The Danger of Pulling Too Far Back From China

"Many Americans, even once-ardent proponents of globalization, have soured on trade with China. But there is a growing danger that as the United States tries to address its difficulties with China, it will pull back too far, severing economic ties that benefit American families and contribute to global peace and prosperity.

The relationship problems are real, and cannot be minimized. Chinese industrial subsidies, often maintained despite promises to the contrary, stripped millions of jobs from America's industrial heartland. Chinese companies flagrantly steal American innovations. China's increasingly confrontational posture toward the United States and its allies -- including the economic support it is providing for Russia -- have underscored the need for the United States to align trade policy more closely with other aspects of America's national interest. In an example of the prevailing mood in Washington, Representative Mike Gallagher, the Wisconsin Republican who serves as the chairman of the pointedly named "Select Committee on Strategic Competition Between the United States and the Chinese Communist Party," recently called for broad prohibitions on U.S. investment in China, writing in an essay published in The Washington Post that "we are quite literally funding our own potential destruction."

A new rule book is needed. Too few leaders, however, appear willing to note that Americans also benefit from trade with China, that the two nations are economically intertwined whether they like it or not, and that it is in America's interest for the rest of the world to prosper. Americans bought almost $40 billion of Chinese toys, games and sports equipment last year. Soybean farmers in the Upper Midwest sold a record $16.4 billion of their beans to China, mostly for pig feed. Intel takes profits from low-end chips it makes and sells in China to fund the high-end chips it sells in America and to its allies. Hundreds of millions of Chinese have come out of poverty thanks to global trade, and have become consumers of U.S. goods and services. Cummins, an engine maker based in Indiana, operates 21 factories in China, and earns a fifth of its profits from its operations there. "Our success in China has led to global success and U.S. job growth," Jon Mills, a spokesman for the company, recently told the Times reporter Alexandra Stevenson.

Amid the harsh talk, the dollar value of American trade with China -- Americans buying Chinese products and the Chinese buying American products -- rose to a record in 2022. The goal of American policymakers ought to be safeguarding the vast majority of those trade flows while addressing the problems that have emerged.

The Biden administration's top priority in its dealings with China is, as it should be, national security. The president has emphasized the need to limit China's access to advanced technologies with military applications. An executive order recently signed by Mr. Biden that restricts American investment in Chinese firms that work on artificial intelligence, semiconductors and quantum computing is a measured and necessary intervention. The government's push to provide subsidies for the domestic production of semiconductors is also a sensible policy. The United States needs to secure reliable access to critical materials.

Hawkish politicians from both parties and American companies that stand to gain from protectionist policies, however, are pushing for a broader retreat from trade with China. Donald Trump, whose dim view of trade helped to propel his successful presidential candidacy in 2016, and who is again the front-runner for the Republican presidential nomination in 2024, is promising to "tax China to build up America." After the Biden administration suspended tariffs on some Chinese solar panels to accelerate America's conversion to renewable energy, Senate Democrats and Republicans joined in a vote to reimpose the tariffs. "This vote was a simple choice: Do you stand with American manufacturers and American workers, or do you stand with China?" said Senator Sherrod Brown, Democrat of Ohio. Mr. Gallagher's committee, with bipartisan support, has been investigating whether U.S. financial giants like BlackRock and MSCI invested in blacklisted Chinese firms, a warning shot aimed at Wall Street.

The Biden administration describes its approach to trade limitations as "small yard, high fence," meaning that it is aiming to restrict China's access to a small number of advanced technologies. But some strictures on trade, notably the broad tariffs on Chinese imports first introduced by Mr. Trump and maintained by President Biden, already go too far, imposing costs on American households without much benefit to them or national security.

Keeping the yard from getting bigger is also likely to prove difficult. During Commerce Secretary Gina Raimondo's recent visit to China, the country's leading mobile phone manufacturer, Huawei, provocatively released a new smartphone powered by an advanced chip made in China. A group of House Republicans sent a letter to the Biden administration citing the phone's release as evidence of the need for tighter restrictions on China's access to advanced chips. But China's ability to make serviceable smartphones does not threaten America's national security. Restraint is the best policy here. The United States has a legitimate interest in limiting China's access to military technology, not in preventing the Chinese from checking email.

And while high walls are sometimes essential, so too are broad bridges. It is important to create real penalties for bad behavior by China, but it is also important to reward good behavior. Just as in the United States, there is a debate inside China between trade hard-liners and reformers. America has natural allies among those in China who understand that Beijing has to change and can succeed by playing by the rules.

Defending trade is politically fraught in part because so many American leaders underestimated the impact of China's rise on American workers and failed to ensure that the benefits were broadly shared.

That failure has changed Americans' views of how our country relates to the rest of the world. A recent study reports that younger Americans are more skeptical than previous generations that trade is mutually beneficial for participating nations, part of a broader turn toward zero-sum thinking -- the belief that gains for one group tend to come at someone else's expense. The authors argue that the outlook of older generations was shaped by an era of higher growth, in which it seemed plausible that everyone's boat would rise. Younger generations, by contrast, have been embittered, and policymakers can rebuild support for trade only by addressing those past failures.

The United States can do that by pursuing economic relationships with the world that include protections for the environment and for workers. Other nations will continue to provide industrial subsidies, and the United States can use similar policies to develop new industries, like the renewable energy sector. "We're retaking control of our energy security and our energy future," Ali Zaidi, Mr. Biden's climate adviser, said in an interview with The Times's editorial board. At the same time, America should continue to pursue deeper economic ties with allied nations, as in a recent agreement to allow electric vehicle batteries made with minerals from Japan to qualify for U.S. tax credits.

American engagement with China is complicated by China's contradictions. The country remains eager for access to advanced technologies and global markets, but resists giving reciprocal access to its own markets. In recent months, even as China has ended pandemic restrictions and made a show of reopening its doors, it has made life difficult for foreign firms, with raids on corporate offices, for instance. Some measures, like the refusal of Chinese antitrust authorities to let the American chip maker Intel buy the Israeli chip maker Tower, appear to be responses to U.S. restrictions. But longstanding grievances remain unresolved. It has been 22 years since China promised to let Visa and Mastercard operate on equal terms, and 11 years since the W.T.O. ruled that China wasn't keeping that promise, yet the companies still are struggling for access.

The best reason for optimism is that the two nations still depend on each other. China's recent struggles -- slowing growth, an imploding housing sector, high youth unemployment and capital flight -- appear to be motivating a more open stance among Chinese policymakers. And after a period of escalating tensions, the Biden administration also has sought to calm the waters by sending a series of senior officials to the country. In recent years, Chinese airlines have largely refrained from placing new orders for Boeing airplanes, making a political point of buying jets from Airbus, its European rival. But Guillaume Faury, the Airbus chief executive, predicted in a recent interview that the trend would not continue. "I don't believe that China can rely on one aircraft manufacturer," he said. "They need competition." The first narrow-body jets produced by a Chinese company, Comac, entered commercial service earlier this year. The engines were manufactured in Durham, N.C.

The steadily rising trade between the United States and China from 1979 to the present has disrupted the lives of many Americans and caused real harm to some. 

That said, in the sweep of history those four decades were an era of remarkable peace between, and prosperity for, the two countries.

Some U.S. politicians want to take advantage of China's dependence to constrain its economic development by denying China the technologies that it needs. The better course is to focus on limiting the reach of China's military, not its economy as a whole.

China sees that it cannot isolate itself from the world; this is not the time for the United States to do so, either." [1]

1.  The Danger of Pulling Too Far Back From China: [Editorial]. New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 24 Sep 2023: SR.11

 

Iš Indijos kilusio kanadiečio žmogžudystė yra JAV problema

„Šių metų Tėvo dieną du sunkūs vyrai slapstėsi prie sikų šventyklos Britų Kolumbijoje. Tada šventyklos prezidentas, Kanados pilietis ir aktyvistas Hardeepas Singhas Nijjaras, išėjo ir įsėdo į savo pikapą važiuoti namo vakarienei su jo šeima.

 

     Du laukę vyrai, užsidėję kaukes, maždaug keliolika kartų šovė pro Nidžaro langą. Šventyklos nariai drąsiai bėgo paskui užpuolikus, kurie pabėgo automobiliu, kurį vairavo trečias vyras.

 

     Dabar Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau viešai pareiškė, kad Indijos vyriausybė gali būti atsakinga už Nijjaro nužudymą – tai yra sprogstamasis kaltinimas, kuris, jei paaiškės, kad tai tiesa, turėtų būti įspėjimas Vakarų šalims jų santykiuose su ministru pirmininku Narendra Modi ir jo. vis labiau autoritarine valdžia. Indija kaltinimus neigia ir vadina „absurdiškais“.

 

     Savo pradiniame pareiškime Trudeau buvo atsargus ir kalbėjo apie „patikimus kaltinimus dėl galimo ryšio“ tarp žmogžudystės ir Indijos vyriausybės. Tačiau ketvirtadienį lankydamasis „The New York Times“, Trudeau atrodė visiškai įsitikinęs, kad Indijos vyriausybė dalyvavo.

 

     Trudeau tiesiai šviesiai pasakė, kad nori, kad „daug žmonių būtų įmesti į kalėjimą“, taip pat „kad daugelis išmoktų pamokas ir Indijos žvalgybos tarnybų veiklos pakeitimų“.

 

     Nors Trudeau nesidalins įrodymais, siejančiais nusikaltimą su Indija, aš lažinuosi, kad jie tvirti. Nijjaras, gimęs Indijoje, pasisakė už separatistinę valstybę, vadinamą Khalistanu, kad ji būtų iškirpta iš Pandžabo, o šis pasiūlymas supykdo daugelį indų, nes devintajame dešimtmetyje kampanija už ją buvo susijusi su terorizmu. 2020 m. Indija Nidžarą pavadino teroristu be įrodymų, o vėliau pasiūlė piniginį atlygį už informaciją, dėl kurios jis būtų suimtas.

 

     Trudeau siekia bendradarbiauti su Indija, tiriant incidentą, tačiau Modi vyriausybė padidino įtampą. Ji nustojo išduoti vizas kanadiečiams ir įsakė Kanadai sumažinti jos diplomatinį personalą Indijoje.

 

     Šis epizodas turėtų būti įspėjimas Vakarų lyderiams, įskaitant prezidentą Bideną, kurie vilioja Modi. Pastarieji porą dešimtmečių sąveikų su Vladimiru Putinu turėjo išmokyti mus apie sunkumus, kylančius, bandant reformuoti nacionalistinius autoritarus, arba apie pavojų jiems suteikti nebaudžiamumą.

 

     Kaip Trudeau pažymėjo apsilankęs „The Times“, jis turėjo pareigą veikti. „Kai turime patikimų priežasčių manyti, kad taip atsitiko, negalite gūžčioti pečiais“, – sakė jis.

 

     „Jei mes, kaip ir mes dabar, norime, kad Indija tęstų savo demokratijos, sėkmingai kylančios pasaulio galios keliu, turime įsitikinti, kad aiškiai suprantame atsakomybę ir su tuo susijusius lūkesčius“, – pridūrė Trudeau.

 

     Paradoksas yra tai, kad Nidžaras šiandien nekėlė jokios grėsmės Indijai. Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo smurtinis separatistų judėjimas, palaikantis Khalistaną, o su jo lyderiais susipažinau tada, kai buvau teisės studentas, keliaujantis su kuprinėmis per Indiją ir miegodamas ant sikų auksinės šventyklos grindų, kad sutaupyčiau pinigų. Tačiau šis judėjimas nutrūko, o svajonė apie Khalistaną atrodo gyvesnė sikų diasporoje, bet ne pačioje Indijoje.

 

     Jei Indija bus sučiupta meluojanti apie jos vaidmenį žudant, ji savo tarptautinei padėčiai pakenks kur kas labiau, nei Nidžaras kada nors galėjo padaryti.

 

     Užsienio šalis gali įveikti žmogžudystę Vakarų demokratijoje, bet tik tuo atveju, jei ji bus švari. 1984 m. Kalifornijoje ginkluoti vyrai nužudė Taivano kilmės amerikiečių žurnalistą Henrį Liu, kai šis parašė kritišką tuometinio Taivano diktatoriaus biografiją. Taivanas galiausiai patraukė baudžiamojon atsakomybėn karinės žvalgybos vadą už šį nusikaltimą ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos, o Taivanas ir Amerika praėjo šį incidentą.

 

     Tačiau šiuo atveju Modi nerodo jokių tyrimo ženklų ir, atrodo, bando pasipelnyti politiškai, kurstydamas dygliuotą nacionalizmą, kuris iki šiol vedė į priekį jo karjerą. Jis vaizduoja save, kaip Indijos induistų daugumos gynėją nuo musulmonų džihadistų ar sikų separatistų – arba šventųjų Vakarų imperialistų – ir ši incidentas jam iš tikrųjų gali padėti kitų metų Indijos rinkimuose.

 

     Modi yra sudėtinga figūra. Šiandien jis yra vienas populiariausių lyderių pasaulyje ir, kaip rašiau, šių metų pradžioje lankydamasis Indijoje, jis nusipelno nuopelnų už ekonominį pragmatizmą ir reikšmingą gyvenimo lygio pakėlimą. Tačiau Modi vyriausybė taip pat padarė Indiją mažiau laisvą, susidorodama su spauda ir kursdama ugningą islamofobiją, dėl kurios musulmonai buvo linčiuoti. Nerimauju, kad, kaip ir Pakistano generolas Mohammadas Zia ul-Haqas beveik prieš pusę amžiaus, jis skleidžia religinį ekstremizmą, kuris, galiausiai, gali destabilizuoti jo šalį.

 

     Indija yra tokia svarbi, kad kitos tautos susigundys nusukti akis ir nesivelti į Kanados kivirčą su Deliu. Tačiau neturėtume duoti žudikams leidimo vien dėl to, kad jie kilę iš šalies, su kuria mes bendraujame.

 

     Bideno administracija palaikė Kanadą ir paragino Indiją bendradarbiauti tiriant žmogžudystę – nors būtų naudinga, jei tai viešai paskelbtų pats Bidenas. Kitur dažniausiai vyrauja tyla ir beatodairiškumas: Australijos ministras pirmininkas apskritai atsisakė komentuoti, o Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius tviteryje paskelbė pablumą, kuriame net neužsimenama apie Indiją.

 

Vakarų šalys turėtų kategoriškai palaikyti Kanadą, ragindamos sąžiningai ištirti žmogžudystę ir užtikrinti teisingumą atsakingiems asmenims. Dabartinė tarptautinė tyla yra akivaizdžiai garsi.

 

     Kanadiečiai nusipelno geresnio iš mūsų, taip pat ir Indijos gyventojai.“ [1]

 

1. A Murder in Canada Is a U.S. Problem: [Op-Ed]. Kristof, Nicholas. 
New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 24 Sep 2023: SR.3.  

The Murder of an Indian-Canadian Is a US Problem

"On Father's Day this year, two heavyset men were loitering near a Sikh temple in British Columbia. Then the president of the temple, a Canadian citizen and an activist named Hardeep Singh Nijjar, stepped out and climbed into his pickup truck to drive home for dinner with his family.

The two waiting men, wearing masks, fired through Nijjar's window about a dozen times. Temple members bravely ran after the gunmen, who escaped in a getaway car driven by a third man.

Now Prime Minister Justin Trudeau of Canada has publicly asserted that the Indian government may be responsible for murdering Nijjar -- an explosive allegation that, if found to be true, should be a warning to Western countries in their dealings with Prime Minister Narendra Modi and his increasingly authoritarian government. India denies the accusation and calls it "absurd."

In his initial statement, Trudeau was cautious and spoke of "credible allegations of a potential link" between the murder and the Indian government. But in a visit to The New York Times on Thursday, Trudeau seemed completely confident that the Indian government had been involved.

Trudeau said bluntly that he wanted to see "a number of people thrown in jail," plus "a series of lessons learned and changes made to the way Indian intelligence services operate."

While Trudeau would not share the evidence tying the crime to India, I'm betting it's solid. Nijjar, who was born in India, advocated a separatist state called Khalistan to be carved from Punjab, a proposal that infuriates many Indians because in the 1980s the campaign for it involved terrorism. In 2020, India labeled Nijjar, without evidence, as a terrorist and later offered a cash reward for information leading to his arrest.

Trudeau is seeking to work with India on an investigation of the incident, but the Modi government has escalated the tension. It stopped issuing visas to Canadians and ordered Canada to cut its diplomatic staff in India.

This episode should be a warning to Western leaders, including President Biden, who have fawned over Modi. The last couple of decades of travails with Vladimir Putin should have taught us something about the difficulties of trying to reform nationalist authoritarians, or the perils of granting them impunity.

As Trudeau noted in his visit to The Times, he had an obligation to act. "When we have credible reasons to believe that this happened, you can't shrug it off," he said.

"If we, as we do, want India to continue down its path of democracy, of successful rising world power, we need to make sure we are clear about the responsibilities and the expectations that come with that," Trudeau added.

The paradox is that Nijjar doesn't seem to have been any threat to India today. There was a violent separatist movement supporting Khalistan in the early 1980s, and I met its leaders when I was a law student backpacking through India then and sleeping on the floor of the Sikh Golden Temple to save money. But that movement has fizzled, and the dream of Khalistan seems more alive in the Sikh diaspora than in India itself.

If India is caught lying about its role in the killing, it will have damaged its international standing far more than Nijjar ever could have.

A foreign country can overcome an assassination in a Western democracy -- but only if it comes clean. In 1984, gunmen in California assassinated a Taiwanese-American journalist, Henry Liu, after he wrote a critical biography of Taiwan's dictator at the time. Taiwan eventually prosecuted a chief of military intelligence for the crime and sentenced him to life imprisonment -- and Taiwan and America moved past the incident.

In this case, though, Modi isn't showing any sign of investigating and seems to be trying to profit politically, by inflaming the prickly nationalism that has carried his career forward so far. He portrays himself as defender of India's Hindu majority from Muslim jihadis or Sikh separatists -- or sanctimonious Western imperialists -- and this dust-up might actually help him in next year's Indian elections.

Modi is a complicated figure. He is one of the most popular leaders in the world today, and as I wrote during a visit to India earlier this year, he deserves credit for economic pragmatism and significantly raising living standards. But Modi's government has also made India less free, cracking down on the press and stirring a fiery Islamophobia that has led to Muslims being lynched. I worry that, like the Pakistani general Mohammad Zia ul-Haq almost half a century ago, he is unleashing religious extremism that could ultimately destabilize his country.

India is so important that other nations will be tempted to avert their eyes and not get involved in Canada's quarrel with Delhi. But we shouldn't give assassins a pass just because they come from a country we're courting.

To its credit, the Biden administration did support Canada and called on India to cooperate in the murder investigation -- although it would help if this came publicly from Biden himself. Elsewhere, there has been mostly silence and fecklessness: Australia's prime minister declined to comment at all, and Britain's foreign secretary tweeted pablum that did not even mention India.

Without prejudging the results, Western countries should categorically stand with Canada in calling for a fair investigation of the murder and justice for those responsible. The current international silence is conspicuously loud.

Canadians deserve better from us, and so do Indians." [1]

1. A Murder in Canada Is a U.S. Problem: [Op-Ed]. Kristof, Nicholas. 
New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 24 Sep 2023: SR.3.  

Ar lenkų mokslininkai mirs iš bado?

„Šalyje, kurioje mokslininkai uždirba tiek mažai, kad neišgali išsinuomoti studijos tipo apartamentų akademiniame mieste, nėra galimybės pasikliauti modernia ekonomika.

 

Nuo trečiadienio ryto Finansų ministerijos fojė užėmę jaunieji mokslininkai po 5,5 valandos nusprendė protestą nutraukti. – Nepavyko pasikalbėti su finansų ministru, – sako Aleksandras Temkinas iš Lenkijos humanitarinių mokslų krizių komiteto. Kaip pranešė „Žečpospolita“, buvo pasiūlyta susitikti tik su trimis protestuotojų atstovais. – Mes su tuo nesutikome. Norėjome pasikalbėti žiniasklaidos akivaizdoje, nes tai yra mūsų visų reikalas.

 

Jaunieji lenkų mokslininkai protestuoja, nes nori gyventi ir kurti šeimas

 

„Baik versti badauti mokslą“, „SOS už mokslą“, „Atlyginimai moksle verčia žmones būti bevaikiais“ – buvo galima perskaityti ant protestuotojų laikomų plakatų. Taip mokslininkai nori atkreipti dėmesį į baisią Lenkijos mokslo būklę ir sunkią jaunųjų mokslininkų padėtį. – Norime normaliai gyventi, atlikti tyrimus ir kurti šeimas, – sako Temkinas.

 

Į Finansų ministerijos pastatą įsiveržę mokslininkai nori atkreipti lenkų dėmesį, kad be investicijų į mokslą Lenkija neturi galimybių tobulėti, o jaunieji mokslininkai – normaliam gyvenimui.

 

– Kaip šalis, kaip ir visi piliečiai, švietimui proporcingai savo turtui išleidžiame mažiausiai nuo 2001 metų. Dvigubai mažiau proporcingai BVP nei Europos Sąjungos vidurkis. Neturime perspektyvų vystytis, pasivyti, jau nekalbant apie kitų šalių aplenkimą, TVN 24 sakė fizikos mokslų daktaras, taip pat protestuotojas ministerijos pastate.

 

Mokslininkai savo reikalavimus įtraukė į keturis punktus. „Atėjome į Finansų ministeriją – instituciją, atsakingą už badaujantį mokslą Lenkijoje. Sustabdykite atlyginimus, mažesnius už pragyvenimo išlaidas, sustabdykite laipsnišką Lenkijos universitetų ir mokslinių tyrimų institutų degradaciją! Nustokite švaistyti lenkų studentų galimybes! Sustabdykite protų nutekėjimą! – yra pirmasis iš postulatų.

 

Ko reikalauja mokslininkai? "Akivaizdūs dalykai"

 

Protestuotojai pabrėžė esantys patriotai. „Be investicijų į mokslą nebus nei konkurencingos ekonomikos, nei socialinio kultūrinio vystymosi. Beveik du kartus už ES vidurkį žemesnis mokslo finansavimo lygis griauna mūsų plėtros galimybes. Be mokslo nėra vystymosi, be vystymosi nėra Lenkijos saugumo ir suvereniteto. Tai yra ne partijų ir ideologinių susiskaldymų klausimas, tai kiekvienos vyriausybės atsakomybė“, – rašė jie antrame reikalavime.

 

Reikalaujame daugiau lėšų mokslui, kad mokslininkams nereikėtų finansuoti tyrimų iš savo kišenės

 

Protestuotojų reikalavimas

 

Ko jie reikalauja? „Reikalaujame to, kas akivaizdu! Jauniesiems mokslininkams reikalaujame atlyginimo, kuris leistų sukurti šeimą. Reikalaujame pinigų universitetams, kurie leistų studentams studijuoti mažesnėse grupėse. Reikalaujame didesnių lėšų mokslui, kad mokslininkams nereikėtų finansuoti tyrimų iš savo kišenės“, – rašoma trečiajame reikalavime.

 

Jie taip pat manė, kad vyriausybės atstovas turėtų tiesiogiai pasakyti lenkams, kokia yra mokslo padėtis. Tai buvo paskutinis protestuotojų reikalavimas. „Gal įtikinsite lenkus, kad būsime turtingi ir saugūs pasikliaudami svetimomis idėjomis ir technologijomis."

 

Pokalbio nebuvo, kaip ir konkretaus pokalbio su mokytojais. Protestuotojus palaikė opozicijos politikai. Niekas iš valdančiųjų nepasirodė“.