„NotPetya“: šifravimo įgaliotas praturtėjimas

„Tamsūs ekranai“

 

Autorė Anja Shortland

 

„PublicAffairs“, 288 puslapiai, 30 USD

 

2017 m. rusiška kenkėjiška programa, vadinama „NotPetya“, atakavo Ukrainą per populiarią apskaitos programinę įrangą. Netrukus „NotPetya“ sustabdė beveik trečdalio Ukrainos bankų veiklą; Ukrainos laikraščiai, taip pat transporto ir energetikos įmonės buvo smarkiai sutrikdytos. Tačiau apskaitos programinę įrangą naudojo ir kiti subjektai visame pasaulyje, įskaitant laivybos milžinę „Maersk“.

 

Kaip Anja Shortland pasakoja knygoje „Tamsūs ekranai“, viena „Maersk“ pagrindinės būstinės Kopenhagoje darbuotoja prisimena „siurrealistinę patirtį, kai stebėjo, kaip jo atviro plano biuras per kelias sekundes atsijungia: „Mačiau ekranų bangą, kuri tampa juodu. Juoda, juoda, juoda.“ „Per septynias minutes penkiasdešimt penki tūkstančiai „Maersk“ įrenginių buvo užblokuoti.“ Bendrovė daugiau nei savaitę veikė rašiklio ir popieriaus režimu. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje virusas padarė žalos už maždaug 10 milijardų dolerių.

 

Sveiki atvykę į išpirkos reikalaujančių programų pasaulį, kuriame institucijas per kelias sekundes gali paralyžiuoti kibernetinės gaujos, kurios užšifruoja subjekto duomenis ir reikalauja pinigų, kad juos atrakintų. Nesilaikymo pasekmės yra įvairios – nuo ​​nepatogių iki mirtinų. Britų biblioteka, kurioje parašiau keletą knygų, 2023 m. atsisakė mokėti tokią išpirką; jos sistemos vis dar nėra visiškai atsigavusios, tačiau pagrindinė bibliotekos veikla tęsiasi. Tačiau kai užpuolikai taikosi į ligonines, žmonės miršta. Ponia Shortland mums pasakoja, kad 2023 m. atliktas tyrimas parodė, jog „Medicare pacientų mirtingumas ligoninėje“ išpirkos reikalaujančių programų atakų metu išaugo maždaug 35–41 %.

 

Tačiau žmonių žudymas kenkia verslui. O išpirkos reikalaujančių programų apraiškos tikrai yra verslas. Šioje įdomioje ir teismo ekspertizės knygoje ponia Shortland, politinės ekonomikos profesorė Londono King's koledže, atskleidžia juos kaip sektorių... ekonomikos, kuriai prekės ženklo reputacija ir klientų aptarnavimas rūpi tiek pat, kiek ir teisėtoms įmonėms. Tačiau šiuo atveju aukos yra ir klientai. Kai autorė vieną skyrių paantrašte pateikia „Saugios ir pelningos išpirkos reikalaujančios programinės įrangos inovacijos“, ji ironiškai, bet teisingai sako: visiems naudinga, kad tokios operacijos vyktų taip pat sklandžiai, kaip ir „Microsoft Office“ prenumeratos pirkimas.

 

Ankstyvieji išpirkos reikalaujančios programinės įrangos bandymai nebuvo be sunkumų. Išleidus 2013 m., novatorišką kenkėjišką programą „Cryptolocker“ antivirusinė programa galėjo ją ištrinti užšifravus aukos failus, todėl užpuolikai negalėjo grįžti į sistemą ir, taip sakant, paleisti įkaito. Todėl aukoms buvo liepta iš naujo įdiegti kenkėjišką programą, kad jų failus būtų galima atrakinti.

 

„Cryptolocker“ sumanytojas galiausiai buvo identifikuotas kaip Jevgenijus Bogačiovas, Rusijos pilietis, žinomas dėl prabangių automobilių ir jachtų Juodojoje jūroje mėgėjo. Laimei, Rusijoje „kibernetiniai nusikaltimai yra nusikaltimas tik tuo atveju, jei aukos yra rusai Rusijos žemėje“, – mums pasakoja ponia Shortland, o ponas Bogačiovas... buvo atsargūs, kad neperžengtų šios ribos – todėl rusai atmetė FTB ekstradicijos prašymą.

 

Dauguma ankstyvųjų išpirkos reikalaujančių programų atsirado Rusijoje, bet ne todėl, kad jas visas valdė Rusijos mafija ar Rusijos saugumo tarnybos. Kaip aiškina ponia Shortland, tūkstantmečio sandūroje talentingi jauni kompiuterių programuotojai Rusijoje neturėjo tokių teisėtų praturtėjimo galimybių, kokias turėjo jų bendraamžiai Silicio slėnyje; vietoj to jie susidūrė su pasirinkimu: dirbti mažai apmokamą darbą saugumo tarnyboms arba pasukti nusikalstama linkme.

 

Pati išpirkos reikalaujanti programa pamažu tapo „programinės įrangos kaip paslaugos“ rūšimi. Pradedant 2016 m. kibernetine ataka prieš Holivudo presbiterionų medicinos centrą ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, kurią surengė virusas pavadinimu „Locky“, verslo modelis tapo toks, kuriame failų šifravimo kodą ir vėlesnę automatizuotą mokėjimo sistemą galėjo naudoti trečiųjų šalių „filialai“, tie, kurie iš pradžių įsiskverbdavo į tikslines sistemas per nulaužtus slaptažodžius arba el. pašto sukčiavimą. Filialai savo ruožtu grąžindavo dalį pajamų išpirkos reikalaujančių programų kodo kūrėjams. Išpirkos reikalaujančių programų prekių ženklai konkuravo tarpusavyje dėl savo „etinio profilio“. (išpuoliai prieš sveikatos priežiūros įstaigas netrukus buvo nebenaudojami) ir „pasitikėjimas“, kurį filialai galėjo demonstruoti savo „priežiūros pareigai po incidento“.

 

Tuo tarpu aplink aukas išaugo nauja ekosistema. JAV tie, kurie dvejojo, ar mokėti nusikaltėliams, galėjo samdyti įmones, kurios pažadėjo iššifruoti jų failus už daugkartinę išpirką. Kaip paaiškėjo, kai kurios iš šių įmonių apsispręsdavo, sumokėdavo išpirką nusikaltėliams, o skirtumą pasilikdavo kišenėje. Labiau teisėtos konsultacinės įmonės suburdavo įkaitų derybininkus kartu su informacinių technologijų ekspertais ir draudikais, kad šie pasiūlytų individualizuotas krizių valdymo paslaugas. Visa tai ženkliai padidino šalies bendrąjį vidaus produktą, tačiau, pasak ponios Shortland, tai tik paaštrino „užburtą ratą“: kadangi išpirkos sumokėjimas buvo daug greitesnis nei atkūrimas iš atsarginės kopijos, patariama vis tiek dažniausiai mokėti.

 

Išpirkos reikalaujančių, programų verslas, nuolat besivystanti sistema paprastai apima „duomenų išgavimo ir išpirkos reikalavimo“ elementą, kai nusikaltėliai grasina atskleisti iš aukos duomenų bazės pavogtus slaptus duomenis. Gudriai jie nustato išpirkos dydį, mažesnį už sumą, kuriai įmonė grėstų baudos už duomenų nutekėjimą. Kaip vienas užpuolikas linksmai paaiškino pokalbyje su auka: „Nenorite mums mokėti – mokėkite vyriausybei 10 kartų daugiau. Jokių problemų.“

 

Išpirkos reikalaujančių programų pasaulinė žala 2025 m. buvo įvertinta 57 mlrd. USD. Teigiama, kad naujasis „Anthropic“ dirbtinio intelekto įrankis „Mythos“ gali pats nulaužti sistemą, nors tai gali padėti įmonėms užtaisyti savo gynybos spragas, kol įsilaužėliai jomis nepasinaudos. Ponia Shortland teigia, kad nors negalėjome visiškai pašalinti Covid-19, bet turėjome išmokti sušvelninti jo poveikį ir tada su juo gyventi, turime susitaikyti su tuo, kad išpirkos reikalaujančios programos yra endeminės. Pasak jos, ekspertai turi sutelkti dėmesį į kritinės infrastruktūros ir vyriausybės biurokratijos atsparumo didinimą. „Būtų labai ramu žinoti, kad egzistuoja gerai parengtas avarinis planas, skirtas galimam visos ekonomikos ar regiono masto sąstingiui, kurį numato kibernetinio saugumo ekspertai“, – rašo ponia Shortland. Kol nervingai laukiame tokio patikinimo, tikriausiai turėtume pasikeisti savo slaptažodžius.

 

 

---

 

 

Ponas Poole yra knygos „Permąstykite: stebinanti naujų idėjų istorija“ autorius.“ [1]

 

1. Encryption Enrichment. Poole, Steven.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 May 2026: A15.  

NotPetya: Encryption Enrichment

 

“Dark Screens

 

By Anja Shortland

 

PublicAffairs, 288 pages, $30

 

In 2017, a piece of Russian malware called NotPetya targeted Ukraine via a popular piece of accounting software. Soon NotPetya halted operations at nearly one-third of Ukraine's banks; Ukrainian newspapers, as well as transportation and energy firms, were significantly disrupted. But the accounting software was also used by other entities around the globe, including the shipping giant Maersk.

 

As Anja Shortland tells us in "Dark Screens," one employee at Maersk's head office in Copenhagen recalls "the surreal experience of watching his open-plan office going offline in a matter of seconds: 'I saw a wave of screens turning black. Black, black, black.' Within seven minutes, fifty-five thousand Maersk devices were locked." The company operated in pen-and-paper mode for more than a week. Globally, the virus is estimated to have cost some $10 billion in damages.

 

Welcome to the world of ransomware, where institutions may be crippled in seconds by cyber gangs that encrypt an entity's data and demand money to unlock it. The consequences of not complying range from inconvenient to fatal. The British Library, where I wrote several books, declined to pay such a ransom in 2023; its systems still have not completely recovered, but basic library operations continue. When attackers target hospitals, however, people die. A 2023 study, Ms. Shortland tells us, showed that "in-hospital mortality rates for Medicare patients" during ransomware attacks rose by around 35% to 41%.

 

But killing people is bad for business. And a business is certainly what ransomware outfits are. In this fascinating and forensic book, Ms. Shortland, a professor of political economy at King's College London, reveals them as a sector of the economy that is as concerned as legitimate companies are with brand reputation and customer service. But in this case the customers are also the victims. When the author subtitles one chapter "Innovations for Safe and Profitable Ransomware," she is being wry but accurate: It is in everyone's interest that such transactions go as smoothly as buying a subscription to Microsoft Office.

 

Early ransomware attempts were not without their teething troubles. On its release in 2013, the pioneering malware Cryptolocker was vulnerable to being deleted by an antivirus program after the target's files were encrypted, leaving no way for the attackers to go back into the system to release the hostage, so to speak. Victims were therefore told to reinstall the malware so that their files could then be unlocked.

 

The Cryptolocker mastermind was eventually identified as Evgeniy Bogachev, a Russian national known to be fond of luxury cars and yachting on the Black Sea. Luckily for him, in Russia "cybercrime is only a crime if the victims are Russians on Russian soil," Ms. Shortland tells us, and Mr. Bogachev had been careful not to cross that line -- so the Russians refused the FBI's request for extradition.

 

Most early ransomware originated in Russia, but not because it was all operated by the Russian mob or Russian security services. As Ms. Shortland explains, at the turn of the millennium talented young computer programmers in Russia did not have the opportunities for legitimate enrichment enjoyed by their peers in Silicon Valley; instead they faced the choice of either performing low-paid work for the security services or turning to crime.

 

Ransomware itself gradually became a species of "software as a service." Starting with the 2016 cyberattack on the Hollywood Presbyterian Medical Center and other healthcare providers by a virus named Locky, the business model became one in which the code to encrypt files and the subsequent automated payment system could be used off-the-shelf by third-party "affiliates," the ones who originally penetrated target systems via hacked passwords or email scams. The affiliates would in turn kick back a percentage of the proceeds to the designers of the ransomware code. Ransomware brands competed with one another on their "ethical profile" (attacking healthcare was soon deprecated) and the "trust" that affiliates could place in their "aftercare duty."

 

Meanwhile, a new ecosystem grew up around the victims. In the U.S., those who were hesitant about paying off criminals could instead hire companies that promised to decrypt their files for a multiple of the ransom. As it turned out, some of these companies would turn around, pay the ransom to the criminals, then pocket the difference. More legitimate consultancies put hostage negotiators together with information-technology experts and insurers to offer personalized crisis-response services. This all added handsomely to the nation's gross domestic product but, in Ms. Shortland's account, it only exacerbated a "vicious cycle": Since paying a ransom was much quicker than restoring from a backup, the advice was still usually to pay.

 

The ransomware business itself, ever evolving, now usually includes an element of "data exfiltration extortion," whereby criminals will threaten to release sensitive data stolen from the target's database. Cleverly, they will set their ransoms below the amount a company would face in fines if the data were leaked. As one attacker explained cheerfully in a chat to a victim: "Do not want to pay us -- pay x10 times more to the government. No problems."

 

Ransomware's global cost in 2025 was estimated at $57 billion. Anthropic's new Mythos AI tool can allegedly hack a system by itself, though that might help companies repair holes in their defenses before hackers can exploit them. Ms. Shortland argues that, much as we could not eliminate Covid-19 but had to learn to mitigate its effects and then live with it, we must accept that ransomware is endemic. Experts, she says, need to focus on increasing the resilience of critical infrastructure and government bureaucracies. "It would be very reassuring to know that a well-developed emergency plan exists for the potential of an economy-wide or regional standstill predicted by cybersecurity experts," Ms. Shortland writes. While we nervously await such reassurance, we should probably change our passwords.

 

---

 

Mr. Poole is the author of "Rethink: The Surprising History of New Ideas."” [1]

 

1. Encryption Enrichment. Poole, Steven.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 May 2026: A15.  

Dirbtinio intelekto populizmas jau čia. Ir niekas nėra pasiruošęs.

„Silicio slėnio oligarchai nerimavo dėl rizikos, kurią jų technologijos kelia pasauliui. Jie pamiršo žmones.

 

„Aš ruošiuosi išlikimui“, – 2016 m. prisipažino „OpenAI“ atstovas Samas Altmanas. „Turiu ginklų, aukso kalio jodido, antibiotikų, baterijų, vandens, dujokaukių iš Izraelio gynybos pajėgų ir didelį žemės lopinėlį Big Sure, į kurį galiu nuskristi.“

 

Jau daugiau nei dešimtmetį Altmanas ir jo kolegos įkūrėjai gyvena kontroliuojamo nerimo dėl dirbtinio intelekto būsenoje. Iš tiesų, tai yra trijų iš penkių pagrindinių DI ginklavimosi varžybų dalyvių kilmės istorija, kurių kiekvienas susiformavo iš panikos, kad kiti žaidėjai nepakankamai rimtai vertina egzistencines baimes dėl technologijos.

 

Atrodo, kad jie mažiau nerimavo dėl politinės reakcijos iš tikrų žmonių rizikos, manydami, kad ji neišsipildys laiku, bus greitai pranokta mašininio intelekto arba gali būti papirkta, galbūt, kalbomis apie bazinių pajamų išmokas ar menkais pažadais išgydyti vėžį.

 

Tačiau praėjusį mėnesį, kai į Altmano namus San Franciske buvo mestas Molotovo kokteilis, žmonių reakcija tiesiogine prasme nusileido prie jo slenksčio. Po kelių dienų Altmano namai patyrė dar vieną išpuolį, šį kartą šaudant. Buvo sunku negalvoti apie „UnitedHealthcare“ generalinio direktoriaus Briano Thompsono nužudymą, kuriuo kaltinamas Luigi Mangione. Rašytoja Jasmine Sun tai pavadino „DI populizmo įspėjamaisiais šūviais“.

 

Amerikiečiai vis dar nerimauja dėl duomenų centrų poveikio vietos lygmeniu, masiškai puldami į rotušes protestuoti prieš juos. Jie vis dar nerimauja dėl darbo vietų praradimo ir ekonominių neramumų, kaip ir vis daugiau politikų, pakėlę pirštus į vėją.

 

Tačiau daugeliui didžiausios dirbtinio intelekto laboratorijos dabar atrodo kaip nauji Amerikos oligarchijos veidai – bauginanti ekonominės ir socialinės galios koncentracija, sukurianti savaime besiplečiančią ekstremalios nelygybės modelį, kuris dešimtmečius draskė Amerikos gyvenimą. Jei ateitis priklauso dirbtiniam intelektui, kaip mums taip dažnai sakoma, daugeliui kelia nerimą ir kai kuriems kelia pasipiktinimą tai, kad, regis, tiek mažai žmonių jį taip absoliučiai kontroliuoja.

 

Viena prasme dirbtinio intelekto bendrovių skleidžiama vizija yra nepaprastai nuasmeninta: mes vis daugiau atsakomybės ir sprendimų perduodame superintelektualioms juodosioms dėžėms, kurios sparčiai pradeda formuoti žmonijos ateities kursą sprendimais, kurie mums, įskaitant jų kūrėjus, lieka neįskaitomi. „Žmonės už šios srities ribų dažnai nustemba ir sunerimsta sužinoję, kad mes nesuprantame, kaip veikia mūsų pačių dirbtinis intelektas.“ „kūriniai veikia“, – praėjusiais metais rašė „Anthropic“ žurnalistas Dario Amodei. „Jie teisingai nerimauja: toks supratimo trūkumas iš esmės neturi precedento technologijų istorijoje.“

 

Kita vertus, ir tuo tarpu, dirbtinis intelektas yra bene labiausiai suasmenintas pardavimo pasiūlymas, kada nors primestas pasyviam Amerikos vartotojui – vizija apie beveik visišką šalies ekonominio, socialinio ir pažintinio gyvenimo perėmimą įrankiais, kuriuos sukūrė vos penkios įmonės, kurioms vadovauja penki konkretūs žmonės, iš kurių keli plačiai apibūdinami kaip sociopatai. Sąrašas toks trumpas, kad galite žinoti daugumos jų vardus: Samas, Dario, Elonas ir Markas. (Demis Hassabis, kuris vadovauja „Google“ „DeepMind“, galbūt yra mažiau žinomas.)

 

Visi šie vyrai jau yra milijardieriai arba arti jų, ir dabartinėmis trajektorijomis jų turtas ir įtaka, atrodo, augs eksponentiškai, nes aplink juos daugėja ir antielitizmo. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl 50 procentų amerikiečių praėjusiais metais „Pew“ tyrimų centrui teigė, kad jie labiau nerimauja nei džiaugiasi tuo, kas laukia dirbtinio intelekto. Tik 10 procentų teigė, kad yra labiau džiaugiasi. Tai didžiulė praraja, į kurią prašoma nukristi visos visuomenės.

 

Į 2026 m. dirbtinio intelekto diskursas, kaip ir dirbtinio intelekto galimybės, šokteli į priekį kone savaite. Tačiau bene įsimintiniausias dalykas, kurį skaičiau apie tai, kas laukia ateityje, yra mokslinės fantastikos rašytojo Tedo Chiango 2017 m. „BuzzFeed News“ paskelbta esė. „OpenAI“ buvo įkurta vos prieš dvejus metus; nei Elonas Muskas, nei „Amodei“ dar nebuvo atsiskyrę, o Markas Zuckerbergas jau beveik dešimtmetį desperatiškai išleido lėšas dirbtiniam intelektui. Tačiau apokaliptiniai evangelistai, tokie kaip Muskas, jau perspėjo Nacionalinę gubernatorių asociaciją, kad „Dirbtinis intelekta yra esminė grėsmė žmonių civilizacijos egzistavimui“ – tuo jis turėjo omenyje galimybę, kad supergalingas dirbtinis intelektas gali nuspręsti, jog egzistencijos tikslas yra sąvaržėlių gamyba arba braškių derliaus nuėmimas, todėl visa kita, įskaitant žmones, tampa nereikšminga.

 

„Šis scenarijus daugumai žmonių skamba absurdiškai, tačiau stebėtinai daug technologų mano, kad tai iliustruoja realų pavojų“, – rašė Chiangas. „Kai Silicio slėnis bando įsivaizduoti superintelektą, jis gaunasi be apribojimų veikiančiu kapitalizmu.“

 

Šiandien Jungtinės Valstijos išgyvena liūdnai pagarsėjusią pragyvenimo išlaidų krizę, kurią daugiausia kursto galbūt 10 milijonų būsto trūkumas,  o praėjusiais metais šalis išleido daugiau pinigų dirbtinio intelekto infrastruktūros kūrimui nei individualių namų statybai. Pastatėme 10 kartų daugiau duomenų centrų nei antra pagal dydį statytoja (Vokietija). Į dirbtinį intelektą investavome daugiau nei 20 kartų daugiau pinigų nei kita pagal dydį investuotoja pasaulyje (Kinija). Be kita ko, dirbtinis intelektas yra nepaprastai didelė investicija Amerikos ekonomikai.

 

Ir nors nesunku įsivaizduoti istoriją, kurioje investicijos atsipirktų, taip pat nesunku įžvelgti tam tikrą paralelę su tomis pažįstamomis dirbtinio intelekto palyginimais, kuriuose dieviškas superintelektas nusprendžia teikti pirmenybę sąvaržėlių gamybai ar braškių skynimui, o ne visoms kitoms žmonių pastangoms.

 

Vis dėlto šiomis dienomis apie trumpalaikę egzistencinę riziką girdime gerokai mažiau, net jei kai kuriems tyrėjams ji išlieka svarbiausiu rūpesčiu. Ne taip seniai pusė apklaustųjų teigė, kad yra bent 10 procentų rizika, jog dirbtinis intelektas sukels žmonijos išnykimą. Ir apie dirbtinio intelekto keliamą riziką nebegirdime daug. padeda kurti biologinius ginklus, nors dideli kalbos modeliai dabar reguliariai dalijasi patarimais, kaip kurti superbakterijas – epidemiologams keliant didelį nerimą.

 

Mes jau išgyvenome paniką dėl dirbtinio intelekto aplaidumo ir generatyvinės dezinformacijos, nors socialinėje žiniasklaidoje jų neabejotinai vis dar gausu, o diskusijos apie dirbtinio intelekto burbulą kol kas taip pat nurimo.

 

Ir nors vis dar plačiai nerimaujama dėl masinio nedarbo, kol kas duomenys apie darbo vietų praradimą yra gana dviprasmiški, ir šiomis dienomis ekonomistai linkę kalbėti raminančiomis natomis apie didelio masto darbo vietų sutrikdymo galimybę. Vis dažniau šią mintį atkartoja patys dirbtinio intelekto lyderiai, kurie pastarosiomis savaitėmis retoriškai ėmėsi staigių pokyčių, kad sumenkintų masinio nedarbo riziką.

 

Tai gali atrodyti kaip įmonių viešieji ryšiai – pastangos numalšinti populistinį pasipriešinimą po daugelio metų trukusio investuotojų reklamavimo. Tačiau kadangi informavimo kampanijoje dalyvauja nedidelė grupė pažįstamų veidų, kurie dabar mus ramina dėl darbo ir karo ateities, jau nekalbant apie medicinos, draugystės ir programavimo ateitį, sunku atsikratyti įspūdžio, kad tie patys žmonės dabar iš esmės yra atsakingi už viską. Neseniai Jeilio universitete vykusioje Palantir fondo surengtoje konferencijoje Deanas Ballas, politikos žinovas, kuris buvo vienas iš Trumpo administracijos originalios dirbtinio intelekto politikos architektų, pateikė šiurpią pranašystę, apibūdindamas dirbtinį intelektą kaip „šią milžinišką rūgšties talpyklą“, kuri suardys tarpininkaujančias institucijas, kurias dauguma amerikiečių laiko „visuomene“. „Tai nebus dirbtinis intelektas vyriausybėje“, – prognozavo Ballas. „Tai bus dirbtinis intelektas vyriausybėse“. Praėjusiais metais atlikta 30 šalių gyventojų apklausa parodė, kad amerikiečiai buvo vieni labiausiai nerimaujančių dėl dirbtinio intelekto ir kad niekas nepasitiki savo vyriausybe, reguliuojančia dirbtinį intelektą, mažiau nei mes.

 

Šią savaitę Baltieji rūmai užsiminė, kad gali staiga ir dramatiškai pakeisti požiūrį į dirbtinį intelektą. politika – anksčiau linkusi nesikišti į pramonės augimo rėmimą, administracija dabar siūlo priversti federalinę visų naujų patentuotų modelių peržiūrą prieš juos išleidžiant. Amerikiečiai taip pat brėžia ribas smėlyje, kur tik gali. 2025 m. rugsėjį amerikiečiai atrodė gana nevienareikšmiai vertindami naujų duomenų centrų statybą savo bendruomenėse, rodo „Heatmap“ apklausa, o rinkėjai 2 punktais dažniau pritarė naujai statybai nei jai priešinosi. Po keturių mėnesių, 2026 m. vasarį, jie 24 punktais dažniau tam priešinosi. Tai šokiruojamai didelis visuomenės nuomonės pokytis.

 

Šiaurės Virdžinija yra duomenų centrų statybos epicentras, o 2023–2025 m. rinkėjai ten 69 punktus balsavo prieš jų statybą savo bendruomenėse – nuo ​​45 taškų už iki 24 taškų prieš. Tai dar labiau stebina, turint omenyje, kad Laudono apygardoje, tikrame veiklos centre, duomenų centrai 2027 m. turėtų generuoti beveik pusę visų vietinių mokesčių pajamų – 1,3 mlrd. JAV dolerių iš 2,9 mlrd. JAV dolerių, kuriuos apygarda tikisi gauti tais metais, neseniai žurnalo „City Journal“ teisėjui Glockui sakė apygardos vadovė Kristen Umstattd. „Jau daugelį metų ekspertai apgailestavo, kad Amerika nebestato“, – pastebėjo Glockas. „Vis dėlto prieš mūsų nosį įvyko vienas didžiausių statybų bumo Amerikos istorijoje“ – spekuliacinė infrastruktūros plėtra, panaši į tarpvalstybinių greitkelių statybą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, nors ir ne tokia įžūli ir neapgalvota kaip geležinkelių bumas, apibrėžęs XIX amžiaus Ameriką ir padėjęs mums pažįstamus plėšikų baronus, kurie gyvena mūsų animaciniuose prisiminimuose apie pirmąjį Paauksuotą amžių.

 

Galbūt neturėtų stebinti, kad, remiantis neseniai atlikta „Quinnipiac“ apklausa, vienintelė pajamų grupė, optimistiškai vertinanti technologijų pritaikymą kasdieniame gyvenime, buvo tie, kurie uždirba daugiau nei 200 000 USD per metus.

 

Pastaruosius kelerius metus dirbtinis intelektas atrodė kaip nutrūktgalviškos lenktynės. O galbūt vienos lenktynės po kitų: lenktynės tarp pirmaujančių įmonių, tarp tų įmonių ir reguliavimo institucijų bei lobistų, tarp žinių darbuotojų ir juos galinčių pakeisti mašinų agentų, tarp Amerikos ir Kinijos pramonės. Visi savaip reikalauja tam tikros finišo linijos, taško, po kurio progresas vyksta taip greitai, kad bet koks pranašumas – modelio, įmonės, šalies – bus pratęstas laikui bėgant.

 

Šis galutinis taškas buvo vadinamas „dirbtiniu bendruoju intelektu“ arba „dirbtiniu superintelektu“. Daugelis pramonės atstovų dabar kalba apie tarpinę „rekursinio savęs tobulinimo“ fazę, kai dirbtinis intelektas pradeda savarankiškai tobulinti savo šaltinio kodą. Daugybė dirbtinio intelekto tyrėjų mano, kad tai jau visai čia pat; „Anthropic“ žurnalistas Jackas Clarkas šią savaitę prognozavo, kad visiškai nepriklausomas rekursinis savęs tobulinimas gali įvykti mažiau nei po dvejų metų. Tačiau prieš mažiau nei dvejus metus San Francisko įlankos rizikos kapitalistai jau nekantriai klausinėjo vienas kito, ar jie gali „jausti dirbtinį intelektą“.

 

Ir galbūt mes vis dar esame pakeliui į tai. Tuo tarpu labiau tikėtina išgirsti pragmatiškų pokalbių apie keblią vadinamąją „sklaidos“ problemą: visuomenės įsisavinimo greitį ir formą, kai nauji modeliai plinta pasaulyje už laboratorijos ribų, randa naudotojų ir panaudojimo būdų, susiduria su žmogiškaisiais kliūtimis ir realaus pasaulio kliūtimis, ir reikalauja naujų strategijų ar siauriau apmokytų modelių, kad galėtų jas įveikti ar apeiti.

 

Tai gana kitokia vizija, pagal kurią dirbtinis intelektas gali toliau sparčiai tobulėti, netgi pakeisti didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau be visos galios, būtinai tenkančios pirmaujančioms laboratorijoms ar penkiems už jas atsakingiems asmenims.

 

Šiuo požiūriu, pasaulinio lygio modelių pažangiausi pasiekimai yra mažiau svarbūs nei tai, kas ir kam naudoja dirbtinį intelektą.

 

Balandžio mėnesį, sulaukusi didelio ažiotažo, „Anthropic“ atsisakė išleisti naują modelį „Claude Mythos“, kuris, pasak bendrovės, galėtų rasti ir išnaudoti saugumo spragas kiekvienoje išbandytoje programinėje įrangoje, įskaitant tas, kurios naudojamos svarbiausiose pasaulinės IT infrastruktūros dalyse. Nėra visiškai aišku, kiek „Mythos“ iš tikrųjų lenkė šiuos rodiklius, tačiau panašu, kad tai įkvėpė Baltuosius rūmus akivaizdžiai pakeisti savo požiūrį. Vis dėlto po šešių mėnesių neišvengiamai atsiras atvirojo kodo „Mythos“ versija, galbūt ne tokia gera, bet daug pigesnė gaminti, kurią turės prieigą prie daug daugiau vartotojų visame pasaulyje ir galės pritaikyti savo tikslams. Galbūt tokiose varžybose laimės moderniausi modeliai, o pirmaujančios laboratorijos bus pakankamai toli priekyje išsišokėlių, kad apsisaugotų. Tačiau jei tai lenktynės, jos neturi aiškios finišo linijos ir neatrodo, kad nugalėtojas pasiima viską. Politologas Jeffrey Dingas tai vadina „difuzijos maratonu“.

 

Būtent tai ir turi omenyje dirbtinio intelekto specialistai, kai kartais DI apibūdina kaip „bendrosios paskirties technologiją“, kaip garo variklius, elektrą ar, pastaruoju metu, kompiuterius ir internetą. Kai kurie išradėjai ir verslininkai, sukūrę ir patobulinę šias technologijas, savo laiku susikrovė didžiulius turtus, sutrikdydami didelę dalį paveldėto pasaulio ir galiausiai palikdami mums didelę dalį pasaulio, kuriame gyvename mes patys. Tačiau nė vienas iš jų ilgai neišlaikė absoliučios šių technologijų kontrolės, jau nekalbant apie ilgalaikę ateitį, kurią jos paleido. Mes vis dar žinome plėšikų baronų vardus ir vis dar gyvename tam tikra prasme jų šešėlyje. Bet mes nesame jų baudžiauninkai. Ar esame tikri, kad dirbtinis intelektas bus kitoks?“ [1]

 

1. A.I. Populism Is Here. And No One Is Ready.: The Context. Wallace-Wells, David.  New York Times (Online) New York Times Company. May 8, 2026.

A.I. Populism Is Here. And No One Is Ready.

 

“Silicon Valley oligarchs worried about the risks their technology posed to the world. They forgot about people.

 

“I prep for survival,” OpenAI’s Sam Altman confessed back in 2016. “I have guns, gold potassium iodide, antibiotics, batteries, water, gas masks from the Israeli Defense Force and a big patch of land in Big Sur I can fly to.”

 

For more than a decade now, Altman and his fellow founders have lived in a state of controlled anxiety about artificial intelligence. This is, in fact, the origin story for three of the five major players in the A.I. arms race, each of which was formed out of panic that the other players weren’t taking existential fears about the technology seriously enough.

 

They seem to have worried less about the risk of political backlash from actual humans, assuming that it wouldn’t materialize in time, would be quickly outmaneuvered by machine intelligence or could be bought off, perhaps, by talk of basic-income payments or thin promises of curing cancer.

 

But last month, when a Molotov cocktail was thrown at Altman’s San Francisco property, the human backlash landed literally on his doorstep. A few days later, Altman’s home endured another attack, this time by gunfire. It was hard not to think of the killing of the UnitedHealthcare chief executive Brian Thompson, which Luigi Mangione is charged with. The writer Jasmine Sun called this “A.I. populism’s warning shots.”

 

Americans still worry about the local impacts of data centers, storming to town halls en masse to protest them. They still worry about job loss and economic turmoil too, as do a growing number of politicians with their fingers lifted to the wind.

 

But to many, the biggest A.I. labs now loom like the new faces of American oligarchy, as well — a fearsome concentration of economic and social power producing a self-compounding pattern of extreme inequality of the kind that has lacerated American life for decades. If the future lies with A.I., as we are so often told, it is unsettling to many and outrageous to some that so few people seem to stand in such absolute control of it.

 

In one sense, the vision peddled by A.I. companies is remarkably depersonalized: We hand more and more responsibility and judgment off to superintelligent black boxes, which rapidly begin shaping the course of the human future with decisions that remain illegible to the rest of us, including their designers. “People outside the field are often surprised and alarmed to learn that we do not understand how our own A.I. creations work,” Anthropic’s Dario Amodei wrote last year. “They are right to be concerned: This lack of understanding is essentially unprecedented in the history of technology.”

 

In another sense, and in the meantime, A.I. represents perhaps the most personalized sales pitch ever foisted on the passive American consumer — a vision of a near-total takeover of the country’s economic, social and cognitive lives by tools engineered by just five companies, run by five particular people, several of whom are widely described as sociopaths. The list is so short that you may know most of them first name: Sam, Dario, Elon and Mark. (Demis Hassabis, who runs Google’s DeepMind, is perhaps less famous.)

 

These men are all already billionaires, or close to it, and on their current trajectories their wealth and influence look set to expand exponentially as, around them, anti-elitism multiplies, too. Perhaps this is one reason 50 percent of Americans told the Pew Research Center last year they were more concerned than excited about what’s to come from A.I. Only 10 percent said they were more excited. That is a yawning gap into which an entire society is being asked to tumble.

 

In 2026, A.I. discourse, like A.I. capability, jumps forward almost by the week. But perhaps the most memorable thing I’ve read about the shape of what’s to come remains an essay published back in 2017, by the science-fiction writer Ted Chiang, on BuzzFeed News. OpenAI had been founded just two years before; neither Elon Musk nor Amodei had yet split off on their own, and Mark Zuckerberg was almost a decade from his desperate A.I. spending spree. But already apocalyptic evangelists like Musk were warning the National Governors Association that “A.I. is a fundamental risk to the existence of human civilization” — by which he meant the possibility that superpowered A.I. might decide that the purpose of existence was the manufacturing of paper clips or the harvesting of strawberries, making everything else, including humans, irrelevant.

 

“This scenario sounds absurd to most people, yet there are a surprising number of technologists who think it illustrates a real danger,” Chiang wrote. “When Silicon Valley tries to imagine superintelligence, what it comes up with is no-holds-barred capitalism.”

 

Today, the United States is in the middle of a notorious cost-of-living crisis fueled in large part by a housing shortage of perhaps 10 million units, and last year, the country spent more money building A.I. infrastructure than single-family homes. We built 10 times as many data centers as the next biggest builder (Germany). We invested more than 20 times as much money into A.I. as the world’s next biggest investor (China). Among other things, artificial intelligence is an enormously big bet for the American economy to have made.

 

And though it isn’t all that hard to imagine a story in which the investment pays off, it’s also not hard to see a kind of parallel with those familiar A.I. parables, in which a godlike superintelligence chooses to prioritize paper-clip manufacturing or strawberry picking over all other human endeavors.

 

Yet you hear considerably less about near-term existential risk these days, even if it remains a pre-eminent concern among some researchers. Not that long ago, half of those surveyed said that there was at least a 10 percent risk that artificial intelligence would bring about human extinction. And you no longer hear much at all about the risk posed by A.I. helping to create biological weapons though large language models are now routinely dispensing advice for designing superbugs — much to the alarm of epidemiologists.

 

We’ve passed through a panic about A.I. slop and generative disinformation, though social media is inarguably awash in them still, and balance-sheet debates about the A.I. bubble have subsided for now, too.

 

And while there is still widespread worry about mass unemployment, for now the data on job loss is pretty ambiguous, and these days, economists tend to strike more reassuring notes about the possibility of large-scale job disruption. Increasingly, that line is echoed by A.I. leaders themselves, who in recent weeks have executed a rhetorical about-face to downplay the risk of mass unemployment.

 

This may look like corporate P.R., an effort to tamp down populist backlash after years of hyping up investors. But because the outreach features the small set of familiar faces now reassuring us about the future of work and the future of war, not to mention the futures of medicine and companionship and coding, it’s hard to escape the impression that these same people are basically in charge of everything now. At a recent conference staged by the Palantir Foundation at Yale, Dean Ball, the policy wonk who was an architect of the Trump administration’s original A.I. policy, offered a chilling prophecy, describing A.I. as “this giant acid vat” which would dissolve the mediating institutions most Americans see as “society.” “It will not be A.I. in government,” Ball predicted. “It’s going to be A.I. as governments.” A survey of people in 30 countries last year found that Americans were among the most nervous about A.I., and that nobody trusted their government to regulate A.I. less than we did.

 

This week, the White House signaled that it may make a sudden and dramatic U-turn on A.I. policy — once inclined toward hands-off support industry growth, the administration is now floating a proposal to force federal review of all new proprietary models before release. And Americans are drawing lines in the sand where they can, too. In September 2025, Americans seemed roughly ambivalent about the construction of new data centers in their communities, according to Heatmap polling, with voters 2 points more likely to support new construction than to oppose it. Four months later, in February of 2026, they were 24 points more likely to oppose it. That is a shockingly large swing in public opinion.

 

Northern Virginia is ground zero for the breakneck build-out of data centers, and between 2023 and 2025, voters there swung 69 points against building them in their own communities — from 45 points in favor to 24 points against. This is all the more remarkable given that in Loudon County, the true center of activity, data centers are expected to generate nearly half of all local tax revenue in 2027 — $1.3 billion of the $2.9 billion the county expects to bring in that year, County Supervisor Kristen Umstattd recently told the magazine City Journal’s Judge Glock. “For years, pundits have lamented that America no longer builds things,” Glock observed. “Yet under our noses, one of the great building booms in American history has unfolded” — a speculative infrastructure expansion comparable to the interstate-highway push of the 1960s and 1970s, if not quite as heady and heedless as the railroad boom that defined 19th-century America and that gave us the familiar robber barons that populate our cartoon memories of the first Gilded Age.

 

Perhaps it should not be surprising that according to a recent Quinnipiac poll, the only income bracket with hopeful views of the technology for their day-to-day lives was those making over $200,000 per year.

 

For the last few years, A.I. has felt like a breakneck race. Or, perhaps, one race after another: races between the leading companies, between those companies and regulators and lobbyists, between knowledge workers and the machine agents which may replace them, between the American industry and the Chinese one. All in their way presume a certain kind of finish line, a point past which progress proceeds so rapidly that any advantage — by a model, a company, a country — will be extended over time.

 

This end point has been called “artificial general intelligence” or “artificial superintelligence.” Many in the industry now talk about an interim phase of “recursive self-improvement,” in which A.I. starts to independently improve its own source code. Plenty of A.I. researchers believe it is right around the corner; Anthropic’s Jack Clark predicted this week that fully independent recursive self-improvement might be less than two years away. But less than two years ago, Bay Area venture capitalists were already giddily asking one another about whether they could “feel the A.G.I.”

 

And maybe we’re still on track for that. In the meantime, you’re more likely to hear pragmatic conversations about the thorny problem of what is called “diffusion”: the speed and shape of public uptake as new models spread out into the world beyond the lab, finding users and uses, hitting human bottlenecks and real-world obstacles and requiring new strategies or more narrowly trained models to navigate through or around them.

 

This is a pretty different vision, in which A.I. may continue to rapidly progress, even transform much of our lives, but without all the power necessarily accruing to the leading labs or the five individuals in charge of them.

 

In this view, the state-of-the-art achievements of world-class models matter less than who is using A.I. and for what.

 

In April, to great fanfare, Anthropic refused to release a new model, Claude Mythos, which the company said could find and exploit security vulnerabilities in every tested piece of software, including those used in critical pieces of global I.T. infrastructure. It’s not exactly clear how far ahead Mythos really was on these benchmarks, but it appears to have inspired the White House’s apparent about-face. Yet six months from now, there will inevitably be an open-source version of Mythos, perhaps not quite as good but much cheaper to produce, that many more users around the world will have access to — and be able to customize to their own purposes. Maybe the state-of-the-art models will win out, in competitions like this, with the leading labs staying far enough ahead of ragtag upstarts to protect themselves. But if this is a race, it doesn’t have an obvious finish line, and it doesn’t really seem winner-take-all. The political scientist Jeffrey Ding calls it a “diffusion marathon.”

 

This is what A.I. people mean when they sometimes describe A.I. as a “general-purpose technology,” like steam engines, electricity or, more recently, computers and the internet. Some of the inventors and entrepreneurs who developed and refined those technologies made huge fortunes in their time, disrupting quite a lot of the world they inherited and giving us, ultimately, much of the world we ourselves live in. But none of them retained absolute control over those technologies for very long, let alone over the long-run future they unleashed. We still know the names of the robber barons, and live still somewhat in their shadows. But we are not their serfs. Are we sure A.I. will be different?” [1]

 

1. A.I. Populism Is Here. And No One Is Ready.: The Context. Wallace-Wells, David.  New York Times (Online) New York Times Company. May 8, 2026.

Ar Trumpas ruošiasi pakviesti didžiausią pasaulyje plėšrūną?

"„Jei pažvelgsite į mano senas kalbas, kai buvau jaunas, labai gražus“, – sakė prezidentas Trumpas, praėjusiais metais skelbdamas apie savo „Išlaisvinimo dienos“ tarifus, – „dalyvaučiau televizijos laidoje. Kalbėčiau apie tai, kaip esame apgaudinėjami.“ Nors jis retkarčiais keičia savo nuomonę, šiuo klausimu jis buvo stebėtinai nuoseklus: kitos šalys apgaudinėja Ameriką, o Kinija yra didžiausia nusikaltėlė.

 

Anksčiau, kai politinė klasė buvo susižavėjusi laisvąja prekyba, pono Trumpo susirūpinimas leido jam būti kraštutiniu išskirtiniu. Nuo tada šalis iš esmės priprato prie jo mąstymo būdo. Bideno administracija padvigubino pono Trumpo pirmosios kadencijos Kinijos tarifus, dar labiau juos padidindama ir įvesdama griežtą eksporto kontrolę svarbiausioms technologijoms. Atstovų Rūmų specialiųjų komitetų komitetas paskelbė dvipartines rekomendacijas, kuriomis drastiškai apribojama Kinijos prieiga prie JAV rinkos.

 

Antikiniškos nuotaikos padėjo ponui Trumpui grįžti į valdžią, o jo antroji administracija buvo paremta žymiais Kinijos šalininkais, tarp kurių buvo viceprezidentas J. D. Vance'as, valstybės sekretorius Marco Rubio, Pentagono politikos vadovas Elbridge'as Colby ir JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeras. Daugelis amerikiečių manė, kad ponas Trumpas padarys viską, kas įmanoma, kad nutrauktų ekonominius ryšius tarp šių dviejų šalių. šalių.

 

Vietoj to, jis gali būti ant ribos negrįžtamai susieti Jungtines Valstijas su Kinija: pranešama, kad ponas Trumpas ir Xi Jinpingas svarsto susitarimą, leidžiantį Kinijai investuoti 1 trilijoną dolerių Jungtinėse Valstijose, daugiausia gamyklų statybai Amerikos žemėje.

 

Tai būtų neišvengiama pasaulinio istorinio masto klaida.

 

Nors ši perspektyva gali atrodyti neįtikėtina, ji neatsiranda iš niekur. Išskyrus didelius tarifus, kuriuos jis nustatė (o vėliau sumažino), pono Trumpo požiūris į Kiniją dažnai supriešina jį su jo paties administracija. Baltųjų rūmų aukšto lygio nacionalinio saugumo strategija siekia tik „iš naujo subalansuoti Amerikos ekonominius santykius su Kinija“. Kai Pentagono išsamesnės Nacionalinės gynybos strategijos projekte Kinija buvo apibūdinta kaip didžiausia saugumo grėsmė, prezidentas grąžino autorius prie pradinės pozicijos.

 

Po to, kai spalio mėnesį Pietų Korėjoje vykusiame jų viršūnių susitikime D. Trumpas sudarė „prekybos paliaubas“ su Xi Jinpingu, jis nurodė Baltuosiuose rūmuose dirbančiam personalo pavaduotojui Stephenui Milleriui apriboti bet kokius agentūrų veiksmus, kurie galėtų sukelti Kinijos nepasitenkinimą. Jis pasisakė už 600 000 Kinijos studentų vizų suteikimą. Jis taip pat ragino leisti Kinijai naudotis pažangiais dirbtinio intelekto lustais, nors jo administracijos dirbtinio intelekto veiksmų plane teigiama: „Užsienio priešininkų prieigos prie šio ištekliaus uždraudimas“ yra „tiek geostrateginės konkurencijos, tiek nacionalinio saugumo klausimas“.

 

Kas vyksta?

 

Atsakymas yra tas, kad ponas Trumpas problemą su Kinija mato tiesiog kaip blogą sandorį. O koks yra vaistas nuo blogo sandorio? Žinoma, geresnis sandoris. Nutraukite sukčiavimą ir viskas atleista. „Aš nekaltinu Kinijos“, – sakė jis verslo lyderiams Pekine 2017 m. „Juk kas gali kaltinti šalį už tai, kad ji gali pasinaudoti kita šalimi savo piliečių labui? Aš labai vertinu Kiniją.“ 2024 m. rinkimų kampanijos metu jis sakė, kad palankiai vertintų Kinijos automobilių gamintojų atvykimą, ir šią poziciją pakartojo praėjusių metų sausį Detroite: „Jei jie nori ateiti, statyti gamyklą ir samdyti jus, jūsų draugus ir kaimynus, tai puiku. Man tai patinka. Leiskite Kinijai ateiti.“ Iš tiesų, jis netgi gali tokias investicijas laikyti nuolaidų vertu prizu.

 

Trijono dolerių kapitalo injekcija viršytų bendras tiesiogines investicijas Jungtinėse Valstijose, kurias bet kuri kita šalis atliko nuo Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Net ir dalis šios sumos sugriaus tai, kas liko iš mūsų ekonominės gynybos, susilpnindama nacionalinį saugumą ir tiekimo grandinės atsparumą, suteikdama Kinijos komunistų partijai galingą įrankį mūsų rinkai ardyti, pakenkdama pagrindinei prezidento prekybos darbotvarkės logikai ir sužlugdydama mūsų pastangas atkurti vidaus pramonę.

 

Pastarosiomis savaitėmis ponas Greeras ir prekybos sekretorius Howardas Lutnikas abu išreiškė abejonių dėl Kinijos investicijų priėmimo. Tačiau su ponu Trumpu visada sunku žinoti, kas yra griežtas „ne“, o kas – derybų pozicija. Jei jis tęs dabartinį kursą, prezidentas, kuris labiau nei bet kas kitas atkreipė dėmesį į Kinijos santykių pavojų, gali tapti tuo, kuris įtvirtins šiuos santykius ir tą pavojų šalies ekonomikos pamatuose.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija labai pasikeitė. Ji praturtėjo ir tapo pasauline technologijų lydere.

 

Tačiau ji nepriartėjo prie rinkos demokratijos.

 

Amerikos bendrovės siekia savo tikslų, beveik nesikišdamos į politinius reikalus ar rūpindamosi nacionaliniais interesais, o Kinijos bendrovės veikia Kinijos komunistų partijos malonumui ir sėkmingai veikia tada, kai to nori partija.  Jei partija nusprendžia dominuoti pramonės šakoje, ji gali pasiūlyti praktiškai neribotą finansinę paramą ir prieigą prie praktiškai neriboto darbo jėgos fondo, kaip tai padarė retųjų žemių perdirbimo įmonėms tiekimo grandinės pradžioje, „iPhone“ surinkimo įmonėms jos pabaigoje ir daugeliui kitų tarpinių etapų. Jei įmonės sėkmė nebelaikoma atitinkančia partijos interesus, parama išnyksta, pradedami tyrimai, vadovai patenka į kalėjimą. Jokia teisė nėra viršesnė už pareigą tarnauti valstybei.

 

 

Kaip sakė Robertas O'Brienas, nacionalinio saugumo patarėjas per pirmąją pono Trumpo kadenciją, idėja, kad „individai yra tik priemonė, kurią reikia panaudoti kolektyvinės nacionalinės valstybės tikslams pasiekti“, išlieka „tokia pat esminė Kinijos komunistų partijai, kaip Konstitucija ir Teisių bilis mums, amerikiečiams“.

 

 

Tokio modelio priėmimas mūsų krantuose būtų katastrofa Jungtinėms Valstijoms. JAV automobilių pramonė yra A pavyzdys.

 

Pagalvokite, kas nutiko, kai Kinija pakvietė kai kurias Amerikos pramonės karūnos brangakmenius, tokius kaip „General Electric“, „Intel“ ir „Tesla“, įkurti savo padalinius Ramiojo vandenyno regione. Mainais už šią prieigą prie rinkos Amerikos bendrovės noriai dalijosi savo technologijomis su Kinijos įmonėmis, kurios, gavusios tai, ko joms reikėjo, pradėjo stumti amerikiečius.

 

Kinija tobulai įgyvendino savo planą „Tesla“ atžvilgiu, naudodama muitą kitose šalyse pagamintiems automobiliams ir subsidijas šalies viduje pagamintiems automobiliams, kad 2017 m. priviliotų Eloną Muską į Šanchajų. „Tesla“ gavo dosnias subsidijas, palankų sandorį dėl aukščiausios kokybės pramoninės žemės ir greitą visų reikalingų infrastruktūros ir reguliavimo klausimų patvirtinimą – vos tiek laiko, kad Kinijos inžinieriai galėtų susipažinti su bendrovės inovacijomis, o tada jomis pasidalyti su Kinijos konkurentais. Tuomet Kinija atšaukė subsidijas. Iki 2025 m. „Tesla“ Kinijoje buvo spaudžiama, nes pardavimai smarkiai sumažėjo, o jos rinkos dalis nukrito žemiau 5 procentų.

 

Jungtinės Valstijos negali taikyti šio plano atvirkščiai. Jei tos Kinijos bendrovės atvyks į Jungtines Valstijas, jos nesidalins jokiomis technologijomis, kuriomis partija nenorėtų dalytis. Priešingai, yra daug priežasčių baimintis, kad jos pasinaudos savo nauja pozicija, kad pavogtų Amerikos technologijas ir rinktų neskelbtinus duomenis apie Amerikos piliečius, mūsų ekonomiką ir infrastruktūrą. Iš tiesų, 2017 m. Kinijos Nacionalinis žvalgybos įstatymas ne tik suteikia Kinijos žvalgybos tarnyboms prieigą prie visų privačiojo sektoriaus verslo duomenų, bet ir teigiamai įpareigoja, kad „bet kuri organizacija ar pilietis remtų, padėtų ir bendradarbiautų su valstybės žvalgybos darbu“.

 

Pastaraisiais metais žinomos Kinijos bendrovės ir Kinijos piliečiai buvo kaltinami daugybe incidentų, tokių kaip programinės įrangos šaltinio kodo vagystė iš Amerikos tiekėjo, įrangos išėmimas iš Amerikos laboratorijos ir net patentuotų sėklų kasimas bandymų lauke Ajovoje. Dabar jos tai darytų turėdamos Amerikos vyriausybės leidimą. O Amerikos bendrovės, siekiančios maksimaliai padidinti pelną laisvojoje rinkoje, susidurtų su konkurentais, kuriuos remia beveik neribotos Pekino subsidijos ir kurie visiškai neįsipareigoja gauti pelno.

 

Problema nėra pačios užsienio investicijos.

 

Ponas Trumpas teisingai siekė didelių investicijų įsipareigojimų iš Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano kaip prekybos derybų dalį, lygiai taip pat, kaip prezidentas Ronaldas Reaganas, grasindamas importo kvotomis, devintojo dešimtmečio pradžioje privertė Japonijos automobilių gamintojus investuoti į savo pirmųjų gamyklų JAV statybą.

 

 

Šios šalys yra rinkos demokratijos, o jų ekonomika veikia tais pačiais bendraisiais principais kaip ir mūsų. Taigi, kai jų įmonės čia įsikūrė, jos veikė taip, kaip tikėtumėtės iš Amerikos įmonės: jos įkūrė surinkimo gamyklas, tada plėtė tiekimo grandines ir galiausiai atidarė ir mokslinių tyrimų bei plėtros centrus. Šiandien šios įmonės siekia pelno kurdamos geras darbo vietas visoje tiekimo grandinėje šimtams tūkstančių amerikiečių ir sąžiningai konkuruodamos su Amerikos automobilių gamintojais dėl savo rinkos dalies. „Honda“ yra pagrindinė JAV olimpinės komandos rėmėja.

 

 

Kinija yra kitokia istorija. Dėl nemažos dalies JAV technologijų, kurias ji pasisavino, Kinija dabar turi geriausias pasaulyje elektrines transporto priemones ir pirmauja beveik visose kitose pažangiose pramonės technologijose.

 

 

Į Jungtines Valstijas įleidę Kinijos automobilių gamintojus, jie užplūs rinką automobiliais, kurių Amerikos įmonės negali pagaminti ir parduoti už panašią kainą.

 

„Egzistencinė rizika JAV automobilių pramonei kyla ne tik iš Kinijos pagamintų ir parduotų elektromobilių. Tai nuolatinės vyriausybės paramos, vertikaliai integruotų tiekimo grandinių ir greičio derinys“, – sakė Elizabeth Krear, Automobilių tyrimų centro generalinė direktorė. Kai šios įmonės nuniokos JAV automobilių pramonę, Pekinas gali nuspręsti atsisakyti pažangiausių technologijų arba visiškai perkelti gamybą atgal į Kiniją, palikdamas Jungtines Valstijas sumažėjusiu darbo vietų skaičiumi, silpnesne pramonės baze ir be jokio kito pasirinkimo, kaip tik improvizuoti.

 

Automobiliai yra akivaizdžiausias pavyzdys, tačiau ta pati logika bus taikoma ir bet kuriai kitai pramonei, atvirai Kinijos investicijoms. Pažeidžiamumas Kinijos kontrolei dėl tam tikrų išteklių, tokių kaip svarbiausi mineralai, jau tapo katastrofa Amerikos saugumui ir atsparumui. Leidimas Kinijai plėtoti vertikaliai integruotą kontrolę visoms tiekimo grandinėms abiejose Ramiojo vandenyno pusėse, šią katastrofą padaugintų daug kartų; tai būtų taip pat žalinga, kaip ir pasirinkimas priimti Kiniją į Pasaulio prekybos organizaciją prieš kartą.

 

Platesnis pono Trumpo pasaulinės prekybos sistemos perkrovimas taip pat žlugtų. Nuo tada, kai jis pradėjo eiti pareigas praėjusių metų sausį, jo derybininkai nuolat didino spaudimą prekybos partneriams, kad šie pritartų Jungtinių Valstijų tarifams Kinijai ir atmestų Liaudies Respublikos kontroliuojamas investicijas. Iždo sekretorius Scottas Bessentai balandžio mėnesį perspėjo Europos lyderius, kad pasirinkimas bendradarbiauti su Kinija, o ne su Jungtinėmis Valstijomis „būtų tarsi perpjauti sau gerklę“.

 

Bet kaip ši grėsmė veikia, jei ponas Trumpas palankiai vertina didžiules Kinijos investicijas, laikydamas jas svarbiu pasiekimu? Jei Jungtinės Valstijos pasirinks strategiją tiesiog siekti geriausio įmanomo susitarimo su Kinija, mūsų prekybos partneriai, regis, laikysis savo pozicijos.

 

Xi Jinpingas neabejotinai supranta, kokia didelė rizika. Jo pozicija šiuo klausimu laikoma tokia svarbia Kinijos ideologijai, kad ji buvo įrašyta į Liaudies išsivadavimo armijos mokymo programą. Viename vadovėlyje teigiama: „Xi Jinpingas pabrėžė, kad mūsų valstybės ideologija ir socialinė sistema iš esmės nesuderinamos su Vakarais. Xi Jinpingas sakė: „Tai lemia, kad mūsų kova ir konkurencija su Vakarų šalimis yra nesuderinama, todėl neišvengiamai bus ilga, sudėtinga ir kartais net labai aštri.““

 

Vadovėlis ragina privilioti priešininkus būtent į tą nevienodą susitarimą, kurį dabar siūlo Kinija: „Turime kontroliuoti užsienio vyriausybių lyderius ir jų verslo elitą, skatindami savo įmones investuoti į savo vietos ekonomiką.“ Jei Trumpas suteiks Xi Jinpingui tokią kontrolę, jis praras savo paties kontrolę pagrindiniame to meto strateginiame konflikte, Kinijos sirenos giesmės sužavėtas taip pat kvailai, kaip ir „globalistų“, kuriems jis pats save kritikavo, šį kartą su negrįžtamomis pasekmėmis.

 

Didysis sandoris, kurio siekia ponas Trumpas – subalansuoti ekonominiai santykiai tarp dviejų tautų – jam nepasiseks, nes tokie santykiai negali egzistuoti. Dviejų ekonominių sistemų asimetrija garantuoja, kad bet koks sandoris su Kinija baigsis Jungtinių Valstijų apgavyste. Bet kuris patyręs sandorių sudarytojas taip pat žino, kada pasitraukti.

 

Orenas Cassas, nuomonės straipsnių autorius, yra vyriausiasis ekonomistas konservatyvioje ekonomikos ekspertų grupėje „American Compass“ ir knygos „Naujieji konservatoriai: Amerikos įsipareigojimo šeimai, bendruomenei ir pramonei atkūrimas“ redaktorius. [1]

 

Kodėl „prezidentas Ronaldas Reaganas pasinaudojo importo kvotų grėsme, kad priverstų Japonijos automobilių gamintojus investuoti į savo pirmųjų gamyklų JAV statybą devintojo dešimtmečio pradžioje?“ Nuo tada, kai amerikietiški automobiliai tapo tokie prastos kokybės, jie negalėjo konkuruoti. Amerikiečiai perėmė japoniškas technologijas, pristatė jas Amerikai ir pagerino amerikietiškų automobilių kokybę. Dabar Trumpas nori tą patį padaryti su vargšais kinais. Kas gali jam pasakyti, kad to nedarytų dėl kvailo ideologinio grynumo?

 

Prezidentas Ronaldas Reaganas 1981 m. pasinaudojo importo kvotų (konkrečiai, savanoriškų eksporto apribojimų arba VER) grėsme, kad priverstų Japonijos automobilių gamintojus statyti gamyklas Jungtinėse Valstijose. Šį žingsnį lėmė Amerikos automobilių pramonės krizė, kai gamintojai susidūrė su masiniais atleidimais iš darbo, didėjančia bankroto rizika ir nesugebėjimu konkuruoti su aukščiausios kokybės ir efektyvumo Japonijos importu.

 

Čia pateikiama istorinio konteksto, šios politikos rezultatų analizė ir dabartinės situacijos apžvalga:

Kodėl Reaganas privertė Japoniją investuoti (1980 m.)

• „Didžiojo trejeto“ krizė: iki 1980 m. Amerikos automobilių gamintojai (GM, „Ford“, „Chrysler“) prarado didelę rinkos dalį dėl aukštesnės kokybės, degalų taupymo ir patikimumo Japonijos importu.

• Protekcionistinių įstatymų prevencija: Kongresas buvo spaudžiamas priimti griežtas privalomas kvotas. Reaganas, laisvosios prekybos šalininkas, pasinaudojo „savanorišku“ apribojimų susitarimu (VER) kaip diplomatine alternatyva, siekdamas apriboti Japonijos importą iki 1,68 mln. vienetų per metus, išvengdamas plataus masto prekybos karo ir tuo pačiu valdydamas didelį politinį spaudimą.

 

• Vietinės gamybos priverstinis skatinimas: pagrindinis tikslas buvo sustabdyti japoniškų automobilių importą mažomis kainomis, tuo pačiu verčiant Japonijos įmones („Honda“, „Toyota“, „Nissan“) investuoti į JAV infrastruktūrą. Tai savo ruožtu išsaugojo darbo vietas Amerikoje ir paskatino perduoti pranašesnes, „liesas“ gamybos technologijas.

 

• Vietinės rinkos apsauga: ši politika „nusipirko laiko“ JAV įmonėms restruktūrizuotis, atnaujinti įrangą ir išmokti gaminti geresnius automobilius.

 

Poveikis Amerikos pramonei

• Kokybės gerinimas: nors amerikietiški automobiliai buvo plačiai laikomi nepatikimais, Japonijos konkurencijos spaudimas ir Japonijos gamybos metodų lokalizavimas (pvz., „just-in-time“ gamyba) galiausiai privertė JAV įmones gerinti kokybę, nors šis procesas užtruko daugiau, nei dešimtmetį.

 

• „Transplantacijos“: Japonijos įmonės pastatė gamyklas JAV, sukurdamos šimtus tūkstančių darbo vietų Amerikoje.

• Vartotojų išlaidos: Tyrimai, tokie kaip PERC, rodo, kad dėl šios politikos automobiliai Amerikos vartotojams trumpuoju laikotarpiu tapo brangesni, nes ji ribojo tiekimą.

 

Lygiagrečiai dabartinei Kinijos elektromobilių politikai

Dabartinis politinių lyderių, tokių kaip Donaldas Trumpas, spaudimas naudoti tarifus ir apribojimus, siekiant priversti Kinijos automobilių gamintojus statyti gamyklas JAV, yra panaši strategija, kuria siekiama užkirsti kelią naujam pigių, aukštos kokybės ar technologiškai pranašesnių importo (šį kartą elektromobilių) antplūdžiui, kuris pakenktų vidaus gamybai.

 

„Ideologinio grynumo“ diskusija

Kas gali sustabdyti panašius veiksmus, pagrįstus „ideologiniu grynumu“? Diskusijos dėl šio požiūrio apima dvi pagrindines perspektyvas:

• Protekcionistinė perspektyva: teigia, kad krizės metu vyriausybė turi teikti pirmenybę vidaus darbo vietoms ir pramonės pajėgumams, o ne laisvosios prekybos principams (tai yra požiūris, kuriuo grindžiami 1980-ųjų VER ir dabartiniai pasiūlymai).

• Laisvosios rinkos perspektyva: teigia, kad protekcionistinės priemonės sukuria ilgalaikį neefektyvumą, didina kainas vartotojams ir slopina inovacijas, kaip pažymėta AIER ir Cato instituto analizėse.

 

Galiausiai sprendimą priima politikos formuotojai, kurie dažnai susiduria su didžiuliu spaudimu tiek iš vietos darbuotojų, reikalaujančių apsaugos, tiek iš vartotojų grupių, reikalaujančių mažesnių kainų.

 

 

1. Is Trump About to Invite In the Biggest Predator in the World?: Guest Essay. Cass, Oren.  New York Times (Online) New York Times Company. May 8, 2026.

Is Trump About to Invite In the Biggest Predator in the World?

““If you look at my old speeches when I was young, very handsome,” President Trump said while announcing his “Liberation Day” tariffs last year, “I’d be on a television show. I’d be talking about how we were being ripped off.” For someone who’s been known to change his opinion from time to time, he has been remarkably consistent on this point: Other countries are swindling America, and China is the worst offender.

 

In an earlier era when the political class was infatuated with free trade, Mr. Trump’s concerns marked him as an extreme outlier. Since then, the country has largely come around to his way of thinking. The Biden administration doubled down on Mr. Trump’s first-term China tariffs, increasing rates even further, and imposed strict export controls on critical technologies. A House select committee issued bipartisan recommendations to drastically limit China’s access to the U.S. market.

 

Anti-China sentiment helped sweep Mr. Trump back into office, and he packed his second administration with prominent China hawks, most notably Vice President JD Vance; Secretary of State Marco Rubio; the Pentagon policy chief, Elbridge Colby; and Jamieson Greer, the U.S. trade representative. The assumption on the part of many Americans was that Mr. Trump would do everything in his power to sever economic ties between the two countries.

 

Instead, he may be on the verge of tying the United States to China irrevocably: Mr. Trump and Xi Jinping are reportedly considering a deal to allow China to invest $1 trillion in the United States, largely to build factories on American soil.

 

It would be an unforced error of world-historic proportions.

 

As mind-boggling as that prospect might seem, however, it doesn’t come out of nowhere. Other than the steep tariffs he imposed (and then lowered), Mr. Trump’s approach to China has frequently put him at odds with his own administration. The White House’s high-level National Security Strategy seeks merely to “rebalance America’s economic relationship with China.” When the Pentagon’s draft of the more detailed National Defense Strategy described China as the top security threat, the president sent the authors back to the drawing board.

 

After Mr. Trump reached a “trade truce” with Mr. Xi at their October summit in South Korea, he directed Stephen Miller, a White House deputy chief of staff, to limit any agency actions that might antagonize China. He made the case for granting 600,000 Chinese student visas. And he pushed to allow China access to advanced A.I. chips — even though his administration’s own A.I. Action Plan states: “Denying our foreign adversaries access to this resource” is “a matter of both geostrategic competition and national security.”

 

What is going on?

 

The answer is that Mr. Trump sees the problem with China as simply a bad deal. And what’s the remedy for a bad deal? Why, a better deal, of course. End the rip-off and all is forgiven. “I don’t blame China,” he told business leaders in Beijing in 2017. “After all, who can blame a country for being able to take advantage of another country for the benefit of its citizens? I give China great credit.” Campaigning in 2024, he said he would welcome the arrival of Chinese automakers, a position he reiterated this past January in Detroit: “If they want to come in and build the plant and hire you and hire your friends and your neighbors, that’s great. I love that. Let China come in.” Indeed, he may even view such investment as a prize worthy of concessions.

 

A trillion-dollar infusion of capital would exceed the total direct investment in the United States made by any other country since the Declaration of Independence. Even a fraction of that amount would blow apart what remains of our economic defenses, weakening national security and supply-chain resilience, handing the Chinese Communist Party a powerful tool with which to subvert our market, undermining the basic logic of the president’s own trade agenda and kneecapping our efforts at rebuilding domestic industry.

 

In recent weeks, Mr. Greer and Howard Lutnik, the commerce secretary, have both cast doubt on accepting Chinese investment. With Mr. Trump, though, it’s always hard to know what’s a firm no and what’s a negotiating posture. If he continues on his current course, the president who did more than anyone else to call out the danger of the China relationship could become the one to embed that relationship, and that danger, into the foundation of the nation’s economy.

 

China has changed a great deal in recent decades. It has grown wealthier and become a global leader in technology.

 

It has moved no closer, however, to market democracy.

 

Whereas American companies pursue their own goals with relatively little political interference or concern for the national interest, Chinese companies operate at the pleasure of the Chinese Communist Party and succeed when the party wants them to. If the party decides to dominate an industry, it can offer virtually unlimited financial support and access to a virtually unlimited labor pool, as it has done for companies engaged in rare earth processing, at the beginning of the supply chain, as well as iPhone assembly, at the end of it, and many others in between. If a company’s success is no longer deemed to be in the interest of the party, support vanishes, investigations start, executives land in jail. No rights stand above the obligation to serve the state.

 

As Robert O’Brien, the national security adviser in Mr. Trump’s first term, put it, the idea that “individuals are merely a means to be used toward the achievement of the ends of the collective nation state” remains “as fundamental to the Chinese Communist Party as the Constitution and the Bill of Rights are to us as Americans.”

 

Welcoming that model to our shores would be a catastrophe for the United States. The U.S. auto industry is Exhibit A.

 

Consider what happened when China invited some of the crown jewels of American industry, like General Electric, Intel and Tesla, to set up shop across the Pacific. In exchange for that market access, the American companies willingly shared their technology with Chinese businesses, which, having gotten what they needed, began to push the Americans out.

 

China ran its playbook to perfection on Tesla, using a tariff on cars manufactured in other countries and subsidies for those produced domestically to lure Elon Musk to Shanghai in 2017. Tesla got generous subsidies, a sweetheart deal on premium industrial land and quick approval on all necessary infrastructure and regulatory matters — for just long enough to allow Chinese engineers to learn about the company’s innovations, then head off to share them with Chinese competitors. That’s when China withdrew the subsidies. By 2025, Tesla was getting steamrolled in China as sales plummeted and its market share fell below 5 percent.

 

The United States cannot run that playbook in reverse. If those Chinese companies come to the United States, they will share no technology that the party does not want shared. To the contrary, there is ample reason to fear that they would use their new perch to steal American technology and gather sensitive data on American citizens, our economy and our infrastructure. Indeed, China’s 2017 National Intelligence Law doesn’t just grant China’s intelligence services access to all private-sector business data; it affirmatively imposes the obligation that “any organization or citizen shall support, assist and cooperate with the state intelligence work.”

 

In recent years, prominent Chinese firms and Chinese nationals have been accused in countless incidents, such as stealing software source code from an American supplier, removing equipment from an American lab and even digging up proprietary seeds from a test field in Iowa. Now they’d be doing it with a hall pass from the American government. And American companies striving to maximize profit in a free market would be up against competitors bolstered by almost limitless subsidies from Beijing and with no obligation to turn a profit at all.

 

The problem isn’t foreign investment per se.

 

Mr. Trump has been right to pursue major investment commitments from Japan, South Korea and Taiwan as part of trade negotiations, just as President Ronald Reagan used the threat of an import quota to force Japanese automakers to invest in building their first U.S. factories in the early 1980s.

 

Those countries are market democracies, and their economies run on the same general principles as ours. So when their companies set up shop here, they operated the way you’d expect an American company to operate: They established assembly plants, then expanded supply chains and eventually opened research and development centers as well. Today, those companies pursue profit by creating good jobs across the supply chain for hundreds of thousands of Americans and competing fairly against American carmakers for their share of the market. Honda is a leading sponsor of the U.S. Olympic Team.

 

China is a different story. Thanks in no small measure to the U.S. technology it appropriated, China now has the world’s best electric vehicles, and leads in nearly all other advanced industrial technologies as well.

 

Allowed into the United States, Chinese carmakers will flood the market with cars that American firms cannot make and sell for anywhere near a comparable price.

 

“The existential risk to the U.S. auto industry isn’t Chinese E.V.s alone. It’s the combination of sustained government support, vertically integrated supply chains and speed,” said Elizabeth Krear, the chief executive of the Center for Automotive Research. And once these companies devastate the U.S. auto industry, Beijing could decide to pull back leading-edge technologies, or relocate production back to China altogether, leaving the United States with fewer jobs, a weaker industrial base and no choice but to import.

 

Cars present the most obvious example, but the same logic will apply to any other industry opened to Chinese investment. Vulnerability to China’s control over particular inputs like critical minerals has already proved a disaster for American security and resilience. Allowing China to develop vertically integrated control over entire supply chains on both sides of the Pacific would multiply that disaster many times over; it would be as damaging as the choice to welcome China into the World Trade Organization a generation ago.

 

Mr. Trump’s broader reset of the global trading system would collapse, too. Since he took office last January, his negotiators have steadily increased pressure on trading partners to match the United States’ tariff rates on China and reject investment controlled by the People’s Republic. Treasury Secretary Scott Bessent warned European leaders in April that choosing to team up with China rather than the United States “would be cutting your own throat.”

 

But how does that threat work if Mr. Trump welcomes huge Chinese investment, treating it as an important achievement? If the United States adopts a strategy of just pursuing the best deal it can get with China, there is no chance that our trading partners will hold their own line.

 

Mr. Xi undoubtedly understands the stakes. His position on the matter is considered so central to Chinese ideology that it has been written into the curriculum of the People’s Liberation Army. According to one textbook, “Xi Jinping has emphasized that our state’s ideology and social system are fundamentally incompatible with the West. Xi has said, ‘This determines that our struggle and contest with Western countries is irreconcilable, so it will inevitably be long, complicated and sometimes even very sharp.’”

 

The textbook calls for luring adversaries into exactly the lopsided deal that China is now proposing: “We must gain a grip on foreign government leaders and their business elites by encouraging our companies to invest in their local economies.” If Mr. Trump grants Mr. Xi that grip, he will lose his own hold on the era’s key strategic conflict, entranced by China’s siren song as foolishly as the “globalists” he made his name railing against, this time with consequences more irreversible.

 

The grand bargain that Mr. Trump wants, establishing a balanced economic relationship between the two nations, is not one that he can get, because the relationship is not one that can exist. The asymmetry of the two economic systems guarantees that any deal with China ends with the United States ripped off. Any accomplished deal maker also knows when to walk away.

 

Oren Cass, a contributing Opinion writer, is the chief economist at American Compass, a conservative economic think tank, and editor of “The New Conservatives: Restoring America’s Commitment to Family, Community and Industry.”” [1]

 

Why did “President Ronald Reagan use the threat of an import quota to force Japanese automakers to invest in building their first U.S. factories in the early 1980s?” Since then, as now American cars were so bad quality, they couldn’t compete. Americans took Japanese technologies, delivered to America, and improved the quality of American cars. Now Trump wants to do the same with the poor Chinese. Who can tell him not to do this because of stupid ideological purity?

 

President Ronald Reagan utilized the threat of import quotas (specifically Voluntary Export Restraints, or VERs) in 1981 to compel Japanese automakers to build manufacturing plants within the United States. This move was driven by a crisis in the American automotive industry, where manufacturers were facing massive layoffs, rising bankruptcy risks, and the inability to compete with the superior quality and efficiency of Japanese imports.

Here is an analysis of the historical context, the outcomes of that policy, and a look at the current situation:

Why Reagan Forced Japanese Investment (1980s)

•           The "Big Three" Crisis: By 1980, American automakers (GM, Ford, Chrysler) were losing significant market share due to the superior quality, fuel efficiency, and reliability of Japanese imports.

•           Preventing Protectionist Legislation: Congress was pressured to pass strict mandatory quotas. Reagan, a free-trade proponent, used the "voluntary" restraint agreement (VER) as a diplomatic alternative to keep Japanese imports to 1.68 million units annually, avoiding a full-scale trade war while managing intense political pressure.

•           Forcing Domestic Production: The key aim was to stop Japanese cars from coming in at low prices while forcing Japanese firms (Honda, Toyota, Nissan) to invest in U.S. infrastructure. This, in turn, saved American jobs and compelled a transfer of superior, "lean" manufacturing technology.

•           Protecting the Domestic Market: The policy "bought time" for U.S. companies to restructure, retool, and learn to build better cars.

Impact on American Industry

•           Quality Improvement: While American cars were widely considered unreliable at the time, the pressure from Japanese competition and the localizing of Japanese production methods (such as "just-in-time" manufacturing) eventually forced U.S. firms to improve quality, though this process took over a decade.

•           "Transplants": Japanese companies did build factories in the US, creating hundreds of thousands of American jobs.

•           Consumer Costs: Studies, like those from PERC, show that the policy made cars more expensive for American consumers in the short term, as it restricted supply.

Parallel to Current Chinese EV Policies

The current push by political leaders like Donald Trump to use tariffs and restrictions to force Chinese automakers to build factories in the U.S. is a similar strategy, aimed at preventing a new surge of low-cost, high-quality, or technologically superior imports (this time, electric vehicles) from undermining domestic production.

The "Ideological Purity" Debate

Who can stop similar actions based on "ideological purity"? The debate over this approach involves two main perspectives:

•           Pro-Protectionist Perspective: Argues that in a crisis, a government must prioritize domestic jobs and industrial capacity over free-trade principles (this is the view behind the 1980s VERs and current proposals).

•           Free-Market Perspective: Argues that protectionist measures create long-term inefficiencies, raise prices for consumers, and stifle innovation, as noted in analyses from the AIER and the Cato Institute.

The decision ultimately falls to policymakers, who often face immense pressure from both domestic workers demanding protection and consumer groups demanding lower prices.

 

 

 

 

1. Is Trump About to Invite In the Biggest Predator in the World?: Guest Essay. Cass, Oren.  New York Times (Online) New York Times Company. May 8, 2026.