Kaip atsirado gyvybė?

„Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gyvybė tapo sudėtingesnė? Kodėl ji išaugo iki didelių matmenų? Tai trys momentai ankstyvojoje Žemės istorijoje, kai evoliucija staiga, nepaaiškinamu būdu, smarkiai paspartėjo.

 

Gyvybė Žemėje pasižymi neįtikėtina įvairove: skruzdėlės ir drambliai, varlės ir mėlynieji banginiai, tulpės ir sekvojos, ir netgi žmonės – viena iš didžiųjų beždžionių atšakų. Visa tai vienija biochemija, o ypač – bendri genetinio paveldėjimo mechanizmai: DNR ir RNR, universalūs gyvybės „instrukcijų rinkiniai“.

 

Atsekę šias biochemines gijas laike, daugelis mokslininkų priėjo prie išvados, kad visa gyvybė kilo iš vadinamojo Paskutiniojo universalaus bendrojo protėvio (angl. *Last Universal Common Ancestor* – LUCA). Jis atsirado prieš 4–4,5 mlrd. metų, Žemei susiformavus iš dujų ir nuolaužų, likusių po Saulės sistemos gimimo. Tikriausiai, niekada nepavyks tiksliai nustatyti, kaip šis protėvis susiformavo iš „pirminio sultinio“. Nėra jokių fosilijų, kurios leistų pažvelgti į tą laikotarpį, be to, mokslininkai neturi su kuo palyginti: kol kas Žemė yra vienintelė žinoma vieta visatoje, kurioje egzistuoja gyvybė.

 

Atsakius į pradinį klausimą „kaip“, tolesnius klausimus mokslininkams nagrinėti tampa šiek tiek lengviau. Štai kas žinoma apie tris svarbiausius lūžio taškus gyvybės evoliucijoje Žemėje.

 

Kur pirmiausia atsirado gyvybė?

 

Mokslininkai turi nedaug bendrų nuomonių apie gyvybės kilmę, įskaitant ir tai, kur ji galėjo atsirasti – Žemės paviršiuje ar jos vandenų gelmėse.

 

„Į šiuos klausimus sunku atsakyti, – teigia Arizonos universiteto evoliucinės biologijos profesorė Joanna Masel. – Turimi įrodymai – labai fragmentiški. Todėl ir kyla ginčų.“

 

Viena iš versijų – „pirminio sultinio“ hipotezė: gyvybė kilo dėl natūralių cheminių reakcijų pirminiuose Žemės vandenyse, kuriuose susidarė organinių junginių „sultinys“.

 

Šią idėją 1871 m. iškėlė Charlesas Darwinas, pasiūlęs mintį, kad gyvybės pradžia galėjo būti „koks nors šiltas nedidelis tvenkinys“. Pasak jo, keletas paprastų cheminių medžiagų ir energijos šaltinių – pavyzdžiui, natūrali šiluma bei elektra – galėjo susijungti ir suformuoti molekules, „pasirengusias dar sudėtingesniems pokyčiams“. Tai savo ruožtu galėjo lemti pirmosios gyvybės formos atsiradimą – tai buvo tarsi mažytis cheminių medžiagų maišelis, gebantis dalytis ir kurti savo kopijas.

 

Ši hipotezė pirmą kartą buvo rimtai patikrinta 1953 m. Stanley L. Milleris, tuo metu buvęs Čikagos universiteto doktorantas, į kolbą įpylė vandens bei įleido amoniako, metano ir vandenilio – dujų, kurios, kaip manyta, gausiai sudarė ankstyvąją atmosferą.

 

Tuomet, norėdamas imituoti žaibo išlydį, jis sukėlė kibirkštis. Po kelių dienų iš paprastų molekulių susidarė aminorūgštys – baltymų ir beveik visos gyvybės planetoje „statybiniai blokai“.

 

Tačiau aminorūgščių sudėtingumas nedidėjo, o mokslininkams pradėjus iš naujo vertinti pirminės atmosferos sudėtį, susidomėjimas šia teorija atslūgo.

 

Po kelerių metų tyrėjai aptiko aminorūgščių meteorituose; tai leido daryti prielaidą, kad gyvybės „statybiniai blokai“ galėjo atkeliauti iš kosmoso – o tai tapo dar vienu galimu smūgiu „pirminės sriubos“ teorijai.

 

Kitoje diskusijos pusėje stovi tie, kurie mano, kad gyvybė atsirado vandenyno gelmėse. 1977 m. Ramiojo vandenyno dugną tyrinėję amerikiečių mokslininkai netikėtai atrado tarsi iš kito pasaulio atrodančią aplinką: vulkanines angas ir neįprastas ekosistemas, kuriose, pavyzdžiui, driekėsi keistos, baltos vamzdelinės kirmėlės. Energiją jos gavo ne iš saulės šviesos (kuri maitina paviršines ekosistemas, pradedant augalais), o iš cheminių medžiagų, kurias išskyrė karštosios versmės.

 

Atskleidus vis daugiau giliavandenių ekosistemų, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad visa Žemės gyvybė galėjo atsirasti gelmėse – ten, kur ją maitino šiltas, pastovus cheminių medžiagų srautas ir kur ji buvo apsaugota nuo pavojingų uolienų bei kosminės spinduliuotės, kurios ankstyvuoju laikotarpiu bombardavo planetos paviršių.

 

Pastaraisiais metais nauji atradimai sustiprino abiejų pusių argumentus.

 

Pavyzdžiui, 2009 m. Mančesterio universiteto (Anglija) chemikas Johnas D. Sutherlandas aprašė naują būdą, kaip gyvybei būdingos molekulės, veikiamos saulės ultravioletinių spindulių energijos, galėjo savaime susijungti ankstyvosios Žemės paviršiuje.

 

O 2017 m. atlikta Australijoje rastų mineralinių nuosėdų analizė parodė, kad ankstyvieji gyvybės pėdsakai sausumoje galėjo susiformuoti karštosiose versmėse. 2024 m. įtakinga mokslininkų grupė išreiškė tvirtą pritarimą šiai išvadai.

 

Netgi giliųjų versmių teorija taip pat sulaukė naujo palaikymo. Šią vasarą Heinricho Heine universiteto Diuseldorfe (Vokietija) mokslininkų komanda iškėlė mintį, kad, giliavandenėse jūrose esančios, šiltos cheminės medžiagos apėmė tokius metalus, kaip nikelis, kobaltas ir paladis. Tyrėjai teigia, kad šie metalai galėjo būti katalizatoriai, padėję ankstyviausioms gyvybės formoms kurti medžiagų apykaitos kelius.

 

Daugėjant įrodymų, galiausiai, abi teoretikų stovyklos gali būti teisios, sakė dr. Masel.

 

„Nebūtinai tai vienas dalykas“, – sakė ji. „Gali būti, kad gyvybė atsirado hidroterminėse versmėse ir šiltame mažame tvenkinyje.“

 

Galbūt, pridūrė ji, gyvybė atsirado nepriklausomai skirtingose ​​ekologinėse nišose, kurios amžiams išliko izoliuotos viena nuo kitos.

 

„Atrodo, kad , kad pradiniai įvykiai klostėsi labai, labai sparčiai – tai leidžia manyti, jog „pirmoji gyvybė“ nėra pati sudėtingiausia dalis, – sakė ji. – Galbūt, gyvybės atsiradimas buvo lengvesnis, nei manėme.“

 

 

 

— William J. Broad

 

Kaip gyvybė tapo sudėtinga?

 

Maždaug prieš du milijardus metų Žemėje atsirado naujo tipo ląstelės – daug didesnės ir sudėtingesnės už anksčiau egzistavusius mikrobus. Šiandien šios, vadinamosios eukariotinės, ląstelės sudaro mūsų pačių, taip pat kitų gyvūnų, augalų ir grybų organizmus. Kaip atsirado šio tipo ląstelės – viena didžiausių biologijos mįslių.

 

Terminas „eukariotinė“ kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių „tikrasis riešutas“ (branduolys). Tai nuoroda į branduolį – ląstelės dalį, kurioje eukariotinės ląstelės laiko susuktą savo DNR. Eukariotinėse ląstelėse yra ir daugybė kitų gyvybiškai svarbių struktūrų, pavyzdžiui, tūkstančiai mitochondrijų, kurios gamina energiją. Didelį eukariotinės ląstelės tūrį palaiko karkasas, kurį galima greitai išardyti ir vėl surinkti; jis taip pat veikia kaip vidinis transporto tinklas, kuriuo molekulių „siuntos“ sparčiai gabenamos iš vienos ląstelės dalies į kitą.

 

Tuo tarpu vienaląstis mikrobas, pavyzdžiui, *Escherichia coli*, yra kur kas paprastesnis. Jame nėra nei mitochondrijų, nei karkaso, nei branduolio – tai „prokariotas“ (ląstelė be branduolio). Eukariotai – organizmai, sudaryti iš eukariotinių ląstelių – yra kilę iš bendro protėvio, kuris savo ruožtu kilo iš senovinių prokariotų.

 

Ankstyviausi eukariotai buvo vienaląsčiai pirmuonys; seniausios žinomos jų fosilijos yra 1,8 mlrd. metų senumo. Mokslininkai negali pasakyti, kiek anksčiau atsirado patys pirmieji eukariotai.

 

Svarbių užuominų apie šį virsmą suteikė patys gyvieji organizmai. Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai atrado mikrobų grupę, vadinamą „Asgard“ (liet. asgardais), kurie pasižymi daugeliu, nors ir ne visais, eukariotams būdingais bruožais. Pavyzdžiui, jie turi ląstelės karkasą, padedantį jiems judėti (šliaužioti), tačiau neturi nei branduolio, nei mitochondrijų.

 

Šiuo metu manoma, kad „Asgard“ grupės atstovai yra kilę iš eukariotų pirmtakų. Ankstyvieji į „Asgard“ panašūs organizmai tam tikrus eukariotams būdingus bruožus įgijo, veikiant natūraliajai atrankai: dėl mutacijų pakitus ląstelėms, atsirado pranašumų, kurie buvo perduoti palikuonims.

 

Tačiau ląstelės evoliucionavo ir kitais būdais.

 

Ankstyvieji eukariotai gyveno labai glaudžiai su kitais mikrobais, sudarydami ekologines partnerystes. Dėl tokio glaudaus kontakto „Asgard“ ir eukariotų protėviai galėjo perimti genus iš savo partnerių ir įtraukti juos į savo genomus.

 

Šis genų mainų procesas galėjo prasidėti maždaug prieš 3 mlrd. metų ir tęstis šimtus milijonų metų. Naujausi tyrimai rodo, kad lemiami mainai, davę pradžią eukariotams, buvo patys įspūdingiausi.

 

Maždaug prieš 2,25 mlrd. metų viena bakterijų rūšis įsikūrė į „Asgard“ panašių ląstelių viduje ir, naudodama savo metabolizmą, ėmė gaminti energiją šeimininkinėms ląstelėms. Šios bakterijos pradėjo būti perduodamos iš vienos šeimininkų kartos į kitą ir galiausiai evoliucionavo į mūsų mitochondrijas.

 

Bendrieji eukariotų kilmės bruožai jau aiškėja, tačiau daugelis šios istorijos puslapių vis dar tušti. Pavyzdžiui, mokslininkai vis dar nežino, kaip susijungė visi komponentai, sudarantys ląstelės branduolį.

 

Taip pat nežinoma, kodėl mikrobų susijungimas, lėmęs didelių ir sudėtingų ląstelių atsiradimą, gyvybės istorijoje įvyko tik vieną kartą. Galbūt, tam susiklostė itin retos aplinkybės? O gal evoliucija atliko ir kitus „sudėtingumo eksperimentus“, kurie seniai baigėsi tų organizmų išnykimu?

 

Viena aišku: kai tik išsivystė eukariotinė ląstelė, Žemė nebebuvo tokia, kokia buvo anksčiau. Nuo koralinių rifų ir milžiniškų kalmarų iki Amazonės atogrąžų miškų bei didžiulių gnu antilopių bandų Afrikos savanose – eukariotai davė pradžią visai mūsų matomai gyvybei, įskaitant ir tą, kurią matome, žvelgdami į veidrodį.

 

— Carl Zimmer

 

Kodėl gyvybė tapo didelė?

 

Eukariotų atsiradimas padėjo evoliucinį pagrindą koraliniams rifams ir gnu antilopių bandoms, tačiau prireikė daug laiko, kol gyvybė ėmė sparčiai stambėti.

 

Iš tiesų, vėlesnis milijardas metų dažnai vadinamas „nuobodžiuoju milijardu“. Atrodė, kad evoliucija sustingo; gyvybė išliko beveik vien tik mikroskopinė. Net tektoninės plokštės tarsi sustojo, todėl žemynuose nebuvo kalnų. Tačiau maždaug prieš 720 milijonų metų pasaulyje prasidėjo tikra sumaištis.

 

Pirmiausia Žemė užšalo – planeta pasidengė ledo kiautu, kuris užkirto kelią saulės šviesai pasiekti vandenynus ir sustabdė fotosintezę. Išskyrus vieną 10 milijonų metų trukusį atšilimą, Žemė 85 milijonus metų buvo nebe „mėlynasis rutuliukas“, o akinamai baltas „sniego gniūžtės“ pavidalo pasaulis.

 

Mokslininkai stebisi, kad gyvybė neišnyko. Priešingai – po šio ilgo tamsos laikotarpio ji paslaptingai šoktelėjo į priekį tiek dydžiu, tiek sudėtingumu.

 

„Tai, ko gero, pats keisčiausias Žemės istorijos tarpsnis, apie kurį apskritai žinoma, – teigia Kembridžo paleobiologas Nickas Butterfieldas. – Įžengi į vieną laikotarpio galą – matai seną, niūrų, nuobodų mikrobų pasaulį; o išėjęs kitame gale, po dviejų milžiniškų apledėjimų, pamatai, kad staiga atsirado gyvūnų, o visi mikrobai – pasikeitę.“

 

Šie pokyčiai buvo tokie ryškūs, kad 2006 m. mokslininkai  naują geologinį periodą jiems apimti – ediakaro periodą. Jis prasidėjo maždaug prieš 635 mln. metų, tirpstant „sniego gniūžtės Žemės“ (angl. *Snowball Earth*) ledynams, ir baigėsi maždaug prieš 540 mln. metų, prasidėjus kambro erai.

 

Guy Narbonne’as, geologas iš Karalienės universiteto (Ontarijas, Kanada), tyrinėjo didelių, minkštakūnių gyvūnų, gyvenusių ediakaro laikotarpiu, fosilijas. Tyrimai vyko vietovėje, vadinamoje *Mistaken Point*, pietrytiniame Niufaundlando pakraštyje. Tarp šių būtybių buvo randžeomorfų – jūrinių gyvūnų, priminusių palmių lapus ir galėjusių užaugti iki šiuolaikinio krepšininko ūgio. Kiti buvo apvalūs, monetos dydžio. Dar kiti – galbūt, ankstyvosios kempinės – buvo kūgio formos.

 

Dr. Narbonne’ui viskas atrodo paprasta: slinkdami kraštovaizdžiu, visur esantys ledynai traiškė uolienas. Ledynams traukiantis, nuosėdos pateko į vandenyną ir paskatino dumblių „žydėjimą“. Dėl to pakilo deguonies lygis, o tai sudarė sąlygas intensyvesnei medžiagų apykaitai, kurios reikėjo didesniems organizmams.

 

„Sunku sugalvoti geresnį būdą vandenynams patręšti nei ledynų tirpimas pasibaigus apledėjimui“, – teigė dr. Narbonne’as.

 

Andrew Knollis, Harvardo universiteto paleontologas, taip pat mano, kad būtent deguonis paskatino evoliucinį šuolį ediakaro laikotarpiu. Tačiau, jo nuomone, „sniego gniūžtės Žemės“ laikotarpis sutapo tik atsitiktinai; jis labiau pabrėžia tektoninių plokščių judėjimo atsinaujinimą pasibaigus „nuobodžiajam milijardui“ (angl. *boring billion*) – laikotarpiui, kurio metu susiformavo Himalajų masto kalnų grandinės.

 

Dr. Knollis aiškina, kad šiems kalnams nykstant dėl ​​erozijos, į vandenynus pateko fosforo. Tai paskatino fotosintezę vykdančių jūrinių mikrobų dauginimąsi. Atsirado plėšrūnų, kurie ėmė maitintis smulkesniais organizmais; tai sukėlė evoliucines „ginklavimosi varžybas“ – organizmai ėmė didėti, siekdami išvengti suėdimo.

 

Vis dėlto kai kurie mokslininkai, tarp jų ir Pietų Danijos universiteto geochemikas Donaldas Canfieldas, abejoja deguonies vaidmeniu. Įdomu tai, kad būtent D. Canfieldas atliko analizę, kuri dažnai pasitelkiama kaip įrodymas, jog ankstyvajame ediakare deguonies kiekis padidėjo.

 

„Šiek tiek pakeičiau savo nuomonę“, – sakė dr. Canfieldas. Dabar jis mano, kad deguonies lygis Žemės atmosferoje tuo metu buvo žemas, tačiau reikšmingas ir stabilus – siekė apie 4–10 proc. dabartinio lygio.

 

Savo ruožtu dr. Butterfieldas teigia, kad mokslininkai į šį klausimą žvelgė iš neteisingos pusės. Jis siūlo idėją, jog sudėtingi gyvūnai pradėjo rastis dar prieš „Sniego gniūžtės Žemės“ (angl. *Snowball Earth*) laikotarpį – o ne po jo, – ir tai buvo tiesiog atsitiktinių genetinių mutacijų kulminacija. Pasak jo, ši evoliucinė revoliucija apvertė mitybos grandinę, pakeitė vandenynų cheminę sudėtį, pašalino iš atmosferos anglies dioksidą ir, galiausiai, įstūmė pasaulį į visišką užšalimą. Būtent sudėtingos gyvybės formos sukėlė „Sniego gniūžtės Žemės“ būseną, o ne atvirkščiai.

 

„Mano akimis, vienas didžiausių smūgių – ekologine prasme – kokį tik yra patyrusi ši planeta, yra gyvūnai“, – sakė dr. Butterfieldas.” [1]

 

1. How Did Life Arise? Broad, William J; Chang, Kenneth; Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 19, 2026.

How Did Life Arise?

“Where did it start? How did it grow complex? Why did it get big? Three moments in Earth’s early history when evolution suddenly, inexplicably turned up the dial.

 

Life on planet Earth is a riot of diversity: ants and elephants, frogs and blue whales, tulips and redwoods, even a branch of the great apes known as humans. Uniting it all is biochemistry, in particular the shared biochemistry of genetic inheritance — DNA and RNA, the universal instruction kits of life.

 

Tracing these biochemical threads back through time has convinced many scientists that all life descends from a so-called Last Universal Common Ancestor, or LUCA, that emerged between 4 billion and 4.5 billion years ago, after Earth itself congealed from the gas and detritus of a nascent solar system. How this LUCA rose from the primordial stew may be impossible to ever say definitively. No fossils exist to provide a window onto that moment in time, and scientists have no point of comparison: So far, Earth is the only place in the universe known to harbor life.

 

After that initial “how,” the questions become marginally easier for scientists to address. Here’s what’s known about three of the biggest inflection points in the evolution of life on Earth.

 

Where Did Life First Emerge?

 

Scientists agree on little regarding the origins of life, including where it might have arisen — at Earth’s surface, or in its watery depths.

 

“It’s hard to answer these questions,” said Joanna Masel, a professor of evolutionary biology at the University of Arizona. “The evidence is sketchy. So people argue.”

 

On one side is the primordial soup hypothesis: Life originated from natural chemical reactions in Earth’s primal waters, which formed a broth of organic compounds.

 

Charles Darwin floated the idea in 1871, when he proposed that “some warm little pond” was responsible for life’s origin. A few simple chemicals and sources of energy, he suggested, such as natural heat and electricity, might have joined together to form molecules “ready to undergo still more complex changes.” These in turn would have led to the first life form: a tiny sack of chemicals able to divide and make copies of itself.

 

The hypothesis got its first serious test in 1953. Stanley L. Miller, then a graduate student at the University of Chicago, filled a flask with water as well as ammonia, methane and hydrogen, gases that were considered to be abundant in the early atmosphere.

 

Then, to mimic a lightning strike, he introduced sparks. Days later, the simple molecules had given rise to amino acids, the building blocks of proteins and virtually all planetary life.

 

But the amino acids never advanced in complexity, and excitement ebbed as scientists rethought the composition of the primordial air. Some years later, researchers detected amino acids in meteorites, which suggested that the building blocks of life may have rained down from the heavens, putting another potential dent in the primordial soup theory.

 

On the other side of the argument is the watery-depths camp. In 1977, American scientists exploring the Pacific seabed stumbled upon an alien world of volcanic vents and otherworldly ecosystems, including eerie fields of albino tube worms. They drew their energy not from sunlight, which powers surface ecosystems, starting with plants, but instead from chemicals emitted by the hot springs.

 

As other deep-sea ecosystems came to light, scientists proposed that all life on Earth had perhaps arisen in the depths, nurtured by a warm, steady diet of chemicals and sheltered from the killer rocks and cosmic radiation that bombarded the planet’s surface early on.

 

In recent years, new discoveries have bolstered both sides of the argument.

 

In 2009, for instance, John D. Sutherland, a chemist at the University of Manchester, in England, described a new way that the molecules of life, energized by the sun’s ultraviolet rays, could have assembled spontaneously on the surface of a primitive Earth. And in 2017, an analysis of mineral deposits in Australia suggested that surface hot springs had nurtured the land’s earliest signs of life. In 2024, an influential group of scientists voiced strong support for the finding.

 

Even so, the deep springs theory has also gained new support. This summer, a team led by scientists at Heinrich Heine University in Düsseldorf, Germany, proposed that the warm chemicals available in the deep sea included metals such as nickel, cobalt and palladium. These metals, the researchers contend, could have served as catalysts that helped the earliest forms of life build metabolic pathways.

 

The growing wealth of evidence suggests that, ultimately, both camps of theorists might be right, Dr. Masel said.

 

“It doesn’t have to be one thing,” she said. “It’s possible that life arose at the hydrothermal vents and also a warm little pond.”

 

Perhaps, she added, life arose independently in disparate ecological niches that remained isolated from one another for ages.

 

“It looks like the early events happened really, really fast, which points to ‘first life’ not being the hardest part,” she said. “Maybe the origin of life was easier than we thought.”

 

 

 

— William J. Broad

 

How Did Life Get Complex?

 

About two billion years ago, a new kind of cell emerged on Earth, one much bigger and more complex than the microbes that had come before. Today, these so-called eukaryotic cells inhabit our own bodies, as well as those of other animals, plants and fungi. How this new brand of cell emerged remains one of biology’s great mysteries.

 

“Eukaryotic” comes from a Greek term meaning “true nut,” a reference to the nucleus, the compartment in which eukaryotic cells coil their DNA. Eukaryotic cells have many other vital compartments, including thousands of mitochondria, which generate energy. The huge volume of a eukaryotic cell is supported by a scaffolding that can be quickly dismantled and reassembled; it also serves as an internal shipping network, whizzing packages of molecules from one compartment to another.

 

In contrast, a single-celled microbe such as Escherichia coli is far simpler. No mitochondria, no scaffolding, no nucleus; a nut-free “prokaryote.”

 

Eukaryotes — organisms composed of eukaryotic cells — all descend from a common ancestor, which in turn descended from ancient prokaryotes. The earliest eukaryotes were single-celled protozoans; their oldest known fossils date back 1.8 billion years. How long before that the first eukaryotes evolved, scientists can’t say.

 

Living organisms have offered important clues to this transition. In the past decade, scientists have discovered a lineage of microbes known as Asgards that bear many, but not all, of the hallmarks of eukaryotes. For instance, they have a cellular skeleton that helps them crawl, but have no nucleus or mitochondria.

 

The current thinking is that Asgards descend from the forerunners of eukaryotes. Early Asgard-like organisms acquired some eukaryote features through ordinary natural selection: Mutations altered their cells, conferring advantages they passed down to their descendants today.

 

But cells evolved by other means, too.

 

Early eukaryotes lived in close quarters with other microbes, forming ecological partnerships. That intimate contact made it possible for the early ancestors of Asgards and eukaryotes to grab genes from their partners and add them to their own genomes.

 

This exchange may have started about 3 billion years ago and continued for hundreds of millions of years. Recent studies suggest that the final exchange that gave rise to eukaryotes was the most spectacular. Around 2.25 billion years ago, one species of bacteria took up permanent residence inside Asgard-like cells, using their own metabolism to generate fuel for the cells they occupied. They began to be passed down from one generation of hosts to the next, evolving into our mitochondria.

 

The broad outlines of eukaryote origins are now coming into focus, but many pages of the story are still blank. Scientists don’t yet know how all the parts that make up the nucleus came together, for instance.

 

And they don’t know why the merging of microbes apparently gave rise to big, complex cells just once in the history of life. Was there some exquisitely rare set of circumstances that allowed it to happen? Or did evolution conduct other experiments in complexity that ended in extinction long ago?

 

One thing is clear: Once the eukaryote cell evolved, Earth was never the same. From coral reefs and giant squid to Amazonian rainforests and vast herds of wildebeest on the African savanna, eukaryotes gave rise to all the life we can see, including the one in the mirror.

 

— Carl Zimmer

 

Why Did Life Get Big?

 

The advent of eukaryotes set up the evolutionary foundations for coral reefs and herds of wildebeest, but it took life a long time to have a growth spurt.

 

Indeed, the billion years that followed are often called “the boring billion.” Evolution appeared to stagnate; life stayed almost entirely microscopic. Even the tectonic plates pressed pause, leaving the continents mountainless. Then, about 720 million years ago, the world went haywire.

 

First, Earth froze over, sealing the planet in an icy shell that blocked sunlight from the oceans and shut off photosynthesis. Except for a 10-million-year thaw in the middle of it, Earth remained a shiny white snowball, not a blue marble, for 85 million years.

 

Scientists marvel that life did not die out. Instead, after that long era of darkness, it underwent a mysterious jump in size and complexity.

 

“That is the absolute wackiest interval of Earth history that anyone’s aware of,” said Nick Butterfield, a paleobiologist at Cambridge. “You go in the one end, and it’s this old, dreary, boring microbial world, and you come out the other end after these two massive glaciations, and all of a sudden, there’s animals on the scene, and all the microbes have changed.”

 

The changes were so striking that in 2006, scientists named a new geological period to encompass them: the Ediacaran. It began around 635 million years ago, with the thawing of “Snowball Earth,” and ended roughly 540 million years ago with the start of the Cambrian Era.

 

Guy Narbonne, a geological scientist at Queen’s University in Ontario, Canada, has studied fossils of large, soft-bodied animals that lived during the Ediacaran at a site known as Mistaken Point, at the southeastern tip of Newfoundland. The creatures include rangeomorphs, marine animals that looked like palm fronds and could reach the height of a modern-day basketball player. Others were round and the size of coins. Some, perhaps early sponges, were cone-shaped.

 

For Dr. Narbonne, the story is straightforward: The omnipresent glaciers crushed rocks as they moved across the landscape. When they receded, the sediment washed into the ocean, spurring algal blooms that raised oxygen levels and made possible the greater metabolism required by larger creatures.

 

“I can’t think of a better way of fertilizing the oceans than to have glaciers melt after the end of a glaciation,” Dr. Narbonne said.

 

Andrew Knoll, a paleontologist at Harvard, also thinks that oxygen fueled the evolutionary jump during the Ediacaran. But in his view, the timing of Snowball Earth was coincidental; instead, he points to the resumption of plate tectonics at the end of the boring billion, which created Himalayan-scale mountains.

 

As these eroded, they added phosphorus to the oceans, which seeded blooms of photosynthesizing marine microbes, Dr. Knoll said. Predators evolved and began feasting on smaller organisms, which spurred an evolutionary arms race to get bigger, in order to avoid getting eaten.

 

But some scientists doubt the oxygen story, including Donald Canfield, a geochemist at the University of Southern Denmark, who performed the analysis that is often cited as evidence of an oxygen increase during the early Ediacaran.

 

“I’ve had somewhat of a change of mind,” Dr. Canfield said. He now thinks that oxygen levels in Earth’s atmosphere then were low, but significant and steady — about 4 to 10 percent of current levels.

 

Dr. Butterfield, for his part, thinks that scientists have been looking at the question backward. He proposes that complex animals began to appear before Snowball Earth, not afterward, simply as the culmination of random genetic mutations. This revolution in evolution, he says, upended the food chain, altered the chemistry of the oceans, pulled carbon dioxide out of the atmosphere — and tipped the world into a frozen state. Big life caused Snowball Earth, not the other way around.

 

“To my eye, the single most insulting, ecologically insulting, thing that has ever been imposed on this planet,” Dr. Butterfield said, “is animals.”” [1]

 

1. How Did Life Arise? Broad, William J; Chang, Kenneth; Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 19, 2026.

“If You Are Working All the Time, When Are You Thinking?” Why Silican Walley Is Losing the AI Race With China. A Silicon Valley Job Demands 24/7 Hustle

The premise that constant hustle destroys the deep thinking required for breakthrough innovation sits at the heart of the current AI geopolitical landscape. While Silicon Valley startups are adopting grueling Chinese-style work schedules to rush frontier models to market, critics argue this performative exhaustion stifles the creative, systemic cognitive breakthroughs needed to maintain a true frontier edge over China’s hyper-efficient, state-subsidized ecosystem.

 

When engineers and researchers are pushed into a 24/7 hustle, they are forced into immediate execution and firefighting mode rather than long-term architectural planning.

 

The Silicon Valley Burnout Paradox

 

In a fierce bid to outpace international competition, a rising trend has emerged where Silicon Valley AI startups are openly embracing 996 work schedules (9 a.m. to 9 p.m., six days a week). The irony is sharp: this brutal work culture originated in the Chinese tech sector, where it faced severe public backlash and was ruled illegal due to its devastating toll on mental and physical health.

 

As reported by PCMag, chronic overwork and sleep deprivation directly impair the brain's prefrontal cortex. This is the exact area responsible for:

•     Strategic decision-making and divergent thinking.

•     Complex problem-solving required to move past simple transformer architectures.

•     Deep, creative synthesis—the very "thinking" needed to pioneer artificial general intelligence (AGI).

 

 

When workers are active 24/7, they lack the cognitive downtime necessary for breakthroughs. Instead, they default to brute-forcing existing engineering paradigms.

 

Why China is Winning the Pragmatic AI Race

 

While Silicon Valley consumes itself with internal hustle and massive capital expenditure on proprietary models, Chinese AI firms are moving faster on the global stage.

 

China's strategy relies less on forcing their engineers to work longer hours and more on architectural efficiency, state-backed compute subsidies, and market capture.

 

According to reports tracked by The Guardian, the global market is pivoting heavily toward highly capable, cost-effective Chinese open-weight models.

 

 

Strategy Dimension Silicon Valley Approach   China AI Approach

 

Model Nature High-cost, proprietary closed-source systems.    Accessible, open-source and open-weight models.

 

Development Focus Brute-force scaling and massive infrastructure spend ($700B+ targets).                                                                                     High-efficiency optimization to bypass hardware restrictions.

Workplace Reality    Emergence of unregulated 24/7 performative hustle.

                                                                                                   Highly subsidized compute paired with integrated industry data.

Global Positioning   Premium services targeting Western enterprise buyers.                                

 

                                                                                                    Aggressively  

                          undercutting on price to power infrastructure in the Global South.

 

The Real Danger of Not "Thinking"

 

If American tech culture prioritizes immediate execution over deep architectural reflection, it risks falling into a financial trap. US giants have quadrupled capital expenditures, leading to massive infrastructure spending that some fear could mimic a dot-com bubble.

 

 Meanwhile, companies like DeepSeek and Alibaba have closed the performance gap with the US. They deliver 80% to 90% of frontier capabilities at a fraction of the operating cost, dominating global procurement decisions.

 

By substituting deep, long-term strategic thought with relentless, exhausted labor, Silicon Valley risks optimizing for the wrong metrics while China builds the practical, affordable foundations of the global AI economy.

 

“The job requirements are straightforward if not hellacious: Work at the office in person from 8 a.m. to 8 p.m. Be available "around-the-clock," including nights and weekends if needed. Oh, and you must maintain this schedule for three years.

 

So goes the criteria for a role working as chief of staff to Vinod Khosla, founder of Khosla Ventures, the renowned venture firm that's backed companies including OpenAI, Stripe and DoorDash.

 

"If you need predictable hours, a defined playbook, or frequent direction, this isn't for you," wrote Ryan Batra, a vice president of talent at Khosla, in a LinkedIn post about the role.

 

The chief of staff job listing is either an "amazing opportunity" or indentured servitude, depending on whom you ask.

 

Matteo Franceschetti posted on X that he would take the job himself if he weren't busy running the sleep-technology startup Eight Sleep.

 

The entrepreneur and Reddit co-founder Alexis Ohanian wrote that the job with Khosla was a role that could change someone's life.

 

Silicon Valley has always been known for the rise and grind. But the AI era is pushing the tech industry's work ethos to new, more visible heights. Rather than something to be played down, working yourself to the bone is to be bragged about -- and advertised for up front.

 

"It's saying the quiet part out loud," says Margaret O'Mara, a professor of history at the University of Washington who writes and teaches about the high-tech economy.

 

Young AI founders have embraced the so-called 9-9-6, claiming to work from 9 a.m. to 9 p.m. six days a week.

 

Corgi, an insurance startup, has asked some candidates to participate in multiday work trials, sometimes on weekends, to test their stamina. Startup LemonLime earlier this year offered interviews to anyone at a networking party willing to get inked with a company tattoo. (There was no guarantee of a job, though.)

 

Some saw Khosla's list of requirements, including the minimum 12-hour days, as emblematic of today's no-hire job market, where employers can flex their power -- and be explicit in their demands.

 

"This is the right time for him to be asking for this type of person. Otherwise, these people might have had a lot more options," said Raheela Anwar, a longtime corporate adviser and president and CEO of Group 360 Consulting.

 

Candidates must consider whether putting up with Khosla's demands will pay off longer term through opportunities that could follow, she added.

 

"It isn't the job," Anwar said. "It's the exit that is making this attractive."

 

The chief of staff role has long been a fast track to top positions, making it attractive to high achievers anyway. The job typically requires a mix of both grunt work -- sitting in meetings and writing briefs -- along with higher-level strategy tasks. Executives usually prefer to hire someone internally, tapping a trusted lieutenant proven at navigating an organization.

 

Khosla's job description notes the chief of staff will serve as a "thought partner," evaluating possible investments, working with portfolio companies and building relationships.

 

"You won't know every field I work in," wrote Vinod Khosla in a post to X about the person who will ultimately work for him. "What matters is how quickly you learn, the questions you ask, and whether you can think from first principles."

 

The job often draws those wanting an up-close view into how an executive operates, even if it requires working around the clock. Jason Fried, the co-founder and CEO of software company 37signals, generally opposes the excesses of tech hustle culture. But he didn't take issue with Khosla's job posting. "The expectations are very clear," he said.

 

"If I was 25," he added, "maybe it'd be the best thing in the world."

 

As to whether the pay is commensurate with the required work commitment, only Khosla Ventures knows: It didn't include a salary range in the posting. Based on early interest, Khosla expects more than 1,000 applications, a spokeswoman said.

 

Late Friday, Vinod Khosla clarified a few details in a post to X: "Jokes aside honest truth is this job has no specific hours requirement but is intense. I work 80 hours/week and this person needs to keep up."

 

Khosla alumni say the experience alone is worth the job.

 

"Can't express enough how amazing of a learning experience this is," Hesam Motlagh, a startup founder and adjunct professor at Stanford University, wrote on LinkedIn.

 

Motlagh would know: He was in the role from 2021 to 2023.” [1]

 

1. A Silicon Valley Job Demands 24/7 Hustle. Bindley, Katherine; Cutter, Chip.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: B1. 

„Jei dirbate visą laiką, kada galvojate?“ Kodėl Silican Walley pralaimi dirbtinio intelekto lenktynes su Kinija. Silicio slėnio darbas reikalauja 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę skubėjimo

 

Prielaida, kad nuolatinis skubėjimas sunaikina gilų mąstymą, reikalingą proveržio inovacijoms, yra dabartinės dirbtinio intelekto geopolitinės aplinkos pagrindas. Nors Silicio slėnio startuoliai taiko varginančius kiniško stiliaus darbo grafikus, kad skubiai pateiktų rinkai pažangiausius modelius, kritikai teigia, kad šis performatyvus išsekimas slopina kūrybinius, sisteminius kognityvinius proveržius, reikalingus norint išlaikyti tikrą pranašumą prieš itin efektyvią, valstybės subsidijuojamą Kinijos ekosistemą.

 

Kai inžinieriai ir tyrėjai yra priversti dirbti visą parą, jie yra priversti dirbti nedelsiant ir gesinti gaisrus, o ne užsiimti ilgalaikiu architektūriniu planavimu.

 

Silicio slėnio perdegimo paradoksas

 

Siekdami aplenkti tarptautinę konkurenciją, išryškėjo tendencija, kai Silicio slėnio dirbtinio intelekto startuoliai atvirai taiko 996 darbo grafikus (nuo 9 iki 21 val., šešias dienas per savaitę). Ironija aštri: ši brutali darbo kultūra atsirado Kinijos technologijų sektoriuje, kur ji sulaukė didelio visuomenės pasipriešinimo ir buvo pripažinta neteisėta dėl pražūtingo poveikio psichinei ir fizinei sveikatai.

 

Kaip pranešė PCMag, lėtinis pervargimas ir miego trūkumas tiesiogiai pažeidžia smegenų prefrontalinę žievę. Būtent ši sritis yra atsakinga už:

• Strateginį sprendimų priėmimą ir divergentinį mąstymą.

• Sudėtingą problemų sprendimą, reikalingą norint pereiti nuo paprastų transformatorinių architektūrų.

• Gilų, kūrybinį sintezę – tą patį „mąstymą“, kurio reikia norint pradėti dirbtinio bendrojo intelekto (DGI) plėtrą.

 

Kai darbuotojai yra aktyvūs visą parą, jiems trūksta kognityvinių prastovų, reikalingų proveržiams. Vietoj to, jie ima grubiai taikyti esamas inžinerines paradigmas.

 

Kodėl Kinija laimi pragmatiškas DI lenktynes

 

Kol Silicio slėnis užsiima vidine grumtynėmis ir didžiulėmis kapitalo išlaidomis patentuotiems modeliams, Kinijos DI įmonės pasaulinėje arenoje juda greičiau.

 

Kinijos strategija mažiau remiasi savo inžinierių vertimu dirbti ilgiau ir daugiau – architektūriniu efektyvumu, valstybės remiamomis skaičiavimo subsidijomis ir rinkos užkariavimu.

 

Remiantis „The Guardian“ stebimomis ataskaitomis, pasaulinė rinka smarkiai orientuojasi į itin pajėgius, ekonomiškai efektyvius Kinijos atvirojo svorio modelius.

 

Strategijos aspektas Silicio slėnio požiūris Kinijos dirbtinio intelekto požiūris

 

Modelio pobūdis Brangios, patentuotos uždarojo kodo sistemos. Prieinami, atvirojo kodo ir atvirojo svorio modeliai.

 

Kūrimo kryptis: Grubios jėgos mastelio keitimas ir didžiulės išlaidos infrastruktūrai (daugiau nei 700 mlrd. USD tikslai). Didelio efektyvumo optimizavimas siekiant apeiti techninės įrangos apribojimus.

 

Darbo vietos realybė: Nereguliuojamo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę veikiančio našaus darbo atsiradimas.

 

Labai subsidijuojami skaičiavimai kartu su integruotais pramonės duomenimis.

 

Globalios padėties nustatymo aukščiausios kokybės paslaugos, skirtos Vakarų įmonių pirkėjams.

 

Agresyvus

kainų mažinimas, siekiant aprūpinti infrastruktūrą pasauliniuose pietuose.

 

Tikrasis „negalvojimo“ pavojus

 

Jei Amerikos technologijų kultūra teikia pirmenybę neatidėliotinam vykdymui, o ne giliam architektūriniam apmąstymui, ji rizikuoja patekti į finansinius spąstus. JAV gigantai keturis kartus padidino kapitalo išlaidas, todėl susidaro didžiulės išlaidos infrastruktūrai, kurios, kai kurių manymu, gali imituoti interneto burbulą.

 

Tuo tarpu tokios įmonės kaip „DeepSeek“ ir „Alibaba“ panaikino našumo atotrūkį nuo JAV. Jie teikia 80–90 % pažangių pajėgumų už nedidelę eksploatavimo išlaidų dalį ir dominuoja priimant pasaulinius pirkimų sprendimus.

 

Pakeisdamas gilų, ilgalaikį strateginį mąstymą nenuilstamu, išsekusiu darbu, Silicio slėnis rizikuoja optimizuoti netinkamus rodiklius, o Kinija tuo tarpu kuria praktiškus ir įperkamus pasaulinės dirbtinio intelekto ekonomikos pamatus.

 

"Darbo reikalavimai yra aiškūs, nors ir velniškai sunkūs: dirbti biure gyvai nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro. Būti pasiekiamam „visą parą“ – prireikus, net naktimis ir savaitgaliais. Be to, tokio grafiko privalote laikytis trejus metus.

 

Tokie yra kriterijai pareigybei, kurioje teks dirbti „vadovo padėjėju“ (angl. *chief of staff*) Vinodui Khoslai – „Khosla Ventures“ įkūrėjui. Tai garsi rizikos kapitalo įmonė, investavusi į tokias bendroves kaip „OpenAI“, „Stripe“ ir „DoorDash“.

 

„Jei jums reikia nuspėjamo darbo laiko, aiškių veiksmų instrukcijų ar nuolatinių nurodymų – šis darbas ne jums“, – apie šią poziciją „LinkedIn“ tinkle rašė Ryanas Batra, „Khosla“ talentų paieškos viceprezidentas.

 

Priklausomai nuo to, kieno paklausite, šis darbo skelbimas – arba „nuostabi galimybė“, arba savotiška vergija.

 

Matteo Franceschetti socialiniame tinkle „X“ rašė, kad pats imtųsi šio darbo, jei nebūtų užsiėmęs vadovaudamas miego technologijų startuoliui „Eight Sleep“.

 

Verslininkas ir vienas iš „Reddit“ įkūrėjų Alexis Ohanianas teigė, kad darbas pas V. Khoslą yra tokia pozicija, kuri galėtų pakeisti kažkieno gyvenimą.

 

Silicio slėnis visada buvo žinomas dėl savo pakilimo ir veržlumo. Tačiau dirbtinio intelekto era pakelia technologijų pramonės darbo etosą į naujas, labiau matomas aukštumas. Užuot buvę menkinami, reikia girtis – ir iš karto reklamuoti, kad dirbate iki kaulų smegenų.

 

„Tai tyliosios dalies išsakymas garsiai“, – sako Margaret O'Mara, Vašingtono universiteto istorijos profesorė, rašanti ir dėstanti apie aukštųjų technologijų ekonomiką.

 

Jauni dirbtinio intelekto įkūrėjai perėmė vadinamąjį 9-9-6 režimą, teigdami, kad dirba nuo 9 iki 21 val. šešias dienas per savaitę.

 

Draudimo startuolis „Corgi“ paprašė kai kurių kandidatų dalyvauti kelių dienų darbo bandymuose, kartais savaitgaliais, kad išbandytų savo ištvermę. Startuolis „LemonLime“ anksčiau šiais metais pasiūlė interviu visiems, norintiems pasidaryti įmonės tatuiruotę tinklaveikos vakarėlyje. (Tačiau darbas nebuvo garantuotas.)

 

Kai kurie Khoslos reikalavimų sąrašą, įskaitant mažiausiai 12 valandų darbo dieną, laikė šiandieninės darbo rinkos be įdarbinimo simboliu, kur darbdaviai gali parodyti savo galią ir aiškiai reikšti savo reikalavimus.

 

„Tai tinkamas metas jam prašyti tokio tipo žmonių. Priešingu atveju šie žmonės galbūt turėjo daug daugiau galimybių“, – sakė Raheela Anwar, ilgametė korporacijos patarėja ir „Group 360 Consulting“ prezidentė bei generalinė direktorė.

 

Kandidatai turi apsvarstyti, ar Khoslos reikalavimų tenkinimas atsipirks ilguoju laikotarpiu per galimybes, kurios gali atsirasti vėliau, pridūrė ji.

 

„Ne darbas svarbus“, – sakė Anwar. „Tai patrauklumas kyla dėl išėjimo iš darbo.“

 

Personalo vadovo pareigos jau seniai yra greitas kelias į aukščiausias pareigas, todėl jos patrauklios daug pasiekusiems asmenims. Šis darbas paprastai reikalauja tiek sunkaus darbo – posėdžių ir instrukcijų rašymo – tiek aukštesnio lygio strategijos užduočių. Vadovai dažniausiai renkasi samdyti vidinį asmenį, pasitelkdami patikimą padėjėją, kuris įrodė gebėjimą valdyti organizaciją.

 

Khoslos pareigybės aprašyme nurodoma, kad vadovo padėjėjas (angl. *chief of staff*) taps „partneriu idėjoms“: vertins galimas investicijas, dirbs su įmonėmis, į kurias investuota, ir plėtos ryšius.

 

„Neišmanysite kiekvienos srities, kurioje dirbu, – socialiniame tinkle „X“ apie būsimą darbuotoją rašė Vinodas Khosla. – Svarbiausia – kaip greitai mokotės, kokius klausimus užduodate ir ar gebate mąstyti remdamiesi fundamentiniais principais.“

 

Šis darbas dažnai vilioja tuos, kurie nori iš arti pamatyti, kaip dirba aukšto lygio vadovas, net jei tai reiškia darbą visą parą. Jasonas Friedas, programinės įrangos bendrovės „37signals“ bendraįkūrėjas ir generalinis direktorius, paprastai kritiškai vertina technologijų sektoriui būdingą perdėtą darbo kultūrą („hustle culture“). Tačiau dėl Khoslos paskelbto darbo pasiūlymo jis priekaištų neturėjo. „Lūkesčiai – labai aiškūs“, – sakė jis.

 

„Jei man būtų 25-eri, – pridūrė jis, – galbūt tai būtų geriausias dalykas pasaulyje.“

 

Ar atlyginimas atitinka reikalaujamą darbo krūvį – žino tik „Khosla Ventures“: darbo skelbime atlyginimo rėžiai nenurodyti. Pasak atstovės spaudai, sprendžiant iš pirminio susidomėjimo, tikimasi gauti daugiau nei 1 000 paraiškų.

 

Penktadienio vakarą Vinodas Khosla socialiniame tinkle „X“ patikslino keletą detalių: „Juokai į šalį – tiesa ta, kad šiame darbe nėra nustatytų darbo valandų, tačiau krūvis – didelis. Aš dirbu 80 valandų per savaitę, tad šis žmogus privalo neatsilikti.“

 

Tie, kurie anksčiau dirbo su Khosla, teigia, kad vien dėl įgytos patirties verta imtis šio darbo.

 

„Sunku net apsakyti, kokia tai neįtikėtina mokymosi patirtis“, – „LinkedIn“ tinkle rašė Hesamas Motlaghas, startuolio įkūrėjas ir kviestinis dėstytojas Stanfordo universitete.

 

Motlaghas žino, ką sako: jis šias pareigas ėjo 2021–2023 m.” [1]

 

1. A Silicon Valley Job Demands 24/7 Hustle. Bindley, Katherine; Cutter, Chip.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: B1. 

Tikslių dronų ir raketų spiečiai yra veiksmingi: husių puolimas atskleidžia Saudo Arabijos karinius ribotumus. Lietuvai tai yra pamoka.

„Mirtini husių sukilėlių raketų ir dronų išpuoliai prieš Saudo Arabijos sostinę ir naftos infrastruktūrą atskleidė karalystės ginkluotųjų pajėgų ribotumą ir sukėlė rizikingą naują Jemeno karo etapą Rijadui.

 

Saudo Arabija turi vieną didžiausių gynybos biudžetų pasaulyje, o jos ginkluotosios pajėgos yra aprūpintos pažangiais naikintuvais ir oro gynybos sistemomis iš JAV ir kitų tiekėjų.

 

Tačiau analitikų teigimu, husių pajėgos pasirodė esančios ypač atsparios priešininkės, kurių gausios sausumos pajėgos ir vietinė raketų bei dronų gamyba gali veiksmingai neutralizuoti Saudo Arabijos karinius pajėgumus.

 

Saudo Arabija sausumos kovose pasikliauja susiskaldžiusiomis kovotojų grupuotėmis, ištikimomis Rijado remiamai Jemeno vyriausybei, o Saudo Arabijos naikintuvai ir atakos sraigtasparniai teikia oro paramą. Saudo Arabijos oro gynybos pastangas stabdo naikintuvų, būtinų numušti atskriejančias husių raketas, trūkumas, taip pat pagrindinių Saudo Arabijos sąjungininkų, įskaitant JAV, nenoras teikti tiesioginės pagalbos.“ Karinė pagalba.

 

„The Wall Street Journal“ pranešė, kad Iranas padėjo husiams rengti sudėtingus išpuolius Saudo Arabijos teritorijoje ir prieš jos sąjungininkus Jemene, įskaitant pagalbą taikant dronų ir raketų atakas, taip pat mokymus, žvalgybą ir taktinį vadovavimą.

 

JAV apribojo savo pagalbą Saudo Arabijos sąjungininkei žvalgyba ir kita parama.

 

Penktadienį prezidentas Trumpas paragino Saudo Arabiją priimti Izraelio karinę pagalbą prieš husius. Rijadas, kuris palaiko plačius užkulisinius saugumo santykius su Izraeliu, bet neturi oficialių diplomatinių ryšių, viešai neatsakė į jo pasiūlymą.

 

Vietoj to, Rijadas kreipėsi į Turkiją, Pakistaną ir kelias Europos šalis pagalbos atremdamas husių išpuolius, dislokuodamas karalystėje oro gynybos dalinius ir kitą karinę pagalbą. Sekmadienį Egiptas pareiškė esąs pasirengęs suteikti karinę pagalbą, sakė prezidento Abdel Fattaho Al Sisi atstovas.

 

Saudo Arabijos pareigūnas pareiškime „The Wall Street Journal“ sakė: „Saudo Arabijos karalystė imsis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų savo piliečių ir gyventojų saugumą, o jos teritorijos saugumą.“ Husiai, jis... pridūrė: „kelia pasaulinę grėsmę ir reikalauja pasaulinio atsako“.

 

Karalystė taip pat siekia verbuoti užsienio kovotojus, kad šie padėtų savo sąjungininkams Jemene. Tuo pačiu metu ji taip pat atvira diplomatiniam konflikto sprendimui, kuris kitaip atrodo sunkiai suvaldomas, teigė su Saudo Arabijos strategija susipažinę asmenys.

 

„Jie tikrai nori paramos, kad padėtų užkirsti kelią šiems katastrofiškiems išpuoliams“, – sakė Allison Minor, Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnioji mokslo darbuotoja ir buvusi JAV specialiojo pasiuntinio Jemene pavaduotoja. „Be to, jie nori parodyti, kad šiame konflikte nėra vieniši“.

 

Lygiai taip pat, kaip JAV stengėsi nugalėti, regis, pralenktą Iraną, husiai pastatė mobiliųjų raketų paleidimo įrenginių parką ir giliai užkastus raketų gamybos įrenginius, kuriuos naudojo atlaikyti oro smūgius iš daug didesnio kaimyno.

 

Analitikai teigia, kad Irano remiami husiai greičiausiai galės atremti su jais kovojančios Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos išpuolius, tuo pačiu toliau smogdami giliai Saudo Arabijos teritorijoje prieš silpnai ginamus taikinius.

 

Saudo Arabijos valdžia sekmadienį pranešė, kad priešiškas sviedinys pataikė į pietinį miestą... Nadžrane, sužeisti šeši žmonės. Incidento metu taip pat buvo apgadinti trys namai ir trys transporto priemonės. Šis išpuolis įvyko praėjus savaitei po to, kai per husių smūgį Saudo Arabijos sostinės tarptautiniame oro uoste žuvo mažiausiai 13 žmonių ir šimtai buvo sužeisti. Tai buvo kruviniausias išpuolis prieš JAV ar jos Persijos įlankos sąjungininkus konfliktuose, susijusiuose su karu Irane. Kitą dieną per kitą smūgį oro uoste žuvo dar vienas keliautojas ir 11 buvo sužeista.

 

Prieš pastaruoju metu padažnėjus husių raketų ir dronų atakoms, Saudo Arabijos lyderiai labiau nerimavo dėl smūgių iš kitos Persijos įlankos pusės. Saudo Arabija stengėsi apsaugoti didžiulę šalį nuo Irano ir Teherano remiamų Irako kovotojų atakų, perkeldama oro gynybos baterijas, kad apsaugotų rūmus ir energetikos infrastruktūrą, pranešė žurnalas.

 

Analitikai teigė, kad dėl grėsmės, jog Irano konfliktas gali atsinaujinti po kitą mėnesį vyksiančių JAV kadencijos vidurio rinkimų, Saudo Arabijos lyderiai susiduria su daugiafrontio konflikto perspektyva, todėl jiems dar labiau spaudžiama greitai numalšinti karą su husių kovotojais.

 

„Kažkuriuo metu jiems teks rasti nukrypimą, nes husių kovotojai turi šią...“ „išradingumas ir gebėjimas reaguoti asimetriškai taip, kad tai gali padaryti didelę žalą“, – sakė Michaelas Ratney, buvęs JAV ambasadorius Saudo Arabijoje ir vyresnysis Strateginių ir tarptautinių studijų centro patarėjas.

 

Husiai praėjusiais metais išgyveno JAV oro antskrydžių kampaniją, kuria buvo siekiama atlaisvinti jų kontrolę siaurame Bab al Mandebo sąsiauryje prie įplaukos į Raudonąją jūrą. Jie taip pat ištvėrė Saudo Arabijos vadovaujamą koaliciją, kuri kovojo septynerius metus, siekdama išstumti šią grupuotę – JAV pripažintą teroristinę organizaciją, – po to, kai per pilietinį karą ji užėmė Jemeno sostinę Saną bei dalį šiaurės vakarų Jemeno.

 

Artimiausias Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos tikslas – išstumti husitus iš pakrantės teritorijų prie Raudonosios jūros, iš kurių jie galėjo kelti grėsmę Saudo Arabijos laivybai Bab el Mandebo sąsiauryje, taip pat neleisti žlugti Taizui – paskutiniam dideliam miestui pietų Jemene, kurį kontroliuoja prieš husitus kovojančios pajėgos.

 

Pasak Saudo Arabijos pareigūnų, pastarosiomis dienomis šalies kariuomenė suintensyvino kontrpuolimą prieš husitus: į sukilėlių kontroliuojamas teritorijas Jemene buvo surengtos kelios oro smūgių bangos, be to, sustiprinta oro gynyba, tikintis apsisaugoti nuo naujų išpuolių, nukreiptų per sieną.

 

Tačiau, pasak Minoro, „labai sunku apsiginti nuo visų atakų – tai būdinga tokioms kariuomenėms kaip Saudo Arabijos. Kartais tai, kas prasiveržia pro gynybą, gali turėti katastrofiškų pasekmių.“” [1]

1. World News: Houthi Offensive Exposes Saudi Military Limits. Cloud, David S.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: A8. 

Swarms of Precise Drones and Missiles Are Effective: Houthi Offensive Exposes Saudi Military Limits

 

“Deadly missile and drone attacks by Houthi rebels on Saudi Arabia's capital and oil infrastructure have exposed the limitations of the kingdom's armed forces and triggered a risky new phase of the war in Yemen for Riyadh.

 

Saudi Arabia has one of the largest defense budgets in the world, and its armed forces are equipped with advanced fighters and air-defense systems from the U.S. and other suppliers.

 

But the Houthis have proven an especially resilient foe whose plentiful ground forces and indigenous missile and drone production can effectively counter Saudi military strengths, analysts said.

 

The Saudis rely on fractious militias loyal to the Riyadh-backed Yemeni government to wage the ground fight, while Saudi fighters and attack helicopters provide air support. The Saudi air-defense effort is hamstrung by a shortage of interceptors critical for shooting down incoming Houthi missiles, along with a reluctance of key Saudi allies, including the U.S., to provide direct military assistance.

 

Iran has helped the Houthis mount sophisticated attacks on Saudi territory and on its Yemeni allies, including assistance targeting drone and missile attacks, as well as training, intelligence and tactical guidance, The Wall Street Journal has reported.

 

The U.S. has confined its assistance to its Saudi ally to intelligence and other support.

 

President Trump on Friday urged Saudi Arabia to accept military help from Israel against the Houthis. Riyadh, which has an extensive behind-the-scenes security relationship with Israel but no formal diplomatic ties, hasn't publicly responded to his suggestion.

 

Instead, Riyadh has turned to Turkey, Pakistan and multiple European countries for help fending off Houthi attacks with air-defense units and other military assistance deployed to the kingdom. On Sunday, Egypt said it was prepared to provide military help, President Abdel Fattah Al Sisi's spokesman said.

 

A Saudi official, in a statement to The Wall Street Journal, said: "The kingdom of Saudi Arabia will take all necessary measures to ensure that its citizens and residents are safe and its territory is secure." The Houthis, he added, "represent a global threat and require a global response."

 

The kingdom is also looking to recruit foreign fighters to help its Yemeni allies. At the same time, it is also open to a diplomatic solution to the conflict, which otherwise looks hard to contain, people familiar with the Saudi strategy have said.

 

"They definitely want support to help prevent these catastrophic attacks," said Allison Minor, a senior fellow at the Center for Strategic and International Studies and former U.S. deputy special envoy for Yemen. "Beyond that, they are looking to demonstrate that they are not isolated in this conflict."

 

Just as the U.S. has struggled to defeat a seemingly overmatched Iran, the Houthis have built a fleet of mobile missile launchers and deeply buried missile production facilities that it has used to withstand airstrikes from its much larger neighbor.

 

The Iran-backed Houthis are likely to be able to absorb attacks from the Saudi-led coalition fighting them, while continuing to deliver blows deep in Saudi territory against softly defended targets, analysts said.

 

Saudi authorities said on Sunday that a hostile projectile struck the southern city of Najran, injuring six. The incident also damaged three homes and three vehicles. That attack came a week after a Houthi strike on the Saudi capital's international airport killed at least 13 people and injured hundreds. It was the single deadliest attack on the U.S. or its Gulf allies in the conflicts related to the Iran war. Another strike on the airport the following day killed another traveler and wounded 11.

 

Before the recent surge in Houthi missile and drone attacks, Saudi leaders were more concerned about strikes from across the Persian Gulf. Saudi Arabia struggled to cover the vast country against attacks from Iran and the Iraqi militias Tehran backs, shifting air-defense batteries around to try to protect palaces and energy infrastructure, the Journal has reported.

 

With the threat that the Iran conflict could resume after the U.S. midterm elections next month, Saudi leaders are facing the prospect of a multifront conflict, putting them under even more pressure to quickly tamp down the war with the Houthis, analysts said.

 

"At some point, they are going to have to find an off-ramp because the Houthis have this resourcefulness and capacity to respond asymmetrically in a way that can do serious damage," said Michael Ratney, a former U.S. ambassador to Saudi Arabia and a senior adviser at the Center for Strategic and International Studies.

 

The Houthis survived a campaign of U.S. airstrikes last year that sought to unlock their grip on the narrow Bab al-Mandeb strait at the entrance to the Red Sea. They also outlasted a Saudi-led coalition that fought for seven years to dislodge the group -- a U.S.-designated terrorist organization -- after it seized Yemen's capital San'a and a swath of northwestern Yemen in a civil war.

 

The Saudi-led coalition's immediate objective is to dislodge the Houthis from coastal areas along the Red Sea that have allowed them to threaten Saudi shipping in the Bab al-Mandeb strait and to prevent the fall of Taiz, the anti-Houthi forces' last major urban stronghold in southern Yemen.

 

The Saudi military has pressed its counteroffensive against the Houthis in recent days, launching waves of airstrikes against rebel-held areas in Yemen and stiffening its air defenses in hopes of warding off new cross-border attacks, Saudi officials said.

 

But "it's very hard to defend against all attacks, and that is the case with militaries like Saudi Arabia's," said Minor. "Sometimes what gets through can be catastrophic."” [1]

 

1. World News: Houthi Offensive Exposes Saudi Military Limits. Cloud, David S.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: A8. 

Zelenskis lieja nepasitenkinimą Trumpu – Ukrainos lyderis priekaištauja Baltiesiems rūmams dėl susilpninto spaudimo Maskvai

„Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, keliaudamas naktiniu traukiniu ir būdamas niūrios nuotaikos, nusprendė mesti iššūkį prezidentui D. Trumpui.

 

Pasak vieno įvykio liudininko, antradienio vėlų vakarą, traukiniui važiuojant iš Kyjivo į Lenkiją, V. Zelenskį ir jo patarėjus pasiekė žinia, kad Rusijos raketos smogė Kyjivui – ir tai jau antrą dieną iš eilės, be to, be įprasto JAV įspėjimo apie raketų paleidimą.

 

Pastarosiomis dienomis D. Trumpas sušvelnino energetikos sankcijas Maskvai, gyrė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, darė spaudimą Ukrainai ir ragino nušalinti V. Zelenskį. Pasak šaltinio, Ukrainos prezidentas baiminosi, kad bus daroma dar daugiau nuolaidų Maskvai.

 

Jau 18 mėnesių – nuo ​​pat nesėkmingo susitikimo su D. Trumpu Ovaliniame kabinete – V. Zelenskis bandė pelnyti jo palankumą. Dabar jis davė suprasti aplinkiniams, kad atėjo metas kalbėti tiesiai šviesiai, teigė šaltinis.

 

V. Zelenskis, vykdamas susitikti su Europos sąjungininkais Londone ir Briuselyje, nusprendė viešai sukritikuoti D. Trumpo poziciją, nepaisydamas rizikos dar labiau jį supykdyti. Jis norėjo pasiųsti žinią JAV ir Europos visuomenei: Ukraina ginsis taip, kaip jai reikės, ir ji nėra kalta dėl aukštų degalų kainų pasaulyje.

 

Trečiadienį duodamas interviu britų žiniasklaidai, Ukrainos lyderis sukritikavo D. Trumpo išreikštą norą bendrauti su V. Putinu bei veiksmus, kuriais švelninamos ekonominės sankcijos Maskvai. Praėjusią savaitę D. Trumpas pareiškė: „Su V. Zelenskiu man bendrauti sunkiau nei su V. Putinu.“

 

„Putinas, – sakė V. Zelenskis leidiniui „Financial Times“. – Kaip D. Trumpas gali su juo draugauti? Manau, kad tai klaida.“ Tai – jo pasirinkimas, ir taip kartojasi vėl ir vėl.“

 

Zelenskio atsakas atspindi tendenciją, būdingą ir kitiems Europos sąjungininkams, bendraujantiems su JAV prezidentu nuo tada, kai šis sugrįžo į Baltuosius rūmus.

 

Dėl virtinės nesutarimų – prekybos, įvykių Ukrainoje, NATO ateities, JAV karo su Iranu bei grasinimų perimti Danijai priklausančią Grenlandiją – net ir anksčiau artimi politiniai sąjungininkai Europos sostinėse šiemet ėmė tolintis nuo Trumpo.

 

Kritikuodamas Trumpą, Zelenskis rizikuoja sulaukti dar griežtesnio atsako. Tačiau Ukrainai statoma ant kortos kur kas daugiau. Ši skurdžiausia Europos valstybė gauna vertingą JAV paramą trijose srityse: dalijimosi žvalgybine informacija, „Starlink“ paslaugų sutarčių bei JAV ginklų ir amunicijos pardavimo Europai, skirto naudoti Ukrainoje.

 

2025 m. Trumpas nutraukė beveik visą kitą JAV paramą Ukrainai. Šį mėnesį jis paskelbė apie susitarimą su Putinu tiekti dyzeliną į JAV ir pasaulines rinkas, teigdamas, kad tai padės sumažinti dyzelino kainas. Be to, penktadienį jis atšaukė didžiąją dalį sankcijų Rusijai, kurios turėjo būti įvestos pagal praėjusį mėnesį jo paties pasirašytą, abiejų partijų palaikytą įstatymą.

 

Šie veiksmai sulaukė abiejų partijų kritikos, nes jais susilpninamas ekonominis spaudimas Maskvai.

 

Kai spalio 11 d. Trumpas paskelbė „energetines paliaubas“ – tuo nustebindamas tiek Kijevą, tiek Maskvą, – Zelenskis nurodė pristabdyti smūgius.

 

„Štai ir viskas“, – pareiškė Zelenskis leidiniui „Financial Times“, kai po trijų dienų Ukraina nutraukė šią pauzę.

 

Ketvirtadienį duodamas interviu kanalui „Newsmax“, Trumpas atsakė tuo pačiu.

 

„Zelenskis nėra tas žmogus, su kuriuo mums būtų lengva turėti reikalų, – sakė jis. – Jis sako norįs susitarti, bet iš tiesų nenori.“ „Ne, nesu didelis Zelenskio gerbėjas.“

 

Ukraina negalėjo tylėti dėl D. Trumpo susitarimo su V. Putinu dėl dyzelino, penktadienį pareiškė V. Zelenskis, atvykęs į Europos lyderių viršūnių susitikimą Briuselyje. Pasak jo, toliau D. Trumpas gali sudaryti susitarimą dėl dujų, o vėliau – panaikinti sankcijas kitiems verslo sandoriams su Rusija.

 

Viršūnių susitikimo vietoje atvykusį V. Zelenskį apkabino Europos šalių vyriausybių vadovai.

 

Pasak Europos pareigūnų, niekas neprašė jo sušvelninti kritikos D. Trumpo atžvilgiu.

 

Penktadienio vakarą D. Trumpas pasirašė įsakymą, kuriuo sustabdė didžiosios dalies sankcijų, turėjusių būti įvestos Rusijai pagal rugsėjį priimtą abiejų partijų palaikytą įstatymą, įgyvendinimą. Šis teisės aktas, pavadintas velionio senatoriaus Lindsey Grahamo (respublikono iš Pietų Karolinos) vardu, numatė didelius muitus trečiosioms šalims, perkančioms rusišką naftą.

 

Šeštadienio rytą V. Zelenskis socialiniame tinkle „X“ išreiškė apgailestavimą dėl sprendimo „visiškai ignoruoti Lindsey Grahamo įstatymą, kuris turėjo daryti išties veiksmingą spaudimą Rusijai, kad šis konfliktas būtų užbaigtas“.

 

„Šis įstatymas galėjo labai padėti – ir vis dar gali“, – teigė jis.“ [1]

 

1. World News: Zelensky Vents Frustration With Trump --- Ukrainian leader called out the White House for relaxing pressure on Moscow. Walker, Marcus; Gramer, Robbie.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: A6. 

Zelensky Vents Frustration With Trump --- Ukrainian leader called out the White House for relaxing pressure on Moscow

“Ukrainian President Volodymyr Zelensky was on an overnight train and in a gloomy mood when he decided to take on President Trump.

 

News reached Zelensky and his advisers on the train from Kyiv to Poland late Tuesday that Russian missiles had pounded Kyiv without the usual U.S. warning of a missile launch for the second day in a row, a person present said.

 

In recent days, Trump had eased energy sanctions on Moscow, praised Russian President Vladimir Putin, piled pressure on Ukraine and called for Zelensky's removal. The Ukrainian president feared more concessions to Moscow were coming, the person said.

 

For 18 months, since a disastrous Oval Office meeting with Trump, Zelensky had been trying to court him. Now he signaled to those around him that plain speaking was needed, the person said.

 

Zelensky, traveling to meet European allies in London and Brussels, decided to publicly criticize Trump's approach, despite the risk of angering him further. He wanted to send a message to the public in the U.S. and Europe: Ukraine would defend itself however it needed to, and it wasn't to blame for high global fuel prices.

 

The Ukrainian leader used scheduled interviews with British media on Wednesday to criticize Trump's expressed preference for dealing with Putin and moves to relax economic sanctions on Moscow. "I find Zelensky to be more difficult to deal with than Putin," Trump said last week.

 

"Putin," Zelensky told the Financial Times. "How can Trump be friends with him? I think that it's a mistake. It's his choice again and again."

 

Zelensky's pushback follows the arc of other European allies' dealings with the U.S. president since his return to the White House.

 

A series of clashes over trade, events in Ukraine, the future of the North Atlantic Treaty Organization, the U.S. war with Iran and threats to seize the Danish territory of Greenland have led even once-close political allies in European capitals to distance themselves from Trump this year.

 

Zelensky risks further blowback from Trump for criticizing him. But the stakes for Ukraine are far higher. Europe's poorest country receives valuable U.S. support in three areas: intelligence-sharing, Starlink contracts, and sales of U.S. weapons and ammunition to Europe for use in Ukraine.

 

Trump cut virtually all other U.S. support for Ukraine in 2025. This month, he announced a deal with Putin to supply diesel to the U.S. and global markets, saying it would help bring down diesel prices. Then, on Friday, he waived most sanctions against Russia that were set to be levied under a bipartisan bill he signed last month.

 

The moves drew bipartisan criticism for weakening economic pressure on Moscow.

 

When Trump announced an "energy ceasefire" on Oct. 11 surprising both Kyiv and Moscow, Zelensky ordered a pause in the strikes.

 

"That's it," Zelensky told the Financial Times, as Ukraine ended its pause after three days.

 

Trump hit back in an interview with Newsmax on Thursday.

 

"Zelensky's not a good guy for us to deal with," he said. "He says he wants to settle but he doesn't. No, I'm not a big fan of Zelensky."

 

Ukraine couldn't stay silent over Trump's diesel deal with Putin, Zelensky said on Friday as he joined a summit of European leaders in Brussels. Next, Trump would do a gas deal, and then lift sanctions on other business dealings with Russia, he said.

 

Inside the summit, Europe's heads of government hugged Zelensky as he arrived.

 

None asked him to tone down criticism of Trump, European officials said.

 

Late Friday, Trump signed an order halting the implementation of most of the sanctions that were to be imposed on Russia under a bipartisan bill passed in September. The law, named for the late Sen. Lindsey Graham (R., S.C.), authorized heavy tariffs on third countries that buy Russian oil.

 

Early Saturday, Zelensky said on social-media platform X he regretted the decision "to completely disregard the Lindsey Graham Act, which was supposed to impose truly effective pressure on Russia to bring this conflict to an end."

 

"This Act could have helped enormously -- and it still can," he said.” [1]

 

1. World News: Zelensky Vents Frustration With Trump --- Ukrainian leader called out the White House for relaxing pressure on Moscow. Walker, Marcus; Gramer, Robbie.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: A6.