Crisis for a Chaotic Foreign Policy

"The Biden administration's foreign policy has entered a deep and possibly transformative crisis. Most, though not all, of the ideas Team Biden brought to the White House failed to work. But most, though not all, of the changes American foreign policy requires will be toxic to much of the Democratic base.

These successes, however welcome, are both insufficient and incomplete. Neither the prospect nor the reality of Western sanctions has affected Russia's conduct of the operation to protect Donbas. Undeterred by sanctions, Russian forces continue to hammer Kyiv’s defenses, with Sunday's strike on a facility in western Ukraine used for the transshipment of Western weapons signaling a Russian willingness to escalate its challenge to NATO.

For now, the Russian government seems capable of handling the domestic political fallout from the operation to protect Donbas with a mix of censorship and repression. And the Biden administration, which already has had to toughen its Russia policies thanks to bipartisan pressure from Congress, risks politically damaging fights as hawks criticize its reluctance to impose a no-fly zone or support the transfer of Soviet-era Polish jets to the hard-pressed Kyiv’s air force.

Worse, the administration's approach to great-power diplomacy has comprehensively failed. After a year of vain efforts to "park Russia" or to pry it away from China, the administration is trying the same strategy in reverse, now hoping to peel China from Russia. We shall see if national security adviser Jake Sullivan's meetings this week in Rome lead to Chinese cooperation with the Western anti-Russia campaign, but Beijing won't help Mr. Biden out of the goodness of its heart.

The Biden administration's hope that it could pursue its interests in "global issues" like disarmament, human rights and climate change even as it turned up the economic and ideological heat on the two Eurasian great powers has also proved illusory. Between the operation to protect Donbas and China's massive nuclear and conventional arms buildup, hopes for arms control are fading. Russia's demands that the proposed agreement on Iran's nuclear program be revised to protect Moscow's participation in the accord from Ukraine-related sanctions underline the difficulty of simultaneously confronting and engaging revisionist anti-American powers.

Mr. Biden's climate agenda has collapsed into utter incoherence. As the administration frantically hunts for oil and gas world-wide, it is throwing both climate and human-rights scruples overboard -- so far, to little effect. Efforts to cultivate the Maduro dictatorship in Venezuela have produced blowback in Congress. Saudi Arabia demonstrated its contempt for Team Biden by following its rejection of the administration's plea to pump more oil with the largest mass execution in its history. Not to be outdone, Iran launched a series of missile attacks on what it claimed were Israeli targets in the Kurdish region of Iraq. China capped a disastrous climate weekend by announcing plans to expand domestic coal mining by 300 million tons a year and to build a 620-million-ton coal reserve.

Meanwhile as inflation corrodes the administration's standing at home, the continuing effects of a resilient pandemic interact with U.S.-China tensions and the operation to protect Donbas to destabilize the world economy. With major Chinese cities and transportation hubs closed because of Omicron fears and new cases in Germany hitting record levels, the pandemic continues to stoke inflationary pressures. The rippling consequences of Russia sanctions -- and of Russian retaliation -- help fuel commodity price inflation while increasing financial uncertainty. Economic disarray seems likely to narrow the administration's overseas options further in coming months while undermining its political position as midterms approach.

The world is a tough place. Geopolitics rule, and if you get power politics wrong, the rest doesn't matter. Our ability to influence the behavior of others on issues like human rights and climate change depends on our geopolitical power much more than on the purity of our hearts and the nobility of our goals.

America and its democratic allies, even at their best, are not strong and united enough to handle the world's geopolitical challenges without enlisting the help of nondemocratic and even antidemocratic partners. We can't do that while simultaneously virtue-signaling about how much we loathe them, and their help comes at a price that must be paid on time and in full.

The fate of the Biden administration and much else rests on how quickly it masters these truths." [1]

The same is true for our Lithuania’s government.

 

1. Crisis for a Chaotic Foreign Policy
Walter Russell Mead.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: A.17. 

Rusija gali laikyti nikelį įkaitu

 

    "Kai respublikonai kalba apie Amerikos "energetinės nepriklausomybės" užtikrinimą, jie turi galvoje daugiau naftos siurbimo. Kai tai daro demokratai, jie turi omenyje mažiau naftos suvartojimo. Prezidentas Bidenas praėjusią savaitę sakė, kad Donbaso apsaugos operacija yra priminimas, kad "turime tapti energetiškai nepriklausomi" ir "turėtų mus paskatinti paspartinti perėjimą prie švarios energijos". Kairiųjų klimato politika padarys JAV labiau, o ne mažiau pažeidžiamas dėl galimai priešiškų veiksmų. Praėjusią savaitę kilęs nikelio kainų šuolis parodė per didelio pasitikėjimo pavojų, kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius.

 

    Rusija tiekia apie 20 % pasaulinio 1 klasės nikelio, kurio grynumas yra mažiausiai 99,8 %. Jis daugiausia naudojamas nerūdijančiame pliene, bet taip pat yra svarbus elementas akumuliatoriuose, įskaitant naudojamus elektrinėse transporto priemonėse. Pažangesniems elektromobilių akumuliatoriams, kurie sukaupia daugiau energijos, reikia daugiau nikelio.

 

    Pastaruosius porą metų visame pasaulyje trūko aukštos kokybės nikelio, tas trūkumas didės, nes elektromobilių gamyba didėja, kad būtų įvykdyti vyriausybės įgaliojimai. „Nikelis yra didžiausias mūsų rūpestis dėl ličio jonų elementų gamybos mastelio“, – 2021 m. vasario mėn. „Twitter“ parašė „Tesla“ generalinis direktorius Elonas Muskas. Praėjusiais metais Bank of America tyrimo pastaboje buvo apskaičiuota, kad 1 klasės nikelio trūkumas siekė 41 000 metrinių tonų – maždaug tiek, kiek sunaudota 620 000 elektromobilių akumuliatoriams.

 

    Per dvejus metus iki V. Putino operacijos, siekiant apsaugoti Donbasą 1 klasės nikelio kainos išaugo dvigubai. Nežinomybė dėl sankcijų ir nerimas, kad Rusija blokuos eksportą, dar labiau padidino kainas ir sukėlė vadinamąjį trumpalaikį spaudimą. Kai kurie prekybininkai, įskaitant Kinijos nikelio gamintoją „Tsingshan Holding Group Co.“, lažinosi, kad nikelio kainos kris, ir turėjo padengti savo pozicijas, kai kainos kilo. Tai dar labiau padidino kainas. V. Putinas kovo 8 d. pasirašė dekretą, draudžiantį nenurodytų žaliavų ir prekių eksportą, o Londono metalų birža sustabdė prekybą pirmą kartą nuo 1985 m., kai trijų mėnesių sutarties kaina išaugo daugiau, nei dvigubai.

 

    „Morgan Stanley“ analitikas Adamas Jonas perspėjo, kad didelė nikelio kaina gali padidinti elektromobilio kainą 1000 dolerių. Jei Vakarai įves sankcijas rusiškam nikeliui, analitikas sakė, kad „turbūt laikas investuotojams sumažinti automobilių įmonių pelno prognozes“ arba apsvarstyti akumuliatorių technologijų alternatyvas, tokias kaip ličio geležies fosfatas, kurios yra mažiau tankios ir paprastai turi trumpesnį veikimo diapazoną.

 

    Vakarų elektromobilių ambicijos padeda paaiškinti, kodėl Rusijos nikelio gavybos įmonė „Norilsk Nickel“ ir jos prezidentas Vladimiras Potaninas – turtingiausias Rusijos žmogus ir ilgametis Vladimiro Putino draugas – iki šiol išvengė sankcijų. Norilsk Nickel yra aukščiausios klasės nikelio gamintojas pasaulyje. 2018 m. „Norilsk Nickel“ užmezgė „strateginį bendradarbiavimą“ su Vokietijos chemijos įmone BASF, gamindama medžiagas elektromobilių akumuliatoriams. „Sutartimi bus užtikrintas vietinės kilmės ir saugus baterijų gamybos žaliavų tiekimas Europoje“, – rašoma bendrame jų pranešime spaudai.

 

    Partnerystės tikslas buvo padaryti Europą mažiau priklausomą nuo Kinijos, kuri dominuoja elektros transporto priemonių akumuliatorių tiekimo grandinėje, kontroliuojanti 80 % pasaulio žaliavų perdirbimo, 77 % baterijų elementų talpos ir 60 % komponentų gamybos. Kinija kasa kai kuriuos svarbius mineralus, tokius, kaip grafitas ir litis. Tačiau didžiąją dalį jų išgauna tokiose šalyse, kaip Rusija, Kongo Demokratinė Respublika, Mianmaras ir Indonezija, dažnai tai daro Kinijos įmonės.

 

    Šios šalys nepripažįsta Amerikos politinių ir ekonominių vertybių ar mūsų griežtų aplinkosaugos standartų. Mineralų kasyba yra nešvarus verslas. Kinijos „Tsingshan“ sukūrė technologiją, leidžiančią pagaminti žemesnės kokybės Indonezijos nikelį, tinkantį elektromobilių akumuliatoriams.

 

    Tačiau Indonezijos nikelio gavybos ir rafinavimo procesai sukelia pavojingų atliekų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo tiek, kad galėtų kompensuoti tariamą elektromobilių naudą klimatui.

 

    Vienintelė Amerikos aukštos kokybės nikelio kasykla yra Mičigane, ir tikimasi, kad 2025 m. jos telkiniai išnyks. Kitoms siūlomoms kasykloms Minesotos šiaurėje prieštarauja žaliųjų grupės. Bideno administracija sulėtino leidimų gavybą ličio (Nevada), vario (Aliaska, Arizona, Minesota) ir stibio (Aidahas).

 

    Taigi, demokratams stengiantis, kad JAV būtų „energiškai nepriklausoma“, mes visada tapsime labiau priklausomi nuo Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, kurių vyriausybės priešiškos ar nestabilios – ir ne tik energetikos atžvilgiu. Mineralai, kurių reikia atsinaujinantiems energijos šaltiniams, reikalingi kitiems prietaisams, išmaniesiems telefonams ir teniso raketėms. Atsinaujinantys energijos šaltiniai padidins šių svarbių mineralų paklausą, nes pasiūla stengsis neatsilikti.

 

    Jei Kinija ar Rusija apribotų vienos ar kelių naudingųjų iškasenų eksportą, atsirastų didelis žaliavų trūkumas, dėl kurio atsirastų platus produktų trūkumas ir pakiltų kainos. Galime pasiilgti tų dienų, kai mokėti 4 arba 5 dolerius už galoną už benziną buvo didžiausia bėda.“ [1]

 

1. Russia Can Hold Nickel Hostage
Finley, Allysia.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: A.17.

Russia Can Hold Nickel Hostage

"When Republicans talk about securing America's "energy independence," they mean pumping more oil. When Democrats do, they mean consuming less oil. President Biden said last week that the operation to protect Donbas is a reminder that "we need to become energy independent" and "should motivate us to accelerate the transition to clean energy." The left's climate policies would render the U.S. more, not less, vulnerable to potentially hostile actions. Last week's surge in nickel prices offered a preview of the dangers of relying too much on renewables.

Russia supplies about 20% of the world's class 1 nickel, which is at least 99.8% pure. It is used mainly in stainless steel but is also a critical element in batteries, including those used in electric vehicles. More advanced electric-car batteries that store more energy need more nickel.

There's been a world-wide high-grade nickel shortage for the past couple of years, which is going to get worse as electric-car production increases to meet government mandates. "Nickel is our biggest concern for scaling lithium-ion cell production," Tesla CEO Elon Musk tweeted in February 2021. A Bank of America research note last year estimated a class 1 nickel shortfall of 41,000 metric tons -- roughly the amount used in 620,000 electric-vehicle batteries.

In the two years before Mr. Putin's operation to protect Donbas, class 1 nickel prices doubled. Uncertainty about sanctions and worries that Russia would block exports drove prices even higher and caused what's known as a short squeeze. Some traders, including Chinese nickel producer Tsingshan Holding Group Co., bet nickel prices would fall and had to cover their positions when prices climbed. That sent prices even higher. Mr. Putin signed a decree on March 8 banning the export of unspecified raw materials and commodities and the London Metal Exchange suspended trading, for the first time since 1985, after a three-month contract price more than doubled.

Morgan Stanley analyst Adam Jonas warned the high cost of nickel could add $1,000 to the cost of an electric car. If the West imposes sanctions against Russian nickel, the analyst said, it's "probably time for investors to take auto company earnings forecasts down" or consider battery technology alternatives like lithium iron phosphate, which are less dense and generally have shorter ranges.

The West's electric-car ambition helps explain why Russian nickel-mining company Norilsk Nickel and its president, Vladimir Potanin -- Russia's richest man and a longtime friend of Vladimir Putin -- have so far dodged sanctions. Norilsk Nickel is the world's top class 1 nickel producer. In 2018 Norilsk Nickel established a "strategic cooperation" with the German chemical company BASF to produce the materials for electric-vehicle batteries. "The agreement will establish a locally sourced and secure supply of raw materials for battery production in Europe," their joint press release said.

The goal of the partnership was to make Europe less dependent on China, which dominates the supply chain for electric-vehicle batteries, controlling 80% of the world's raw-material refining, 77% of battery-cell capacity and 60% of component manufacturing. China mines some critical minerals like graphite and lithium. But most are extracted in countries like Russia, the Democratic Republic of Congo, Myanmar and Indonesia, often by Chinese companies.

These countries don't share America's political and economic values or our stringent environmental standards. Mineral mining is a dirty business. China's Tsingshan has developed a technology to make a lower-grade Indonesian nickel suitable for electric-vehicle batteries.

But the processes for mining and refining Indonesian nickel produce hazardous waste and greenhouse-gas emissions in amounts that could offset the supposed climate benefits of electric cars.

America's only high-grade nickel mine is in Michigan, and it's expected to exhaust deposits in 2025. Other proposed mines in northern Minnesota are opposed by green groups. The Biden administration has slowed permitting for mining lithium (Nevada), copper (Alaska, Arizona, Minnesota) and antimony (Idaho).

So as Democrats strive to make the U.S. more "energy independent," we will invariably become more dependent on Russia, China and other countries with hostile or unstable governments -- and not only for energy. Minerals needed for renewable energy sources are needed for other things like appliances, smartphones and tennis rackets. Renewables will drive up demand for these critical minerals as supply struggles to keep pace.

If China or Russia were to restrict exports of one or more minerals, there would be acute raw-material shortages, which would result in widespread product shortages and surging prices. We may find ourselves longing for the halcyon days when paying $4 or $5 a gallon for gasoline was our biggest worry." [1]

1. Russia Can Hold Nickel Hostage
Finley, Allysia.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: A.17.

Europai Zelenskio spektaklis yra pats brangiausias: Europos energetinis saugumas kainuoja brangiai Europos konkurencingumui

  „Ambicingas Europos planas šiais metais dviem trečdaliais sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų gali pasiteisinti. Tačiau tai turės savo kainą – ekonominę ar aplinkosauginę.

 

    Tikimasi, kad Europos Sąjunga šią savaitę paskelbs dar vieną sankcijų raundą, apimantį tokias pramonės šakas, kaip plienas ir prabangos prekės, tačiau tokie draudimai Rusijos energetikai, kuriuos įvedė JAV ir JK, nėra svarstomi. Bloko veiksmų planas iki 2027 m. nutraukti priklausomybę nuo rusiško kuro suteikia jam daug darbų.

 

    ES nori sumažinti Rusijos dujų importą iki maždaug 55 milijardų kubinių metrų per metus nuo dabartinių 155 milijardų kubinių metrų. Per esamus vamzdynus iš Norvegijos, Alžyro ir Azerbaidžano ji gali gauti apie 10 milijardų kubinių metrų daugiau dujų, tačiau jai reikės pirkti penkis kartus daugiau, nei šis kiekis, suskystintųjų gamtinių dujų.

 

    Europa, tikriausiai, turi pakankamai importo pajėgumų, kad tai veiktų, tačiau tai sukels komplikacijų ir neefektyvumo, kai po bloką bus perkelta daugiau degalų. Ispanija, Prancūzija ir Italija turi kelis SGD terminalus, tačiau Vokietija, didžiausia bloko dujų importuotoja, neturi nė vieno, nes anksčiau buvo pasirinkusi remtis Rusijos vamzdynais. Dabar ji planuoja du SGD įrenginius, tačiau juos pastatyti prireiks daug metų.

 

    Tada kyla tiekimo klausimas. Su Vašingtono pagalba Europa per pirmuosius du šių metų mėnesius importavo SGD potvynį, tačiau neribotam laikui laimėti tokią ribotos pasaulinės neatidėliotinos rinkos dalį bus labai brangu. 40–50 % Kinijos SGD importo per pastaruosius dvejus metus buvo tiesioginiai, tačiau sausio ir vasario mėnesiais šis kiekis sumažėjo iki 10–20 %, sako Sindre Knutsson, konsultacijų įmonės „Rystad Energy“ analitikė. Siekdamos papildyti atsargas, Kinija ir Europa rizikuoja įsitraukti į pasiūlymų karą.

 

    Galiausiai Europa gali sumažinti SGD sąnaudas, pasirašydama ilgalaikes tiekimo sutartis dėl plėtros JAV arba Katare. Anksčiausiai jos gali pasirodyti 2024 m., sakė Knutssonas.

 

    ES planuoja padidinti pastatų ir namų energijos vartojimo efektyvumą, kad kasmet būtų sutaupoma 14 milijardų kubinių metrų, įskaitant 10 milijardų kubinių metrų pastatų šilumos sumažinimą 1 laipsniu Celsijaus. Blokas beveik pasiekia efektyvumo tikslus, tačiau šiandienos didelės energijos sąnaudos šį kartą turėtų padėti jam padaryti daugiau.

 

    Jei šios priemonės neveikia, yra nešvaresnių variantų. Kol kas į ES planus neįtraukti natūralaus anglimi kūrenamų elektrinių, kurios galėtų kompensuoti net 40 milijardų kubinių metrų, įjungimo, sako Simone Tagliapietra iš ES ekspertų grupės Bruegel.

 

    Taip pat tikėtinas tam tikras vadinamasis paklausos sunaikinimas, nes pramonės naudotojai mažina projektus, kurie dėl didesnių išlaidų tapo neekonomiški. Istoriškai paklausa buvo sunaikinta, kai naftos kainos viršijo 4% bendrojo vidaus produkto, sako Neilas Beveridge'as, „Jefferies“ analitikas. Dabar jie siekia 4,5 proc.

 

    Investuotojai turi keletą būdų, kaip įsigyti ES plano naudos. Energijos vartojimo efektyvumo tiekėjai „Schneider Electric“ ir ABB pelningai naudojasi elektrifikavimo megatrendu. Panašu, kad vėjo turbinų gamintojai „Vestas“, „Nordex“ ir „Siemens Gamesa“ turėtų pelnytis, nors jiems ypač kyla sąnaudų infliacija. Atsinaujinančių energijos šaltinių kūrėjai „Iberdrola“, „Enel“ ir „EDP“ taip pat greičiausiai gaus naudos, kaip ir SGD tiekėjai „Shell“, „Equinor“ ir „Cheniere Energy“, nors kai kurioms iš šių įmonių gresia netikėti viršpelnių mokesčiai.

 

    Vis dar neaišku, kas apmokės sąskaitas už didesnes energijos sąnaudas. Greičiausiai skausmus iš esmės dalins vyriausybės, vartotojai ir įmonės. Europa gali išsiversti be rusiškų dujų, bet jos ekonomika nukentės.“ [1]

 

 

Tai padės Kinijai laimėti konkurenciją su Europa. Konkurencija sunaikins Europos didelio tikslumo pramoninių įrenginių ir automobilių pramonę. Pramonei išnykus, Europa dar kartą taps ganyklomis ir miškais. Motina Merkel, mes tavęs jau pasiilgome...

 

1.  Europe's Energy Security Comes at a High Cost
Toplensky, Rochelle.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: B.11.

For Europe Zelensky's show is the most expensive: Europe's Energy Security Comes at a High Cost for Europe's Competitiviness

"Europe's ambitious plan to cut its reliance on Russian gas by two-thirds this year just might work. But it will come at a price -- economically or environmentally.

The European Union is expected to release another round of sanctions this week covering industries such as steel and luxury goods, but the kind of bans on Russian energy introduced by the U.S. and U.K. aren't on the table. The bloc's road map to end its dependence on Russian fuels by 2027 gives it plenty to do.

The EU wants to reduce Russian gas imports to an annual run-rate of around 55 billion cubic meters next year from about 155 billion cubic meters currently. It can source about 10 billion cubic meters more gas through existing pipelines from Norway, Algeria and Azerbaijan, but it will need to buy five times that amount as liquefied natural gas.

Europe probably has enough import capacity to make it work, but it will mean the complications and inefficiencies of moving more fuel around the bloc. Spain, France and Italy have several LNG terminals but Germany, the bloc's biggest gas importer, has none as it previously opted to rely on Russian pipelines. It now plans two LNG facilities, but these will take years to build.

Then there is the question of supply. With Washington's help, Europe imported a flood of LNG in the first two months of this year, but it will be very expensive to win that much of the limited global spot market indefinitely. Between 40% and 50% of China's LNG imports in the past two years have been spot volumes, but that fell to 10% to 20% in January and February, says Sindre Knutsson, an analyst at consulting firm Rystad Energy. China and Europe risk getting into a bidding war as they look to refill inventories.

Eventually, Europe can lower LNG costs by signing long-term supply contracts for expansion facilities in the U.S. or Qatar. The earliest these could come online is 2024, said Mr. Knutsson.

The EU plans to increase the energy efficiency of buildings and homes to save 14 billion cubic meters annually, including 10 billion cubic meters from turning down heat by 1 degree Celsius in buildings. The bloc has a patchy record of hitting efficiency targets, but today's high energy costs and public goodwill in the effort against Valdimir Putin should help it do more this time.

If these measures don't work, there are dirtier options. For now, the EU plans don't include switching on mothballed coal-fired power plants, which could offset as much as 40 billion cubic meters, says Simone Tagliapietra of EU think tank Bruegel.

Some so-called demand destruction is also likely as industrial users cut projects rendered uneconomic by higher costs. Historically, demand was destroyed when oil costs exceeded 4% of gross domestic product, says Neil Beveridge, an analyst at Jefferies. They are now at 4.5%.

Investors have a few ways to buy into the EU plan. Energy-efficiency suppliers Schneider Electric and ABB are profitably capitalizing on the electrification megatrend. Wind-turbine makers Vestas, Nordex and Siemens Gamesa look set to gain, though they are particularly exposed to cost inflation. Renewable developers Iberdrola, Enel and EDP will likely also benefit, as could LNG suppliers Shell, Equinor and Cheniere Energy, though some of these companies face a risk of windfall taxes.

It remains unclear who will end up footing the bill for higher energy costs. Most likely the pain will be broadly shared by governments, consumers and companies. Europe can do without Russian gas, but its economy will take a hit." [1]

That will help China to win the competition with Europe. The competition will destroy Europe’s high precision machinery and automotive industries. With the industries gone, Europe will become pastures and forests one more time. Mother Merkel, we miss you already...

 

1.  Europe's Energy Security Comes at a High Cost
Toplensky, Rochelle.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: B.11.

Rusija yra gorila kambaryje: ji yra pagrindinė daugelio prekių eksportuotoja nuo gamtinių dujų iki kviečių

  „Ar šį kartą kanarėlė yra nikelio kasykloje?

 

    Didžioji dalis finansų pasaulio – ir daugelis žaliavų gamintojų – stebisi tuo pačiu po to, kai dėl nekontroliuojamo nikelio kainų šuolio didžiausiai pasaulyje nikelio gamintojui praėjusią savaitę buvo sunku patenkinti milijardus dolerių vertės įmokos reikalavimą iš didžiųjų bankų.

 

    Sidabriškai balto metalo, kuris naudojamas nerūdijančiame pliene ir akumuliatoriuose, ateities kainos smarkiai šoko į viršų. Praėjusį antradienį jos pasiekė rekordinį 100 000 dolerių už metrinę toną – prieš dvi dienas jų prekyba buvo mažesnė nei 30 000 dolerių. 

 

Nerimas dėl sumažėjusios tiekimo iš Rusijos, kuri yra pagrindinė nikelio gamintoja, sukėlė chaosą. 

 

Tačiau artimiausia priežastis buvo trumpas ateities sandorių rinkos susitraukimas, kai prekiautojai, bandantys padengti savo trumpąją poziciją, paskatino kitus daryti tą patį, sukurdami užburtą spiralę. Kinijos bendrovė „Tsingshan Holding“, didžiausia pasaulyje nikelio gamintoja, patiria milijardus dolerių prekybos nuostolių, o Londono metalų birža sustabdė prekybą nikelio ateities sandoriais.

 

    Nikelio rinka yra santykinai maža, o po antradienio prekybos sustabdymo Tsingshan ir jo kreditoriai, įskaitant JPMorgan Chase ir Standard Chartered, derasi dėl papildomų kredito linijų, kurias galimai paremtų bendrovės nikelio ir plieno turtas Azijoje.

 

    Tačiau problema ta, kad nikelis gali būti ne pabaiga.

 

    Prekiautojai prekėmis ir kalnakasiai dažnai naudoja ateities sandorius, kad apsidraustų nuo rizikos ir užfiksuotų kainas. Tačiau kai kainos taip smarkiai svyruoja, gali atsirasti pinigų srautų neatitikimų, nes prekybininkai turi pateikti papildomą užstatą. Azijos anglies kainos pastarosiomis dienomis taip pat svyravo – beveik padvigubėjo vasario pabaigoje ir kovo pradžioje, o vėliau atsisakė kai kurių kainų padidėjimo – taip pat aliuminio ir kviečių kainos, jau nekalbant apie žalios naftos kainų svyravimus. Niekas tiksliai nežino, kas laukia prekių kainų, tačiau mintis, kad Tsingshan yra vienintelė įmonė, turinti dideles apsidraudas, kuri gali suklysti, gali pasirodyti optimistiška.

 

    O sankcijos sukuria papildomų neaiškumų: ar košeriška pirkti kokias nors rusiškas prekes, net ir tokias, kurių iki šiol nebuvo taikomos sankcijos? Tai, kas anksčiau buvo įprasta, dabar atrodo rizikingiau. Dar prieš JAV pareiškiant, kad uždraus Rusijos naftos ir dujų importą, prekybininkai laikėsi nuo jų atokiau: „Urals“ nafta buvo prekiaujama su didele nuolaida, palyginti su etaloninėmis naftos kainomis.

 

    „Credit Suisse“ strategas Zoltanas Pozsaras pabrėžė kai kurias akivaizdžias paraleles su ankstesnėmis krizėmis, kai staigus kitos turto klasės – hipoteka garantuotų vertybinių popierių – perkainojimas lėmė didžiulius prekybos nuostolius ir sunkiai apčiuopiamą sandorio šalies riziką. „Rusijos žaliavos šiandien yra kaip antrinės rizikos CDO 2008 m.“, – rašė jis kovo pradžioje.

 

    Kai prekiautojai prekiautojais prekiauja grynaisiais, o skolintojai pradeda nerimauti dėl sandorio šalių rizikos, tai teoriškai gali pradėti daryti spaudimą skolinimosi išlaidoms apskritai. Rusija yra gorila šiame kambaryje: ji yra pagrindinė daugelio prekių eksportuotoja – nuo ​​gamtinių dujų iki kviečių.

 

    Su biržos prekėmis susijęs finansinis chaosas gali pasirodyti ne toks destruktyvus, kaip JAV antrinio būsto paskolų sprogimas, tačiau dar gali laukti daugiau didelių permainų." [1]

 

1. Worry About a Wooden Nickel Spreads
Wong, Jacky.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: B.11.

Russia is the gorilla in the room: It is a major exporter of many commodities from natural gas to wheat

"Is the canary in the nickel mine this time?

Much of the financial world -- and many commodity producers -- are wondering the same after an uncontrolled leap in nickel prices left the world's largest nickel producer struggling to satisfy billions of dollars of margin calls from big banks last week.

Future prices for the silvery-white metal, which is used in stainless steel and batteries, have been on a tear. They hit a record $100,000 per metric ton last Tuesday -- two days earlier they had been trading below $30,000. Worries about reduced supply from Russia, which is a major nickel producer, kicked off the chaos. But the more proximate cause was a short squeeze in the futures market, when traders trying to cover their short position led to others doing the same, creating a vicious spiral. China's Tsingshan Holding, the world's largest nickel producer, is on the hook for billions of dollars in trading losses while the London Metal Exchange suspended trading in nickel futures.

Nickel is a relatively small market, and after Tuesday's trading halt Tsingshan and its creditors, including JPMorgan Chase and Standard Chartered, are in negotiations on additional credit lines, potentially backed by the company's nickel and steel assets in Asia.

But the problem is that nickel may not be the end of it.

It is common for commodity traders and miners to use futures to hedge their exposure and lock in prices. But when prices swing so wildly, there can be mismatches in cash flows as the traders have to pose additional collateral. Asian coal prices also experienced swings in recent days -- nearly doubling in late February and early March before giving up some gains -- as have aluminum prices and wheat prices, to say nothing of the swings in crude oil. No one knows exactly what lies ahead for commodity prices but the idea that Tsingshan is the only company with big hedges that could go wrong might prove optimistic.

And the sanctions create extra uncertainties: Is it kosher to buy any Russian commodities, even ones hitherto spared by sanctions? What used to be routine seems riskier now. Even before the U.S. said it would ban imports of Russian oil and gas, traders were staying away from them: Urals crude has been trading at a big discount to benchmark oil prices.

Credit Suisse strategist Zoltan Pozsar has highlighted some obvious parallels to previous crises when the sudden repricing of another asset class -- mortgage backed securities -- led to massive trading losses and hard-to-suss counterparty risk. "Russian commodities today are like subprime CDOs were in 2008," he wrote in a note in early March.

As commodity traders dash for cash and lenders start to worry about counterparties' exposure, that could in theory start to put pressure on borrowing costs more generally. Russia is the gorilla in the room: It is a major exporter of many commodities from natural gas to wheat.

Commodity-related financial chaos may not prove nearly as destructive as the U.S. subprime explosion, but more big cave-ins could still be ahead." [1]

 

1. Worry About a Wooden Nickel Spreads
Wong, Jacky.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Mar 2022: B.11.