"Prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta
Skaisgirytė „Žinių radijui“ sako, kad jei Kinija išgirstų Lietuvos žinią,
santykius būtų galima vėl normalizuoti. „Lietuva ir konflikto įkarštyje sakė,
kad nenori diplomatinių santykių nutraukimo, nenori išsiųsti ambasadoriaus
namo, kad nori toliau tęsti abiem pusėms priimtiną bendradarbiavimą. Tai jei šį
mūsų šauksmą Kinija išgirs, manau, bus galima santykius normalizuoti“, –
kalbėjo prezidento patarėja.
Pasak jos, nesusipykti su antrąja pasaulio ekonomika siekia
ir Lietuvos sąjungininkės, ir ES. Prezidentūros atstovė pažymėjo, kad nors
Kinijos ekonominis spaudimas niekur nedingo, Lietuvos verslas sugebėjo
persiorientuoti.
Ar tikrai? Kokius nuostolius patyrėme? Ar verta kalbėti apie
Lietuvos ir Kinijos santykių normalizavimą? Šia tema „Žinių radijo“ laidoje
„Dienos klausimas“ kalbėjo su Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK)
viceprezidentas Arūnas Laurinaitis. Anot jo, situacija dviprasmiška – Lietuvos
verslui persiorientuoti padėjo Kinijos vykdyta politika. Tai stūmė Lietuvos
verslą ieškoti kelių, kaip baigti turimus kontraktus, kaip pratęsti naujus.
„Verslas išmintingas – atsirado įvairių schemų. Dalis įmonių
perėjo į naudojimąsi tarpininkų paslaugomis. Lietuviai importavo prekes per tas
kompanijas, kurios buvo įsikūrusios Lenkijoje, Vokietijoje ar Latvijoje –
šalyse, kurios neturėjo politinių problemų su Kinija. Kai kurios kompanijos,
pasiskaičiavusios, kas jiems geriau, praėjo steigti kompanijas minėtose šalyse.
Tačiau Lietuvos verslas, pradėdamas dirbti per tarpines
šalis, patyrė papildomų kaštų ir sunkumų.
Pirma, pailgėjo tiekimo laikas – įmonės susidūrė su
papildomu apyvartinio kapitalo poreikiu: reikėjo įšaldyti daugiau pinigų, kol
prekė per tarpinę šalį patekdavo į Lietuvą.
Natūralu, kad papildomai uždirbti norėjo ir tarpininkas.
Taip pat atsirado papildomi kaštai iš kažkurios šalies
persikraunant produkciją ir ją gabenant į Lietuvą“, – kalbėjo A.Laurinaitis.
Jis priminė, kad kilus konfliktui su Kinija buvo momentų, kai Lietuva apskritai
dingo iš muitinės sistemos, atsirado netiesioginis nurodymas Kinijos verslui
nedirbti su lietuviais. Tai natūraliai privertė Lietuvos verslą atsitraukti iš
Kinijos.
LPK
viceprezidentas skaičiuoja, kad, lyginant 2021 m. su 2022 m., eksportas į
Kiniją sumenko daugiau, nei 10 kartų.
Šiuo metu jis išlikęs tik toks, koks naudingas Kinijai: ji
toliau iš Lietuvos importuoja atitinkamus gaminius, pusgaminius, kurių pati
nepasigamina. Tai – speciali elektronika, labai tikslūs matavimo prietaisai,
įvairūs lazeriai, metalo lydiniai. O visos kitos prekės, kurios būdavo
importuojamos iš Lietuvos ir kurias buvo galima labai greitai pakeisti kitomis,
visiškai prapuolė iš Kinijos rinkos.
„Diduma Lietuvos įmonių buvo patikėjusios Lietuvos politikais,
kad Kinija – prioritetinė Lietuvos rinka. Valstybė leido pinigus vizitams,
parodoms organizuoti. Lietuvos verslas, sekdamas paskui politikus, buvo gana
daug investavęs, surandant partnerius, užmezgant kontraktus. Užsidarius Kinijos
rinkai visos pagrindinės eksporto kryptys, kompanijos, kurios jose dirbo,
privalėjo išeiti iš Kinijos.
Preliminariai vertiname, kad pasitraukė apie 80 proc.
įmonių, kurios dirbo su Kinija. Tačiau, kaip minėjau, dalis įmonių veikia per
tarpines kompanijas ar šalis.
Jei
atmestume ir jas, iki 50 proc. įmonių, kurios dirbo su Kinija, dėl santykių
tarp Lietuvos ir Kinijos atšalimo buvo priverstos nutraukti įdirbį ir išeiti iš
Kinijos rinkos“, – komentavo laidos pašnekovas.
Anot jo, nors tuo metu Lietuvos verslai daug tikėjosi iš Taivano
rinkos, lūkesčiai nepasiteisino. „Šiandien yra politikų noras pasidžiaugti, kad
rado atsvarą Kinijai, tačiau tai – netiesa“, – teigė A.Laurinaitis. Jis vertina
skaičius, rodantys importo ir eksporto apimtis iš ir į Kiniją.
LPK
vicepirmininkas atkreipė dėmesį, kad tam, kad patektum į Kinijos rinką, reikėjo
5–6, o kartais ir 8 metų.
Kalbant apie santykių su Taivano rinka mezgimą, dabar jie,
A.Laurinaičio teigimu, tėra įžanginėje stadijoje, kai vyksta labai daug
delegacijų tiek į vieną, tiek į kitą pusę, o Lietuvos verslas bando suprasti
Taivano kultūrą. „Viskam reikia laiko, tačiau Kinijos uždarymas ir Taivano
atidarymas šiandien neatsveria verslo perspektyvos, kuri buvo numatyta Kinijoje
ir kuri atsiranda Taivane“, – vertino pašnekovas. Jis prisiminė ne per
seniausiai vykusį Vokietijos kanclerio ir Kinijos prezidento susitikimą,
aptartą bendradarbiavimą.
Vokietija daugiausia iš ES šalių
investavusi Kinijoje.
„Daug tenka bendrauti Europos verslo konfederacijoje
„BusinessEurope“, kuri jungia 40 verslo struktūrų iš 34 šalių.
Absoliučiai
visos šalys, kai kalbame apie Kinijos atvejį, aiškiai pasakė, kad jos nebus
aktyvios ginant Lietuvą, kad nepakenktų savo šalių nariams.
Jie puikiai supranta,
kad Kinija – antra pagal dydį pasaulio ekonomika. Kinijoje esama kai kurių
komponentų, kurie labai reikalingi atsinaujinančiai energetikai. Tarkime,
silicis, pagrindinė žaliava lustų, puslaidininkių gamyboje – viskas sutelkta
Kinijoje. Vadinasi, neturint santykių su Kinija Lietuvą nustumtų į tokią
situaciją, kad Lietuva turėtų dar kartą pergalvoti, kokios pramonės ar verslo
šakos galėtų išlikti konkurencingos, jei situacija su Kinija negerėtų“, –
kalbėjo LPK atstovas. O ar ji gerės, niekas tiksliai nežino – yra ir optimistų,
ir pesimistų. Praėjusį mėnesį „BusinessEurope“ organizavo verslo ir buvusių
šalių narių vadovų susitikimą su Kinijos ambasadoriumi ES ir kitais kinų verslo
atstovais. Ambasadorius, A.Laurinaičio teigimu, nevyniodamas žodžių į vatą
aiškiai pasakė, kad jei Lietuva nori turėti normalius santykius, politikai turi
surasti susitarimą ir turi pradėti kalbėti.
„Keičiantis politikams, visi galvoja, kad prieš tai buvusi
valdžia yra blogis, todėl reikia būtinai kažką pakeisti. Nors nemačiau nei
vienos šalies, kad politikai uždirbtų pinigus. Kai politikai nuvertina verslą
ir sako, kad jie geriau žino, kaip ką daryti, pasidaro šiek tiek keista“, –
svarstė „Žinių radijo“ pašnekovas. Kokia apimtimi verslas grįžtų į Kiniją,
priklausytų nuo pasitikėjimo santykio tarp politikų ir verslo atstatymo bei nuo
to, ar pavyktų surasti formulę, kaip galėtų būti vystomas nuoseklus verslas.
„Verslas nenori daryti politikos, nenori užsiimti diplomatija, tačiau jis nori,
kad būtų santykis tarp politikos ir verslo tose šalyse, kur verslas mato
perspektyvą“, – sakė A.Laurinaitis.
Jis kalbėjo apie tai, kad eidamas į Kiniją verslas investavo
pinigus, žmones, kai kurios kompanijos netgi keitė technologines linijas, kai
kurios skolinosi pinigų ir davė atitinkamus įsipareigojimus prieš bankus,
planavo plėtrą – vadinasi, priėmė žmones, įsipareigojo prieš jų šeimas, kad
darbuotojai gaus atlyginimus, galės imti paskolas būstui. Todėl greitas vienos
dienos sprendimas, kad rinka užsidaro, buvo itin netikėtas. „Mano supratimu,
tikriausiai galima buvo tą padaryti, jei būtų politikų pasakyta, kad po metų ar
dvejų bus tam tikri sprendimai. Verslui to būtų užtekę, kad jie galėtų išeiti
iš Kinijos rinkos tiek, kiek jų manymu būtų saugu, nerizikinga. Politikai
neturėtų priimti sprendimų už verslą, nes verslas prisiima visus nuostolius, o
politikai prisiima, jei prisiima, politinius dividendus“, – teigė LPK
viceprezidentas.
Reaguodamas į galimą karinį Kinijos ir Taivano konfliktą jis
sakė: „Nė vienas nežinome, kas nutiks su Kinija ir Taivanu, tačiau turėtume
labiau įsiklausyti į didžiųjų šalių – JAV, Vokietijos – požiūrį į Kiniją ir
Taivaną ir galbūt šiek tiek pasimokyt diplomatijos, kol visas pasaulis palaiko
santykius su Kinija ir gauna iš to naudos. To reikia tam, kad Lietuvos verslas
nebūtų nustumtas į ekonomines paraštes ir kad jam nebūtų sudaromos nesąžiningos
konkurencinės sąlygos, nes dauguma produkcijos eina į ES šalis nares, o jos
turi galimybes gauti medžiagas, pusgaminius iš Kinijos“.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą