"Tik nuo liepos finansine prievarta
sugynusi daugumą vartotojų į imituojamą „nepriklausomų tiekėjų“ elektros rinką,
jau rugpjūtį vyriausybė susidūrė su viena didžiausių krizių šiai rinkai
žlungant. „Perlas energija“, bene pigiausius planus siūliusi bendrovė, iš
pradžių metė fiksuotos kainos įsipareigojimus 180 tūkstančių klientų, o
galiausiai paskelbė nebetęsianti veiklos. Tuo pačiu metu kitoje didmeninėje
NordPool rinkoje, kuri veikia biržos principu, fiksuojamos didžiausios
istorijoje elektros kainos, ir jos būtent Lietuvoje. Valdžioje demonstruojama
nuostaba, aiškinamasi, kas kaltas tiek dėl vienos, tiek dėl kitos situacijos.
Tačiau jokios nuostabos neturėtų būti. Abiem atvejais kalta fiktyvi rinkos
imitacija ES ir Lietuvos mastu.
Prievartinis liberalizavimas
Dar praėjusį dešimtmetį Lietuvoje
prasidėjo elektros rinkos liberalizavimas, kurio metu gyventojai buvo raginami,
o galiausiai verčiami rinktis privačius elektros tiekėjus. Rinkoje paprastai
konkuruojama mažiausia kaina ir nauji rinkos dalyviai turėtų pasiūlyti elektrą
pigiau nei tą darė IGNITIS. Tačiau Lietuvoje vietoje to įvestos prievartos
priemonės, keliančios kainą į viršų. Kas nesirinks privataus tiekėjo, tam
garantinis tiekimas bus 25 procentais brangesnis, o nuo 2023 metų apskritai
nutraukiamas. Iš tiesų liberalu. Proceso kritikų viešumoje nebuvo daug,
politikai taip pat vieningai pritarė. Praėjusią Seimo kadenciją balsuojant dėl
liberalizavimo pritarė beveik visi salėje buvę Seimo nariai, visų partijų
atstovai. Jį pradėjo Skvernelio vyriausybė, o entuziastingai tęsė dabartinė TS-LKD vyriausybė. Abi – vienodai atsakingos.
Kokia nauda?
Gyventojai į liberalizavimą reagavo
vangiai, rinkosi tik terminų prispausti. Ir po liepos 1 dienos apie 100
tūkstančių vartotojų liko prie 25 proc. brangesnio garantinio tiekimo. Tai
suprantama, nes pasirinkimas reikalauja ypač daug žinių, o jo nauda visiškai
neaiški. Nepriklausomų tiekėjų įvedimas nei sumažino elektros kainas (jie patys
dažniausiai tik perka didmeninėje biržoje), nei užtikrino didesnį stabilumą
elektros tiekime ir kainose, nei padarė elektros tiekimo grandines
paprastesnes, o atsakomybę už kainas ir pačią sistemą aiškesnę, suprantamesnę
vartotojams. Tikrai ir nepadidino pasitikėjimo elektros tiekimu. Galiausiai
neužtikrino, kad vartotojus pasiektų elektros tiekimas geriausiomis sąlygomis.
Neįmanoma pasakyti, kokia buvo šio liberalizavimo nauda ir būtinumas.
„Liepė ES“
Valdžia ir liberalizacijai
pritariantys ekspertai sako, kad liberalizavimo reikalavo ES direktyvos. Tai
įprastas aiškinimas, Lietuvoje teisinant ypač nepopuliarius ir gyventojams
nenaudingus sprendimus. Tačiau jis melagingas. ES reikalavo vienintelio dalyko:
įleisti ir privačius tiekėjus į mažmeninę elektros rinką, jei tokių tiekėjų
atsirastų. Nieko daugiau. Tikroje rinkoje, kur dirbtinai nekeliamos kainos ir
negainiojami vartotojai, įsitvirtinti galėtų tie, kas pasiūlyti tiekimą pigiau
nei tą darė Ignitis. Nepasiūlei – neįsitvirtini. ES nereikalavo kurti dirbtinių
paskatų tuos privačius tiekėjus rinktis. ES nereikalavo kurti jokių 25 proc.
priemokų už nepasirinkimą (už garantinį tiekimą). Ir tikrai ES nereikalavo
išvis nutraukti visuomeninio tiekėjo paslaugų. Visa tai padarė šią sistemą
sukūrusios ir įgyvendinusios Skvernelio ir Šimonytės vyriausybės. To, kas dabar
vyksta Lietuvoje, ES neįsakė.
Be aferistų neliks ir „rinkos“
Kad elektros rinka yra spektaklis
dar vienu aspektu, taikliai pastebėjo buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas,
interviu DELFI pasakęs, kad šioje „rinkoje“ greičiausiai 80-90 procentų
vartotojų galiausiai išsaugos IGNITIS, o kiti jos dalyviai bus Elektrum ir
Enefit – atitinkamai Latvijos ir Estijos valstybinės įmonės, turinčios
tiesiogines sutartis su gamintojais ir nepriklausančios vien nuo kainų NordPool
biržoje, kur fiksuojami skandalingieji kainų rekordai. Jokių privačių „nepriklausomų“
tiekėjų rinkoje nenusimato. Kam tada reikėjo viso šio spektaklio ir prievartos?
Įmonės kaip „Perlas energija“,
susikūrė būtent dalyvavimui šioje rinkoje lošėjo statusu. Neturėjo jos nei
pinigų, nei darbuotojų, nei patirties šioje srityje. Prasidedant
liberalizavimui jos tikėjosi, kad elektros kainos dėl atsinaujinančios
energijos plėtros visgi kris ir sudariusios ilgalaikes fiksuotos kainos
sutartis jos uždirbs parduodamos vartotojams pagal anksčiau sutartą kainą. O
jeigu ne, jei elektra brangs? Turėdamos mažą įstatinį kapitalą, jos visada
pasiruošusios blogiausiu atveju bankrutuoti, jeigu elektros kainos NordPool
biržoje labai kiltų. Iš esmės tą ir padarė Perlas Energija, tikriausiai padarys
ir daugiau įmonių, nes dėl elektros kainų biržoje jų veikla itin nuostolinga.
Vartotojai nieko neišieškos, nes įmonės paskelbs bankrotus.
Kalti patys vartotojai?
Tačiau už „Perlo energijos“ veiksmus
dar baisesnė premjerės Šimonytės reakcija. Paklausta apie galimą Vyriausybės
atsakomybę šioje situacijoje premjerė prakalbo, kad yra ir vartotojų
atsakomybė. Suprask, reikėjo atsakingiau rinktis tiekėją, vertinti
alternatyvas. Vartotojas turėjo įvertinti ne tik esamas kainas, ne tik
tikėtinas kainų tendencijas ateityje (juk nuo to priklauso, kokį ilgalaikį
planą rinktis), bet dar ir įmonių patikimumą. Tai absoliučiai absurdiškas
kaltinimas.
Įmonių patikimumą turėjo įvertinti
būtent dirbtinai kuriamą rinką organizuojančios, vyriausybei pavaldžios
institucijos. Jeigu institucijos nesiėmė, tam turėjo būti politinė valia ir
įsakymas. Elektros rinka, kaip ir, pavyzdžiui, bankų rinka, yra tokia
visuotinė, tokia rizikinga ir galinti turėti tokias tragiškas pasekmes, kad
kaip ir bankų rinkoje, norintys būti jos dalyviai turėtų būti vertinami
reputacijos, kapitalo, patirties ir įvairiais kitais aspektais, kad išvis
galėtų į ją įeiti. Tą turėjo užtikrinti ne Aldona iš Vilniaus ar Jurgis iš
Kauno, o valstybės institucijos. Bet kaltinami gyventojai.
Nuoseklumas
Visa tai labai nuoseklu, nes pats
neįmanomos elektros rinkos imitavimas yra iš valstybės pusės skirtas tam, kad
ilgainiui (maniau tai truks ilgiau, o vyksta labai greitai) leistų galutinai
nusimesti bet kokią valstybės atsakomybę dėl elektros kainų ir permesti ją
pačiam vartotojui. Jis juk pats perka rinkoje, iš ko ir už kiek pats pasirenka.
Valstybė „ne prie ko“. Būtent pagal šią logiką ir pakomentavo situaciją
Šimonytė. Elektros kainas į kosmines aukštumas pakėlė ne vyriausybė ir ne
rinkos imitavimas. Pakėlė beprotiškos ES elektros rinkos taisyklės, o tada ir
karas Ukrainoje. Tačiau elektros „nepriklausomų tiekėjų“ rinka permetė visą
atsakomybę nuo valstybės ir tiekėjų ant vartotojų pečių.
Elektros biržos veikimas
Elektros tema sudėtinga, o štai ir
sudėtingiausia jos vieta. Egzistuoja dvi „rinkos“. Vienoje renkasi galutiniai
vartotojai (mes visi) iš „nepriklausomų tiekėjų“ pasiūlymų. Šią rinką aptarėme.
Ji turi galybę ydų, bet elektros kainos nuo jos beveik nepriklauso. Tiekėjai
joje nėra jokie tiekėjai – jie patys perka didesnę dalį elektros kitoje,
didmeninėje rinkoje. Ši rinka vadinasi NordPool, veikia pagal ES nustatytas
taisykles ir joje prekiaujama biržos principu. Tiekėjai – tokie kaip „Perlas“
ar IGNITIS šioje biržoje aukciono principu perka rytojaus elektrą. Rinka labai
dinamiška – kiekvieną valandą kita kaina. Skandalingosios 2,4 eurų ar 4 eurų už
kilovatvalandę kainos iš tiesų buvo šioje rinkoje ir buvo tik konkrečiomis
valandomis. Kaip tokios kainos atsiranda?
Šioje biržoje galioja ES įvesta
taisyklė, jog kaina nustatoma pagal didžiausius kaštus to tiekėjo, iš kurio kas
nors dar perka elektrą. Kadangi kainos keičiasi valandomis, o skirtingi
elektros gamintojai tiekia ją į rinką skirtingu metu, susidaro dideli kainų
skirtumai. Pučiant vėjui ir šviečiant saulei rinka pilna atsinaujinančių ir dar
ES subsidijuotų šaltinių elektros. Jų kaštai maži ir kaina maža, bet elektros
nepasandėliuosi, tad jos yra tada, kada yra. Naktimis ar įvairiomis kitomis
aplinkybėmis rinkoje atsiranda elektros trūkumas, kurį gali patenkinti tik
neatsinaujinanti energetika: šiukšlių, dujų, mazuto, anglies ar panašios
elektrinės. Daugumos jų kaštai šiuo metu dėl įvairių priežasčių daug didesni už
atsinaujinančios energetikos. Kai pastarosios biržoje nėra, elektra perkama iš
dujinių katilinių ir būna brangesnė kelis kartus.
Kainų kilimo priežastys
Šiuo metu kainos biržoje pasiekia
rekordus dėl visos eilės priežasčių. Rusijos sukeltas karas ir jau pernai
pradėtos branginti dujos, prisuktas jų tiekimas brangina dujinių elektrinių
darbą. Tokioje situacijoje visos šalys, turinčios savo gamybos pajėgumų pradėjo
mažinti pralaidumą ir eksportą: pasilieka elektrą sau, o biržoje ji brangsta.
Geriausia turėti savo elektros gamybos pajėgumus, bet Lietuva jų neturi,
pasigamina tik apie trečdalį elektros. Tačiau ne mažiau už visus šiuos
veiksnius lemia ir ES ribinio gamintojo kaštų taisyklė. Pagal ją, jeigu
konkrečiu metu trūkstant elektros kažkas sutinka pirkti iš aukštą kainą
pasiūliusio gamintojo, tai visi tą valandą parduoda už tą aukštą kainą.
Daugeliui gamintojų tai reiškia dešimčių kartų pelną. Ispanija ir Portugalija
pernai išsiderėjo teisę netaikyti šios taisyklės ir jose elektros kainos iš
karto nukrito net 40 procentų. Lietuva negali staigiai užsitikrinti savo
elektros gamybos, bet gali siekti šios taisyklės taikymo peržiūros. Elektrą
importuojančiai ir nuo biržos kainų priklausomai Lietuvai tai ypatingai svarbu.
Trys būtini žingsniai
Elektros rinkos liberalizavimą
reikia ne atidėdinėti (atidėjo antrą, dabar atidės trečią...). Tai tik atideda
problemą. Jo išvis nereikėjo pradėti ir niekada ne vėlu atšaukti.
Liberalizavimo turi būti tik tiek, kiek reikalauja ES: leidžiama atsirasti
privačiam tiekėjui ir išsilaikyti tikromis rinkos sąlygomis – jeigu be jokių
dirbtinių veiksnių tieks pigiau už valstybinį tiekėją. Taip veikia privačios
geležinkelių ir kitų jautrių rinkų bendrovės kitose šalyse. Nereikia gąsdintis,
kaip darė liberalizavimo šalininkai, kad tada valstybė nustatys nerealią per
mažą kainą ir tada už ją niekas nebetieks elektros. Lietuvoje kaip ir visame
pasaulyje valstybės įmonė sėkmingai užtikrindavo elektros tiekimą be jokių
fiktyvių rinkos imitacijų ir tai geriau ar blogiau veikė ir veikia toliau.
Tikrai ne blogiau, nei liberalizavimas.
Taigi, būtina kuo skubiau padaryti
tris dalykus. Pirma, atšaukti mažmeninės rinkos spektaklį su visais jo
antkainiais garantiniam tiekimui, privalomais pasirinkimais, visuomeninio
tiekėjo nutraukimu ir panašiai. Elektrą turi tiekti valstybės įmonė, tikrai
pajėgi nupirkti ją biržoje geriausiomis kainomis. Jeigu kažkas sugebės pigiau –
prašau. Antra, derėtis su Europos Komisija dėl ribinio gamintojo kaštų
taisyklės atšaukimo, kaip tą yra sėkmingai padariusios Ispanija ir Portugalija.
Geriausia tą daryti kartu su kitomis regiono šalimis, patiriančiomis tas pačias
problemas. Ši taisyklė tarnauja tik gamintojų interesui ir yra visapusiškai
ydinga vartotojams. Trečia, įvardyti konkrečius kaltuosius dėl esamos
situacijos ir reikalauti jų asmeninės atsakomybės. Nors už liberalizavimą
balsavo visas Seimas, abiejose vyriausybėse buvo konkretūs asmenys, „stūmę“ šią
reformą į priekį, advokatavę jai įkalbant kolegas. Tai jų šlovės valanda."
Kam reikalinga ES ribinio gamintojo kaštų taisyklė, pagal kurią, jeigu,
konkrečiu metu trūkstant elektros, kažkas sutinka pirkti iš aukštą kainą
pasiūliusio gamintojo, tai visi tą valandą parduoda už tą aukštą kainą. Ši taisyklė reikalinga, kadangi nevisada šviečia saulė ir nevisada pučia vėjas. Tada ir reikalingas tas ribinis gamintojas, deginantis brangias dujas. Jei iš jo elektrą pirks retai ir mažai kas, tai jis neturės už ką mokėti algų bei mokesčių ir bankrutuos. Tada retkarčiais kukuosime be elektros. O jei ribinio gamintojo kaina ta pati, kaip ir visų kitų, iš jo daug kas perka, kodėl gi ne?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą