaring.

 

Swept into power by voters who were frustrated with the nation’s economic trajectory, President Trump promised at his inauguration to “bring prices down.”

 

But that was January 2025, more than a year before the White House would forge ahead with an agenda that has sent inflation roaring back, testing the patience — and the finances — of a cost-wary American electorate once again.

 

For Mr. Trump, the nation’s political and economic strains are laid bare in a series of dour reports released over the past two weeks. Consumer prices last month rose at their fastest clip in about three years, outpacing workers’ wages, while businesses saw their costs increase at a rate not seen since 2022.

 

Americans are racking up more debt. Families are saving less. And a key measure of consumer confidence dipped to an all-time low this month. The anxiety has bled into recent political polls, which have registered broad public disapproval of Mr. Trump’s handling of the economy.

 

At the heart of matter is the war with Iran, which sent the average gallon of gasoline to about $4.52 nationally, according to AAA. That is a more than 40 percent jump from a year ago, an uptick that has cut across the global economy, affecting everything from the cost of workers’ daily commutes to the prices of goods at grocery stores.

 

Yet the president has largely dismissed those recent signals, telling reporters at one point last week: “I don’t think about Americans’ financial situation.”

 

Mr. Trump had been asked about the extent to which the economy factored into his plans to end the war, and responded that disarmament was his sole concern. Otherwise, the president has maintained that the U.S. economy is strong and will rebound quickly once the war concludes, precipitating a rapid fall in gas prices in the United States.

 

Stephen Moore, a conservative economist who has advised Mr. Trump, said the recent turbulence was not a “surprise.” But he acknowledged that voters might not be forgiving come November’s midterm election, given that the president promised he would bring down the cost of living.

 

“Republicans could face a tsunami election in November if inflation continues to stay high,” said Mr. Moore, who described gas prices as “the chief gauge people use to determine how the economy is doing.”

 

The jump in fuel costs is only the latest blow for American families, who have suffered through years of rising prices, high interest rates and a softening labor market — as well as much longer-running concerns about the affordability of housing, child care and other essentials.

 

Add on mounting concerns that the arrival of artificial intelligence could yield mass job losses and Americans have plenty of reason to be worried about their financial well-being, said David Tinsley, an economist at the Bank of America Institute.

 

“It’s one thing after another, and I think that is why people feel so bad,” he said. “It’s quite hard to point to things that people would feel great about, that would inspire a lot of optimism, unless you’re at the top of the income distribution.”

 

At the start of the year, Mr. Trump seemed ready to hit the 2026 campaign trail and claim credit for an economy on the upswing. In some of its earliest forecasts, the White House believed that its agenda, particularly its recent round of expensive tax cuts, would seed the conditions for higher wages, more jobs and new investments over the coming year, yielding benefits that voters would remember once they arrived at the ballot box.

 

But then Mr. Trump began to bomb Iran in February, which upended the global economy by snarling its energy supply. Far from the boom once envisioned, analysts have since broadly revised their projections, anticipating that sky-high oil will slow growth, worsen unemployment and raise prices, meting out the greatest damage to families that earn the least.

 

“These are the exact kind of spikes that are going to hit low-income people the hardest, at the exact same time that their incomes are slowing the most,” said Alex Jacquez, chief of policy and advocacy for the Groundwork Collaborative, a progressive group that focuses on cost-of-living issues. “I totally understand why people are really mad right now.”

 

Mr. Jacquez served under President Joseph R. Biden Jr., who strained early in the 2024 election to convince Americans that the economy was good when their gas and grocery bills said otherwise. Stung by the downturn of the Covid-19 pandemic, voters did not accept that argument, and they returned Mr. Trump to office.

 

During the presidential race, Mr. Trump promised to bring down inflation and restore a sense of normalcy after years of economic tumult. Once elected, however, he began unleashing chaos of his own making, chiefly through his eye-watering tariffs, which caused import prices to rise. And just as those effects had started to calm, the president commenced a war that drove up the cost of gas, the one product where the price is posted in giant numbers alongside every highway in America.

 

“They’re the two major decision points of his presidency, and their impact on domestic prices is to unequivocally make them higher,” Mr. Jacquez said.

 

Despite the mounting challenges, the White House has remained bullish about the nation’s economic course. Last Sunday, Kevin Hassett, the director of the White House National Economic Council, mused on Fox News that the nation’s gross domestic product, a measure of its output, could top 6 percent this year. (Most private forecasters expect the economy to grow at less than half that rate.)

 

Mr. Trump and his aides have also pointed repeatedly to the stock market, which has posted a series of record trading days during the war, primarily driven by optimism around artificial intelligence. So, too, has the White House found reason for celebration in the labor market, after employers added 115,000 jobs last month, surpassing expectations.

 

Pierre Yared, the acting chairman of the White House Council of Economic Advisers, predicted last week that consumer prices would “go back down” once the war ended. That, he added, would relax pressure on families, who would see wages continue to grow “following the tailwinds of the economy.”

 

“Consumers are continuing to spend, and they do seem to be looking through the shock,” Mr. Yared said. “It looks to us like consumers understand the situation is temporary.”

 

There is little evidence so far that Americans’ anxiety about the economy is causing them to pull back their spending. Retail sales were solid in April, data released on Thursday showed, continuing a pattern of resilience that has repeatedly defied forecasters’ predictions of a slowdown.

 

But that strength is being driven, at least partly, by wealthy households, which have been insulated from economic headwinds by a steadily rising stock market. Lower- and middle-income households are the ones bearing the brunt of slower wage growth and rising prices. Larger tax refunds have helped many families offset higher costs, but that effect is fading.

 

“There is a bit of a buffer from increased tax returns,” said Justin Weidner, an economist at Deutsche Bank. “The consumer has a bit of a buffer in the near term, but the longer gas prices remain high, the more precarious the situation could get.”

 

Taken together, the conditions have left investors convinced that the Federal Reserve is not going to slash interest rates this year, as Mr. Trump has vigorously sought. Even after securing a new chair for the central bank — Kevin M. Warsh, who was confirmed by the Senate on Wednesday — policymakers seem inclined to wait out the current uncertainty before resuming their cuts.

 

“We think there is a narrow path to being able to get a cut in, but I would say it is very slim,” said Josh Hirt, a senior economist at Vanguard, adding that it “would definitely depend” on a swift unwinding of the war with Iran.

 

Yet the president’s aides have appeared to dismiss investors’ conclusions about the Fed. In an interview on the sidelines of trade talks in China, Scott Bessent, the Treasury secretary, told CNBC that inflation would moderate quickly, allowing Mr. Warsh to cut rates soon.

 

“I actually think he’s going to be in a very good position,” the secretary said of Mr. Warsh, “because we may get a series, one or two more hot inflation numbers, but then I think we’re going to see substantial disinflation.”

 

Michael Strain, an economist at the conservative American Enterprise Institute, said Mr. Trump’s approach to the economy had been baffling, especially coming off the experience of the Biden administration.

 

“I’ve been struck, even before the Iran war, with the degree to which President Trump is making the same mistakes as President Biden,” Mr. Strain said. “We’ve had two presidents in a row who have seen consumer prices going up on their watch, who have dismissed those price increases out of hand as temporary, transitory, not real in some measure.”

 

Both presidents had also “politically chosen to downplay the importance of price increases in the lives of voters,” Mr. Strain added.

 

“There have been an astonishing number of own goals in the last year and a half,” he said.” [1]

 

Iranian swarms of drones and missiles are making sure that this story will not end well.

 

Iran's strategy of deploying massive swarms of low-cost, one-way attack drones and ballistic missiles is heavily taxing Western-linked defensive systems in the Middle East. This asymmetric approach forces militaries to expend incredibly expensive, advanced interceptors against inexpensive aerial threats, prolonging the conflict and creating a severe strategic dilemma.

The broader implications of this intensifying asymmetric warfare include:

•           Asymmetric Costs: Iran's Shahed-series drones cost a fraction to build compared to the multi-million dollar Patriot or THAAD interceptors used to shoot them down. This math presents a massive financial and logistical strain on US and allied forces.

•           Regional Escalation: The swarms have overwhelmed localized air defenses and struck critical oil, gas, and nuclear perimeters, dragging regional states directly into the theater of conflict.

•           Strategic Vulnerability: Defense analysts continue to warn that relying on traditional, "exquisite" defense networks leaves forces deeply vulnerable when the sheer volume of incoming projectiles aims to saturate and exhaust available interceptors.

 

1. For Trump, Soaring Prices Test Voters’ Finances and Patience. Romm, Tony; Casselman, Ben.  New York Times (Online) New York Times Company. May 17, 2026.

Irano aklavietė ir naftos ateitis

 

„Nors JAV ir Iranas kariauja, jų ekonominiai interesai, kalbant apie naftos kainas, atrodo, sutampa.

 

JAMES K GALBRAITH Galbraith, Teksaso universiteto Ostine profesorius, yra neseniai išleistos knygos „Entropijos ekonomika: vertės ir gamybos gyvybės pagrindas“ (Čikagos universiteto leidykla, 2025) bendraautoris (kartu su Jing Chen). Autorių teisės: „Project Syndica“

2026 m. gegužės 8 d.

Praėjus daugiau nei devynioms savaitėms po trijų dienų karo su Iranu, kurį Baltieji rūmai neseniai paskelbė „baigtu“, net ir grasinimams tęsiantis, vis dar neįmanoma išnarplioti priežasčių ir pretekstų. Kas buvo kalbėta susitikimuose ir kas tai darė, net ir tada, kai bus pateikta visa ataskaita, nebūtinai bus dispozityvus, nes kokia nors neišsakyta priežastis vis tiek gali būti bet kokio pateikto argumento pagrindas.

 

Žinome, kad Donaldo Trumpo prezidentavimui dominuoja nekilnojamojo turto kultūra. Prezidentas, jo šeima, pagrindiniai kabineto nariai, patarėjai ir rėmėjai yra kilę iš viešbučių, prabangių kurortų ir kazino pasaulio. Jie nėra teisininkai, išrinkti pareigūnai ar visą gyvenimą dirbantys biurokratai, jau nekalbant apie kolegijų profesorius. Kainos ir turto vertė yra jų pragyvenimo šaltinis. Taigi, tarkime, kad jie tai apgalvojo atsižvelgdami į naftos ekonomiką.

 

Mūsų analizę galime pradėti nuo to, kad JAV dabar didžiausia naftos gamintoja pasaulyje dėl skalūnų dujų gavybos Permės baseine Vakarų Teksase ir pietrytinėje Naujojoje Meksikoje. Apskaičiuota, kad Permės žalios naftos nulinės kainos lūžio taškas (apie 65 USD už barelį) buvo didesnis nei naftos kaina nuo 2025 m. liepos iki 2026 m. vasario mėn., todėl gręžinių skaičius Permės baseine nuo 2023 m. sumažėjo maždaug trečdaliu, o gavyba pasiekė rekordą 2025 m. dėl pagerėjusio efektyvumo. Galima teigti, kad prieškario kaina buvo per maža, kad būtų galima vykdyti pelningą gręžimą, taigi ir privataus kapitalo fondams, kurie persikėlė į Permės baseiną 2020–2021 m., kai naftos ištekliai buvo labai pigūs.

 

Pirmojo karo mėnesio poveikis buvo naftos atsargų sumažėjimas iš pietinės Meksikos įlankos dalies, daugiausia atviroje jūroje, sumažindama pasaulinius naftos srautus maždaug 10 procentų. Remiantis šiais pagrindiniais faktais, vertinimo formulė, kurią mes su Jing Chenu pateikiame savo knygoje „Entropijos ekonomika“, prognozuoja 60 procentų kainos padidėjimą. Tokiu atveju Vakarų Teksaso tarpinės naftos (WTI) kaina per pirmąjį karo mėnesį pakilo 60 procentų – nuo ​​maždaug 65 iki 104 dolerių už barelį.

 

JAV gamintojų požiūriu, tai buvo geras rezultatas – šiek tiek per geras. Kai kainos pakyla virš 90 dolerių už barelį, sąnaudų infliacija pradeda veikti šalyje, o Azija ir Europa pradeda kentėti nuo skausmingo trūkumo (ne tik naftos, bet ir sieros, karbamido bei helio). O jei kaina pakyla daug aukščiau, paklausa pradeda kristi. Karui tęsiantis, kainos šoktelėjo virš 110 USD už barelį iki balandžio 8 d., kai JAV paskelbė paliaubas, ir jos krito.

 

Niekas niekada negali tiksliai žinoti, ką galvoja Trumpas, bet jis galbūt suprato, kad dar vienas išpuolis prieš Iraną neveiks. Islamo revoliucijos gvardijos korpusas aiškiai pasakė, kad atsakys sunaikindamas svarbiausią infrastruktūrą visoje Persijos įlankoje ir Izraelyje. Pagal mūsų formulę, visiškas Persijos įlankos uždarymas padidintų WTI kainą iki maždaug 155 USD už barelį, o tai sugriautų rinką ir smarkiai sumažintų kainas. Taigi geriausias rezultatas JAV pusei būtų atvira Persijos įlanka su sumažėjusiu srautu, todėl JAV kaina būtų nuo 80 iki 100 USD už barelį.

 

Problema ta, kad jei Iranas kontroliuoja srautą, ši optimali kaina JAV taip pat yra labai gera Iranui. Iš tiesų, Iranas kovo mėnesį padidino savo gamybą, atimdamas rinkos dalį iš užblokuotos ir pažeistos pietinės Persijos įlankos. Ironija stulbina. Nors abi šalys kariauja, jų vyriausybių ekonominiai interesai, regis, sutampa. Žinoma, iš JAV ir Izraelio perspektyvos, netinkama šalis gauna naudos iš dalinio Hormūzo sąsiaurio uždarymo.

 

Taigi Trumpo administracija atsakė blokada, nors ir neturėdama pakankamai laivų, kad sugautų visus Irano laivus.

 

Blokados pasirinkimas reiškia viltį susitarti, kurio neįvardytas tikslas galėtų būti stabilizuoti kainą pageidaujamą diapazoną likusiam Trumpo kadencijos laikui. Tai būtų abipusiai naudinga JAV, o Iranui tai reiškia viltį susitarimui, kurio neįvardytas tikslas galėtų būti stabilizuoti kainą pageidaujamame diapazone likusiam Trumpo kadencijos laikui. Tačiau tai greičiausiai reikštų JAV sąjungininkų arabų monarchijų Persijos įlankoje paaukojimą ir strateginį Izraelio pralaimėjimą. Jungtinių Arabų Emyratų pasitraukimas iš OPEC gali būti suprantamas kaip reakcija į šią galimybę; taip pat ir Izraelio spaudimas atnaujinti karą.

 

GIGANTIŠKAS VIŠČIUKO ŽAIDIMAS

Rezultatas – milžiniškas viščiuko žaidimas, kuriame pasaulio ekonomika yra blokuojama. Net ir nesandari blokada laikui bėgant gali priversti Iraną užpildyti savo naftos saugyklas, o vėliau apriboti jų tiekimą. gamyba. Turėdamas šį potencialų svertą, Trumpas yra suinteresuotas kuo ilgiau užsitęsti akistatą. Tačiau karinio jūrų laivyno dislokavimas negali tęstis neribotą laiką, o vienas apgadintas lėktuvnešis jau keliauja namo.

 

Jei Iranas išsilaikys, JAV galiausiai turės pasiduoti, o naftos kaina kris, atsigaunant gamybai. Apribojęs eismą per sąsiaurį, Iranas galės klestėti mažesnėmis kainomis, net ir esant visiškai atvirai Persijos įlankai ir visiems tekančio vandens čiaupams. Kalbant apie JAV, jų energetinė nepriklausomybė ir neseniai įgyta Europos priklausomybė nuo JAV naftos ir suskystintų gamtinių dujų palaipsniui mažės. Tuomet didžioji pasaulio dalis turėtų atsigręžti į Rusiją ir Persijos (dabar labai „Iranietiškos“) įlanką.

 

Todėl Trumpas ir jo žmonės susiduria su dilema. Jie galėtų sugriauti pasaulio ekonomiką dabar (ir galbūt taip ir padarys); jie galėtų pasitraukti (ir galbūt taip ir padarys), susitaikydami su neatidėliotinu pralaimėjimu ir ilgalaikiu JAV pozicijų silpnėjimu; arba jie galėtų vilkinti reikalus ir tikėtis susitarimo. Ir jei nepriimtinas susitarimas yra geriausia, ką Trumpas gali gauti, jo interesas yra kuo ilgiau vilkinti reikalus ir melstis stebuklo.

 

Tačiau vargu ar į jo maldą bus atsakyta. Iranas yra kietas, ir laikas (dažniausiai) jo pusėje. Iraniečiai žino, kad įprastas Amerikos tikslas (nebūdingas tik Trumpui) yra pasitraukti iš pralaimėjimo, priimti pažeminimą ir judėti toliau. Tokiu atveju naftos kaina kris ir galiausiai bankrutuos privataus kapitalo interesai Permo baseine. Gali prireikti laiko, kol tai pasieksite, pakeliui įvyks netikėtumų ir pompastikos; bet jei neįvyks pasaulinė katastrofa (kuri vis dar yra atskira galimybė), tai atrodo išeitis.

 

Iš principo JAV ilgainiui galėtų pasirinkti kitą kelią. Rinkėjai galėtų išmesti dabar valdžioje esančią spekuliantų klasę, o šalis galėtų sukurti nacionalinę energetikos politiką ir pradėti gaminti, kainodyti ir paskirstyti energiją visos JAV gyventojų labui. Ji netgi galėtų grįžti į tarptautinę bendruomenę kaip partnerė, o ne kaip potenciali imperatorė.

 

Kita vertus, niekada nereikėtų statyti už kažką vien todėl, kad tai įmanoma.