Nekilnojamojo turto apmokestinimas ar kolektyvinė silpnaprotystė?

"Lietuvoje egzistuoja „Žemės mokestis“. Jį 1992 m. įvedė tuometinė LR Aukščiausioji Raryba. Klastojant istoriją, pastaroji vėliau pervadinta niekada neegzistavusiu „Atkuriamuoju Seimu“. Per 32 metus atsirado net 17-ka įstatymo taisymų, vadinasi, ir naujų įstatymo redakcijų. Paskutinis taisymas – 2024 m.

Nežinai istorijos – amžinai lieki vaiku. Posovietinė nomenklatūra įsigudrino anuomet žemę paversti kilnojamuoju turtu. Susigrąžinusieji savo senelių 8–12 hektarų dydžio Smetonos laikų nuosavybę, ją apsukriai išskaidydavo į keliolika sklypų arba didmiesčio prieigose, arba vaizdingose vietovėse prie ežero, upės. Nekilnojamąjį turtą perkilnojo tik tie, kas buvo valdžioje ar greta jos. Žinome apie didįjį tvaną, didįjį tautų kraustimąsi. Buvo ir didysis žemės kilnojimas. Užverkite burną, kas teigiate, jog Lietuvoje stokojama inovacijų. Gaila, kad už „pasiekimus“ teisės moksle neduoda Nobelio premijos. Susidarytų pusė stadiono nominuotųjų... Net Rolandas Paksas į Prezidentus ėjo, be kita ko, pasikinkydamas „žemgrobių“ nubaudimo arkliuką...(Žinomų žemgrobių pavyzdys yra Landsbergių šeimyną, persikėlusi jų sklypelius iš kaimų į Vilnių. (K.))

Paprasta liaudis didžiojo žemės kilnojimo metu raudojo naktimis į pagalvę, mynė teismų slenksčius. Niekaip neatgaudavo senelių žemės. Tada buvau jaunas mokslininkas, tik sugrįžęs iš kelerių metų trukmės stažuotės Vokietijos universitetuose. Teko konsultuoti Seimo narius, kandidatus, vieną kitą partiją. Klausdavo, ką mums daryti? Juodai užkniso dėl neatgaunamos žemės tabūnais užplūdę interesantai, įpykę rinkėjai kimba į atlapus – kur dėti toną skundų? Atsakymas paprastas kaip du centai. Nemulkinti liaudies, nepriiminėti durnų ir savanaudiškų įstatymų. Per keliasdešimt Nepriklausomybės metų toji paprasta tiesa VISOMS mūsų valdžioms išlieka niekaip neįveikiamu iššūkiu.

Žymioji Taleirano-Perigoro (Charles Maurice de Talleyrand-Périgord) sentencija: „tai ne nusikaltimas, o žymiai blogiau – klaida“. Mėsinėti vadinamąjį nekilnojamojo turto mokestį atsietai nuo žemės reikalų yra ne kas kita, o klaida. Jau matosi grėblys, ant kurio eilinį kartą lips valdžia. Našlė bobutė turi nuo seno prie namo 20 arų sklypą, o į modernų daugiabutį įsikėlę pinigingi biurgeriai po savimi žemės mažai teturi. Kaip tokį mokestį padaryti teisingą? O kaip apmokestinti vieno savininko šešiasdešimt sklypų? Turiu galvoje, kad ir nuteisto kyšininko-šimtatūkstantininko Viliaus Šiliausko sklypus. Baudžiamojoje byloje dėl stambios korupcijos teismas privalėjo tuos sklypus konfiskuoti, bet to, regis, nepadarė. Panašu, Lietuvos Temidei nusmuko ne tik akių raištis, bet ir pėdkelnės...

Nekilnojamojo turto mokesčiai vienokia ar kitokia forma Lietuvoje seniai egzistuoja. Vadinasi, atsakinga valdžia privalėjo rutinine tvarka nuolat ir teisingai perskaičiuoti turto vertę. Ši prievolė nebuvo atsakingai vykdoma. Valdžia dabar net neslepia, kad turto kainos netrukus bus perskaičiuotos labai formaliai ir vienu smūgiu, idant vertė padvigubėtų, trigubėtų, idant kuo daugiau būtų galima nuo piliečių nuplėšti. Valdžia dabar atrodo nelyginant turto „reiderių“ gauja, trivialų plėšikavimą rafinuotai įvelkanti į menamą teisėtumo rūbą.

Netvarka buvo, netvarka ir išliks?

Planuojamas nekilnojamojo turto mokestis – profanacija. Net pavadinimo rezgamai avantiūrai valdžios „gramatiejai“ parinkti nesugeba. Arba mokestis turėtų būti sumodeliuotas taip, kad apimtų VISĄ nekilnojamąjį turtą, arba tiesiog turėtų vadintis pastatų ir būsto apmokestinimu. Kažkada Lietuvoje buvo „dūmo mokestis“ nuo trobos kaminų skaičiaus, Olandijoje buvo „langų skaičiaus“ mokestis, užtat seni namai ten aukšti, neproporcingai ploni, su mažai langų. Valdžios nesąmonių pasekmės kartais išlieka šimtmečiais...

Mūsų didieji – Prezidentas, Premjeras, Seimo Pirmininkas – lenktyniauja tarpusavyje, kas pasiūlys „teisingą“, „išmintingą“ kainos ribą, nuo kurios kyla mokestinė prievolė nekilnojamojo turto savininkui. Žiurkių lenktynės. Nekilnojamojo turto vertė priklauso nuo objekto vietos. Ingridos Šimonytės ir Gintarės Skaistės siūlymas skaičiuoti mokesčio dydį pagal turto vertės medianą buvo nuo žiurkių lenktynių gerokai toliau nei dabartinės valdžios dėliojama vizija.

Paaiškinkime kaimiškai, kas toji mediana? Tarkime, buvo pasverti 1 tūkst. žmonių ir pagal tai visi surikiuoti svorio didėjimo tvarka. Perskiriame tą eilę per vidurį pusiau, ten ir bus mediana. Galima eilę sukapoti į keturias dalis – į vadinamuosius kvartilius. Galima kapoti į dešimt dalių – gausis vadinamieji deciliai, arba svorio ar turto dydžio dešimtadaliai.

Olimpinėse sporto šakose – imtynėse, sunkiojoje atletikoje – egzistuoja besivaržančiųjų svorio kategorijos. Jų daug ir jos sukapotos intervalais nuo maždaug 60 iki 130 kg ir daugiau (absoliutaus svorio kategorija). Pasiūlymas apmokestinimui taikyti medianos kriterijų reiškia iš principo teisingą, tik akivaizdžiai per grubų sprendimą.

Turto apmokestinimo kategorijų, kaip ir sporte, privalo būti daugiau, negana to, tų kategorijų skaičiavimą privalu sieti su konkrečia vietove, administraciniu teritoriniu vienetu. Turto kvartilių, penktadalių ar decilių reikšmės kiekvienoje vietovėje tada bus skirtingos, susietos su realia viso nekilnojamojo turto kaina. Skaičiuoti mokesčio dydį nuo absoliučios skaitinės reikšmės eurais yra visiškas absurdas. Tarkime, našlė pensininkė turi butuką geroje Sostinės vietoje. Tokio turtelio kaina drąsiai gali siekti 650 tūkst. eurų ir daugiau, būtent sostinėje, didmiestyje, tai nėra stebėtina. Tuo tarpu 650 tūkst. vertės būstas Skuode ar Kazlų Rūdoje jau yra pribloškiama prabanga.

Jei jau kalbame būtent apie visuotinį mokestį, norime pasimaivyti prieš Briuselį ir EBPO, iš principo galima simboliškai apmokestinti netgi pirmąjį ar antrąjį turto decilį. Tame bus didi prasmė. Viskas susiveda į mokesčio dydžio teisingumo ir mokesčio progresyvumo klausimus. Tūlas nepasiturintis žmogelis sumokės savo metinius 20–50 eurų, bet galės didžiuotis: „Aš nesu vien išlaikytinis, aš – visavertis, solidarus pilietis, moku MŪSŲ valstybei mokesčius pagal išgales.“

Iki turto medianos toje vietovėje apmokestinimo progresas turi būti nežymus. Peršokus medianą, įvažiavus į 7-tą ar 9-tą turto dešimtadalį, apmokestinimo progresyvumas turi šauti į viršų, įgaudamas monotoniškai kylančios kreivės pavidalą. Nė vienai šeimai tikrai nereikia daugiau nei 150–200 kvadratinių metrų būsto. Niekas neįrodys, kad padidėjus būsto plotui nuo 180 iki 350 kvadratų, įrengus mansardų ir pusrūsių, kardinaliai pagerės tos šeimos gyvenimo kokybė. Ko gero, bus atvirkščiai. Pasistatei, įsigijai prabangų būstą, demonstruoji prabangą – malonėk priimti iš valstybės rankų solidarų mokestinio progreso įsipareigojimą. Mokesčių progresą taiko visos civilizuotos šalys.

Progresinio apmokestinimo patirtys, praktikos ir grimasos

Koks yra mokesčių progreso veidas Vakaruose? Jis tikrai nėra patrauklus. Laisvė – įsisąmoninta būtinybė. Gerovės valstybė privalo būti iš kažko finansuojama. Tik keletas pavyzdžių. Dabar atsisėskite, įsikabinkite į krėslo turėklus. Gerardas Depardieu atsisakė Prancūzijos pilietybės ir priėmė iš Vladimiro Putino Rusijos pilietybę, o iš Ramzano Kadyrovo dar gavo dovanai butą Grozne neatsitiktinai. Dalis garsenybės pajamų ir turto dėl Prancūzijoje taikomo progreso pateko, regis, į 90 proc. (!) apmokestinimo režimą.

Po geležinės uždangos griūties naujieji rusai ir kai kurie lietuvaičiai neapdairiai nusipirkdavo JAV kokią iš varžytynių parduodamą Mike’o Tysono vilą. Kai sužinodavo, koks bus nekilnojamojo turto metinis mokestis, dalis likdavo šokiruoti... Vakarų Europoje senos aristokratų giminės seniai nebeišgali išlaikyti protėvių pilių ir dvarų. Nekilnojamojo turto ir paveldėjimo mokesčiai per vieną–dvi generacijas visus paverčia ubagais. Turtingojoje Vokietijoje biurgeriai seniai nebegali paveldėti nekilnojamojo šeimos turto natūra, nes niekas smūgiu neturi tiek grynųjų, kiek reikia mokesčiams. Samdo agentą, kuris organizuoja pardavimą, atsiskaito su valstybe, pasiima savo dalį, o likusią apkarpytą dalį perveda paveldėtojams. Danijoje nuskurdusio senjoro susikaupusias nekilnojamojo turto mokestines skolas perima paveldėtojai, tad jiems dažnai lieka nebent riestainio skylė...

Nesakau, kad tai gerai, nesakau, kad mes turime taip daryti. Tiesiog šalyse, į kurias norėtume lygiuotis, drastiškas turto apmokestinimas yra faktinė tiesa. Tad vakariečiai, jų ekspertai, pasižiūrėję į mūsų 30 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymą, Lietuvos ir lietuvių nesupranta. Mokesčiai Lietuvoje vis vien kils. Arba tegul koks stebukladarys perkelia Lietuva į Lotynų Ameriką ar į Dramblio Kaulo Krantą.

Tepasipila dabar į mane įpykusios liaudies metami pomidorai... Mokslininko etika neleidžia meluoti, nors ir mane apmokestins nekilnojamojo turto mokesčiu. Priklausomai nuo skaičiavimo metodikos, Lietuva per mokesčius perskirsto, geriausiu atveju, tik 30–33 proc. BVP. Liekame toli nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kur analogiškas dydis yra apie 40 proc. Yra ES šalių, kur perskirstoma apie pusę BVP. Pasaulio bankas, EBPO, Europos Komisija dešimtmečiais rekomenduoja Lietuvai – kelkite mokesčius ir įsiveskite pagaliau apmokestinimo progresą. Dar mūsų valdžia įsipareigojo Briuseliui įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kitaip negaus atsigavimo nuo „Covid-19“ pandemijos pinigų.

O kaip atrodo atsiribojimo nuo mokesčių progreso veidas pokomunistinėje Lietuvoje? Net ne veidas tai, o grimasa. Prieš daug metų, dar lito laikais, internete žiūrinėjau naujovę – viešai prieinamas rinktų politikų pajamų ir turto deklaracijas. Panagrinėjus Kauno miesto savivaldybės tarybos narių deklaracijas, teko drūčiai nustebti. Eilinė mokytoja sumokėjo GPM daugiau nei šlovingas tarybos narys ir ne mažiau šlovingas verslininkas T. B. Tada sužinojau, ką reiškia tas saldus žodis „tantjemos“.

Pasirodo, verslo savininkas pasamdo pats save generaliniu direktoriumi už kapeikos dydžio algą, sumoka nuo jos niekinį GPM, bet apipila save neapmokestinamomis tantjemomis ar pan. Išsimoki už metus smūgiu kokį ketvirtį milijono ir gauni per mėnesį daugiau nei 20 tūkst. litų „į rankas“. Dabar įstatymai pasikeitę. Tantjemų simbolinį apmokestinimą pirmą kartą šalies istorijoje inicijavo socdemų premjeras Algirdas Butkevičius. Tebūnie ta proga jis pašlovintas. Prisiminkime, koks pasipiktinimas liaudyje kilo, kai Lietuvoje primą kartą GPM buvo apmokestinti loterijų laimėjimai.

Jei bobutė su dieduku visą gyvenimą kaip bitelės triūsė, pastatė namą, kodėl dabar anūkėliai negali visko paveldėti be paveldėjimo mokesčio? Juk jau sykį apmokestinti pinigai sukasi toje pačioje šeimoje. Lietuvoje tų paveldėjimo mokesčių praktiškai nėra, bet Vakaruose jie iškrypėliškai dideli. Ir čia vėlgi slypi gili pasaulėžiūrinė prasmė. Vakarietiška aukštų technologijų civilizacija kilo iš protestantiškosios Šiaurės Europos. Pasiskaitykite sociologijos klasiko Maxo Weberio „Protestantizmo etiką“. Tikroji gerovė privalo kilti ir kyla tik iš darbo, o ne iš paveldėjimo. Drakoniškas apmokestinimo progresas, paveldėjimo mokesčiai įvedami tam, kad nebūtų perkrautas ir diskriminuojamas būtent darbo apmokestinimas. Pasak Vakarų ekspertų, Lietuvos mokesčių sistema ydinga, kadangi: a) nėra progreso, jis imituojamas; b) per daug apmokestinamas darbas ir per mažai apmokestinamas kapitalas bei kiti šaltiniai.

Pokyčiams – ne pats geriausias metas

Lietuvos mokesčių sistema privalės būti pastatyta nuo galvos ant kojų. Tik ne laikas dabar kardinalią, kompleksinę mokesčių reformą daryti. Geopolitika įkaitusi. Apie karo grėsmę Lietuvoje gausiai diskutuojama.

Deja, reali mūsų valstybės ir ES ekonominės griūties rizika šiuo metu nėra adekvačiai atpažinta, jai nesiruošiama. Mūsų mylimiausios užsienio šalies – JAV – politinė vadovybė pašėlo. Donaldas lygioje vietoje inicijavo visuotinį tarifų karą, kuris tikėtinai peraugs į pasaulinę finansų ir ūkio krizę. Gali pasikartoti 1929–1930 m. JAV krizės mastai. Mažai kas žino, kad anuomet JAV net kanibalizmo atvejų dėl bado būta. Nebuvo anuometinėse JAV socialinės apsaugos sistemos. Netekai darbo, pajamų – kraustykis iš būsto, nedengi skolų – varžytynės. Tenkinkis kartą per dieną nemokamai dalijama šilta sriuba ir stipk palaipsniui iš bado. Sriubą dalijo tik didmiesčiuose.

Apokalipsės prognozė visai reali. Kinai ir japonai supykę pareikalaus smūgiu apmokėti trilijonais supirktas JAV valstybės obligacijas. Bemaž pusė Vokietijos federalinio aukso rezervo laikoma JAV. Dar Angelos Merkel pasiuntinukai, regis, 2014 m., norėjo nulipti į saugyklas rūsyje ir bent iš tolo į tuos aukso lydinius gyvai pasižiūrėti. JAV valdžia neprileido, nusivedė vokietukų delegaciją į Federalinio rezervo banko vestibiulį ir problemą užpliurpė. Vokiečiai dabar jau tikrai ruošiasi pareikalauti iš JAV viso savo aukso. Finansų ekspertai gąsdina, kad bent dalis germanų aukselio jau išparceliuota...

Europiečiai bijo pirkti JAV modernius ginklus. Atjungs koks Elonas Muskas ar Donaldas Trumpas nuotoliu visą valdymą ir milijardinė investicija liks metalo krūva. Iš tokios kare naudos bus mažiau nei iš Nikitos Chruščiovo laikų rusų tanko T-62. JAV pensijų fondai traukiasi, biržose akcijų indeksai šokinėja, bet ilgalaikėje perspektyvoje trauksis. Kas bepirks JAV valstybės obligacijas? Kongresmenai kaltina D. Trumpą, kad jis vienas težino, kada kokį drastišką muitą įves, kada ir kuriam laikui jį staiga vėl atšauks. Iš tų svyravimų ir jautrios informacijos neteisėto žinojimo bei nutekinimo galimai drūčiai pelnosi gauja jo sėbrų. JAV tai laikoma labai sunkiu nusikaltimu. BRICS anonsavo ketinimus kurti paralelinę doleriui pasaulinę rezervinę valiutą. Dar visai neseniai tai atrodė kaip kliedesys, dabar visa tai dėl D. Trumpo radikalizmo ir kvailiojimo įgauna vis realesnius kontūrus.

Jei skęs pasaulinės ekonomikos lėktuvnešis, tai kartu skęs ir prie jo dugno prisikabinusi kriauklelė, vardu Lietuva. Ne mokesčius dabar reikia jaukti, o ruoštis sunkmečiui.

Žada viena, daro kita

Deja, iš to, ką viešai šneka mūsų didieji valdžios atstovai, panašu, kad jokio mokesčių progreso nebus, valstybės biudžeto išlaidas, kaip ir visada iki šiol, apmokės masė vargšų ir nykstanti, beje, ne tik Lietuvoje, vidurinė klasė. Kiek adekvačiau mąsto gal tik Saulius Skvernelis. Valdžia ruošiasi ne gerovės valstybę kurti, bet plėšikauti. Po mokesčių jaukimo socialdemokratai, panašu, išbalsuos save iš Seimo bent dviem kadencijoms, kaip kad 2012–2020 m. jau buvo atsitikę konservatoriams po naktinės mokesčių reformos. Pribloškia tai, kad ekonomistas, „gerovės“ apologetas Gitanas Nausėda irgi nurodo konkrečią turto ribinę sumą, nuo kurios esą reikėtų unifikuotai skaičiuoti „teisingą“ nekilnojamojo turto mokestį visoje (!) šalies teritorijoje. Stebėtina, kaip ilgai jam sekasi maskuoti savo mentalinį tingumą ir akivaizdžiai ydingą polinkį gražiai slysti paviršiumi...

Algirdas Sysas, regis, buvęs profsąjungietis, sėdi Seime jau keliasdešimt metų. Prarado žmogelis nuovoką, beviltiškai atitrūko nuo motinos žemelės... Sako, kad „lietuviai per daug nekilnojamojo turto turi, visai nenori būsto nuomotis.“

Neseniai teko pasidomėti atlyginimais Vakaruose. Mano numylėtoje Vokietijoje gimnazijos direktorius, kaip kokioje federalinėje žemėje, gauna apie 7 tūkst. eurų, o jo valdinys, patyręs mokytojas – iki 5 tūkstančių. Tokias pajamas gaunant, galima drąsiai būstą nuomotis ir dar oriam gyvenimui liks. Vokietijos kariškiai, kurie, išskyrus generalitetą, prilygintini vidutiniam valdininkui ar kompetentingam darbininkui, dabar ieškosi Vilniuje nuomai šeimos būsto už 1,5 arba 2,5 tūkst. eurų. Parodykite man Lietuvoje armiją protinio ar kitokio darbo proletarų, kurie gautų nuo 5 iki 7 tūkst.? Šveicarijoje minimali alga, regis, 3 tūkst. eurų.

Teisingai elgiasi jauni lietuvaičiai, kurie vietoje beprotiško dydžio lietuviškos nuomos ima būsto kreditą. Užuot 25 metus mokėjus nenormalią nuomą, geriau ilgainiui turėti savo būstą. Kai nebeliks sveikatos, pradės kamuoti sunkios ligos, tikrai išmintinga pagaliau turėti bankui nebeįkeistą SAVO būstą. Tegul mums A. Sysas ir Rimantas Šadžius su Rasa Budbergyte išaiškina, ką gerovės valstybei duos jų skubotai peršama destruktyvi, socialinę įtampą ir neteisybę eskaluojanti mokesčio reforma?

Kremliaus kanalai jau džiūgauja: „Po šv. Velykų Lietuvoje kils maištas“ (rus. после Пасхи в Литве грянет бунт).

Čia mes kalbame apie balandžio 27 d. planuojamą teisėtą mitingą Vilniuje prieš nekilnojamojo turto mokestį. Bent jau iš dalies protestui nusiteikę žmonės yra teisūs. Dabartiniai valdantieji yra mentaliai neįgalūs įgyvendinti kokią nors subtilesnę mokesčių reformą. Siūlomi nepamatuoti, destruktyvūs dalykai ir socialinio konflikto aštrinimas pafrontės valstybėje, tikėtinos ekonominės krizės išvakarėse. Be to, akivaizdu, kad mentaliai ribota ir neatsakinga valdžia, gavusi mokestinio plėšikavimo įrankį, nuolat perskaičiuos turto vertę, nuolat kels procentą, pagal kurį skaičiuojamas mokesčio dydis. Valdžiai turėtume atsakyti kultinio filmo herojaus Ostapo Benderio žodžiais: „Kisa, kam jums pinigai, juk jūs neturite fantazijos“?

Taigi, ką daryti?

Mano siūlomas nekilnojamojo turto apmokestinimo modelis (pagal turto kvartilius ar decilius konkrečioje vietovėje) turi akivaizdžių privalumų:

1. Jis numato didesnį socialinį teisingumą, suteikia daugiau socialinio jautrumo pačių silpniausiųjų atžvilgiu.
2. Atveria galimybę pradėti apmokestinimo progresą pagaliau taikyti realiai, neimituojant, tačiau tuo pat metu tai daryti racionaliai ir skaidriai.
3. Atveria galimybę sureguliuoti mokesčio dydžio iracionalius išsiklaipymus, kurie kiltų ne iš prabangos ar turto kaip „daikto savyje“, bet iš vietovės ar teritorijos tipo.
4. Išpildomi Briuseliui duoti pažadai ir įsipareigojimai dėl mokesčių. Užgesinami autoritetingų tarptautinių organizacijų dešimtmečiais kartojami priekaištai Lietuvai dėl ydingos mokesčių politikos.

Tie priekaištai yra pagrįsti:

1. šalyje per maža perskirstoma BVP dalis;
2. stokojama realaus mokesčių progreso;
3. per daug apmokestinamas darbas ir per mažai apmokestinamas kapitalas, neišnaudojami kiti mokesčių šaltiniai.

Žinoma, privalu apgalvotai parinkti procentinę ribą, nuo kurios skaičiuojamas mokesčio dydis. Galima reguliuoti ne tik atitinkamą procentinę reikšmę. Prireikus galima įvesti mokesčio lubas decilio viduje, galima taikyti svertinius mokesčio koeficientus atskiriems specifiniams regionams bei teritorijoms. Šitaip būtų švelninami iracionalaus dydžio mokesčio kontrastai, kurie iš esmės atsiranda vien dėl vietovės tipo. Palyginimui: nuo seno egzistuoja ekonometriniai modeliai, kurie leidžia žemės ūkio veiklos našumą vertinti, pririšant rodiklius prie žemės derlingumo, klimato sąlygų atitinkamoje vietovėje ir pan. Bet kuriuo atveju, nekilnojamojo turto mokestis privalo būti kompleksinis, apimti visą turtą – ir žemę, ir ant jos stovintį būstą.

Užuot dirbusi subtiliai, tarsi meninės drožybos rėžtuku, valdžia užsimojo mokesčius sutvarkyti, tiksliau pasakius – sudarkyti, be protinės įtampos, mosuodama buku kirviu ir kuo greičiau... Po mūsų nors ir tvanas.

LR Finansų ministerijos ką tik pasiūlytame mokesčių reformos projekte išminties akivaizdžiai stokojama. Progresas iš dalies ir toliau yra imituojamas. Žemiausia GPM kategorija numato net 20 proc. tarifą, kuris akivaizdžiai per didelis labai mažas pajamas gaunantiems. Vėl norima išvažiuoti ant vargšų, kurie sudaro daugumą ir sugeneruoja masto ekonomiką. Toliau, GPM tarifas niekaip nesiejamas su namų ūkio socialine struktūra, išlaikytinių skaičiumi ir pan.

Absurdas yra apmokestinti draudimo sutartis, kurios yra socialinės apsaugos atmaina, pagalba, ištikus bėdai. Tai atbaidys dalį klientų nuo socialinį saugumą užtikrinančių paslaugų. Pagal tokią logiką tada laidojimo pašalpas reiktų apmokestinti.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai niekaip nepririšami prie vietovės specifikos, kuri iš esmės ir sugeneruoja objekto rinkos kainą, neretai labai iškreiptą. Anglijoje XVII amžiuje buvo vadinamieji „aptvėrimai“ – valstiečių nuvarymas nuo žemės, nes besirandančiai gelumbės pramonei reikėjo avių, o pastarosioms – ganyklų. Lietuvoje prasidės pensininkų ir neįgaliųjų nuvarymas nuo nekilnojamojo turto. Finansų ministerijos pasiūlyta mokestinių lengvatų schema, skirta tik kai kurioms gyventojų kategorijoms, yra buka, sudaryta dėl paukščiuko. Ji visai neatspindi socialinės nelygybės ir socialinio pažeidžiamumo fenomenologinės įvairovės.

Beje, diskutuojamas apmokestinimas visuomenei ir valstybei tiek svarbus, jog pagal mūsų Konstituciją, neabejotinai turėtų tapti referendumo objektu. Tik klausimą reikėtų formuluoti korektiškai. Juk absurdiška organizuoti referendumą, tarkime, dėl alaus kainos, juolab dėl planuojamų mokesčių atšaukimo... Klausimas piliečiams turėtų būti maždaug toks: „Ar pritariate, kad LR būtų įtvirtintas vakarietiškas mokesčių progresyvumo principas, kuomet turtingieji moka daugiau?“

Balandžio 27 d. sostinėje planuojamas teisėtas mitingas prieš visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Grynai ekonomiškai motyvuotas mitingas galėtų iškelti ir politinį reikalavimą dėl minėto referendumo dėl progresinių mokesčių. Būtent tokios mokesčių reformos, kurią dabar mums bruka valdantieji, nebuvo nė vienos partijos rinkimų programoje. Gal Lietuvoje tikrai reikia politikų atšaukimo mechanizmo, gal reikia atsakomybės už rinkėjų apgaudinėjimą?”