Kodėl lenkai visi gali dirbti, o mes - ne?

 

“Lietuvos ekonomika auga sėkmingai. Pagal bendrojo vidaus produkto didėjimą jau dešimtmetį esame tarp Europos Sąjungos (ES) lyderių.Tačiau paradoksas – nedarbo lygis šalyje išlieka apie 6–7 procentus, viršija ES vidurkį ir yra beveik dvigubai aukštesnis nei kitose sparčiai augančiose šalyse, tokiose, kaip Lenkija ar Čekija. Kaip gali būti, kad besiplečianti ekonomika vis dar „nepasiima“ dešimčių tūkstančių žmonių į darbo rinką?”

 

Tai viena didžiausių Lietuvos darbo rinkos mįslių, kurią ekonomistai dažnai įvardija, kaip struktūrinį nedarbą. Nors BVP auga, šis augimas ne visada tiesiogiai koreliuoja su naujų darbo vietų kūrimu tiems žmonėms, kurie šiuo metu yra bedarbiai.

 

Štai pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvos ekonomika „nepasiima“ visų laisvų rankų:

 

    Kvalifikacijų neatitikimas: Tai kritinė problema. Didžioji dalis augimo generuojama aukštos pridėtinės vertės sektoriuose (IT, biotechnologijos, inžinerija), kuriems reikia specifinių įgūdžių. Tuo tarpu nemaža dalis registruotų bedarbių (apie du trečdalius jaunų bedarbių tam tikrais laikotarpiais) neturi reikiamos kvalifikacijos.

    Regioninė atskirtis: Darbo vietos kuriasi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune), o didžiausias nedarbas išlieka nutolusiuose regionuose, pavyzdžiui, Ignalinos (12,4 %) ar Kelmės r. (11,4 %). Mažas gyventojų mobilumas ir būsto trūkumas augančiuose centruose trukdo žmonėms persikelti ten, kur yra darbo.

    Socialinės paramos spąstai ir šešėlis: Ekonomistai mini „moralinės rizikos“ problemą, kai daliai asmenų socialinės išmokos ar darbas šešėlyje tampa finansiškai patrauklesni nei minimalus atlyginimas oficialiame sektoriuje.

    Palyginimas su kaimynais: Nors Lietuvoje nedarbas svyruoja apie 6,6–7,1 %, Lenkijoje ir Čekijoje jis istoriškai išlieka vienas žemiausių ES (apie 2,6–3,1 %). Šiose šalyse pramonės struktūra yra tolygesnė, o gamybos sektorius sugeba absorbuoti daugiau vidutinės kvalifikacijos darbo jėgos nei Lietuvos į paslaugas ir aukštąsias technologijas orientuotas augimas.

    Ilgalaikis nedarbas: Nemaža dalis bedarbių yra praradę darbinius įgūdžius arba turi kitų kliūčių (sveikatos problemos, priklausomybės, skolų našta), kurios neleidžia jiems grįžti į rinką net ir esant didelei paklausai.

 

Trumpai:  

Kodėl lenkai visi gali dirbti, o mes - ne?

 

Šis klausimas dažnai kyla, lyginant Lietuvos ir Lenkijos darbo rinkas.

Štai keletas priežasčių:

 

    Rinkos dydis ir masto ekonomika: Lenkija turi virš 37 mln. gyventojų. Didelė vidaus rinka leidžia verslui lengviau išgyventi, kurti daugiau darbo vietų ir išlaikyti žemesnes kainas, kas skatina vartojimą ir gamybą Eurostat.

    Pramonės struktūra: Lenkija išlaikė stiprų pramoninį sektorių ir gamybos bazę. Lietuva labiau orientuojasi į paslaugas ir aukštąją pridėtinę vertę (IT, biotechnologijos), kur reikalinga specifinė kvalifikacija, todėl nekvalifikuotiems darbuotojams rasti darbą gali būti sunkiau.

    Darbo jėgos mobilumas: Lenkijoje regioninė politika labiau subalansuota. Lietuvoje stebima didelė atskirtis tarp Vilniaus/Kauno ir regionų, kur darbo vietų trūkumas yra reali problema Lietuvos užimtumo tarnybos vertinimu.

    Mokestinė aplinka: Lenkijoje taikomos įvairios lengvatos smulkiajam verslui ir jauniems darbuotojams (pvz., „nulinis“ GPM asmenims iki 26 metų), kas skatina ankstyvą įsitraukimą į darbo rinką.

 

Landsbergis kaltas. Sugriovė Lietuvą. Sodinkime į kalėjimą iki gyvos galvos kartu su kitais kriminaliniais to meto veikėjais.