2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Kodėl verta pagalvoti apie studijas užsienyje?

Vėl sugrįžo slogi pasenusi tarybinės propagandos laikų atmosfera. Visi bijo pasirodyti viešumoje, neprisidengę tuo pačiu propagandos burbulu. Argumentai už studijas užsieny aptariami tik slaptai virtuvėse.

Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.

Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.

Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.

Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Propaganda prieš emigrantus valdantiesiems nepadeda

_Požiūris į ekonominius emigrantus buvo neabejotinai palankus (74 proc., tarp jaunimo – net 83 proc.). Tokia nuomonė tyrėjus nustebino – ji kontrastavo su informacija viešajame diskurse_ [1].

1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

P.Gylys. Kaip lietuviai litą devalvuoja

2010 gegužės mėn. 17 d. 09:44

Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.

Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.

Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.

Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.

Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.

Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.

Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.

Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.

Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.

Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...

Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.

Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.

Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.

Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.

Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.

P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Nuo ko mes giname vaikus?

Apklausos duomenys rodo, jog šiuo metu jokių finansinių sunkumų neturi tik 6,2 proc. didmiesčių gyventojų. Kone trečdalis apklaustųjų pritrūksta lėšų maistui ir vartojimo prekėms įsigyti, dar 13 proc. sunku grąžinti paskolas ir išlaikyti būstą.
Lemiamu momentu, kai tiek žmonių Lietuvoje badauja, stengdamiesi išmokėti nepakeliamas skolas bankams ir mokesčių inspekcijai dėl tų pačių bankų ir mūsų valdžios neatsakingumo sukeltos krizės, kai tiek žmonių kankinasi be darbo, kai tiek jaunimo emigruoja dėl grobuoniško studijų apmokestinimo,kai prisivogusių pedofilų klanas su džiaugsmu skaičiuoja paliktus be valstybės apsaugos mūsų vaikus, atėjo Mitė ir apgynė Lietuvą nuo rusų muzikos.

Anglija rodo mums kelią

Camerono and Cleggo bendradarbiavimas yra tai, kas nėra Kubiliaus koalicija. Cameronas and Cleggas yra jauni partijų lyderiai, pilni energijos, sugebantys ieškoti kompromisų. Cleggo dalyvavimas koalicijoje užtikrina, kad mokesčių naštos palengvinimas nueis ne vien Camerono turtingiesiems bendraklasiams. Ateidami iš skirtingų politinio spektro pusių šie du lyderiai turi galimybę atsispirti prieš kraštutinius radikalus jų partijų gretose, pasiremdami vien būtinybe išlaikyti koaliciją. Mūsų gi valdančiosios koalicijos partneriai lenktyniauja, kuris daugiau kraujo nuleis valstybės aparatui ir eiliniams tautiečiams.

Bijau, kad ir vėl Anglija mums parodys įtikinamai, kaip surasti auksinį vidurį tarp biurokratijos apribojimo ir socialinės harmonijos išlaikymo šalyje, rimtos centristų politikos pavyzdį.Turime tiek gabių energingų piliečių. Nejaugi per dvidešimt metų neišugdėme lyderių, galinčių efektyviai valdyti?

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Kur didžiausia problema?

Tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti Lietuvos universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas.

Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - pagrindinės jaunimo dalies talentus. Todėl šiuo momentu konkurencinėje kovoje su geriau besitvarkančiomis valstybėmis neturime jokių šansų. Išvažiuojantys dirbti kitur tai supranta ir balsuoja kojomis. Reikia keisti paramos skyrimo studijuojančiam jaunimui tvarką.

Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - daugumos jaunimo talentus

gegužės 13 d., ketvirtadienis

Lietuvių | keisti

Jaunimo sodas

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?

Gabija Vitkevičiūtė, Žurnalas „Valstybė“

2010 gegužės mėn. 13 d. 16:15

Spausdinti

Informuoti redakciją

Komentarai (4)

Teksto dydis:

Aš – verslininkas. Mano vaikas – abiturientas. Kur man jį nukreipti, kad, baigęs universitetą, kuris kainuos ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų, mano sūnus ar dukra ne tik įgytų šiais laikais tinkamų naujausių žinių, gautų kelius jam praskinsiantį diplomą, būtų puikiai vertinimas kaip specialistas, bet dar ir gyventų kaip žmogus, nes už jo universitetines žinias jam bus tinkamai sumokėta?

Viešosios politikos ir vadybos institutas (VPVI), įgyvendindamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo ir Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemos „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“ paprojektį „Studijų rezultatų kokybė: universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimas“, atliko universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimą. Kai kurie jo duomenys iš tiesų prilygsta sprogstančiai bombai. Kokie jie ir ką daryti tėvams, kuriems nenusispjauti, kuo baigęs universitetą taps jų vaikas, klausiame tyrimo vadovo VPVI analitiko Žilvino Martinaičio.

- Ką vadinate sėkme darbo rinkoje?

- Tai apima ir objektyvius rodiklius, pavyzdžiui, gebėjimą įsidarbinti, darbo užmokesčio dydį, ir subjektyvius dalykus, tokius kaip pasitenkinimas turimu darbu ir tai, kiek asmuo, dirbdamas aukštos kvalifikacijos darbą, mano naudojantis studijų metais įgytas žinias.

- Pradėkime paprastai – pažintys, rekomendacijos... Ar jos lemia daugiau nei talentai ir gebėjimai?

- Mitą, kad socialiniai ryšiai (pažintys, ryšiai ir pan.) – pats svarbiausias sėkmės darbo rinkoje veiksnys, tyrimas sugriovė. Taip nėra. Tiesa, pastebėtina, kad būtent šis veiksnys vertinamas nevienareikšmiškai: labai mažai apklaustų absolventų nurodė, kad pažintys labai svarbios. Absoliuti dauguma teigia, kad tai visiškai nesvarbu.

- Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybinių universitetų ir 7 nevalstybiniai universitetai. Juose dėstomos 63 studijų krypčių programos. Juk tiesa, kad ne visos vienodai paruošia tą patį fiziką ar reklamos specialistą. Kaip neprašauti pro šalį?

- Trumpai neatsakysiu. Padarėme specialią skaičiuoklę, skirtą abiturientams (www.saldusvaisiai.lt). Ten kiekvienas gali suvesti sau svarbius rodiklius (ko nori iš studijų – prestižo, garbės, pripažinimo, gero užmokesčio ir pan.) ir gaus atsakymus, kurie pateikiami remiantis absolventų apklausos duomenimis.

- Tyrimas atskleidė ir netikėtumų. Dažniausiai dėl neadekvataus išsilavinimo kaltinama švietimo sistema, tačiau koks vaidmuo čia tenka tėvams?

- Rezultatai rodo, kad kuo aukštesnis tėvų išsilavinimo lygis ir kuo didesnės pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jų vaikai studijuos universitete, ir atvirkščiai. Kita vertus, Lietuva šiuo aspektu labai neišsiskiria iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, t. y. visose ES šalyse narėse egzistuoja ryšys tarp tėvų išsilavinimo lygio ir tikimybės, kad jų vaikai baigs universitetus. Kaip interpretuoti tokius rezultatus? Tėvų išsilavinimas tiesiogiai susijęs su vaikų akiračiu ir motyvacija siekti žinių. Beje, motinos išsilavinimas gerokai svarbesnis nei tėvo. Tai tikriausiai rodo, kad motinos praleidžia daugiau laiko su vaikais ir todėl turi didesnę įtaką jų asmenybės formavimuisi. Žinoma, ryšys tarp tėvų išsilavinimo ir tikimybės, kad vaikai sieks aukštojo mokslo, nėra visuotinis.
-
Kita vertus, tai, kad didesnės tėvų pajamos lemia didesnę tikimybę, kad jų vaikai sieks aukštojo mokslo, rodo ir visos švietimo sistemos neadekvatumą. Nuo pat Šviečiamosios epochos Europos ugdymo sistemoms buvo keliamas vienareikšmis uždavinys: užtikrinti vertikalų socialinį mobilumą, t. y. padėti vaikams, gimusiems žemesnes pajamas gaunančiose šeimose, tobulėti ir kilti socialiniais laiptais. Remiantis tyrimo rezultatais, negalima tvirtinti, kad Lietuvoje šis tikslas įgyvendintas. Čia taip pat verta prisiminti kitą tyrimo rezultatą: absolventų tėvų pajamos ir išsilavinimas taip pat reikšmingai susiję su universitetus baigusiųjų pajamomis.

Absolventų pajamos. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Tad kas svarbiau – tiksliai pasirinktas prestižinis universitetas ar tėvų padėtis?

- Antras rodiklis, apgailestauju.

- Lietuvos universitetuose studijuoja „sėkmingesnių“ tėvų vaikai. Kiek lemia šis įgimtas pranašumas?

- Taip, tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas. Tačiau šis pranašumas nėra labai didelis ir stiprus.

Kas įsidarbino geriausiai iš pat pirmo karto, nesiblaškydami?

- „Kokybiškiausią“ pirmąjį darbą gavo Kauno medicinos universiteto ir Vilniaus universiteto medicinos, odontologijos ir farmacijos bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros krypčių absolventai. Tai reiškia, kad daugiausia šių programų absolventų gavo tokį pirmąjį darbą, kuriame reikėjo aukštos kvalifikacijos ir kuriame taikė studijų metais įgytas žinias.

- Kokią specialybę baigusieji uždirba daugiausia?

- Tyrimas parodė, kad daugiausia apklaustų absolventų, gaunančių didesnį nei vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, yra tarp Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ir Tarptautinio verslo mokyklos vadybos ir verslo administravimo bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos ir informatikos buvusių studentų.

Absolventų integracija. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Kas graužia nagus, kad per pastaruosius dešimt metų baigė tai, ko niekam darbo rinkoje nereikia?

- Mažiausiai apklaustų absolventų, kurių studijų metais turėti lūkesčiai dėl būsimos padėties darbo rinkoje nepasiteisino, yra tarp Vilniaus universiteto biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros bei chemijos ir biochemijos, Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos ir Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos, teologijos, religijos mokslų bei menotyros studijų krypčių grupes baigusių studentų.

- Pakalbėkime apie nuoširdų atsidavimą studijoms ir jo grąžą. Yra stropių studentų, nepraleidusių nė paskaitos. Yra studentų, kurie jau studijuodami puola į darbus. Dėstytojai paprastai sako, esą dirbsite dar visą gyvenimą, tad dabar geriau pasimokykite. Ką atskleidė tyrimas?

- Bent dalį studijų laiko dirbo 57,3 proc. dieninėse studijose studijavusių absolventų. Iš jų 10 proc. dirbo visą studijų laiką. Tyrimas rodo, kad studijų metais dirbę studentai turi daugiau galimybių (1,66 karto) gauti aukštesnį darbo užmokestį nei asmenys, kurie studijų metais nedirbo.

- Dar vienas kriterijus – dieninės ir vakarinės (neakivaizdinės studijos). Prestižiškiausios, atrodo, pirmosios. Tačiau darbą lengviau randa baigusieji neakivaizdines studijas. Kaip vertinate tokį rezultatą?

- Taigi jau žinome, kad dauguma Lietuvos universitetų absolventų į darbo rinką įsilieja dar studijuodami. Ypač tai populiaru tarp socialinių mokslų ir meno studijų studentų, kurių beveik 40 proc. dirba visą bakalauro studijų laiką ir net 60–70 proc. – visą magistrantūros studijų laiką. Tarp biomedicinos ir humanitarinių mokslų absolventų šie rodikliai neviršija atitinkamai 25 ir 45 procentų. Darbas bakalauro studijų metais gerokai palengvina universitetų absolventų įsitvirtinimą darbo rinkoje pabaigus pirmosios pakopos studijas. 50 proc. absolventų toliau dirbo tame pačiame darbe, kuriame buvo įsidarbinę studijų metais, o 20 proc. apklaustųjų pavyko įsidarbinti greičiau nei per 3 mėn. baigus studijas.

- Daugiausia apklaustų absolventų nurodė, kad per praėjusius metus (2009 m.) vidutiniškai uždirbo 1 501–2 000 litų per mėnesį, atskaičius mokesčius. Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus?

Absolventų įsidarbinimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Paminėsiu du pačius svarbiausius veiksnius. Lytis – pats svarbiausias iš nagrinėtų veiksnių, paaiškinančių darbo užmokesčio lygio skirtumus. Tikimybė, kad daugiau nei vidutiniškai uždirbantis asmuo bus vyras, beveik tris kartus didesnė nei tikimybė, kad tas asmuo bus moteris. Magistrantūros studijas baigusių absolventų galimybės gauti didesnį nei vidutinis atlyginimą yra beveik du kartus didesnės nei asmenų, nebaigusių magistrantūros studijų.

- Kiek žmonių, baigusių studijas universitete, nedirbo, nes darbo nerado?

- Apskritai, tyrimas parodė, kad išsilavinimas – labai svarbus veiksnys, siekiant apsisaugoti nuo nedarbo, net jeigu tai reiškia, kad įgytos žinios profesinėje veikloje nepritaikomos. Absoliuti dauguma mūsų respondentų gana nesunkiai rado darbą. Tačiau taip yra todėl, kad dauguma jų studijas baigė dar iki krizės. Tačiau net 16 proc. studijas baigusiųjų 2009 m. darbo nerado.

- Vis daugiau tėvų siunčia vaikus studijuoti į užsienį. O jei jie baigtų studijas čia ir ten važiuotų tik dirbti? Ar Lietuvos universitetus baigę absolventai konkurencingi užsienio darbo rinkoje?

- Tokių tyrimų kol kas neatlikta, tačiau egzistuoja dvi nuomonės. Viena vertus, visose srityse galima rasti puikių pavyzdžių, kai Lietuvos universitetus baigę absolventai padarė svaiginamą karjerą užsienyje. Kita vertus, dar anksčiau užsienio ekspertai prognozavo, kad blogiausiu atveju ateityje Lietuvos universitetų diplomas nebus pripažįstamas užsienyje. Tikriausiai reali padėtis kiek kitokia. Akivaizdu, kad tik retais atvejais Lietuvos absolventai užsienyje sėkmingai konkuruoja su užsienio geriausių universitetų absolventais. Kita vertus, jei lygintume su vidutiniškų užsienio universitetų absolventais, tikriausiai lietuviai pasirodytų gana neblogai.

Studentų darbas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Yra specialybių, kurios užsienyje paklausios, tačiau Lietuvoje jų nėra. Kodėl?

- Lietuvos studijų programos nėra tokios specializuotos kaip žemyninėje Europoje. Tad „specialybės“ dalykų yra mažiau ir jie nėra taip išsamiai nagrinėjami. Pavyzdžiui, rengiami teisininkai, o ne jūrų ar komercinės teisės, ar intelektinės nuosavybės specialistai. Kodėl taip yra? Viena vertus, todėl, kad Lietuva labai maža: norint rengti siauros specializacijos darbuotojus, būtina didelė nišinė rinka šiems specialistams. Kita vertus, vis dar nenusistovėjusi ūkio struktūra ir dideli makroekonominiai šokai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo didelė statybų inžinierių paklausa, o dabar jos beveik nėra. Tad sprendimas įgyti siaurą specializaciją Lietuvoje labai rizikingas – niekas negali garantuoti, kad tų specifinių žinių vis dar reikės, kol studentas baigs mokslus. Būtent todėl, mano galva, Lietuvoje yra didelė paklausa tų programų, pavyzdžiui, vadybos, kurios siūlo žinias, pritaikomas įvairiuose ūkio sektoriuose.

- Tad ar verta siųsti vaiką studijuoti į užsienį, ar geriau it lazerio spinduliu išsigryninti pasiūlą ir rasti tinkamiausią ir perspektyviausią variantą čia, Lietuvoje?

- Lietuvos ir užsienio universitetų absolventų integracijos tiesiogiai nelyginome. Tačiau priimant sprendimą reikia atsižvelgti į paprastą tiesą: ir Lietuvoje, ir užsienyje yra gerų ir blogų universitetų. Taigi užsienio universitetas nebūtinai daug geresnis nei lietuviškas. 2009 m. Vilniaus universitetas pasaulio universitetų reitinguose pateko tarp geriausių 600 pasaulio universitetų. Tad vertėtų pažvelgti į tarptautinius reitingus, ar išsirinktas užsienio universitetas geriau reitinguojamas.

- Tad kaip pasirinkti – kur tam sėkmingų, veržlių ir toliaregiškų verslininkų vaikui studijuoti?

- Mano galva, svarbiausia, kad pasirinkta studijų kryptis atitiktų gebėjimus ir interesus. Jei stojančiajam mokykloje gerai sekėsi matematika, fizika ir chemija, reikėtų rinktis tiksliuosius mokslus, o jei geriau sekėsi istorija ir kalbos, reikėtų stoti į socialinius ir humanitarinius mokslus. Siekiant išsiaiškinti, kur konkrečiai studijuoti, vertėtų pažvelgti į mūsų pateikiamus absolventų integracijos darbo rinkoje rezultatus ir pažiūrėti į tai, koks buvo konkursas tarp stojančiųjų į konkrečią programą. Didelis konkursas dar nerodo, kad programa gera, tačiau parodo, kad čia sustoja gabūs studentai, o tai turi tiesioginį poveikį studijų procesui. Kiti tyrimai parodė, kad jei asmuo patenka tarp gabių ir darbščių studentų, jis linkęs pasitempti, o jei patenka tarp ne tokių gabių, yra didesnė tikimybė, kad toks studentas „nusivažiuos“.

Profesinių žinių panaudojimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

Tyrimo išvados ir rekomendacijos

Studijuoti verta, ypač kai už studijas moka valstybė. Jei visą studijų kainą mokėsite patys, investicijos vidutiniškai „atsipirks“ per 8–11 metų baigus bakalauro studijas. Jei valstybė padengs jūsų studijų išlaidas, pajamas, kurių negavote, nes studijavote, o ne dirbote, atgausite per vidutiniškai 5–6 metus po bakalauro studijų.

Pabaigę bakalauro studijas, jei galite, stokite į magistrantūrą. Tai leis gauti geriau mokamą darbą, nors jį dirbant nebūtinai teks atlikti sudėtingesnes užduotis, kurioms reikia daugiau žinių.

Rinkdamiesi universitetą ir studijų kryptį, atsižvelkite į tai, kaip studijas vertina jas baigusieji, kaip darbo rinkoje sekasi šių studijų absolventams.
Paskutiniais studijų metais imkitės darbo paieškos. Tai leis išvengti nedarbo baigus studijas.

Labai svarbu, kad pirmasis darbas būtų „kokybiškas“, t. y. kad jame būtų galima pritaikyti studijų metais įgytas žinias.

Jei galite, įgykite darbo užsienyje patirties. Tai leis daugiau pasiekti profesinėje srityje.

Tai, kad sėkmę darbo rinkoje lemia pažintys, yra mitas. Apklaustų absolventų nuomone, svarbiausia – asmeninės savybės, įgyto išsilavinimo lygis ir darbo patirtis.

Straipsnių komentarai

Vardas		El. paštas
Komentaras

	Skaityti komentarus (4) Taisyklės ir atsakomybė

Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.

Jaunimo sodas
Archyvas

Corbis

Kaune gali iškilti paminklas studentui
(6)

Nuo seno Kaunas buvo laikomas akademiškiausiu miestu Lietuvoje. Šį faktą susitikime su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku studentai pasiūlė įamžinti skulptūroje.

DELFI (R.Daukanto pieš.)

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?
(4)

A.Didžgalvio nuotr.

Sunkmetis apkarpė studentų pajamas, tačiau finansiniai ateities lūkesčiai nepakito

Finansinė studentų situacija yra pastebimai prastesnė nei prieš metus, tačiau lūkesčiai dėl pirmojo atlyginimo dydžio išlikę tokie patys, rodo Demokratinės politikos instituto (DPI) užsakymu tyrimų kompanijos „Macroscope“ atliktas studentų požiūrio tyrimas.