What is happening in the Lithuanian construction labor market?

 ""As for the Ukrainians, the situation is such that at some time there were many of them in Lithuania, but their attitude to work and the quality of work was disappointing. It is obvious that if there are no Belarusians, we will obviously have to return to the Ukrainians, but in fact it is easier to work with Belarusians than with Ukrainians, "said A. Avulis. 

Asked what the situation is with Lithuanian employees, A. Avulis named that they are currently in Norway, Sweden, Finland and Ireland. "In these countries, real estate is about 2-3 times more expensive than in Lithuania, so if the price is higher, the is pay at least twice as much. These people are free to choose and choose the path where they get more. 

 The rest of the builders go out to work in the shade in the summer. "A lot of private houses are being built, and it is very popular to pay in cash there," said A. Avulis." 

 

Kas darosi Lietuvos statybų darbo rinkoje?

 "„Kalbant apie ukrainiečius, situacija tokia, kad vienu metu jų Lietuvoje buvo nemažai, tačiau jų požiūris į darbą ir darbų kokybė buvo nuvilianti. Tai jei nebus baltarusių, matomai, teks grįžti ir prie ukrainiečių, bet, iš tikrųjų, su baltarusiais ženkliai paprasčiau ir lengviau dirbti nei su ukrainiečiais“, – sakė A. Avulis. 

Paklaustas, kokia situacija yra su lietuvių darbuotojais, A. Avulis vardijo, kad jie šiuo metu yra Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Airijoje. „Čia – paprastas principas. Šiose šalyse NT yra maždaug 2-3 kartus brangesnis, nei Lietuvoje, tad jeigu kaina aukštesnė, jie ir atlyginimus moka bent dukart didesnius. Tai žmonės yra laisvi rinktis ir renkasi kelią, kur daugiau moka. 

Kita dalis statybininkų vasarą išeina dirbti į šešėlį. Yra statoma daugybė privačių namų, o ten labai populiaru atsiskaityti grynais pinigais“, – sakė A. Avulis."

Rusofobijos mirtis Amerikos vyriausybėje

 „Šią savaitę Joe Bidenas surengė aukščiausiojo lygio susitikimą su Vladimiru Putinu - banalus įvykis praeities JAV demokratinių administracijų kontekste, tačiau nepaprastas įvykis pasaulio kontekste, kurį liberalusis pasipriešinimas aiškino nuo 2016 iki 2020 m. Tame pasaulyje Putinas buvo nepaprasto pavojaus veikėjas, autoritarinio renesanso lyderis, kurio čiuptuvai tęsėsi visur, nuo „Brexit“ iki JAV ginklų savininkų organizacijos N.R.A. Putinas įsilaužė į Amerikos demokratiją,  pasėjo dezinformaciją internete, paskyrė premijas JAV karių nukovimus Afganistane, išplėtė Rusijos galią Viduriniuose Rytuose ir grasino Rytų Europai invazija ar perversmu. Šioje atmosferoje buvo iš anksto tikėta kiekvienu gandu apie Rusijos išdidumą, o, norint apginti liberaliąją demokratiją, reikėjo pripažinti, kad mus įtraukė į šaltąjį karą 2.0. 

Dabar ateina Bidenas, atlikdamas iš esmės taikinamuosius veiksmus Rusijos politikoje - įšaldydamas karinės pagalbos paketą Ukrainai, nutraukdamas JAV sankcijas dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, jungiančio Vokietiją su Rusija, organizuojantis ambasadorių sugrįžimą, ir surengęs aukščiausiojo lygio susitikimą, kurį galima pagrįstai įvertinti, kaip kuklų Putino propagandos pasiekimą. Ir staiga beveik visi nori elgtis taip, tarsi D.Trumpo metai niekada neįvyko: ne tik respublikonai nepriekaištavo Bidenui, kad jis yra švelnus Maskvai, bet ir demokratai, kurie, matyt, nusprendė, kad gerai duoti nuolaidas, fotografuotis su Putinu ir pažadėti „stabilumą“. režimui, kuris kaip tik vakar buvo Didysis reakcinis priešas, didžiausia liberalios tvarkos grėsmė. 

 Tai pasakojimas apie Bideno administracijos išmintį, pripažįstant, kad tam tikras D.Trumpo laikų isterijas Bideno partijoje galima saugiai užmigdyti. Kai kurios iš šių isterijų priklauso progresyviesiems kairiesiems, ir apie Bideno atsisakymą leisti pažadintam „Twitter“ nustatyti visus Bideno politinius prioritetus buvo parašyta daug. 

Tačiau Rusijos isterija buvo centro paranoja, per didelė elito reakcija, todėl svarbu pastebėti, kad Bidenas ir jo komanda taip pat atitolsta ir nuo jo. Šiuo atveju atrodo, kad Baltieji rūmai supranta, jog verta išsaugoti Trumpistinės užsienio politikos gabalus: ne vikrius verslo ryšius (na, priklausomai nuo to, kur Hunteris Bidenas atsiduria), o bendrą idėją. 

JAV užsienio politikos persiorientuota nuo Europos ir Viduriniųjų Rytų ir pertvarkyta, siekiant suvaldyti Kinijos grėsmę, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo fantazijų apie nenumaldomą liberalios tvarkos plėtrą, kurių dabar atsisakyta. 

Šiam persiorientavimui nereikia draugystės su Putinu, o tai būtų morališkai nepageidautina ir strategiškai mažai tikėtina. Tačiau reikia, kad Rusijos politika visų pirma būtų traktuojama kaip konkurento valdymas, o ne didžiulis kryžiaus žygis prieš geopolitinį priešininką numeris vienas. Taigi aukščiausiojo lygio susitikimas ir jo kalbos apie „strateginį stabilumą“, taigi ir taikinimo žingsniai, kuriuos, jei D.Trumpas būtų padaręs, kas valandą būtų rodęs JAV televizijos MSNBC. Pažymėtina, kad Bidenas gali to išsisukti - tai reiškia jo griežtus varžtus centro kairės pasipriešinimui, taip pat jo griežtus varžtus pabudusiems kairiesiems, nes jo pagrindinis palaikymas Demokratų partijoje nepriklausė nė vienai iš grupių, kurias jis griežtai blokuoja. 

Savo naujojoje knygoje „Paskutinė geriausia viltis: Amerika krizės ir atsinaujinimo metu“ George'as Packeris vaizduoja Amerikos liberalizmą, suskirstytą tarp dviejų konkuruojančių genčių, kurios kiekviena klydo savo keliu - tai, ką Packeris vadina „Smart America“, kuri iš esmės yra meritokratiškas elitas, ir „Teisioji Amerika“, kuri iš esmės yra jaunieji liberalūs aktyvistai. Tačiau kaip atsakyme į Packerį pabrėžė žurnalo „Niujorkas“ atstovas Ericas Levitzas, prezidento postą Bidenui užimti įgalino rinkėjai iš demokratų, nepriklausantys nė vienai šiai grupei: Bideną išrinko mėlynosios apykaklės, kultūriškai konservatyvūs afroamerikiečiai, mažiau išsilavinę ir religingi rinkėjai.  Ši bazė suteikia bidenizmui tikrą galimybę demokratams pabėgti nuo Packerio dvejetainio - nuo „protingo“ liberalizmo, kuris už visas savo nesėkmes norėjo apkaltinti Rusijos dezinformacija ir „teisuolių“ liberalizmu, kuris mano, kad teisingumas slypi, užtikrinant, kad visi sako „Latinx“ ir „gimdantys žmonės“."

The Death of Russophobia In American Government

"This week Joe Biden held a summit with Vladimir Putin — a banal event in the context of past Democratic administrations, but a remarkable one in the context of the world as the liberal Resistance interpreted it from 2016 through 2020.
In that world, Putin was a figure of extraordinary menace, the leader of an authoritarian renaissance whose tentacles extended everywhere, from Brexit to the N.R.A. He had hacked American democracy, placed a Manchurian candidate in the White House, sowed the internet with misinformation, placed bounties on our soldiers in Afghanistan, extended Russian power across the Middle East and threatened Eastern Europe with invasion or subversion. In this atmosphere every rumor about Russian perfidy was pre-emptively believed, and the defense of liberal democracy required recognizing that we had been thrust into Cold War 2.0. 

Now comes Biden, making moves in Russia policy that are essentially conciliatory — freezing a military aid package to Ukraine, ending U.S. sanctions on the Nord Stream 2 pipeline linking Germany to Russia, a return of ambassadors — and setting up a summit that can reasonably be regarded as a modest propaganda coup for Putin. And suddenly almost everyone wants to act as though the Trump years never happened: Not just the Republicans not accusing Biden of being soft on Moscow, but the Democrats who have apparently decided that it’s fine to hand concessions and photo ops and promises of “stability” to the regime that just yesterday was the Great Reactionary Enemy, the liberal order’s greatest threat. 

 It’s a story about the wisdom of the Biden administration, in recognizing that certain Trump-era hysterias within its party can be safely put to sleep.
Some of those hysterias belong to the progressive left, and plenty has been written about Biden’s refusal to let woke Twitter set all his political priorities. But the Russia hysteria was a paranoia of the center, an establishment overreaction, so it’s notable to see Biden and his team steer away from it as well.
In this case, what the White House seems to grasp is that pieces of Trumpist foreign policy are worth preserving: not the dodgy business ties (well, depending on where Hunter Biden resurfaces) and the weird man-crushes on dictators, but the general idea of a U.S. foreign policy reoriented away from Europe and the Middle East and reorganized to contain the threat of China, with late-1990s fantasies about the inexorable expansion of the liberal order left behind.
This reorientation does not require friendship with Putin, which would be morally undesirable and strategically unlikely. But it requires treating Russia policy primarily as the management of a weak and therefore mischief-making competitor, rather than a grand crusade against a number-one geopolitical adversary. Hence the summit and its talk of “strategic stability,” hence the conciliatory moves that if Trump had made them would have headlined every hour on MSNBC.
Notably, Biden can get away with this — meaning his stiff-arms to the center-left Resistance as well as the woke left because his core support within the Democratic Party didn’t belong to either of the groups he’s stiff-arming.
In his new book, “Last Best Hope: America in Crisis and Renewal,” George Packer portrays an American liberalism divided between two competing tribes, each blinkered in their way — what Packer calls “Smart America,” which is basically meritocratic elites, and “Just America,” which is basically the younger activist left. But as New York magazine’s Eric Levitz pointed out in a response to Packer, the Biden presidency was made possible by Democratic voters who don’t belong to either group: blue-collar whites, culturally conservative African-Americans, less-educated and religious voters.
This base gives Bidenism a genuine opportunity for Democrats to escape from Packer’s binary — from the “smart” liberalism that wanted to blame all its own failures on Russian disinformation and the “just” liberalism that thinks justice lies in making sure everyone says “Latinx” and “birthing people.”"

Didžiulis skirtumas tarp buvimo klausiančiu ir atsakančiu formalioje aplinkoje

 „Profesorius Rossas atrado „didžiulį skirtumą tarp buvimo klausiančiu žmogum ir atsakančiu žmogum - arba, apskritai, asmeniu, kuris nustato darbotvarkę, palyginti su asmeniu, kuris turi mažiau galios“. 

Profesorius Rossas išplėtė šią sampratą savo 1977 m. dokumente „Intuityvus psichologas ir jo trūkumai“, kuriame teigė, kad daug socialinių nesusipratimų sukelia bendra tendencija žmogaus elgesį priskirti asmenybėms, o ne išorinėms aplinkybėms. Jis pavadino šį reiškinį „pagrindine priskyrimo klaida“. Šis terminas tapo pagrindine psichologijos samprata, ir komentatoriams tai buvo frazė apie viską, pradedant lyderyste, kovojant su nusikalstamumu, baigiant socializacija darbo vietoje. 

Profesorius Rossas, kuris dirbo Stanfordo fakultete, eksperimentu parodė, kad egzistuoja pagrindinė priskyrimo klaida. Jis sugalvojo žaidimą, kuriame Stanfordo studentai traukė kortas, kurios jiems priskyrė klausinėtojo ar atsakinėtojo vaidmenis. Buvo paprašyta sugalvoti sudėtingus smulkmeniškus klausimus ir pateikti juos tam konkurso dalyviui, kuris visada stengėsi atsakyti. Kiti studentai stebėjo. Po žaidimo stebėtojai teigė manantys, kad klausinėtojas yra išskirtinai išmanantis, o atsakinėtojas - ypač neišmanėlis. Tai buvo pagrindinė priskyrimo klaida. Juk elgesys, atsirandantis dėl atsitiktinai priskirtų socialinių vaidmenų, įtikino dalyvius, o ne dėl vidinių charakterio bruožų“.

Tremendous difference between being the questioner and being the answerer

"Professor Ross discovered the “tremendous difference between being the questioner and being the answerer — or, more generally, being the person who sets the agenda for what’s going on, versus the person who has less power.”
Professor Ross broadened that notion in his 1977 paper “The Intuitive Psychologist and His Shortcomings,” in which he argued that much social misunderstanding is caused by a general tendency to attribute human behavior to personalities, rather than to external circumstances.
He called that phenomenon “the fundamental attribution error.” The term became a foundational concept in psychology, and it provided a buzzy phrase to commentators on everything from leadership to crime fighting to workplace socializing.

Professor Ross, who was on the faculty of Stanford, demonstrated the existence of the fundamental attribution error with an experiment. He devised a game in which Stanford undergraduates drew cards that assigned them the roles of quizmaster or contestant. The quizzer was asked to devise difficult trivia questions and pose them to the contestant, who invariably struggled to answer. Other students observed.
After the game, observers said they considered the quizmaster exceptionally knowledgeable and the contestant notably ignorant.
That was a fundamental attribution error. Behavior caused by randomly assigned social roles struck those involved as arising instead from intrinsic character traits."

Vytautas Landsbergis, prisidengdamas žmonos vardu, pasisavino svetimą žemę Vilniuje

 Tai padarė ir daugybė Landsbergio padlaižių, ir jo anūkas:

“30 metų trunkančią žemės reformą ar beįmanoma pavadinti reforma, greičiau besitęsiančia epopėja. Bet šios reformos epicentre yra Lietuvos pilietis, kurio tėvų, protėvių žemė buvo prievarta nacionalizuota. Kol pilietis ieškojo nuosavybės dokumentų archyvuose ir institucijoje, į jo žemę jau persikėlė ir apsigyveno kitas apsukresnis pilietis, nepanoręs savo tėviškės laukų, bet sostinės ir jos priemiesčio žemės.

Esame tikriausiai vienintelė valstybė, kuri nekilnojamą turtą padarė kilnojamu, o ši sparnuota frazė lydi mus jau daug metų. Valstybė, įsipareigojusi įvykdyti restituciją ir atkurti teisę į nuosavybę, iki šiol sąžiningai negrąžino skolos 3200 piliečių Vilniaus mieste.

Žemės kilnojimo ir perkėlimo absurdas užprogramavo žemės grąžinimą dešimtmečiams. Kai žemės grąžinimas liko tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir, atrodytų, reforma turėtų sėkmingai baigtis, vis dar pasiekia piliečių skundai, nusivylimas ir pasipiktinimas. O piktintis yra kuo, už turėtą žemę pradėta taikyti kompensacija pinigais, kuri šimtus kartų mažesnė už rinkos kainą. Žmonės reikalauja teisingo restitucijos proceso užbaigimo ir jų reikalavimas yra ir teisėtas, ir teisingas.

Seime Lietuvos Regionų frakcijos posėdžio metu organizuotame susitikime su žemės ūkio viceministru, Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovu, Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos vadovais įsitikinome, kad daugeliu atveju skiriasi institucijų duomenys apie laisvą valstybinę žemę, jau suformuotus sklypus ir darbą, kuris neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų.

Šiais metais grąžintas vienas sklypas. Taip, taip teisingai perskaitėte – VIENAS sklypas! Ministerijos duomenimis, Vilniaus mieste žemės grąžinimo proceso užbaigimo laukia daugiau nei trys tūkstančiai pretendentų. Jei per pusmetį grąžina vieną sklypą, paskaičiuokime, kiek užtruks restitucija. Jau nebe anūkai, bet proanūkiai ieškos teisybės.

Tačiau žmonės, tiek laukę, sutinka dar laukti, kategoriškai prieštaraudami „priverstiniam“ kompensavimui pinigais, pasitelkiant antstolio instituciją. Juolab, kad NŽT duomenimis, šiuo metu yra suformuoti 556 sklypai, o Vilniaus m. duomenimis, tarnybai perduota 2384 sklypų ( bendras plotas 248 ha). Be to, sklypų formavimo procesas paspartės, nes jau patvirtintas Vilniaus m. Bendrasis planas. Todėl svarbu užbaigti ilgiausią valstybės reformą garbingai ir sąžiningai.

Privalome keisti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir jo įgyvendinimo tvarką, kitus teisės aktus, suformuoti kiekvienam pretendentui bent po kelis pasiūlymus ir leisti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Piliečių iš valstybės patirtą tiek materialinę, tiek moralinę skriaudą privalu adekvačiai kompensuoti. Žmonės už hektarais turėtą žemę dabartiniuose Lazdynuose, Šiaurės miestelyje, prie Baltojo tilto ar pan. rinktųsi lygiavertį sklypą ar kelis lygiaverčius mažus sklypus. Visi supranta, kad jau užstatytoje, kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančioje žemėje atgauti nuosavybės nepavyks. Bet sunku paaiškinti piliečiams, kodėl esant laisvos žemės sklypų Vilniuje (tą patvirtina ir valstybės institucijos), vis vien siūloma niekinė piniginė kompensacija.
 
LLRA-KŠS Seimo nariai esame pateikę įstatymo pataisas, kurios leistų piliečiams už turėtą žemę gauti atitinkamą sklypą mišku bei, priklausomai nuo turėto žemės ploto, kelis lygiaverčius sklypus (iki 0,12 arų) individualiai statybai. Taip pat žemės grąžinimą įgyvendinančioms institucijoms būtina įvertinti valstybės nuomojamus bei panaudos pagrindais valstybinėms įmonėms, įstaigoms, metalinių garažų kvartalams suteiktus sklypus, kurie dažnai neproporcingai per dideli.

Taip pat būtina pakeisti grąžinimo tvarką už rėžiniuose kaimuose turėtą žemę, nes natūros jau senai nėra. Būtent dėl valstybės institucijų kaltės daliai pretendentų laiku nebuvo suformuoti lygiapločiai žemės sklypai, kaip būtinoji sąlyga pretenduoti į lygiavertį turėtam žemės sklypą individualiai statybai (iki 0,12ha).

Šiuo metu net tie piliečiai, kuriems pagaliau suformuoti lygiapločiai sklypai, nėra įrašomi į eilę gauti lygiavertį sklypą, nes .... pavėlavo. Ir čia paradoksai nesibaigia. Kiekviena žemės grąžinimo istorija yra unikali – tai vos žmogaus panešama institucijų susirašinėjimo ir atrašinėjimo popierių krūva, su daugybe nuorodų į teisės aktus, bet nuliniu rezultatu. Stebina institucijų atsainumas, neveikimas, tiesiog nenoras spręsti iškreiptos reformos pasekmių arba didelių žmonių didelis noras pasipelnyti mažųjų sąskaita. Išmoką pinigais išmokės, žemės grąžinimo pabaigtuves atšvęs ir daugybė laisvų suformuotų žemės sklypų Vilniuje liks. Kam jie atiteks?”