Vilniuje būsto ieškojusi, mergina tokios atrankos nesitikėjo: pribloškė išgirstas prašymas

 

“Būsto kartu su antrąja puse ieškojusi mergina nustebo supratusi, kad nuomininkams tenka įveikti savotišką atranką. Vis dėlto labiausiai ją nustebino ne konkurencija dėl būsto, o netikėtas nuomotojos prašymas. Specialistai pastebi, kad būsto savininkai kandidatus renkasi kruopščiai, tačiau pabrėžia, jog yra būdų, kaip padaryti gerą įspūdį ir pelnyti pasitikėjimą.

 

„Reikia pereiti savotiškus nuomininkų rinkimus“

 

„Kad teks išsikraustyti, nuomotojas pranešė likus mėnesiui iki nuomos sutarties pabaigos. Pradėjus ieškoti naujo būsto, pasirinkimas nebuvo itin platus. Vis dėlto akį patraukė butas Baltupiuose, visai šalia vietos, kur gyvenome anksčiau. Butas buvo penkiasdešimčia eurų brangesnis nei ankstesnis, tačiau turėjo savų privalumų“, – paieškų pradžią portalui „Delfi“ nupasakojo mergina.

 

Ji prisiminė, kad paskambinus susitarti dėl buto apžiūros, pirmieji klausimai buvo visai ne apie nuomininkus, o apie kitus niuansus. „Ar turite augintinių? Vaikų? Ar esate pora?“, – iškart klausė nuomotoja.

 

„Ačiū Dievui, nei vaikų, nei augintinių neturiu, o porą turiu. Kitaip, manau, iki šiol būčiau neradusi buto. Apžiūros laikas buvo pasiūlytas po kelių dienų – aštuntą valandą vakaro. Atvykę apžiūrėti buto prasilenkėme su kitais būsto ieškančiais žmonėmis.

 

Apžiūrėję butą norėjome jį iš karto rezervuoti ar net pasirašyti nuomos sutartį, tačiau to padaryti nepavyko. Pasirodo, norint Vilniuje išsinuomoti butą, reikia pereiti savotiškus nuomininkų rinkimus“, – nusistebėjo Vilniuje gyvenanti mergina.

 

Aurėja teigia supratusi, kad nuomotojai nuomininkus rinkosi pagal daugybę kriterijų, tokių kaip vaikai, gyvūnai augintiniai, šeiminė padėtis, darbas ar numatyta įsikėlimo data.

 

„Labiausiai nustebino prašymas atsiųsti savo socialinių tinklų paskyras.

 

Esą iš keturių pretendentų buvo atrinkti tik du, o socialinių tinklų peržiūra turėjo padėti priimti galutinį sprendimą. Vis dėlto tiek mano, tiek vaikino socialiniai tinklai gana tušti. Buto taip ir negavome“, – konstatavo buto ieškojusi sostinės gyventoja.

 

Po šios nesėkmės ji toliau ieškojo buto Baltupiuose. Šį kartą viskas truko trumpiau.

 

„Apžiūrėję būstą sužinojome, kad nuomotojai renkasi tik iš dviejų porų. Ir šį kartą laimėjome butų karą. Tiesa, pergalę lėmė ne mūsų socialiniai tinklai ar gyvenimo aprašymai, o tai, kad galėjome įsikelti savaite anksčiau nei kiti pretendentai“, – teigė ji.

 

Su „Delfi“ bendravę du nekilnojamojo turto brokeriai, dirbantys Vilniuje, sutiko, kad nuomotojai tikrai atidžiai renkasi žmones, kuriems galėtų išnuomoti būstą, o svarbiausi kriterijai – tai šeiminė padėtis, gyvūnų augintinių turėjimas ir finansinė situacija.

 

„Asmeninisntbrokeris“ NT brokerė Sandra Jakulė teigė pastebinti, kad, palyginti su ankstesniais metais, nuomos rinka yra pasikeitusi.

 

„Žymiai sumažėjo besinuomojančių lietuvių ir labai padaugėjo užsieniečių užklausų. Nuomotojams labai svarbus patikimumo kriterijus – svarbu, kad žmogus tikrai būtų pajėgus mokėti, kad nekeltų rūpesčių ateityje buto savininkui ir jo kaimynams.

 

Ne paslaptis, kad kitų kultūrų žmonės gali ir elgtis kitaip – būti gerokai triukšmingesni, kitaip žiūrėti į buto ir laiptinės tvarką, į kaimynų ramybę. Todėl dauguma nuomininkų labiau nori turėti savos kultūros nuomininkus (lietuvius ar artimus mūsų kultūrai užsieniečius) nei visiškai kitos kultūros atstovus. Taip pat ne visi nuomotojai moka užsienio kalbą, todėl ieško lietuvių, kad galėtų su jais susikalbėti“, – įžvalgomis pasidalijo S. Jakulė.

 

NT brokeris Laurynas Vosylius antrino, kad nuomotojams svarbi tautybė, bet dar svarbiau – nuomininko finansinė situacija, šeiminė padėtis ir ar yra gyvūnų augintinių.

 

„Mano manymu, geriau kelias dienas ilgiau ieškoti tinkamo nuomininko, negu vėliau susidurti su nemokiu ar netvarkingu gyventoju. Dažniausiai, pabrėžiu – dažniausiai, o ne visada, savininkai sprendimą priima atsižvelgdami į tai, ar nuomininkas turi naminių gyvūnų, mažų vaikų, ar turi stabilų darbą. Taip pat ne paslaptis, kad dalis savininkų pirmenybę teikia lietuviams, o ne užsieniečiams“, – „Delfi“ komentavo NT specialistas.

 

Nuomotojas, pasak jo, įprastai renkasi bent iš kelių potencialių nuomininkų: jei nuomos kaina atitinka rinkos kainą, o butas patrauklus, jį gali pavykti išnuomoti ir per pusdienį.

 

„Populiariausi ir geidžiamiausi butai visuomet buvo centrinėje miesto dalyje bei aplinkiniuose rajonuose. Tai Užupis, Paupys, dalis Antakalnio iki Šilo tilto, Žvėrynas. Šiuose rajonuose tvarkingus butus pavyksta išnuomoti labai greitai, – pastebėjimu pasidalijo L. Vosylius. – Kartais užtenka ir pusdienio, o dažniausiai – kelių dienų. Taip pat labai populiarios yra Šnipiškės dėl patogios vietos, verslo centrų koncentracijos, išvystytos infrastruktūros ir gausios naujos statybos pasiūlos.“

 

Už standartinį dviejų kambarių butą Vilniuje vidutiniškai porai gali tekti mokėti 600–700 eurų . Būtent tokio buto – dviejų kambarių, kainuojančio 600 eurų mėnesiui ir esančio Baltupiuose – nepavyko gauti Aurėjai.

Kiek svarbi informacija socialiniuose tinkluose

 

Kaip pastebėjo su „Delfi“ bendravusi skaitytoja, nuomotojai domisi ir potencialių nuomotojų socialiniais tinklais – ne tik tuo, ar žmogus turi gyvūnų augintinių arba vaikų, bet ir apskritai jo socialiniu gyvenimu.

 

„Asmeniškai man nėra tekę susidurti su situacija, kad mūsų atstovaujamas būsto savininkas prašytų tikrinti potencialaus nuomininko socialinius tinklus. Tačiau jeigu informacija yra viešai prieinama, ji gali suteikti papildomų žinių apie žmogų. Vis dėlto kur kas dažniau savininkai domisi šeimine padėtimi – vaikais, augintiniais – net labiau nei pajamomis“, – komentavo NT brokeris.

 

Tačiau kitai kalbintai ekspertei, panašu, jau teko susidurti su tokia praktika.

 

„Dauguma nuomotojų domisi visa galima informacija apie būsimą nuomininką, nes ta informacija gali nulemti tolimesnius santykius su pačiu nuomininku ir galimas pasekmes. Kadangi nėra kito įrankio, kaip legaliai patikrinti žmogaus patikimumą, kaip tik per socialinius tinklus, tai labai dažnai naudojama“, – patvirtino S. Jakulė.

Patarimai, kaip laimėti prieš kitus nuomininkus

 

Kalbintų NT brokerių pasiteiravome, ką patartų žmogui, kuris šiandien ieško būsto nuomai Vilniuje, – kaip padidinti tikimybę, kad būtent jis bus pasirinktas iš kelių pretendentų?

 

„Pirmiausia – tai mandagumas. Jeigu žmogus bendrauja mandagiai, atvirai, nuomotojas linkęs juo labiau tikėti. Jeigu žmogus turi gyvūną, jis gali pasiūlyti mokėti didesnį depozitą, kad nuramintų savininką, būgštaujantį, jog dėl gyvūno atsiras daugiau nuostolių. Jeigu žmogus užsienietis, patartina kalbėti lietuviškai. Nuomotojai tikrai dažnai bijo angliškai (ypač neaiškiai) kalbančių nuomininkų“, – rekomendacijomis pasidalijo S. Jakulė.

 

Tam pritarė ir L. Vosylius. NT brokeris pateikė dar kelis patarimus, kuriais vadovaujantis gali pavykti išsinuomoti norimą būstą.

 

„Visų pirma, siūlyčiau pateikti rekomendacijas iš ankstesnių būsto savininkų, jeigu anksčiau teko nuomotis būstą. Taip pat nereikėtų bijoti pateikti informacijos apie savo darbą ir finansinę padėtį.

 

Svarbu suprasti, kad nuomotojas jūsų nepažįsta. Jam reikia priimti sprendimą, ar įsileisti nepažįstamą žmogų gyventi į savo turtą. Tai nėra lengva, ypač jeigu jis pats ar jo aplinkos žmonės anksčiau turėjo neigiamos patirties su nuomininkais. Vis daugiau savininkų prašo pateikti darbo sutartį bei informaciją apie kreditingumą, kitaip tariant, tikrina, ar žmogus neturi skolų. Mano manymu, tai gera praktika. Savininkui taip ramiau, o nuomininkui, kuris neturi ko slėpti ir gali pagrįsti savo finansinį stabilumą, tampa lengviau laimėti konkurencinę kovą prieš kitus kandidatus“, – patarimais pasidalijo NT brokeris.

 

Dar vienas patarimas – į būsto apžiūrą atvykti laiku, bendrauti mandagiai, taktiškai ir tvarkingai atrodyti. Tai paprasti žmogiški dalykai, kurie kartais lemia labai daug.

 

Vilniuje dirbantis specialistas teigė pastebintis, kad populiarėja dviejų mėnesių depozitas vietoje vieno, todėl ieškantiems būsto siūlytų turėti bent trijų mėnesių nuomos dydžio sumą: vieno mėnesio nuomai į priekį ir dviejų mėnesių depozitui.

 

„Kalbant apie augintinius, reikia pripažinti, kad nemaža dalis savininkų jų nenori. Tai jų pasirinkimas. Todėl gyvūnų augintojams tenka susitaikyti su tuo, kad dalis savininkų jų kandidatūros nesvarstys, kad ir kokie tvarkingi būtų augintiniai. Kai kurie savininkai geriau palauks ilgiau ir išnuomos būstą šiek tiek pigiau žmogui, kuris neturi gyvūnų. Todėl gyvūnų augintojams ypač svarbu turėti rekomendacijas ir pateikti informaciją apie savo finansinę situaciją.

 

Dėl mažamečių vaikų vis dar gyvas stereotipas, kad šeimą su vaiku iškeldinti sudėtingiau. Tačiau paradoksalu, kad kai kuriais atvejais šeimos su vaikais ar žmonės su augintiniais būna net pareigingesni ir tvarkingesni nuomininkai nei tie, kurie vaikų ar gyvūnų neturi“, – dėstė jis.”

 

Ar susitarimas su Iranu išliks?

„Taigi, ar jis tikrai baigtas? Nuo tada, kai Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo karą Irane, buvo kalbama apie jo pabaigą. Buvo daug klaidingų pradžių. Ar prisimenate, kai prezidentas Trumpas pasakė, kad jis bus „gana greitai baigtas“? Tai buvo kovą. Prisimenate, kai J. D. Vance'as jau ruošėsi sėsti į lėktuvą į Islamabadą derėtis dėl susitarimo, o paskui to nepadarė? Tai buvo balandį.

 

 

Šį kartą gali būti kitaip. Yra priežasčių, kodėl šis susitarimas iš tikrųjų gali būti išsaugotas. Tuo pačiu metu problemos tarp Jungtinių Valstijų ir Irano netapo lengviau išsprendžiamos.

 

 

O tada yra Izraelio faktorius.

 

 

Šiandien rašau apie tai, kodėl šis susitarimas gali išlikti, bet ir apie tai, kodėl jis gali ir ne.

 

 

Ar jis išliks?

 

 

Tai buvo senovinis Trumpas.

 

 

Po kelių dienų grasinimų smogti Iranui „LABAI STIPRIAI“ ir pažadų, kad susitarimas „labai arti“, sekmadienį prezidentas pagaliau paskelbė, kad JAV ir Iranas susitarė – per savo 80-ąjį gimtadienį. Šia proga jis paskambino mano kolegai Davidui Sangeriui, kai Baltuosiuose rūmuose buvo ruošiamasi gimtadienio muštynėms narve, ir paaiškino, kodėl tai puiki žinia.

 

 

Hormūzo sąsiauris „visam laikui bus nemokamas“, sakė Trumpas. Iranas atsisakys aukšto lygio branduolinių ginklų. praturtėjimas „amžinai“. Karas pakeitė Artimuosius Rytus Amerikos naudai.

 

Tačiau mes iš tikrųjų nežinome, kas sakoma susitarime. Abi šalys skaitmeniniu būdu pasirašė dokumentą, tačiau tekstas nebuvo paviešintas. Žinome, kad detalės apie būsimą Irano branduolinį sodrinimą dar nėra išaiškintos, kad Izraelis vis dar bombarduoja Libaną ir kad Irano užsienio reikalų ministras kalba apie „mokesčių“ ėmimą sąsiauryje, o ne apie kelių rinkliavas.

 

Kitaip tariant, kaip rašė Davidas, prezidentas, regis, aprašo Irano nuolaidas, kurios iš tikrųjų nebuvo padarytos. Taip pat senovinis Trumpas.

 

Taigi, ką tai reiškia susitarimui? Ar jis gali išsilaikyti, kai abi šalys, regis, vis dar turi rimtų nesutarimų ir netgi gali skirtingai suprasti susitarimo sąlygas?

 

Mano kolegė Lara Jakes turi istoriją, kurioje nagrinėjamos trys priežastys, kodėl susitarimas gali lemti ilgalaikę taiką – ir trys priežastys, kodėl jis gali ne. Yra priežasčių optimistiškai vertinti. Taip pat yra priežasčių skeptiškai vertinti.

 

Kodėl tai gali pasiteisinti

 

Priežastys, kodėl tai gali pasiteisinti, susiveda į tai: karas iš tiesų tapo skausmingas tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek Iranui.

 

Abi šalys nori, kad Hormūzo sąsiauris būtų atidarytas. Iranas karo pradžioje uždarė sąsiaurį, per kurį gabenama didelė dalis pasaulinio naftos ir dujų eksporto, ir tai pakeitė žaidimo taisykles. Tai leido Iranui laikyti Jungtines Valstijas ir pasaulį įkaitais, didinant energijos kainas ir lėtinant ekonomikos augimą. Tačiau Trumpo sąsiaurio blokada sukėlė ir Iranui ekonominių sunkumų, nes jis negali eksportuoti savo naftos. Jei blokada būtų tęsis, Iranui galiausiai būtų tekę nutraukti gavybą, o tai būtų pakenkę jo naftos infrastruktūrai.

 

Abi šalys iššvaistė ginklus. JAV kariuomenė perkėlė didžiulį skaičių karių ir oro gynybos raketų į Persijos įlanką. Karas išeikvojo atsargas ir padarė tokias vietas kaip Ukraina ir Taivanas labiau pažeidžiamas. Remiantis vienu skaičiavimu, Iranas nuo karo pradžios prieš Persijos įlankos valstybes paleido daugiau nei 1500 raketų ir 4700 dronų. (Nors JAV žvalgybos vertinimai gegužės mėnesį parodė, kad Iranas išlaikė apie 70 procentų savo raketų atsargų.)

 

Prezidentas Trumpas yra beviltiškas. paskelbti pergalę. Trumpas agitavo pažadėdamas nutraukti karus, o ne juos pradėti. Iranas tapo politiniu galvos skausmu. Tai laikoma pagrindiniu veiksniu, lėmusiu jo rekordiškai žemus populiarumo reitingus. Jis mato perbėgėlių iš savo paties respublikonų stovyklos. Ir visa tai likus vos keliems mėnesiams iki vidurio kadencijos rinkimų.

 

 

Kodėl viskas gali žlugti

 

 

Daugybė priežasčių. Tačiau Izraelis ir Irano branduolinis klausimas daro šią situaciją ypač painią.

 

 

Izraeliui labai nepatinka šis susitarimas. Jis norėjo šio karo. Pirmiausia jis įtikino Trumpą pradėti smūgius Iranui. Tada jis išplėtė konfliktą, įtraukdamas Irano sąjungininką „Hezbollah“ Libane. O kai atrodė, kad Trumpas šį savaitgalį yra ant susitarimo slenksčio, Izraelis pradėjo smūgius Beiruto pakraščiuose, paskatindamas Trumpą pavadinti ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu „sunkiu vaikinu“. Iranas reikalauja, kad bet koks taikos susitarimas apimtų ir Libaną; Izraelis nenori, kad jo rankos būtų surištos.

 

Branduolinis klausimas neišspręstas. Vienas iš Trumpo karo pateisinimų buvo siekis užkirsti kelią Iranui kada nors turėti branduolinį ginklą. Irano lyderiai jau seniai tvirtina, kad jų branduolinė programa skirta civiliniams tikslams ir kad jis turi teisę sodrinti uraną. Derybininkai dar nesusitarė, ar ir kiek laiko Iranas sustabdo sodrinimą, kokiu lygiu jis gali sodrinti uraną ateityje ir kas nutiks su esamomis sodrinto urano atsargomis, rašo Lara. Tai labai ginčytini klausimai, kuriuos Obamos administracijai išspręsti prireikė beveik dvejų metų.

 

Sankcijos ir įšaldytas turtas. Kalbant apie Obamą, Iranas nori, kad JAV sušvelnintų sankcijas ir atlaisvintų milijardų dolerių įšaldymą užsienio bankuose. Neaišku, ar šie klausimai apskritai aptariami šioje sistemoje. Tačiau Trumpas ne kartą kritikavo Obamą už tai, kad šis suteikė Iranui atokvėpį abiem frontais pagal 2015 m. branduolinį susitarimą, iš kurio Trumpas vėliau pasitraukė, ir jis labai jautriai reaguoja į mintį, kad galbūt negalės padaryti geriau.

 

Izraelio ir Libano veiksnys gali nulemti, ar šis susitarimas apskritai galios 60 dienų.

 

Jei Izraelis nesužlugdys ilgalaikės taikos pastangų, pastangos sudaryti branduolinį susitarimą per ateinančius du mėnesius gali sutrukdyti.

 

Šiuo metu susitarimą oficialiai pasirašyti planuojama penktadienį Ženevoje. Tai pirmas žingsnis siekiant karo pabaigos visam laikui. Ar bus antras?“ [1]

 

1. The World: Will the Iran deal stick? Bennhold, Katrin.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.

Will the Iran deal stick?

“So is it really over? Ever since the United States and Israel started the war in Iran, there has been talk about ending it. There have been many false starts. Remember when President Trump said it would be “finished pretty quickly?” That was in March. Remember when JD Vance was on the brink of boarding a plane to Islamabad to negotiate a deal — and then didn’t? That was in April.

 

This time could be different. There are reasons this deal might actually hold. At the same time, the problems between the United States and Iran haven’t become any easier to resolve.

 

And then there is the Israel factor.

 

Today I write about why this agreement might stick, but also why it might not.

 

Will it stick?

 

It was vintage Trump.

 

After days of alternating between threats to hit Iran “VERY HARD” and promises that a deal was “very close,” on Sunday the president finally got to announce that the U.S. and Iran had an agreement — on his 80th birthday no less. To mark the occasion, he called my colleague David Sanger, as a birthday cage fight was being set up on the White House lawn, and explained why this was great news.

 

The Strait of Hormuz would be “permanently toll-free,” Trump said. Iran would forgo high-level nuclear enrichment “forever.” The war had reshaped the Middle East in America’s favor.

 

But we don’t actually know what the agreement says. The two sides have digitally signed the document, but the text has not been released. We do know that the details about Iran’s future nuclear enrichment haven’t been sorted out yet, that Israel is still bombing Lebanon and that Iran’s foreign minister is talking about charging “fees” on the strait, rather than tolls.

 

In other words, as David wrote, the president seems to be describing Iranian concessions that have not actually been made. Also vintage Trump.

 

So what does this mean for the agreement? Can it hold up when the two countries still seem to have serious differences and might even understand the terms of the agreement differently?

 

My colleague Lara Jakes has a story looking at three reasons the deal might lead to long-term peace — and three reasons it might not. There are reasons to be optimistic. There are also reasons to be skeptical.

 

Why it might work

 

The reasons it might work boil down to this: The war really has become painful for both the United States and Iran.

 

Both want the Strait of Hormuz open. Iran shut the strait, which carries a big chunk of the world’s oil and gas exports, early on in the war, and it proved to be a game changer. It allowed Iran to hold the United States and the world hostage by pushing up energy prices and slowing economic growth. But Trump’s counter-blockade of the strait has caused Iran its own economic pain too, because it can’t export its own oil. Had the blockade gone on, Iran eventually could have had to stop pumping, which would have damaged its oil infrastructure.

 

Both have burned through weapons. The U.S. military has shifted a huge number of troops and air defense missiles to the Gulf. The war has run down stockpiles and left places like Ukraine and Taiwan more exposed. Iran, by one estimate, has launched more than 1,500 missiles and 4,700 drones against Gulf states since the war began. (Though U.S. intelligence assessments in May estimated that Iran retained about 70 percent of its missile stockpiles.)

 

President Trump is desperate to declare victory. Trump campaigned on a promise to end wars, not start them. Iran has become a political headache. It is seen as a major factor in his record-low approval ratings. He’s seeing defections from his own Republican camp. And all this just a few months shy of midterm elections.

 

Why it might all fall apart

 

Plenty of reasons. But Israel and the Iranian nuclear question are making this especially messy.

 

Israel really doesn’t like the deal. It wanted this war. First, it persuaded Trump to launch strikes on Iran. Then it broadened the conflict to include Iran’s ally, Hezbollah, in Lebanon. And when it looked as if Trump was on the verge of a deal this weekend, Israel launched strikes on the outskirts of Beirut, prompting Trump to call Prime Minister Benjamin Netanyahu “a difficult guy.” Iran is demanding that any peace deal include Lebanon; Israel doesn’t want its hands tied.

 

The nuclear question is unresolved. One of Trump’s justifications for the war was stopping Iran from ever having a nuclear weapon. Iran’s leaders have long insisted that their nuclear program is for civilian purposes and that it has a right to enrich uranium. Negotiators have yet to agree on whether and for how long Iran pauses enrichment, at what levels it can enrich uranium in the future and what happens to its existing stockpile of enriched uranium, Lara writes. These are all deeply contentious issues it took the Obama administration nearly two years to hammer out.

 

Sanctions and frozen assets. Speaking of Obama, Iran wants the U.S. to ease sanctions and unfreeze billions of dollars of its assets in foreign banks. It’s unclear if these issues are even addressed in the framework. But Trump has repeatedly berated Obama for giving Iran respite on both fronts in the 2015 nuclear deal that Trump subsequently left, and he is highly sensitive to the idea that he might not be able to do better.

 

The Israel-Lebanon factor might be what determines whether this deal even lasts 60 days.

 

If Israel doesn’t derail a push for long-term peace, the efforts to hammer out a nuclear agreement over the next two months might.

 

For now, the deal is scheduled to be officially signed on Friday in Geneva. It’s the first step toward ending the war for good. Will there be a second?” [1]

 

1. The World: Will the Iran deal stick? Bennhold, Katrin.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.

Iranas užtikrintai pradės branduolines derybas

„Nepaisant karinių nesėkmių karo metu, Teheranas prieš derybas su Vašingtonu pateikia pergalės naratyvą.

 

Keliomis dienomis po to, kai Iranas ir Jungtinės Valstijos pasiekė preliminarų susitarimą sustabdyti savo karą, Irano politikai, generolai ir dvasininkai iš įvairių politinių frakcijų šį susitarimą apibūdino kaip pergalę, parodančią Teherano atsparumą daug galingesniam priešui.

 

Būtent tokios pozicijos laikosi Irano lyderiai, nors šalis prarado daugybę aukščiausių politinių ir karinių veikėjų, nukentėjo balistinių raketų atsargos, o jos ekonomika dar labiau apkrauta jūrų blokada.

 

„Iranas žengė svarbų žingsnį link galutinės pergalės“, – pirmadienį socialiniuose tinkluose rašė Irano parlamento pirmininkas Mohammadas Bagheris Ghalibafas, atlikęs svarbų vaidmenį derybose dėl susitarimo.

 

Derybininkams artėjant prie susitarimo, Sadeghas Amoli Larijani, įtakingos paskirtos tarybos, kuri prižiūri vyriausybės darbą, pirmininkas, šeštadienį socialiniuose tinkluose rašė, kad iraniečiai parodė „atnaujintą dvasią“. pasipriešinimo“ ir sutriuškino JAV ir Izraelio planus nuversti Islamo respubliką.

 

Kai kurie paplekšnojimai greičiausiai skirti vieningo fronto pristatymui tiek užsienyje, tiek namuose, kur garsi griežtosios linijos mažuma protestavo prieš susitarimą kaip išdavystę kare žuvusiems.

 

Šie komentarai taip pat atspindi tikrą Irano lyderių suvokimą, kurie gali atkreipti dėmesį į tai, kad susitarimo sąlygos, nors ir dar nėra iki galo žinomos, bus gerokai mažesnės nei tai, ką prezidentas Trumpas anksčiau paskelbė savo tikslais pradėdamas karą: „visiška ir absoliuti pergalė“ Jungtinėms Valstijoms ir „besąlyginis kapituliavimas“ Iranui.

 

Dėl karo pasikeitė ir Irano vadovavimo stilius. Kai kurios pragmatiškos figūros, pavyzdžiui, nacionalinio saugumo pareigūnas Ali Larijani, buvo nužudytos, o Islamo revoliucijos gvardijos korpusas – karinė jėga, ginanti Irano dvasininkų valdymo sistemą – įtvirtino valdžią. Ilgalaikis šių pokyčių poveikis dar nematomas, tačiau pokyčiai kelia klausimą, kiek kariuomenė, dabar dar galingesnė, bus pasirengusi rimtai nusileisti derybose. lentelė.

 

Atrodo, kad pono Trumpo retorika taip pat sustiprina Irano lyderių pasitikėjimą savimi. Amerikos prezidentas viešai sukritikavo Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu už nuolatinius išpuolius prieš Libaną, kurie vos nesužlugdė JAV ir Irano susitarimo, ir dabartinę Irano vadovybę, įskaitant aukščiausiąjį lyderį Mojtabą Khamenei, pavadino pragmatikais.

 

Antradienį ponas Trumpas pareiškė, kad Irano vadovybė dabar yra „racionali“, palyginti su, jo nuomone, lyderiais, kurie žuvo karo pradžioje.

 

Remiantis pono Trumpo pateikta susitarimo versija, Iranas leis laivybai plaukti per Hormūzo sąsiaurį – tai grįžimas prie status quo, buvusios prieš karą.

 

Tačiau, galbūt rodydamas Irano turimą svertą, Teheranas užsiminė, kad ketina imti mokestį iš laivų už plaukimą per sąsiaurį, ko jis nedarė prieš karą.

 

„Šis susitarimas neabejotinai įkvėps Iraną“, – sakė Mehrzadas Boroujerdi, Irano ekspertas iš Misūrio mokslo ir technologijų universiteto. „Neprisimenu kito atvejo, kai Iranas būtų patyręs tokių rimtų karinių nesėkmių, tačiau pasiekęs tai, ką būtų galima laikyti diplomatine pergale.“

 

Irane didelė šio naratyvo dalis yra gerai žinoma, ištobulinta per aštuonerius karo su Iraku metus. Tas karas, prasidėjęs 1980 m., Irano pareigūnų buvo pateiktas kaip autsaiderių kova su užsienio okupantais ir jų galingais sąjungininkais.

 

 

Iranas dabar galbūt pasiekė daugiau nei po to karo, sakė Hamidreza Azizi, Irano saugumo ekspertas iš Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto.

 

 

„Pirmą kartą jo vaidmuo Hormūzo sąsiauryje tam tikru mastu yra de facto pripažintas, o regioninės šalys, atrodo, siekia susitarimo su Iranu, o ne konfrontacijos“, – sakė jis.

 

 

Ponas Azizi pridūrė, kad Irano derybininkai netgi pasijuto pakankamai drąsūs, kad reikalautų, jog į susitarimą būtų įtrauktas Libanas, kur Izraelis kovoja su Irano sąjungininku „Hezbollah“. Iranas teigė, kad susitarimas apims ir kovų Libane nutraukimą, nors Izraelis priešinosi, sakydamas, kad jo pajėgos liks ten.

 

 

„Irano vadovybė laiko save galinčia diktuoti sąlygas, kurios, jos nuomone, turėtų būti privalomos ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir Izraeliui“, – sakė p. Azizi.

 

Susitarimas atidėjo sudėtingiausius Irano ir Jungtinių Valstijų ginčus – Irano branduolinės programos likimą ir tai, kokio pobūdžio sankcijų sušvelninimą šalis turėtų gauti mainais už jos apribojimą – vėlesniems derybų etapams, kurie, kaip tikimasi, prasidės penktadienį Šveicarijoje.

 

Kadangi Iranas į šias derybas pradeda užtikrintai, jo derybininkai gali nenorėti daryti kompromisų dėl pagrindinių nesutarimų, įskaitant Irano branduolinės programos ateitį.

 

„Branduolinės derybos bus tikrasis šio susitarimo tvarumo išbandymas“, – sakė ponas Boroujerdi. „Jei iki to laiko įtampa Hormūzo sąsiauryje bus atslūgusi, Trumpui gali būti sunkiau išgauti iš Teherano didelių nuolaidų.“” [1]

 

1. Iran Will Enter Nuclear Talks Feeling Emboldened: News Analysis. Yeganeh Torbati.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.

Iran Will Enter Nuclear Talks Feeling Emboldened

“Despite military setbacks during the war, Tehran is presenting a narrative of victory before negotiations with Washington.

 

In the days after Iran and the United States reached a preliminary agreement to pause their war, Iranian politicians, generals, and clerics from a range of political factions described the deal as a victory that showed Tehran’s resilience against a far more powerful enemy.

 

That is the position Iran’s leaders are pushing even though the country lost a slew of its top political and military figures, suffered a battering to its stock of ballistic missiles and was left with an economy strained even further by a naval blockade.

 

“Iran has taken a major step toward final victory,” Mohammad Bagher Ghalibaf, the speaker of the Iranian Parliament who has played a major role in negotiating the deal, wrote on social media on Monday.

 

As negotiators were nearing an agreement, Sadegh Amoli Larijani, chairman of a powerful appointed council that supervises the work of the government, wrote on social media on Saturday that Iranians had shown a “renewed spirit of resistance” and defeated U.S.-Israeli plans to overthrow the Islamic republic.

 

Some of the backslapping is most likely aimed at presenting a united front both abroad and at home, where a vocal hard-line minority has protested the agreement as a betrayal of those killed in the war.

 

The comments also reflect the genuine perception of Iran’s leaders, who can point to the fact that the terms of the agreement, though still not fully known, will fall far short of what President Trump had previously declared as his goals in starting the war: “total and complete victory” for the United States and “unconditional surrender” for Iran.

 

The style of Iran’s leadership has also changed as a result of the war. Some pragmatic figures, such as the national security official Ali Larijani, were killed, while the Islamic Revolutionary Guards Corps — the military force that defends Iran’s system of clerical rule — has consolidated power. The long-term impact of those changes is still to be seen, but the shifts raise the question of how willing the military, now even more powerful, will be to make serious concessions at the negotiating table.

 

Mr. Trump’s rhetoric also appears to be adding to Iranian leaders’ confident tone. The American president has publicly excoriated Prime Minister Benjamin Netanyahu of Israel for mounting attacks on Lebanon that nearly derailed the U.S.-Iran deal, and he has described Iran’s current leadership, including the supreme leader, Mojtaba Khamenei, as pragmatists.

 

On Tuesday, Mr. Trump said Iran’s leadership was now “rational,” compared to, in his view, the leaders who were killed at the outset of the war.

 

According to Mr. Trump’s account of the deal, Iran is to allow shipping through the Strait of Hormuz — a return to the status quo before the war.

 

But in what is perhaps an indication of the leverage Iran feels it has, Tehran has indicated that it intends to charge ships for passing through the strait, which it did not do before the war.

 

“Iran is certain to be emboldened by this deal,” said Mehrzad Boroujerdi, an Iran expert at Missouri University of Science and Technology. “I cannot recall another instance in which Iran suffered such serious military setbacks yet emerged with what could be considered a diplomatic victory.”

 

In Iran, much of this narrative is a familiar one, honed during eight years of war with Iraq. That war, which began in 1980, was framed by Iranian officials as an underdog struggle against a foreign invader and its powerful allies.

 

Iran may have achieved more now than it did in the aftermath of that war, said Hamidreza Azizi, an Iranian security expert at the German Institute for International and Security Affairs.

 

“For the first time, its role in the Strait of Hormuz has, to some extent, been de facto recognized, while regional countries appear to be seeking accommodation with Iran rather than confrontation,” he said.

 

Iranian negotiators have even felt emboldened enough to insist that Lebanon, where Israel has been fighting Iran’s ally Hezbollah, be included in the agreement, Mr. Azizi added. Iran has claimed the deal would extend to stopping fighting in Lebanon, though Israel has pushed back, saying its forces would remain there.

 

“The Iranian leadership sees itself as being able to dictate terms that, in its view, should be binding not only on the United States but on Israel as well,” Mr. Azizi said.

 

The agreement punted the most vexing disputes between Iran and the United States — the fate of the Iranian nuclear program and what kind of sanctions relief the country should receive in return for limiting it — to later rounds of talks, expected to begin on Friday in Switzerland.

 

With Iran entering those talks feeling confident, its negotiators may be unwilling to make compromises on the key points of disagreement, including the future of Iran’s current stockpile of enriched uranium.

 

“The nuclear negotiations will be the real test of the durability of this arrangement,” Mr. Boroujerdi said. “If tensions in the Strait of Hormuz have subsided by that stage, Trump may find it more difficult to extract major concessions from Tehran.”” [1]

 

1. Iran Will Enter Nuclear Talks Feeling Emboldened: News Analysis. Yeganeh Torbati.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.

Irano karas visam laikui pakeitė pasaulio ekonomiką

„Pasaulinė tvarka pasikeitė, ir mažai tikėtina, kad ekonomikos tiesiog tęs nuo ten, kur sustojo prieš JAV ir Izraeliui pradedant bombarduoti Iraną.

 

Pagrindų susitarimas tarp Jungtinių Valstijų ir Irano sudaro sąlygas smurto protrūkiams ir sekinantiems energijos tiekimo bei prekybos sutrikimams Persijos įlankoje nutraukti. Tačiau nesitikėkite, kad viso pasaulio ekonomikos tiesiog tęs nuo ten, kur sustojo prieš Jungtinėms Valstijoms ir Izraeliui pradedant bombarduoti Iraną vasario 28 d.

 

Karas sukėlė pokyčius, kuriuos bus sunku pakeisti.

 

Pasaulinė energetikos tvarka yra pertvarkoma.

 

Beveik nutrūkęs naftos ir dujų tiekimas iš Artimųjų Rytų ir kainų šuolis sukelia galios pasikeitimą. Energijos gamintojai nuo Persijos įlankos iki Amerikos stengiasi išlaikyti arba padidinti savo dominavimą, o klientai stengiasi sumažinti savo priklausomybę ir užtikrinti tiekimą.

 

Dėl to keičiasi energijos rinka, keičiasi energijos rūšių derinys ir keičiasi energetikos rinkos dalyviai.

 

Didžiulis Azijos, Europos ir kitų šalių, kurios priklauso nuo importuojamos energijos, pažeidžiamumas dar labiau paspartino alternatyvų paiešką. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje ir Japonijoje, tai lėmė didesnį taršesnio kuro, pavyzdžiui, anglies, naudojimą.

 

Tačiau ilgainiui šis energetikos sukrėtimas – antrasis per vos ketverius metus – greičiausiai paspartins perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip saulės ir vėjo energija, taip pat branduolinės energijos.

 

Dan Walteris iš Londono energetikos tyrimų grupės „Ember“ teigė, kad dėl patobulintų elektros akumuliatorių technologijų ir efektyvumo šis pokytis tampa labiau įmanomas nei tada, kai įvykiai Ukrainoje ir sankcijos Rusijai sukėlė pasaulinį energetikos sukrėtimą 2022 m.

 

Pavyzdžiui, daugelyje vietų elektrinės transporto priemonės tampa vis labiau prieinamos. O balandžio mėnesį vėjo ir saulės energija pirmą kartą pasaulyje pagamino daugiau elektros energijos nei dujos.

 

„Tai didelis posūkis“, – sakė p. Walteris. „Taigi, tai, kas prieš penkerius metus galbūt buvo vos konkurencinga, dabar beveik jau yra akivaizdžiai pigiau.“

 

Investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius taip pat tapo geresne alternatyva, žadant grąžą per arčiau dvejus, o ne 30 metų, sakė jis.

 

Gamintojų santykiai taip pat keičiasi. Karas padidino įtampą tarp Jungtinių Arabų Emyratų ir Saudo Arabijos ir paskatino Emyratus pasitraukti iš OPEC Plus naftos kartelio. Šio pasitraukimo poveikis bus visapusiškai juntamas tik tada, kai naftos gavyba regione atsigaus. Tačiau susilpnėjusi Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) gali padidinti naftos rinkų nepastovumą.

 

Suskilimas taip pat paskatino Saudo Arabiją suartėti su Rusija. Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas šį mėnesį Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume Saudo Arabiją pristatė kaip „garbės viešnią“.

 

Rusija, antra pagal dydį žalios naftos ir dujų gamintoja po Jungtinių Valstijų, karo sustiprinta ir kitais atžvilgiais. Trumpo administracija laikinai panaikino Rusijai taikomas sankcijas, leisdama Maskvai gauti pelno iš savo naftos eksporto.

 

Kitoje Atlanto vandenyno pusėje Brazilija, Venesuela, Kolumbija, Argentina ir Gajana didina savo naftos gamybos pajėgumus, o pasaulis ieško alternatyvių tiekėjų.

 

Kinija yra pagrindinė gavėjas.

 

Stangos kurti ir įvairinti energijos tinklus tęsis ilgai po karo pabaigos. Kinija yra pasirengusi gauti didžiausią naudą iš numatomos atsinaujinančiosios energijos pažangos.

 

Ji gerokai lenkia likusį pasaulį vėjo turbinų, aukštos įtampos kabelių, transformatorių, saulės baterijų, akumuliatorių, energijos srautų valdymo programinės įrangos ir kitų produktų gamyboje.

 

Didėjantis Kinijos vaidmuo užtikrinant patikimą energijos tiekimą kitoms šalims sustiprina jos strateginę įtaką ir svarbą.

 

„Atrodo, kad Kinija yra neabejotina nugalėtoja“, – padarė išvadą pasaulinės energetikos konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ analitikai.

 

Agresyvus Trumpo administracijos spaudimas stabdyti atsinaujinančiosios energijos projektus – netgi mokant įmonėms už vėjo jėgainių atšaukimą – reiškia, kad Jungtinės Valstijos iš esmės traukiasi iš šios pasaulinės konkurencijos ir užleidžia pramoninį bei technologinį pranašumą didžiausiam savo varžovui.

 

Ekonominius pranašumus sustiprina geopolitiniai. Karas pagilino pleištą tarp Jungtinių Valstijų ir ilgamečių sąjungininkių Europoje, suteikdamas Kinijai dar vieną galimybę padidinti savo, kaip tarptautinės lyderės, vaidmenį.

 

Atkurti pasitikėjimą bus sunku.

 

Neaišku ar laivybos eismas kada nors vėl galės laisvai judėti per Hormūzo sąsiaurį – vienintelį jūros kelią naftai, gamtinėms dujoms ir kitiems kroviniams gabenti iš Persijos įlankos.

 

Iranas siekė įvesti mokesčius laivams, plaukiantiems per šį siaurą vandens kelią, nors toks planas galėtų pažeisti tarptautinius susitarimus. Net jei nauji mokėjimai nebus kodifikuoti, Iranas parodė, kad gali bet kada sutrikdyti prekybą, o tai didina riziką ir išlaidas.

 

„Manau, kad sąsiauris niekada nebegrįš prie laisvo judėjimo tikrumo, prie kurio esame įpratę“, – sakė Maurice'as Obastfeldas,  buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas.

 

Panašiai ir pasitikėjimas regiono taika, stabilumu ir augančia gerove buvo sukrėstas.

 

„Persijos įlankos ekonomikų dinamiškumą gali pakenkti jų parodytas pažeidžiamumas“, – sakė p. Obstfeldas, ir tai „didina Irano įtaką regione“.

 

Iranas svaidė dronus ir raketas į Kuveitą, Katarą, Saudo Arabiją, Emyratus ir kitas kaimynines šalis. Kataro gamtinių dujų telkiniams padaryta žala buvo didelė ir paveikė 17 procentų jo suskystintų gamtinių dujų eksporto pajėgumų. Saudo Arabijoje buvo subombarduotas naftos chemijos kompleksas.

 

Emyratams, kurie save laiko pasauliniu finansų centru, prekybos centru ir turistų traukos objektu, išpuoliai prieš jų penkių žvaigždučių viešbučius, duomenų kompleksus ir branduolinį objektą gali atbaidyti lankytojus ir investuotojus.

 

Kalbant apie Jungtines Valstijas, pono Trumpo sprendimas išprovokuoti karą su Iranu kartu su chaotiška politika dar labiau pakenkė pasitikėjimu Vašingtono noru ir gebėjimu palaikyti pasaulinę tvarką ir prekybą.

 

„JAV, kaip karinės jėgos, pajėgumai dar kartą parodė, kad yra riboti“, – sakė p. Obstfeldas. O nuolatinis Irano pasipriešinimas „yra didžiulis smūgis pasaulio pasitikėjimui JAV kaip saugumo užtikrintoja“.

 

Dešimtmečius pagrindinė JAV karinio jūrų laivyno misija buvo užtikrinti navigacijos laisvę jūrose, teigė Markas Blythas, politologas iš Browno universiteto. Tačiau Irano sėkmė toliau blokuojant laivų eismą parodė, kad Jungtinės Valstijos, nepaisant visų jėgų, negali užtikrinti, kad jūros bus atviros ir laisvos.

 

Ekonomika buvo pasukta lėtesnio augimo ir aukštesnių kainų keliu.

 

Kai šių metų pradžioje Pasaulio banko ekonomistai pradėjo peržiūrėti duomenis, jie buvo maloniai nustebinti. „Mes pradėjome galvoti apie savo prognozių atnaujinimą nuo sausio iki vasario mėnesio, nes padėtis atrodė taip gerai“, – sakė banko vyriausiasis ekonomistas Indermitas Gillas. „Infliacija mažėjo, augimas didėjo, prekyba tarsi smuko ir vis dar stovėjo vietoje.“

 

Nebegalima. Bankas ką tik peržiūrėjo savo ekonomikos perspektyvas, sumažindamas prognozę. Dabar tikimasi, kad pasaulinis augimas šiais metais sumažės iki 2,5 proc., palyginti su 2,9 proc. 2025 m.

 

Infliacija taip pat pradeda smarkiai didėti. Jungtinėse Valstijose ji augo trečią mėnesį iš eilės ir gegužę pasiekė 4,2 proc. metinį rodiklį. Užuot planavęs kitą palūkanų normų mažinimą, Volstritas tikisi, kad Federalinis rezervų bankas šiais metais bent kartą padidins palūkanų normas. Praėjusią savaitę Europos Centrinis Bankas padidino palūkanų normas iki 2,25 proc. „Karas Artimuosiuose Rytuose didina infliacijos spaudimą“, – teigė bankas.

 

Didesnės palūkanų normos turi rimtų ilgalaikių pasekmių tiek turtingoms, tiek neturtingoms šalims, kurios jau yra sukaupusios stulbinančias valstybės skolas ir vis didesnę pajamų dalį skiria vien palūkanų išlaidoms mokėti.

 

Šis biudžeto spaudimas tik didės, nes vyriausybės siūlo pagalbą namų ūkiams, kenčiantiems nuo didesnių energijos kainų, ir didina karinius biudžetus, kad susidorotų su didėjančiomis saugumo grėsmėmis.

 

Azijos ekonomikos, labiausiai nukentėjusios nuo krizės, jau kreipėsi į Azijos plėtros banką dėl skubių paskolų, siekdamos išgelbėti savo ekonomiką ir finansus nuo Irano karo poveikio.

 

„Pasaulio ekonomika galiausiai taps dar nestabilesnė“, – sakė ponas Gill. Ir tai nėra gerai ilgalaikiam planavimui, investicijoms ar augimui.“” [1]

 

1. The Iran War Permanently Altered the Global Economy: news analysis. Cohen, Patricia.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.

The Iran War Permanently Altered the Global Economy

“The global order has been altered, and economies are unlikely to simply pick up where they left off before the U.S. and Israel began bombing Iran.

 

The framework deal between the United States and Iran sets the stage for an end to the bursts of violence and debilitating disruption of energy deliveries and trade in the Persian Gulf. But don’t expect economies around the globe to simply pick up where they left off before the United States and Israel began bombing Iran on Feb. 28.

 

The war has set in motion changes that will be hard to reverse.

 

The global energy order is being reshaped.

 

The near shutdown in oil and gas deliveries from the Middle East and the leap in prices are causing a shift in power. Energy producers from the Gulf to the Americas are jockeying to maintain or increase their dominance, and customers are struggling to reduce their dependency and shore up their supply.

 

As a result, the energy market is changing, the energy mix is changing and the energy players are changing.

 

The profound vulnerability of countries throughout Asia, Europe and elsewhere that depend on imported energy is supercharging the hunt for alternatives. In some places, like South Korea and Japan, that has led to an increased use of dirtier fuels like coal.

 

But over the longer term, this energy shock — the second in just four years — is likely to accelerate a transition to renewables like solar and wind as well as nuclear power.

 

Improvements in electric battery technology and efficiency make the shift more feasible than it was when events in Ukraine and sanctions on Russia prompted a global energy shock in 2022, said Daan Walter at Ember, an energy research group in London.

 

In many places, for instance, electric vehicles are increasingly affordable. And in April, wind and solar generated more electricity globally than gas for the first time.

 

“This is a big turnaround,” Mr. Walter said. “So what was five years ago maybe barely competitive, now is almost already clearly cheaper.”

 

Investments in renewables have also become a better bet, promising returns in closer to two years instead of 30, he said.

 

Relations among producers are also changing. The war heightened tensions between the United Arab Emirates and Saudi Arabia and prompted the Emirates to leave the OPEC Plus oil cartel. The impact of that departure will be fully felt only when oil production in the region picks up. But a weakened Organization of the Petroleum Exporting Countries could add to volatility in oil markets.

 

The split has also encouraged the Saudis to move closer to Russia. Vladimir V. Putin, the Russian president, featured Saudi Arabia this month as the “guest of honor” at an economic forum in St. Petersburg.

 

Russia, the second-largest producer of crude oil and gas after the United States, has been strengthened in other ways by the war. The Trump administration temporarily lifted sanctions imposed on Russia, allowing Moscow to pump up profits from its oil exports.

 

On the other side of the Atlantic Ocean, Brazil, Venezuela, Colombia, Argentina and Guyana are building their oil production capacity as the world looks for alternative suppliers.

 

China is a major beneficiary.

 

The push to build out and diversify energy networks is going to continue long after the war ends. And China is poised to benefit most from the expected boon in renewables.

 

It is leagues ahead of the rest of the world in producing wind turbines, high-voltage cables, transformers, solar panels, batteries, software to manage energy flows and more.

 

China’s increasing role ensuring that other countries have a dependable supply of energy amplifies its strategic influence and importance.

 

“China looks to be an out-and-out winner,” analysts from Wood Mackenzie, a global energy consulting firm, concluded.

 

The Trump administration’s aggressive push to halt renewables energy projects — even paying companies to cancel wind farms — means the United States is essentially withdrawing from this global competition and ceding the industrial and technological advantage to its biggest rival.

 

The economic advantages are reinforced by geopolitical ones. The war has deepened the wedge between the United States and longtime allies in Europe, providing another opening for China to enlarge its role as an international leader.

 

Re-establishing trust will be difficult.

 

It is unclear whether shipping traffic will ever again be able to move freely through the Strait of Hormuz — the only sea route for moving oil, natural gas and other cargo out of the Persian Gulf.

 

Iran has pushed to impose fees on ships that pass through the narrow waterway, even though such a plan could violate international agreements. Even if new payments are not codified, Iran has shown it can disrupt trade any time it wants, which raises risks and costs.

 

“I think the strait is never going to go back to the certainty of free passage that we’ve been used to,” said Maurice Obstfeld, a former chief economist at the International Monetary Fund.

 

Similarly, the trust in the region’s peace, stability and growing prosperity has also been shaken.

 

“The dynamism of the Gulf economies may be impaired by the vulnerability they showed,” Mr. Obstfeld said, and that “raises Iran’s leverage in the region.”

 

Iran has hurled drones and missiles at Kuwait, Qatar, Saudi Arabia, the Emirates and other neighbors. The damage to Qatar’s natural gas fields was extensive, affecting 17 percent of its capacity to export liquefied natural gas. In Saudi Arabia, a petrochemical complex was bombed.

 

For the Emirates, which has billed itself as a global financial hub, trade center and tourist attraction, attacks on its five-star hotels, data complexes and a nuclear facility could scare off visitors and investors.

 

As for the United States, Mr. Trump’s decision to provoke a war with Iran, combined with his chaotic policymaking, has further undermined confidence in Washington’s willingness and ability to maintain global order and commerce.

 

“The capacity of the U.S. as a military force has been once again shown to be limited,” Mr. Obstfeld said. And Iran’s continued resistance “is a huge blow to global faith in the U.S. as a provider of security.”

 

For decades, a primary mission of the U.S. Navy has been to guarantee freedom of navigation on the seas, said Mark Blyth, a political scientist at Brown University. Iran’s success in continuing to block ship traffic, though, has demonstrated that for all its might, the United States cannot ensure the seas will be open and free.

 

The economy has been kicked onto a path of slower growth and higher prices.

 

When economists at the World Bank began sifting through data early this year, they were pleasantly surprised. “We were starting to think about upgrading our forecasts, between January and February, because things were looking so good,” said Indermit Gill, the bank’s chief economist. “Inflation was coming down, growth was picking up, trade had kind of taken it on the chin and was still standing.”

 

No more. The bank just revised its economic outlook, lowering its forecast. It now expects global growth to decline to 2.5 percent this year from 2.9 percent in 2025.

 

Inflation is also starting to roar. In the United States, it rose for the third month in row, hitting an annual rate of 4.2 percent in May. And instead of planning for the next drop in interest rates, Wall Street is expecting the Federal Reserve to increase rates at least once this year. Last week, the European Central Bank raised rates to 2.25 percent. “The war in the Middle East is generating inflation pressures,” the bank said.

 

Higher rates have serious longer-term effects on both rich and poor countries that have already run up staggering public debts and are using a growing portion of revenue just to pay interest costs.

 

Those budgetary pressures are only going to increase as governments offer assistance to households struggling with higher energy prices and increase military budgets to cope with growing security threats.

 

Asian economies, slapped hardest by the crisis, have already inundated the Asian Development Bank for emergency loans as they seek to rescue their economies and finances from the impact of the Iran war.

 

“The world economy is going to end up being more jittery,” Mr. Gill said. And that is not good for long-term planning, investment or growth.” [1]

 

1. The Iran War Permanently Altered the Global Economy: news analysis. Cohen, Patricia.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 16, 2026.