Iranas naudoja Amerikos taktiką prieš mus – Kinija tai padarė ir su retosiomis žemėmis

 

Priešininkai vis dažniau naudoja JAV stiliaus ekonominę ir geopolitinę taktiką, kad susilpnintų Amerikos įtaką. Kinija savo daugiau nei 70 % dominavimą retųjų žemių perdirbimo srityje pavertė ginklu, kad atsakytų į prekybos apribojimus, o Iranas naudojasi partneryste su Kinija, kad apeitų sankcijas ir pakenktų JAV vadovaujamai tvarkai. Abi šalys pritaiko strategijas, kad pasipriešintų JAV galiai.

 

Pagrindiniai „Kontrolės“ taktikos aspektai:

 

Kinijos retųjų žemių strategija:

Dominavimas ir kontrolė: Kinija kontroliuoja daugiau nei 70 procentų pasaulinių retųjų žemių tiekimo grandinių – šią poziciją užsitikrino dešimtmečius trukusios strateginės investicijos.

Ginklavimas: Pekinas riboja pagrindinių mineralų, įskaitant galią, germanį, stibį ir grafitą, eksportą, naudodamas specialias licencijas, kad paralyžiuotų užsienio, ypač JAV, karinę pramonę.

Geopolitinis svertas: Šie apribojimai tiesiogiai naudojami siekiant atremti JAV prekybos karus.

Iranas naudoja panašią taktiką:

Prieigos ribojimas / Teritorijos uždraudimas: Iranas, kaip ir Kinija, studijavo Amerikos karines ir ekonomines strategijas.

Ekonominės sąjungos: Iranas stiprina save bendradarbiaudamas su Kinija, tiekdamas pigią naftą ir naudodamasis alternatyvomis Vakarų finansų sistemoms, tokioms kaip BRICS ir Škotijos bendradarbiavimo organizacija.

 

Platesnė strategija:

Taikymasis į technologijas / gynybą: Mineralų apribojimai tiesiogiai nukreipti prieš JAV pažangą dirbtinio intelekto ir gynybos srityse, didinant Amerikos priklausomybę nuo šių tiekimo grandinių.

 

JAV taktikos kopijavimas: Kinija aiškiai naudoja amerikietiško stiliaus sankcijas ir eksporto kontrolę, taip sumažindama spaudimą vykstančiuose prekybos ginčuose.

 

„Mes džiudžitsu žaidžiame su iraniečiais“, – sekmadienį pareiškė iždo sekretorius Scottas Bessent. Jungtinės Valstijos ką tik panaikino sankcijas maždaug 140 milijonų barelių Irano naftos, o tai greičiausiai atneš milijardus dolerių režimui, su kuriuo Jungtinės Valstijos šiuo metu kariauja. Pono Bessent teigimu, Amerika prieš jį naudoja paties Irano naftą. Iranas nori pakelti naftos kainas tiek, kad prezidentas Trumpas turėtų jų atsisakyti. Ponas Bessent teigia, kad siūlydama sankcijų sušvelninimą, Amerika gali užtvindyti rinką ir sumažinti kainas.

 

Jei kuri nors šio karo pusė atliko džiudžitsu, tai yra Iranas. Pirmą kartą nuo 1995 m. Teheranas gali parduoti naftą tiesiogiai Jungtinėms Valstijoms ir pasinaudoti Amerikos finansų sistema mokėjimams surinkti. Uždaręs Hormūzo sąsiaurį kelioms savaitėms, jis užsitikrino sankcijų sušvelninimą, kuris kai kuriais atžvilgiais pranoksta tai, ką pasiekė pagal 2015 m. branduolinį susitarimą.

 

Jungtinės Valstijos jau seniai pavertė finansų sistemą ginklu savo geopolitiniams tikslams siekti.

 

Dabar Iranas išmoko tą patį daryti su pasaulio svarbiausiu energetikos užstrigimo tašku. Ir tai jis padarė, pasiskolindamas Jungtinių Valstijų sukurtą veiksmų planą.

 

Netrukus po perrinkimo 2004 m. prezidentas George'as W. Bushas apgailestavo dėl savo įtakos stokos. „Mes patys sau įvedėme sankcijas, dėl kurių nebegalime paveikti Irano“, – sakė jis. Po dešimtmetį trukusio embargo Jungtinės Valstijos praktiškai nebeturėjo jokių prekybos ar investicinių ryšių su šia šalimi. Kadangi Vašingtonas turėjo mažai ką sankcionuoti, jis matė tik vieną būdą padidinti spaudimą: įtikinti sąjungininkes prisijungti. Daugelis Irano nelaikė neatidėliotina grėsme. JAV patikimumą pakenkė karas Irake. Nedaugelis mūsų partnerių norėjo rizikuoti dar vienu kebliu įsipainiojimu.

 

Per pusryčius viešbutyje Bahreine Stuartas Levey, Busho iždo sekretoriaus pavaduotojas, vartė laikraštį, kai aptiko straipsnį apie Šveicarijos banką, kuris savo noru nutraukė ryšius su Iranu. „Man tai kažkaip pasisekė“, – vėliau prisiminė jis. Jungtinėms Valstijoms nereikėjo įtikinėti užsienio vyriausybių vengti Irano. Vietoj to, jos galėjo priversti užsienio bankus tai padaryti – nuo ​​Londono iki Frankfurto. į Dubajų, į Honkongą.

 

Per ateinančius metus ponas Levey ir jo įpėdiniai būtent tai ir padarė. Grasindami atjungti užsienio bankus nuo dolerio, jei jie nenutrauks ryšių su Iranu, jie faktiškai izoliavo šalį nuo tarptautinės finansų sistemos. Jungtinėms Valstijoms retai tekdavo įvykdyti savo grasinimus. Vašingtonas, įgyvendindamas strategiją, kurią vienas JAV pareigūnas apibūdino kaip „vištos nužudymą, kad išgąsdintų beždžiones“, šias vadinamąsias antrines sankcijas taikė saikingai. Retais atvejais, kai jos buvo pritaikytos, visi kiti suprato žinią. Vieno Kinijos banko sankcionavimas pakako, kad pasikeistų kitų rizikos tolerancija.

 

Pastarosiomis savaitėmis Iranas šią strategiją nukreipė prieš Jungtines Valstijas. Analitikai ilgai manė, kad uždarius Hormūzo sąsiaurį, Iranui tektų padėti tūkstančius jūrinių minų ir sąsiaurį padaryti fiziškai neįveikiamą. Dėl to toks žingsnis buvo mažai tikėtinas, nes Iranas priklauso nuo to paties vandens kelio, kad eksportuotų savo naftą.

 

Vietoj to, Iranas parodė, kad gali sutrikdyti sąsiaurio veikimą daug mažesnėmis sąnaudomis. Smogdamas nedideliam skaičiui laivų santykinai pigiais dronais ir raketomis, Teheranas sugebėjo pakeisti rizikos skaičiavimą ir visą pasaulinę laivybos pramonę. Iranui nereikia taikytis į kiekvieną laivą, lygiai taip pat, kaip Jungtinėms Valstijoms nereikėjo taikyti sankcijų kiekvienam bankui. Pakako kelių pavyzdžių, kad priverstų likusius paklusti.

 

Nepaisant geriausių pono Trumpo pastangų – įskaitant vyriausybės remiamo draudimo siūlymą ir jūreivių skatinimą „parodyti šiek tiek drąsos“ – nuo ​​karo pradžios eismas sumažėjo maždaug 90 procentų. Keletas laivų, vis dar plaukiančių vandens keliu, daugiausia yra Irano. Iš esmės Teheranas įsitvirtino kaip sąsiaurio vartų sargas, reikalaudamas kelių milijonų dolerių mokesčių, kad užtikrintų saugų plaukimą.

 

Nors Trumpo administracijos karo tikslai svyravo tarp režimo pakeitimo, denuklearizacijos ir karinės degradacijos, dabar ji turi vieną svarbiausią tikslą: vėl atverti sąsiaurį. Dar viena pamoka iš JAV sankcijų kampanijos gali nulemti, kas nutiks toliau. Po 2015 m. Irano branduolinio susitarimo pasauliniams bankams vėl buvo leista vykdyti verslą su Iranu. Ponas Levey, tuo metu jau buvęs Londone įsikūrusios HSBC vyriausiuoju teisininku, padarė išvadą, kad bankui kyla per didelė rizika. Irano režimas iš esmės nepasikeitė, todėl Jungtinės Valstijos galėtų vėl sugriežtinti sankcijas.

 

Daug lengviau padidinti rizikos suvokimą nei jį sumažinti. Irano dronai yra pigūs ir jų gausu. Konfliktas gali vėl įsiplieskti. Net ir pasibaigus šiam karo etapui, baimė, kad Iranas gali savo nuožiūra sutrikdyti sąsiaurį, gali išlikti – tai atgrasys investicijas, sumažins eismą ir įtvirtins ilgalaikį kainų kilimą pasaulinėse energijos rinkose.

 

Iranas pasimokė iš Amerikos užsienio politikos pamokų. Jis panaudojo turimus įrankius rizikai didinti, versdamas privačius subjektus netyčia tapti savo valstybės valdymo įrankiais. Ši strategija, regis, pasiteisino: jis sušvelnino sankcijas taip, kaip to nepadarė per daugelį metų trukusią diplomatiją. Dabar Teheranas gali padaryti išvadą, kad tolesnis spaudimas yra geriausias būdas gauti daugiau nuolaidų.

 

Kas nutiks, jei kitos šalys prieis prie tos pačios išvados? Jei pasaulis su Jungtinėmis Valstijomis elgsis priešiškai, o ne derėdamasis, stabilumą bus sunkiau pasiekti – o laimėjus jį, jis kainuos brangiau.

 

Edwardas Fishmanas yra vyresnysis mokslinis bendradarbis ir Užsienio santykių tarybos Greenbergo geoekonominių studijų centro direktorius. Jis yra knygos „Užsmaugimo taškai: Amerikos galia ekonominio karo amžiuje“ autorius.“ [1]

 

1. Iran Is Using America’s Playbook Against Us: Guest Essay. Fishman, Edward.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 26, 2026.

Iran Is Using America’s Playbook Against Us --- China did this with rare earths too

 

Adversaries are increasingly employing U.S.-style economic and geopolitical tactics to weaken American influence. China weaponized its 70%+ dominance in rare earth processing to retaliate against trade restrictions, while Iran utilizes its partnership with China to bypass sanctions and undermine the U.S.-led order. Both nations are adapting strategies to counter U.S. power.

 

Key Aspects of the "Playbook" Tactics:

 

    China’s Rare Earth Strategy:

        Dominance & Control: China controls over 70 percent of global rare earth supply chains, a position secured through decades of strategic investment.

        Weaponization: Beijing restricts exports of key minerals—including gallium, germanium, antimony, and graphite—using special licenses to cripple foreign, particularly U.S., military industries.

        Geopolitical Lever: These restrictions are directly used to hit back at U.S. trade wars.

    Iran Using Similar Tactics:

        Anti-Access/Area Denial: Iran, like China, studied American military and economic strategies.

        Economic Alliances: Iran strengthens itself by partnering with China, providing low-cost oil while utilizing alternatives to Western financial systems, such as BRICS and the SCO.

    The Broader Strategy:

        Targeting Tech/Defense: The restrictions on minerals directly target U.S. advancements in AI and defense, leveraging American reliance on these supply chains.

        Copying U.S. Tactics: China explicitly uses American-style sanctions and export controls, reversing the pressure in the ongoing trade disputes.

 

 

““We are jujitsuing the Iranians,” Treasury Secretary Scott Bessent said on Sunday. The United States had just lifted sanctions on about 140 million barrels of Iranian oil, which will likely deliver billions of dollars to a regime the United States is currently at war with. In Mr. Bessent’s telling, America is using Iran’s own oil against it. Iran wants to drive oil prices high enough for President Trump to have to back down. By offering sanctions relief, Mr. Bessent argues, America can flood the market and lower prices.

 

If either side in this war has pulled off an act of jujitsu, it is Iran. For the first time since 1995, Tehran can sell oil directly to the United States and use the American financial system to collect payment. By closing the Strait of Hormuz for a few weeks, it has secured sanctions relief that in some respects surpasses what it achieved via the 2015 nuclear deal.

 

The United States has long weaponized the financial system to advance its geopolitical aims.

 

Iran has now learned to do the same with the world’s most vital energy chokepoint. And it has done so by borrowing a playbook developed by the United States.

 

Shortly after winning re-election in 2004, President George W. Bush lamented his lack of leverage. “We’ve sanctioned ourselves out of influence with Iran,” he said. After a decade-long embargo, the United States had virtually no trade or investment ties left with the country. With little left to sanction, Washington saw only one way to increase pressure: Persuade allies to join. Many did not view Iran as a pressing threat. U.S. credibility was strained by the Iraq war. Few of our partners wanted to risk another messy entanglement.

 

At a hotel breakfast in Bahrain, Stuart Levey, Mr. Bush’s under secretary of the Treasury, was flipping through a newspaper when he came across a story about a Swiss bank that had cut ties with Iran of its own accord. “It sort of clicked for me,” he later recalled. The United States didn’t need to persuade foreign governments to shun Iran. It could instead compel foreign banks to do so — from London to Frankfurt to Dubai to Hong Kong.

 

Over the following years, Mr. Levey and his successors did just that. By threatening to cut off foreign banks from the dollar unless they severed ties with Iran, they effectively isolated the country from the international financial system. The United States rarely had to follow through on its threats. In a strategy one U.S. official described as “killing the chicken to scare the monkeys,” Washington deployed these so-called secondary sanctions sparingly. On the few occasions they were applied, everyone else got the message. Sanctioning a single Chinese bank was enough to shift the risk tolerance of the rest.

 

In recent weeks, Iran has turned this strategy against the United States. Analysts long assumed that closing the Strait of Hormuz would require Iran to lay thousands of sea mines and render the strait physically impassable. That made such a move unlikely, since Iran depends on the same waterway to export its own oil.

 

Instead, Iran has shown it can disrupt the strait at far lower cost. By striking a small number of ships with relatively cheap drones and missiles, Tehran has been able to reshape the risk calculus of the entire global shipping industry. Iran does not need to target every ship, just as the United States did not need to sanction every bank. A few examples were enough to force the rest to fall in line.

 

Despite Mr. Trump’s best efforts — which have included offering government-backed insurance and encouraging mariners to “show some guts” — traffic has fallen by around 90 percent since the start of the war. The few ships still transiting the waterway are mostly Iranian. In effect, Tehran has established itself as gatekeeper of the strait, demanding multimillion-dollar tolls to guarantee safe passage.

 

While the Trump administration’s war aims have vacillated between regime change, denuclearization and military degradation, it now has one overriding objective: reopening the strait. Another lesson from the U.S. sanctions campaign could shape what happens next. After the 2015 Iran nuclear deal, global banks were allowed to do business with Iran once more. Mr. Levey, by then the chief legal officer of the London-based HSBC, concluded that the risk for the bank was too high. The Iranian regime had not fundamentally changed, and the United States could ratchet up sanctions again.

 

It is much easier to heighten risk perception than to reduce it. Iran’s drones are cheap and plentiful. Conflict could reignite. Even after this phase of the war ends, fear that Iran can disrupt the strait at will may linger — deterring investment, reducing traffic and embedding a lasting price increase in global energy markets.

 

Iran has learned the lessons of American foreign policy. It has used the tools at its disposal to exacerbate risk, forcing private actors to become unwitting tools of its statecraft. That strategy appears vindicated: It has delivered sanctions relief that years of diplomacy could not. Tehran may now conclude that further pressure is the best way to extract more concessions.

 

What happens if other countries reach the same conclusion? If the world deals with the United States by fighting back, rather than negotiating, stability will be harder to achieve — and more costly once won.

 

Edward Fishman is a senior fellow and the director of the Greenberg Center for Geoeconomic Studies at the Council on Foreign Relations. He is the author of “Chokepoints: American Power in the Age of Economic Warfare.”” [1]

 

1. Iran Is Using America’s Playbook Against Us: Guest Essay. Fishman, Edward.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 26, 2026.

Tai ne Trumpas. Tai Amerika

 

„Kaip ir daugelis kitų amerikiečių, šiais tamsiais laikais svyravau tarp dviejų emocinių polių. Kartais sau kartoju, kad Donaldas Trumpas yra unikaliai piktavališka figūra, užgrobusi valdžios svertus, kurių joks ankstesnis prezidentas niekada nedrįso griebti. Ši istorija nesustabdo valstybinio smurto gatvėse ar neteisėtų karinių operacijų užsienyje. Vis dėlto ji turi ir paguodos. Kai Trumpas pasitrauks iš scenos – kaip reikalauja gamtos dėsniai, o ne politika – gali įvykti tam tikras Amerikos demokratinio ir konstitucinio projekto atkūrimas.

 

Tamsesnėmis dienomis atsigręžiu į išsamesnį pasakojimą: kad Trumpas yra to, kuo Amerika visada buvo, išsipildymas – savimi patenkinta tauta, kuriai mitai apie apvaizdą ir išskirtinumą suteikė teisę daryti ką nori.

 

Juk Trumpas neatsirado iš niekur. Jo dvi pergales nulėmė amerikiečių ir jų išrinktų lyderių pasirinkimai. Jei jo nebūtų buvę, istorija būtų sugalvojusi ką nors panašaus į jį. Šis paaiškinimas teikia savotišką paguodą. Bent jau tai yra kažkas, ką racionalus protas gali suvokti.

 

Šis svyravimas gali šiek tiek panašu į kaklo kirtį. Trumpo pralaimėjimas 2020 m., teismų įsikišimas, siekiant užblokuoti kai kuriuos įžūliausius jo žingsnius, ir demokratų pergalės perspektyva vidurio kadencijos rinkimuose patvirtina nukrypimų teoriją. Tačiau kiti įvykiai – Trumpo pergalė visuotiniuose rinkimuose 2024 m., beveik visiškas Respublikonų partijos paklusnumas jo valiai ir Aukščiausiojo Teismo suteiktas Trumpui visapusiškas imunitetas už potencialiai nusikalstamas veikas, padarytas jam būnant prezidentu – rodo priešingai.

 

Karas Irane sugriovė šią dvejetainę sistemą. Žinoma, tai yra unikalaus Trumpo neapdairumo rezultatas, kai jis neapgalvotai pasineria į konfliktą, kurio jo pirmtakai išmintingai vengė.

 

Tačiau tai taip pat yra logiška dešimtmečius trukusios Amerikos istorijos pabaiga – šalies priklausomybė nuo technologinių magiškų triukų, siekiant kariauti per atstumą, aklas tikėjimas, kad ji gali jėga paveikti įvykius tolimose vietose, nuolatinis konstitucinių prezidento įgaliojimų ribų mažinimas.

 

Ar Trumpas yra istorijos keistuolis, ar jos išsipildymas, nukrypimas nuo normos, ar kulminacija? Atsakymas, be abejo, yra abu.

 

Tačiau per savo prezidentavimą Trumpas atskleidė daug senesnę negalavimą: nepajudinamą Amerikos tikėjimą savo gebėjimu formuoti pasaulį pagal savo skonį, abejingą tam, ko kiti gali norėti, ir be galo įsitikinusį, kad jos planas yra teisingas. Be Trumpo, su šiuo žalojančiu mentalitetu turime susidurti ir mes, amerikiečiai.

 

1952 m. gruodį škotų mokslininkas Denisas Broganas paskelbė nepaprastą esė pavadinimu „Amerikos visagalybės iliuzija“. Rašydamas tuo metu, kai Jungtinės Valstijos iškilo kaip svarbiausia pasaulio galybė, Broganas diagnozavo savitą amerikiečių mąstysenos bruožą. Jungtinės Valstijos, įkvėptos savo mitų ir nepajudinamai įsitikinusios savo pasaulio vizija, negalėjo sunkumų, juo labiau pralaimėjimo, laikyti priežastimi abejoti savo tikslais. Nesėkmė niekada nebuvo lemta konkurentų stiprybės ar galios. Ji kilo dėl klaidų ir išdavystės.

 

 

„Man atrodo, kad labai daugelis amerikiečių laiko neįsivaizduojama, jog Amerikos politika, kurią paskelbė ir vykdė Amerikos vyriausybė, veikdama remiama Amerikos žmonių, iš karto nepasisektų“, – rašė Broganas. „Jei taip neatsitiks, tai, jų manymu, turi būti dėl kvailumo ar išdavystės.“

 

 

Žavus, bet gudrus šalies stebėtojas, Broganas užfiksavo kai ką esminio. Amerika savo vaizduotėje niekada negalėjo suklysti; ji galėjo tik suklysti.

 

Kovodama su pasauliniu komunizmu Šaltojo karo metu, šalis turėjo daug galimybių pademonstruoti savo refleksą. Kai Kinijos maištingi komunistai triumfavo, rašė Broganas, tai buvo plačiai suprantama kaip Amerikos aplaidumo ar išdavystės rezultatas. Kinija, didžiulė ir sena civilizacija, buvo laikoma kažkuo, ką Amerika gali laimėti arba pralaimėti. Ši nesėkmė padėjo sukelti Makartizmo paranoją. Korėjos, Vietnamo ir kitos slaptos nelaimės dar labiau pakurstė kaltinimus, ilgai po to, kai senatorius iškeliavo. Nesėkmė galėjo kilti tik dėl vidinės išdavystės – idėjos, kuri paradoksaliai sustiprino visagalybės iliuziją.

 

Kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, Amerika turėjo galimybę patirti visą savo galios svorį. Ji nugalėjo blogio imperiją ir stovėjo viena kaip galingiausia tauta, kokią tik pasaulis pažinojo, o jos ankstesni nesėkmės buvo sujungtos į sėkmės istoriją. Greita ir lemiama Amerikos pergalė Persijos įlankos kare tais metais buvo supervalstybės karinio meistriškumo demonstravimas. Jungtinės Valstijos taptų pasaulio policininkėmis, paaukodamos savo kareivius, kad apsaugotų taisyklėmis pagrįstą tvarką, kuriai jos vadovauja.

 

Tačiau netrukus vėl atsirado senasis nesėkmių modelis, po kurio sekė abipusis kaltinimas. Amerika įtikino sparčiai augančią Kiniją toliau liberalizuoti savo ekonomiką, įsitikinusi, kad ji taps kažkuo panašesne į Ameriką – atvira ir laisva visuomene. Kai šis gambitas sukūrė Kinijos šoką, ištuštinantį Amerikos gamybą, Kinijai tampant turtingesne, galingesne ir autokratiškesne, amerikiečiai šaukdavo apie savo politinių lyderių išdavystę. Kinija ir jos lyderiai šiame pasakojime beveik neminiavo.

 

Tada įvyko 2001 m. rugsėjo 11 d., sudaužęs fikciją apie Amerikos nepažeidžiamumą atakoms. Kaltinimų buvo daug. Vis dėlto George'as W. Bushas šią skaudžią žaizdą pavertė nepaprasta galia. Jis įvedė Ameriką į karą Afganistane ir Irake su absurdišku planu paversti jas liberaliomis demokratijomis. Jo administracija teigė, kad Irake, šalyje, neturinčioje jokio vaidmens išpuolyje prieš Ameriką, krizė buvo tokia neatidėliotina, kad konstituciškai nustatyto Kongreso vaidmens skelbiant karą galima atsisakyti. Po rugsėjo 11 d. patys prezidento valdžios apribojimai buvo identifikuoti kaip potencialūs išdavikai ir panaikinti.

 

Žinoma, tai nepasiteisino. Karai užsitęsė, nusinešdami tūkstančių Amerikos karių ir šimtų tūkstančių afganų bei irakiečių gyvybes. Šiandien Afganistaną valdo tas pats judėjimas, kuris priglaudė Osamą bin Ladeną – Talibaną. Irakas yra nepaprastai trapi ir susiskaldžiusi tauta. Karas smarkiai destabilizavo padėtį Artimuosiuose Rytuose, sukeldamas bauginančių naujų teroristinių grupuočių, tokių kaip „Islamo valstybė“, atsiradimą ir kruviną pilietinį karą Sirijoje.

 

2008 m. išrinkus Baracką Obamą, kritikuojantį karus po rugsėjo 11-osios, atrodė, kad tai buvo Amerikos iliuzijų atsiskaitymo akimirka. Tačiau Obamą netrukus įklimpo konfliktai ir pasaulinė finansų krizė. Nepaisant jo apgaulingų bandymų parodyti Amerikos nuolankumą pasaulyje, jis pasinaudojo daugeliu paveldėtų milžiniškų galių, kad galėtų kurti aukštųjų technologijų karą tolimose vietose be jokios priežiūros. Amerika toliau veikė neribotai.

 

Po šių nelaimių žengdamas į nacionalinę sceną, Trumpas pasinaudojo sena Amerikos istorija. Jis pareiškė, kad Amerikos elitas išdavė Amerikos žmones. Visas Trumpo gyvenimas buvo šios akimirkos generalinė repeticija: nuolat primetant savo valią, išsisukant iš keblių situacijų, niekada nereikalaujant atsakomybės, gimęs trečioje bazėje ir manydamas, kad pataikė trigubą smūgį. Jis buvo įsikūnijusi Amerikos visagalybės iliuzija.

 

Trumpas sugriovė atstumą tarp savo asmeninės valios ir Amerikos valios, 2016 m. priimdamas respublikonų nominaciją pareikšdamas: „Tik aš galiu tai išspręsti“. Kaip ir Amerika, Trumpas negali suklysti; jis gali suklysti tik pats. Viskas visada yra kažkieno kito kaltė. Gavęs imperatoriškojo prezidento įrankius, jis aiškiai laiko Ameriką tapačia savo asmeniu. Jis atsisako visų konstitucinės tvarkos apsimetinėjimų. Jis sako, kad giliai širdyje žinos, kada karai bus laimėti, ir vienintelės ribos yra jo paties moralės jausmas.

 

Persijos įlankoje ši iliuzija susidūrė su materialia realybe. Trumpo viltis dėl greito Irano režimo žlugimo visada buvo fantastiška. Geografija keršija: nafta ir dujos, kurios maitina tiek daug pasaulio ekonomikos, praeina per siaurą sąsiaurį, kurį Iranas faktiškai kontroliuoja. Sausumos invazija į jo plačią ir atšiaurią teritoriją galėtų gerokai pranokti Vietnamo karo pelkę. Irano režimas, negailestingas tiek savo kaimynams, tiek savo žmonėms, atrodo nepajudinamas Izraelio ir Amerikos negailestingų puolimų. Atrodo, kad jis pasiruošęs ilgam karui.

 

Vis dėlto Trumpas, regis, negali įsivaizduoti jėgos, atsparios visagalei Amerikos galiai. Ir jis negali įsivaizduoti, kad tolimas karas galėtų pakenkti Amerikai, apdovanotai gausia žeme ir gamtos ištekliais, kurią nuo neramaus pasaulio skiria du vandenynai. Tačiau kylančios benzino kainos, kylančios palūkanų normos ir akcijų rinkos žlugimo perspektyva sugriovė bet kokias iliuzijas apie puikią izoliaciją nuo pasaulinės ekonomikos. Jei šis karas tęsis, amerikiečiai labai kentės.

 

Kančios jau buvo daug: ant juodo Vietnamo karo memorialo Vašingtone granito išgraviruota daugiau nei 58 000 vardų. Kol kas nėra nacionalinio memorialo vadinamiesiems amžiniesiems karams, tačiau juose tarnaudami žuvo daugiau nei 7000 amerikiečių. Tuose karuose bent jau buvo amerikietiško idealizmo apvalkalas, kad ir koks plonas ir save apgaudinėjantis jis būtų buvęs. Trumpas įtraukė Ameriką į karą, visiškai be jokių dorybių apsimetinėjimų. Tai nuogas valdžios demonstravimas be jokios apvaizdos ar moralinio pranašumo skraistės. Savo įžūlumu jis beveik gaivus.

 

Tuo pačiu metu kaip ir Broganas rašė teologas Reinholdas Niebuhras, išleidęs trumpą knygą pavadinimu „Amerikos istorijos ironija“. Obamos mėgstamiausia knyga – tai raginimas krikščioniškam nuolankumui pasaulio reikaluose, skirtas amerikiečiams, kurie neteisingai supranta jų dorybes. „Žmogus yra ironiškas padaras, nes jis pamiršta, kad yra ne tik kūrėjas, bet ir kūrinys“, – rašo Niebuhras.

 

Ši eilutė privertė mane suvokti mano paties svyravimų kvailumą: abu požiūriai – Trumpas kaip nukrypimas nuo normos arba Trumpas kaip istorijos išsipildymas – Amerika buvo jos pačios istorijos veikėja, o pasaulis – scena. Man reikėjo platesnio požiūrio, sąžiningo įsitraukimo į istoriją ir noro pripažinti, kad Amerika, kaip ir bet kuri kita nacija, yra tik dar viena vieta pasaulyje.

 

Amerika nežino, kaip egzistuoti pasaulyje, kurio nekontroliuoja. Nuo pat savo įkūrimo Amerika save įtikinėjo, kad yra tiesiog per didelė, per toli ir per daug turtinga, kad patirtų rimtų pasekmių už savo veiksmus. Tačiau nuo kataklizmo Irane to neišvengsime. Po jo atsiranda galimybė atpažinti savo vietą tarpusavyje susijusiame pasaulyje ir aiškiai pamatyti save. Išeitis iš nesėkmių ir išdavysčių rato – kartą ir visiems laikams atsikratyti savo iliuzijų.“ [1]

1. It’s Not Trump. It’s America.: Lydia Polgreen.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 26, 2026.