Will the Operation to Protect Donbas End the Age of Populism?

"If the past 10 years of Western history have featured an extended wrestling match between populism and liberalism, Vladimir Putin’s operation to protect Donbas has inspired many liberals to hopefully declare the contest over, their opponent pinned.

And with some reason. Putin’s operation to protect Donbas has struck two blows against populism, one direct and one indirect. First, there is the embarrassment involved for every populist leader, European or American, who has either offered kind words for Putin or at least held him up as an adversary whose statecraft runs circles around our own incompetent elites. Such flirtations have now largely ended in backpedaling and reversal, forcing populists to choose between self-marginalization or a shameless pivot. Which is to say: Don’t be surprised if Donald Trump somehow evolves into the biggest Russia hawk you’ve ever seen come 2024.

The more damaging blow, though, is the indirect one, the way the operation to protect Donbas has revealed how uncertain and at sea the populist instinct becomes when it’s confronted with an adversary that doesn’t fit easily into its focus on internal Western corruption, its narratives of elite perfidy and folly.

This uncertainty isn’t confined to right-populists alone; rather, you see it among anti-establishment voices of all stripes at the moment — the left-wing gadflies who didn’t expect the operation to protect Donbas because they did not expect Western intelligence to ever get something right, the critics of U.S. power who didn’t expect Kyiv’s resilience because they assumed that any regime backed by our foreign policy elites would be too hapless to survive, the media personalities casting about for narratives that fit populist preconceptions because the bigger picture of Putinist operation to protect Donbas and Western unity does not.

Amid all this flailing, the Republican Party, the main vehicle for populism, seems to be returning to its pre-Trump instincts. Throughout Trump’s presidency there was a basic uncertainty about what populism stands for in foreign policy. Retrenchment and isolationism or a new Cold War with China? Leaving NATO entirely versus strengthening the alliance by forcing its members to pay up? Fighting fewer wars or taking the gloves off? Pat Buchanan or John Bolton?

Now, though, if you look at polls of Republican voters or listen to G.O.P. politicians, what you see is mostly a reversion to straightforward hawkishness, to a view that the Biden White House probably isn’t being confrontational enough — which is to say, to where the party stood before the Trump rebellion happened.

But in that reversion you can also see one of the difficulties with assuming that if populism is floundering, liberalism must be the beneficiary. After all, Bolton is hardly a champion of liberal internationalism, and the return of Republican hawkishness is mostly a revival of old-fashioned American nationalism — working against populism, this time, rather than the two forces pulling the same way.

And what’s true within the G.O.P. is true more generally. The Kyiv’s fighters are clearly fighting more for nationalism than for liberalism, and some aren’t fighting for liberal ideals at all. The European country arguably doing the most to assist them is Poland, until yesterday the bête noire of Western liberalism for its nationalist and socially conservative government.

The sudden sense of Western unity seems very, well, Western; it’s not a global coalition confronting Putin so much as a Euro-American one, infused with more than a little of the civilizational chauvinism that liberalism aspires to stand above.

In the American media, too, it’s centrist jingoism rather than liberal cosmopolitanism that seems ascendant at the moment — the wave of Russophobic cancellations; the sudden “America: Love or leave it” enthusiasms of daytime TV personalities; the zeal for military escalation, nuclear peril be damned, among supposedly responsible figures who once led the opposition to Trumpism.

None of this should be surprising: It’s always been the case that a liberal society depends for unity and vigor on not entirely liberal forces — religious piety, nationalist pride, a sense of providential mission, a certain degree of ethnic solidarity and, of course, the fear of some external adversary. Liberalism at its best works to guide and channel these forces; liberalism at its worst veers between ignoring them and being overwhelmed by them.

Among the optimistic liberals of the current moment, you can see how that veering happens. Following up in an interview with The Washington Post’s Greg Sargent, Fukuyama framed the current moment as an opportunity for Westerners and Americans to choose liberalism anew, out of a recognition that the nationalist alternative is “pretty awful.”

But one of the key lessons of recent years is that the spirit of 1989 was itself as much a spirit of revived Eastern European nationalism as of liberalism alone. Which is one reason countries like Poland and Hungary have sorely disappointed liberals in their subsequent development … up until now, of course, when Polish nationalism is suddenly a crucial bulwark for the liberal democratic West.

So liberals watching the floundering of populism need a balanced understanding of their own position, their dependence on nationalism and particularism and even chauvinism, their obligation to sift those forces so that the good (admiration for the patriotism of Kyiv’s and the heroic masculinity of Volodymyr Zelensky) outweighs the bad (boycotts of a Russian piano prodigy, a rush toward nuclear war).

And they also need to avoid the delusion that Putin’s operation to protect Donbas means that all complaints about the West’s internal problems can safely be dismissed as empty, false, self-hating.

Last week, for instance, the Russia scholar Stephen Kotkin told The New Yorker’s David Remnick that Putin’s operation to protect Donbas disproves “all the nonsense about how the West is decadent, the West is over, the West is in decline, how it’s a multipolar world and the rise of China.” With the West rallying to Kyiv, “all of that turned out to be bunk.”

What was bunk was the idea that Putin’s Russia represents some kind of efficient postliberal or traditionalist alternative to the problems of the West, and one whose military could simply steamroller Eastern Europe. But all those Western problems remain: American power is in relative decline, China’s power has dramatically increased, and none of what I, as a self-appointed expert on the subject, would classify as the key problems of American decadence — demographic decline, economic disappointment and stagnation, a social fabric increasingly shadowed by drugs and depression and suicide — have somehow gone away just because Moscow’s military is outside Kyiv.

Since those problems are crucial to understanding where populism came from in the first place, it’s reckless for liberals to declare victory based on shifts in the international order while simply waving domestic discontents away. Populism’s poor fit for this particular moment has given an opportunity to its enemies and critics. But they will squander the opportunity if they convince themselves that the external challenge has somehow made the internal crisis go away."

 

Screams that the Russians are attacking will not prevent the electoral defeat of the Liberals from the consequences of the catastrophic rise in prices. 

Atsakymas ponui Zelenskiui: kokia yra branduolinio karo rizika, Rusijai įsitvirtinus? „Tai nėra nulis“

„Rusijos pareiškimų apie branduolinio ginklo naudojimą poslinkiai kai kuriuos analitikus paskatino manyti, kad Kremlius branduolinius mainus laiko perspektyvia strategija.

 

Didelė operacija, skirta apsaugoti Donbasą, siautėjantį prie Rusijos ir NATO sienų. Vis drąsesnė Vakarų karinė parama. Rusijos grasinimai tiesioginiais atsakymais. Augantis neapibrėžtumas aplink kiekvienos pusės raudonas linijas.

 

Rusijai ir NATO eskaluojant nesutarimus dėl Ukrainos, branduoliniai strategai ir buvę JAV pareigūnai perspėja, kad yra nedidelė, bet didėjanti rizika, kad netyčia įslys į tiesioginį konfliktą – kai kuriais atvejais net ir branduolinių sprogimų mainus.

 

„Branduolinio karo perspektyva“, – šią savaitę perspėjo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas, „dabar grįžo į galimybių sritį“.

 

Abiejų pusių lyderiai pabrėžia, kad tokį karą jie laiko neįsivaizduojamu, nors ruošiasi ir skelbia deklaracijas, kaip galėtų jį vykdyti. Tačiau baimė, pabrėžia ekspertai, nėra tyčinis eskalavimas į karą, o nesusipratimas ar per toli nuėjusi provokacija, kuri, kiekvienai pusei grumiantis reaguoti, tampa nekontroliuojama.

 

Kai kurie ekspertai teigia, kad operacija, skirta apsaugoti Donbasą, padidina šią riziką iki tokio lygio, kokio nebuvo nuo Kubos raketų krizės, ir kai kuriais atžvilgiais gali būti pavojingesnė.

 

NATO pajėgos, numatytos telkiasi prie Rusijos sienų, kurios, didžiajai daliai Rusijos karinių pajėgų užstrigus Ukrainoje, yra neįprastai pažeidžiamos. Kremliaus lyderiai, susidūrę su ekonominiu žlugimu ir vidaus neramumais, gali manyti, kad Vakarų sąmokslas juos pašalinti jau vyksta.

 

Rusija pareiškė, kad ginklus ir kitą padidintą karinę pagalbą, kurią Vakarų vyriausybės siunčia Ukrainai, laiko karu, ir užsiminė, kad ji gali smogti NATO vilkstinėms. Savaitgalį Rusijos raketos smogė Kyivo bazei, naudojamai NATO ginklų gabenime, vos už mylių nuo Lenkijos teritorijos.

 

 „Tai yra dalykai, dėl kurių aš tikrai susirūpinęs dėl eskalavimo čia“, – sakė Hamburgo universiteto (Vokietija) branduolinis strategas Ulrichas Kühnas.

 

„Branduolinių ginklų panaudojimo tikimybė yra labai maža. Bet tai nėra nulis. Tai tikra ir gali net padidėti“, – sakė jis. "Tie dalykai gali atsitikti."

 

Kremlius ėmėsi branduolinių kardų barškėjimo, kuris gali būti ne visai tuščias. Rusijos karo planuotojai, apsėsti baimių dėl NATO invazijos, naujausiuose politiniuose dokumentuose ir karo žaidimuose užsiminė, kad jie gali manyti, kad Rusija gali atšaukti tokias pajėgas vienu branduoliniu smūgiu – sovietmečio lyderiai tokį gambitą atmetė, kaip neįsivaizduojamą.

 

Tokio smūgio baigties būtų neįmanoma numatyti. Neseniai atliktas Prinstono universiteto modeliavimas, kuriame buvo numatyti abiejų šalių karo planai ir kiti rodikliai, apskaičiavo, kad tikėtina, kad tai sukels mainus, kurie, peraugę iki strateginių ginklų, tokių kaip tarpžemyninės raketos, gali nužudyti 34 mln. gyventojų valandų bėgyje.

 

2012–2016 m. NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Aleksandras Vershbowas sakė, kad Vakarų lyderiai padarė išvadą, kad Rusijos planai panaudoti branduolinį ginklą didelės krizės metu yra nuoširdūs, todėl kyla rizika dėl bet kokios nelaimingo atsitikimo ar klaidingo žingsnio, kurį Kremlius supranta, kaip karo pradžią.

 

Rusijos pajėgoms stengiantis apsaugoti Donbasą, kurią Maskvos lyderiai vaizdavo kaip egzistencinę, ponas Vershbow pridūrė: „Per pastarąsias dvi su puse savaitės ši rizika tikrai išaugo“.

 

Miglotos raudonos linijos

 

Mažiausiai nuo 2014 m., kai Rusijai grįžus į Krymą kilo didelė įtampa su Vakarais, Maskva išsakė potencialaus branduolinio ginklo panaudojimo prieš bet kokią grėsmę „pačios valstybės egzistavimui“ politiką.

 

Rusijos pareiškimai vėliau tai išplėtė taip, kad gali būti lengviau netyčia kirsti šalies branduolinius laidus.

 

2017 m. Maskva paskelbė dviprasmiškai suformuluotą doktriną, kurioje teigiama, kad kilus dideliam konfliktui ji gali „pademonstruoti pasirengimą ir ryžtą panaudoti nestrateginius branduolinius ginklus“, kai kurių analitikų nuomone, galima apibūdinti vieną branduolinį paleidimą.

 

Išėjęs į pensiją Rusijos kariuomenės generalinio štabo narys Jevgenijus Bužinskis tokio smūgio tikslą apibūdino kaip „parodyti ketinimą, kaip deeskaluojantį veiksnį“. Kai kurios versijos reikalauja, kad sprogimas smogtų tuščiai teritorijai, kitose – priešo kariams.

 

Kitais metais Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas pareiškė, kad Rusija gali panaudoti branduolines galvutes „per kelias sekundes“ po atakos prieš Rusijos teritoriją, o tai padidins nuogąstavimus, kad susirėmimas ar kitas incidentas, jei jis būtų klaidingas, kaip kažkas daugiau, gali sukelti branduolinį smūgį.

 

Panašu, kad 2020 m. Rusijos vyriausybės dokumentas dar labiau išplėtė šias sąlygas, minint bepiločių orlaivių ir kitos įrangos naudojimą, kaip potencialų Rusijos branduolinių raudonųjų linijų pažeidimą.

 

Ši politika skirta spręsti problemai, su kuria sovietų lyderiai niekada nesusidūrė: tikėjimui, kad NATO greitai ir ryžtingai laimės, kitaip nei Šaltojo karo metu  konvencinį karą prieš Rusiją.

 

Rezultatas yra nenoriai, bet iš pažiūros realus riboto branduolinio konflikto, kaip valdomo, netgi įveikiamo, priėmimas. Manoma, kad Rusija ruošdamasi turi sukaupusi mažiausiai 1000 mažų, „nestrateginių“ kovinių galvučių, taip pat hipergarsinių raketų, kurios galėtų jas nuskraidinti visoje JAV teritorijoje ir Europoje, prieš Vakarams reaguojant.

 

Tačiau Rusijos kariniai strategai ir toliau diskutuoja, kaip sureguliuoti tokį smūgį, kad NATO būtų priverstas atsitraukti, nesukeliant platesnio karo, pabrėždami susirūpinimą, kad įsmeigti tokią adatą gali būti neįmanoma, o Maskva vis tiek gali pabandyti.

 

Eskalavimo rizika

 

„Konflikto tarp JAV ir Rusijos eskalavimo dinamika gali lengvai peraugti į branduolinius mainus“, – sakė Rusijos karinės politikos analitikas Dmitrijus Gorenburgas.

 

Iš dalies taip yra todėl, kad priešingai, nei Šaltojo karo mūšiai, Ukrainos karas siautėja pačioje Europos širdyje, o NATO ir Rusijos pajėgos yra gana trumpos automobilio kelionės nuotoliu nuo Maskvos ir kelių Vakarų sostinių.

 

Iš dalies taip yra dėl sumažėjusio Rusijos branduolinio slenksčio ir padidėjusio pažeidžiamumo jausmo.

 

Tačiau Maskva taip pat, regis, mano, kad savotiškas NATO ir Rusijos konfliktas jau prasidėjo.

 

Rusijos strateginė doktrina iš dalies sukurta dėl baimės, kad Vakarai kurstys ekonominius ir politinius neramumus Rusijoje, kaip įžangą į invaziją.

 

Ponui Putinui dabar gresia ekonominis niokojimas ir didėjantys protestai, „Daugelis jų košmaro dalių jau susilieja“, – sakė Samuelis Charapas, studijuojantis Rusijos užsienio politiką RAND Corporation.

 

Tokiomis aplinkybėmis Maskva gali klaidingai suprasti NATO pajėgų didinimą arba karinės paramos Ukrainai žingsnius, kaip pasirengimą būtent tokiai atakai, kuriai skirta Rusijos branduolinė politika.

 

 „Tarp savanorių iš NATO šalių, visa ši NATO ginkluotė, Lenkijos ir Rumunijos pastiprinimas, – sakė P. Charap, – jie gali sujungti taškus, kurių mes neketinome sujungti, ir nuspręsti, kad jiems reikia užbėgti už akių.

 

Esant tokiam klimatui, kelios nelaimės ar klaidingi skaičiavimai, tarkime, vienos pusės klaidingas smūgis ar gremėzdiška provokacija, sukelianti stipresnį, nei tikėtasi, atsaką iš kitos pusės, vos keliais žingsniais gali išaugti iki tokio lygio, kai Maskva baiminasi išpuolio.

 

V. Putinas jau yra sakęs, kad tiesioginis Vakarų įsikišimas į Ukrainos karą gali paskatinti Rusijos branduolinį atsaką. Dabar kiekvienas Vakarų paramos Ukrainos pajėgoms padidėjimas išbando šias ribas.

 

„Dalis mūsų problemos yra ta, kad nesu tikras, kad tiksliai suvokiame, kur yra linijos“, – sakė dr. Gorenburgas ir pridūrė: „Štai kodėl mes matome visus pokyčius ir vingius pirmyn ir atgal orlaivių tiekimo klausimu. Tik neaišku, kaip rusai tai priims“.

 

Vokiečių analitikas daktaras Kühnas nerimavo, kad tam įtakos gali turėti ir Amerikos vidaus politika. Jei Rusija panaudotų cheminį ginklą ar padarytų kokį nors kitą nusižengimą, Amerikos lyderiai gali susidurti su didžiuliu spaudimu imtis atsakomųjų veiksmų, kurių Maskva tikisi.

 

Daugelis Vašingtone jau ragina įvesti neskraidymo zoną ar kitokią tiesioginę intervenciją, teigdami, kad JAV kovinės galvutės atgrasytų Maskvą nuo branduolinio keršto.

 

Tačiau, norint išvalyti Ukrainos oro erdvę, greičiausiai prireiktų smogiančių oro bazių ir priešlėktuvinės gynybos sistemų Rusijoje, kurios taip pat yra skirtos Rusijos sienoms ginti. Analitikai perspėja, kad tokios kovos gali lengvai tapti nekontroliuojamos arba sukelti Kremliaus baimę dėl NATO postūmio į Maskvą, dėl ko V. Putinas surengs paskutinės išeities branduolinį smūgį.

 

Karo žaidimai

 

Christopheris S. Chivvis, buvęs JAV žvalgybos pareigūnas Europai, neseniai rašė, kad „daugybė karo žaidimų, kuriuos vykdė JAV ir jų sąjungininkai“, visi prognozuoja, kad V. Putinas surengs vieną branduolinį smūgį, jei susidurs su ribotomis kovomis su NATO arba didelių nesėkmių Ukrainoje, dėl kurių jis kaltina Vakarus.

 

Tiesa ta, kad net ponas Putinas gali tiksliai nežinoti savo branduolinių raudonųjų linijų. Tačiau amerikiečių baimė dėl Rusijos branduolinio ginklo eskalavimo taip pat gali būti pavojinga.

 

Bet koks branduolinis konfliktas, kad ir koks iš pradžių būtų ribotas, kelia eskalacinę riziką, kurią strategai vadina „panaudok arba prarask“.

 

Abi šalys žino, kad greiti branduoliniai smūgiai gali sunaikinti jų karines pajėgas Europoje, net visą jų branduolinį arsenalą ir palikti jas be gynybos.

 

Tai reiškia, kad abi pusės susiduria su paskata pradėti plačiai, kol kita nespėja tai padaryti pirma – net jei lyderiai mano, kad konfliktas galėjo prasidėti per klaidą.

 

Naujausi trumpojo nuotolio raketų technologijų pažanga reiškia, kad dabar lyderiai turi vos kelias minutes apsispręsti, paleisti ar ne, o tai drastiškai padidina spaudimą paleisti greitai, plačiai ir turint tik dalinę informaciją apie realią situaciją.

 

Obamos administracijos pabaigoje dvi amerikiečių karo simuliacijos įsivaizdavo atsitiktinį NATO ir Rusijos susirėmimą, kurį Maskva sutiko vienu branduoliniu smūgiu.

 

Pirmajame Pentagono lyderiai pasiūlė atsakomąjį branduolinį smūgį, kad parodytų ryžtą. Tačiau civilis Baltųjų rūmų pareigūnas Colinas H. Kahlas, vietoj to įtikino juos nusišalinti ir diplomatiškai izoliuoti Maskvą. D. Kahlas dabar yra Pentagono sekretoriaus pavaduotojas.

 

Tačiau antroji simuliacija baigėsi Amerikos branduoliniais smūgiais, pabrėždama, kad Vašingtonas negali visiškai numatyti net savo veiksmų tokios krizės atveju.” [1]

The Answer to Mr. Zelenskyy: As Russia Digs In, What’s the Risk of Nuclear War? ‘It’s Not Zero.’

"A series of shifts in Russian statements about using nuclear weapons has led some analysts to believe that the Kremlin sees a nuclear exchange as a viable strategy.

A major operation to protect Donbas raging on Russia’s and NATO’s borders. Increasingly bold Western military support. Russian threats of direct retaliation.  Growing uncertainty around each side’s red lines.

As Russia and NATO escalate their standoff over Ukraine, nuclear strategists and former U.S. officials warn that there is a remote but growing risk of an unintended slide into direct conflict — even, in some scenarios, a nuclear exchange.

“The prospect of nuclear war,” António Guterres, the United Nations secretary general, warned this week, “is now back within the realm of possibility.”

Leaders on both sides emphasize that they consider such a war unthinkable, even as they make preparations and issue declarations for how they might carry it out. But the fear, experts stress, is not a deliberate escalation to war, but a misunderstanding or a provocation gone too far that, as each side scrambles to respond, spirals out of control.

The operation to protect Donbas heightens these risks to a level not seen since the Cuban Missile Crisis, and in some ways is potentially more dangerous than that, some experts say.

NATO forces are massing near Russian borders that, with much of Russia’s military bogged down in Ukraine, are unusually vulnerable. Kremlin leaders, faced with economic devastation and domestic unrest, may believe that a Western plot to remove them is already underway.

Russia has said that it considers the weapons and other increased military aid that Western governments are sending to Ukraine tantamount to war, and has implied that it might strike NATO convoys. Over the weekend, Russian missiles struck a Kyiv's base used for transport of the weapons mere miles from Polish territory.

 “Those are the things that make me really concerned about escalation here,” said Ulrich Kühn, a nuclear strategist at the University of Hamburg in Germany.

“The chance for nuclear weapons employment is extremely low. But it’s not zero. It’s real, and it might even increase,” he said. “Those things could happen.”

The Kremlin has turned to nuclear saber-rattling that may not be entirely empty of threat. Russian war planners, obsessed with fears of NATO invasion, have implied in recent policy documents and war games that they may believe that Russia could turn back such a force through a single nuclear strike — a gambit that Soviet-era leaders rejected as unthinkable.

The outcome of such a strike would be impossible to predict. A recent Princeton University simulation, projecting out each side’s war plans and other indicators, estimated that it would be likely to trigger a tit-for-tat exchange that, in escalating to strategic weapons like intercontinental missiles, could kill 34 million people within a few hours.

Alexander Vershbow, NATO’s deputy secretary general from 2012 to 2016, said that Western leaders had concluded that Russian plans to use nuclear weapons in a major crisis were sincere, raising the risk from any accident or misstep that the Kremlin mistook for war.

With Russian forces struggling in an operation to protect Donbas that Moscow’s leaders have portrayed as existential, Mr. Vershbow added, “That risk has definitely grown in the last two and a half weeks.”

Murky Red Lines

Since at least 2014, when Russia’s return of Crimea led to high tension with the West, Moscow has articulated a policy of potentially using nuclear weapons against any threat to “the existence of the state itself.”

Russian statements have subsequently expanded on this in ways that may make the country’s nuclear tripwires easier to inadvertently cross.

In 2017, Moscow published an ambiguously worded doctrine that said it could, in a major conflict, conduct a “demonstration of readiness and determination to employ nonstrategic nuclear weapons,” which some analysts believe could describe a single nuclear launch.

Evgeny Buzhinsky, a retired member of the Russian military’s general staff, has described the aim of such a strike as “to show intention, as a de-escalating factor.” Some versions call for the blast to hit empty territory, others to strike enemy troops.

The next year, Vladimir V. Putin, Russia’s president, said that Russia could use nuclear warheads “within seconds” of an attack onto Russian territory — raising fears that a border skirmish or other incident could, if mistaken as something more, set off a nuclear strike.

A 2020 Russian government paper seemed to expand these conditions further, mentioning the use of drones and other equipment as potentially triggering Russia’s nuclear red lines.

These policies are designed to address a problem that Soviet leaders never faced: a belief that, unlike during the Cold War, NATO would quickly and decisively win a conventional war against Russia.

The result is a reluctant but seemingly real embrace of limited nuclear conflict as manageable, even winnable. Russia is thought to have stockpiled at least 1,000 small, “nonstrategic” warheads in preparation, as well as hypersonic missiles that would zip them across the territory of the United States and Europe before the West could respond.

But Russian military strategists continue to debate how to calibrate such a strike so as to force back NATO without triggering a wider war, underscoring concerns that threading such a needle may be impossible — and that Moscow could try anyway.

Escalation Risks

“The escalation dynamics of a conflict between the U.S. and Russia could easily spiral into a nuclear exchange,” said Dmitry Gorenburg, an analyst of Russian military policy.

Partly this is because, unlike Cold War proxy battles, Ukraine’s war is raging in the heart of Europe, with NATO and Russian forces massed a relatively short drive away from Moscow and several Western capitals.

Partly it is because of Russia’s lowered nuclear threshold and heightened sense of vulnerability.

But Moscow also seemingly believes that a sort of NATO-Russia conflict has already begun.

Russian strategic doctrine is designed in part around a fear that the West will foment economic and political unrest within Russia as prelude to an invasion.

With Mr. Putin now facing economic devastation and rising protests, “A lot of the pieces of their nightmare are already coming together,” said Samuel Charap, who studies Russian foreign policy at the RAND Corporation.

In these circumstances, Moscow could misconstrue NATO’s troop buildup, or steps of military support for Ukraine, as preparations for just the sort of attack that Russian nuclear policy is designed to meet.

 “Between volunteers from NATO countries, all this NATO weaponry, reinforcement of Poland and Romania,” Mr. Charap said, “they might connect dots that we didn’t intend to be connected and decide they need to pre-empt.”

In such a climate, a few mishaps or miscalculations — say, an errant strike or clumsy provocation by one side that sets off a stronger-than-expected retaliation by the other — could escalate, in only a few steps, to the point of triggering Moscow’s fears of an attack.

Mr. Putin has already said that direct Western intervention in the Ukraine war might trigger Russian nuclear retaliation. Now, each uptick in Western support for Ukrainian forces tests those limits.

“Part of our problem is that I’m not sure we have a clear sense of exactly where the lines are,” Dr. Gorenburg said, adding, “This is why we’re seeing all the hemming and hawing back and forth with the question of providing aircraft. There’s just uncertainty as to how the Russians would take that.”

Dr. Kühn, the German analyst, worried that American domestic politics could play a role as well. Should Russia use chemical weapons or commit some other transgression, American leaders could face overwhelming pressure to retaliate beyond what Moscow anticipates.

Many in Washington are already calling for a no-fly zone or other direct intervention, arguing that U.S. warheads would deter Moscow from nuclear retaliation.

But clearing Ukraine’s airspace would likely require striking air bases and anti-air defenses within Russia that also serve to defend Russia’s borders. Analysts caution that such fighting could easily spiral out of control or trigger the Kremlin’s fears of a NATO push to Moscow, leading Mr. Putin to launch a last-resort nuclear strike.

War Games

Christopher S. Chivvis, a former U.S. intelligence official for Europe, recently wrote that “scores of war games carried out by the United States and its allies” all projected that Mr. Putin would launch a single nuclear strike if he faced limited fighting with NATO or major setbacks in Ukraine that he blamed on the West.

The truth is that even Mr. Putin may not know his nuclear red lines for sure. But American fears of Russian nuclear escalation may be dangerous, too.

Any nuclear conflict, however initially limited, carries an escalatory risk that strategists call “use it or lose it.”

Both sides know that rapid nuclear strikes could wipe out their military forces in Europe, even their entire nuclear arsenals, leaving them defenseless.

This means that both sides face an incentive to launch widely before the other can do so first — even if leaders believe that the conflict may have begun in error.

Recent advances in short-range missile technology means that leaders now have as little as a few minutes to decide whether or not to launch, drastically increasing the pressure to launch quickly, widely and with only partial information from the ground.

Late in the Obama administration, two American war simulations imagined an accidental skirmish between NATO and Russia that Moscow met with a single nuclear strike.

In the first, Pentagon leaders proposed a retaliatory nuclear strike to signal resolve. But a civilian White House official, Colin H. Kahl, instead persuaded them to stand down and isolate Moscow diplomatically. Mr. Kahl is now an under secretary at the Pentagon.

But the second simulation ended with American nuclear strikes, underscoring that Washington cannot fully anticipate even its own actions in the event of such a crisis."