Geopolitinės slinktys ir Lietuvos užsienio politika, užstrigusi dėl proto trūkumo

 

"Pastaruoju metu padėtis pasaulyje keičiasi: auga nauji ekonominės, karinės ir politinės galios centrai, o senieji – priversti keisti ilgalaikes strategines gaires.

Jungtinės Amerikos Valstijos, siekdamos subalansuoti Kinijos galią, gręžiasi į Rusiją – siūlo alyvmedžio šakelę. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau JAV pėdomis paseks ir Vakarų Europos valstybės, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Nyderlandus, kurioms Rusija ilgus metus buvo naudinga ekonominė-energetinė partnerė.

2025-ųjų geopolitinė dėlionė jau nebėra ta pati, kokia buvo Šaltojo karo laikotarpiu ir dešimtmetį po jo. Ji pasikeitė, beje, netgi gerokai anksčiau, nei Donaldas Trumpas antrąsyk tapo JAV prezidentu.

Būtent pirmosios kadencijos laikotarpiu D. Trumpas nedviprasmiškai pareiškė, kad JAV prioritetas – ekonomiškai auganti ir kariškai stiprėjanti, taigi JAV pozicijoms tarptautinėje sistemoje grasinanti Kinija, o ne ekonomiškai ir kariškai santykinai silpna Rusija.

Rusija prarado pagrindinės konkurentės poziciją, dabar ji tapo koziriu

Tai ir buvo lūžinis momentas – XX a. vidurio–pabaigos geopolitinės realybės pabaigos pradžia. Geopolitikos, kai pagrindinis JAV tikslas buvo Sovietų Sąjungos ir jos įpėdinės Rusijos sulaikymas, o toje praeities dėlionėje Europa, kiek vėliau – Vidurio–Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, išties vaidino itin reikšmingą vaidmenį.

Šiame kontekste galime prisiminti „Vilniaus dešimtuką“ ir Irako karą (2003 m.), sukėlusį Vidurio–Rytų ir Vakarų Europos šalių nesutarimus. Tąsyk JAV poziciją be kompromisų parėmusios dar tik būsimosios Europos Sąjungos (ES) ir NATO narės, buvusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo žodžiais tariant, iš vadinamosios „naujosios Europos“ sulaukė „senosios Europos“ raginimo „patylėti“, kai tam yra proga. Visgi, turėdama galingiausios pasaulio valstybės – JAV – užnugarį ir žinodama, kad jos politika atitinka strateginius Vašingtono interesus – atskirti Vokietiją ir Rusiją „buferiu“, sulaikyti Rusijos įtakos sklaidą posovietinėje erdvėje, – „naujoji Europa“ jautėsi saugiai ir užtikrintai.

Tačiau JAV strateginiai interesai nėra iškalti uoloje. Jie – dinamiški. Ir šiandien dėl aibės priežasčių, pirmiausia, žinoma, ekonominių, JAV interesai Rusijos atžvilgiu – kad ir kaip būtų, jau kiek kitokie: stabili, vientisa ir, pageidautina, Vakarų orbitoje esanti Rusija. Toks dabar Jungtinių Valstijų tikslas.

Logika čia paprasta. Be Rusijos Kinijos nei apjuosi, nei sulaikysi. Lietuvos pastangos mesti iššūkį Kinijos drakonui, vykdant vadinamąją „vertybinę“ užsienio politiką – deja, tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką sulaikant Kinijos augimą reiškia Rusijos veiksnys. Todėl JAV negali sau leisti, kad Kinijos (gamintojos)-Rusijos (išteklių tiekėjos) aljansas toliau stiprėtų. JAV paprasčiausiai nebegali toliau stumti Rusijos į Kinijos glėbį.

Beje, tai – galbūt viena didžiausių ankstesnio JAV prezidento Joe Bideno klaidų. Tą D. Trumpas pasakė tiesiai šviesiai dar iki JAV prezidento rinkimų.

Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinės Valstijos taip pat parėmė Sovietų Sąjungą kovoje prieš nacistinę Vokietiją (lendlizas). Nepaisant to, kad Maskva vėliau tapo konkurente, amerikiečiai skaičiavo taip: geriau sovietai nei naciai.

XX a. antroje pusėje lygiai tą patį amerikiečiai padarė su Kinija: sudarė su ja sandorį prieš bendrą konkurentę SSRS (ping-pong diplomatija). Tokiu būdu sėkmingai suardė komunistinį bloką Eurazijoje, kėlusį pavojų JAV hegemonijai pasaulyje.

Tiesa, dabar Kinija – varžovė, tačiau tuo metu reikėjo spręsti kitą uždavinį.

O istorija kartojasi. Tik šįsyk reikia sulaikyti jau ne Rusiją, o Kiniją. O šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Be abejo, tam reikia taikos tarp Rusijos ir Ukrainos, gal ir labiau atitinkančios Rusijos interesus, tačiau tolesnis Rusijos sekinimas nebėra naudingas JAV. Jis naudingas tik Kinijai. Būtent Kinija – suinteresuota kuo ilgesniu karu Ukrainoje. Kuo silpnesnė, kuo nestabilesnė, o geriausia – fragmentuota Rusija, tuo lengviau įsisavinti Sibirą – vieną didžiausių pasaulio išteklių klodų.

Ar JAV siekia paversti Rusiją sąjungininke? Nebūtinai. Pakaks šiokios tokios draugystės iš išskaičiavimo.

Vis dėlto, patinka tai ar ne, JAV siekia su Rusija užmegzti specialius santykius. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl Vašingtonas vienu iš siūlomo susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos punktų įvardijo Krymo pusiasalio pripažinimą Rusijai de jure. Juk tikrai buvo galima apsiriboti paliaubomis ir be Krymo klausimo. Panašu, kad tai meduolis Rusijai.

Tačiau tai net ne esminis susitarimo punktas. Paskutinysis D. Trumpo siūlomo susitarimo pasiūlymo punktas kalba apie glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą su Rusija, įskaitant energetiką ir pramonę. O tai jau reiškia ne ką kitą, bet ilgesniojo laikotarpio JAV–Rusijos santykių plėtotę.

Todėl tikriausiai dabar yra pats laikas į tai reaguoti, o ne bandyti nuneigti, nutylėti ar ignoruoti vykstančius tektoninius poslinkius tarptautinėje sistemoje. Rusijos statusas, kaip matome, tarptautinėje sistemoje keičiasi.

Amerikai nebereikia Rusijos sulaikyti, silpninti, žeminti, pykdyti ar kritikuoti. Todėl ir užsienio politikos strategija, kurią Lietuva naudoja daugiau nei du dešimtmečius, po truputį nebeatitinka tarptautinių realijų.

Nuo 2004 m. narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto aljanse pradžios pagrindine ir faktiškai vienintele strategine Lietuvos užsienio ir saugumo politikos gaire buvo posovietinių valstybių – Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir kt. – atplėšimas nuo Rusijos orbitos.

JAV interesai istoriškai mums buvo palankūs atsitiktinai

Šiuo siekiu, anksčiau atitikusiu svarbiausių Lietuvos sąjungininkių JAV interesus, buvo grindžiama vadinamoji „regiono lyderystės“ politika, įgyvendinta Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu (2004–2009 m.). Vėliau šią politiką tęsė Dalia Grybauskaitė. Tiesa, iš pradžių ji deklaravo posūkį į Šiaurės valstybes, tarsi atsiribojant nuo Rytų Europos ir Pietų Kaukazo vektoriaus. Vis tik, po 2013–2014 m. įvykių Vilniuje ir Kyjive – buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymo pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES ir po šio sprendimo kilusių neramumų Ukrainoje, pasibaigusių Krymo aneksija – D. Grybauskaitė sugrąžino Lietuvos užsienio politiką į įprastas vėžes: panašiai, kaip paskutiniais V. Adamkaus kadencijos metais, Lietuva vėl tapo viena stipriausių Rusijos kritikių bei priešininkių visuose įmanomuose diplomatiniuose ir kituose frontuose.

Šiandien šios užsienio politikos linijos laikosi Gitanas Nausėda ir kiti aukšti Lietuvos užsienio politikos formuotojai. Tačiau demokratijos, žmogaus teisių ir kitų vertybių sklaidos į Europos Rytus era šiam momentui baigėsi. Ir bent jau artimiausiu metu, tikėtina, nebegrįš.

Žaidimas tarptautinėje erdvėje tampa sudėtingesnis. Pasauliui nuspalvinti vien juodos ir baltos spalvų nebepakaks. O ir Europa, į kurią dabar viltis deda Lietuvos užsienio politikos strategai, čia nepagelbės: gal dabar ES ir konfrontuoja su Rusija, bet ši politika – laikina.

Maža to, žaidimas tarptautinėje erdvėje tampa sudėtingesnis. Pasauliui nuspalvinti vien juodos ir baltos spalvų nebepakaks. O ir Europa, į kurią dabar viltis deda Lietuvos užsienio politikos strategai, čia nepagelbės: gal dabar ES ir konfrontuoja su Rusija, bet ši politika – laikina.

Nes, visų pirma, Bendrija niekuomet po Šaltojo karo neturėjo, neturi ir, ko gero, neturės išbaigtos ir nuoseklios užsienio politikos strategijos. Apskritai, ES nėra rimtas pasaulinis žaidėjas – jos tarptautinė politika arba vykdoma ad hoc, arba iš viso nevykdoma, nes nesutariama dėl principų, vertybių, finansų ir t. t. Tad tikėtis, kad dabartinė pozicija Kremliaus atžvilgiu bus ilgalaikė ar nuosekli – drąsu.

Tačiau dar svarbiau yra tai, kad istorija ne kartą mums parodė, kad kas jau kas, o vokiečiai, austrai, prancūzai, italai ar olandai tikrai nepraleis progos įsigyti pigesnių rusiškų išteklių ar gauti galimybę prekiauti Rusijos rinkoje, jei tik tokia galimybė atsiras. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl europiečiai dabar jaučiasi įsižeidę ir laikosi konfrontacinio tono tiek JAV, tiek Rusijos atžvilgiu – jie negavo vietos prie derybų stalo. O nebūdamas prie stalo, negali pakreipti įvykių sau naudinga linkme.

Nepamirškime, kad būtent JAV, o ne ES ilgą laiką kritiškai vertino Senojo žemyno ekonominius-energetinius ryšius su Rusija, vadindamos tai geopolitine grėsme ir Rusijos stiprinimu. Tuo metu Europa tuos santykius apibūdino tiesiog „verslo“ ryšiais, neturinčiais jokių geopolitinių padarinių.

Tad ar tik neatėjo metas Lietuvos užsienio politikos formuotojams parodyti lankstumą, nes, Winstono Churchillio žodžiais tariant, tarptautinėje sistemoje „nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.“”