Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2025 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Kodėl Lietuvos elitas bėga iš Lietuvos? Amerika pasirodo ne tokia primityvi, kaip mes įsivaizdavome

 

Landsbergių šeima – į Graikiją, Numavičių šeima (dabar Numų, Maximos savininkų) – į Jungtinę karalystę. Kas čia darosi, jei Lietuvoje niekad nebuvo taip gera gyventi?

Gerovės Lietuvoje iliuzija buvo paremta pasaka apie NATO. Visi už vieną, vienas už visus. Praktiškai tai atrodo taip: jei Lietuva užpuola Rusijos Kaliningrado sritį, Rusija besigindama įsiveržia į Lietuvos teritoriją. Tada amerikiečiai branduolinėmis raketomis pradeda naikinti Rusijos Maskvą, o rusai, atsilygindami tuo pačiu – Niujorką. Amerikiečiai paaukoja JAV miestus vardan mūsų nepakartojamo Vilniaus. Taip išdėsčius, matome, kad tai yra nerealu. Trumpas seniai tai pastebėjo: “Jei kokia nors buvusio sovietinio bloko šalis užpuls Rusiją, tai kas toliau? Branduolinis pasaulinis karas?” Amerikiečiai tapo realistais. NATO yra tiesiog kvaila pasaka su daugybe pasenusių Potiomkino tankų.  Įtakos zonų teorija labiau atitinka realybę. Mes esame Rusijos įtakos zonoje. Todėl Lietuvos elitas skuba kuo toliau nuo mūsų.

“Viceprezidentas J. D. Vance’as – ryškus Donaldo Trumpo administracijos veikėjas. Ir vienas kertinių užsienio politikos ideologų – jo įtaką prieš kurį laiką pavadinau „Vance’izacija“.

Savaitgalį matėme to simbolinę iliustraciją. D. Trumpas sveikino Vestpointo karo akademijos absolventus ir pasakė kalbą, tipišką jam – improvizuotą ir negausią politiniu turiniu. Tuo metu J. D. Vance’as vyko į karinio jūrų laivyno akademiją – ir brėžė administracijos ideologines gaires.

Trys svarbiausi viceprezidento pristatyti politikos principai.

Pirma, akcentuojama, kad Jungtinės Valstijos atsisako karinių intervencijų ir „demokratijos sklaidos“ politikos. J. D. Vance’as teigia, kad amerikiečiai per ilgai bandė pertvarkyti pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, užuot susikoncentravę į kertinius nacionalinius interesus. Tai kainavo trilijonus dolerių ir daug gyvybių, nes sprendimus priėmė politikai, o pasekmes jautė kariškiai ir jų šeimos.

Juolab, kad epocha, kai Jungtinės Valstijos dominavo be konkurencijos, baigėsi. Lūkesčiai, jog ekonominė integracija savaime atneš taiką, padarydama tokias šalis, kaip Kinija, panašesnes į Vakarus, neišsipildė. Sukurti demokratijų Vidurio Rytuose taip pat nepavyko. Todėl senas klišes reikia nurašyti ir žvelgti į pasaulį per realizmo akinius.

Ši nuostata atspindi stiprų paties J. D. Vance’o, tarnavusio Irake, sentimentą apie pastarųjų dešimtmečių karų klaidas. Jos siejamos su tradiciniais politikais ir biurokratiniu elitu. Su abiem jais administracija aršiai kovoja. O tuo pačiu siekia galią sutelkti savo rankose, didindama vykdomosios valdžios įtaką ir kvestionuodama galių pasidalijimo principą.

Antrasis elementas – karinės jėgos naudojimas įmanomas tik tuo atveju, jei keliamas aiškus ir ribotas tikslas. D. Trumpo administracija nenori „nesibaigiančių konfliktų“ ir „neaiškių misijų“.

Apskritai D. Trumpas yra politikas, vengiantis karo.

Pastarųjų mėnesių kovą su husių teroristais J. D. Vance’as pateikia, kaip sėkmės istoriją: amerikiečių surengtos atakos paskatino husius derėtis ir sutarti dėl to, kad Jungtinių Valstijų laivai nebebūtų atakuojami. (Husių bombarduojamas geriausias JAV sąjungininkas Izraelis palikta verkti kamputyje (K.))

Remiantis tokia logika Jungtinės Valstijos be kita ko neketina prisiimti įsipareigojimų už kitų šalių saugumą.  (NATO yra beprasmė organizacija (K.))

Viceprezidentas Kiniją ir Rusiją įvardijo kaip strategines priešininkes įvairiose srityse, nuo kosmoso iki kibernetikos. Todėl teigiama, kad tie, kas stos prieš Jungtines Valstijas, sulauks griežto atsako. Anot J. D. Vance’o, „turime būti atsargūs svarstydami smogti, bet jei jau smogiam – tai stipriai ir ryžtingai.“ Ne veltui siūloma kitų metų gynybos biudžetą pirmą kartą istorijoje didinti iki vieno trilijono JAV dolerių.

Tokie teiginiai atspindi vadinamosios Jacksono užsienio politikos mokyklos, kurią aprašiau savo knygoje „Baltieji rūmai“, nuostatas. Jos šalininkai nenori tarptautinių įsipareigojimų, bet ryžtingai – įskaitant jėga – gina tik nacionalinius interesus.

Kokią žinią siunčia Vance’izacija? Amerikiečiai nori būti mažiau įsipareigoję kitiems ir pragmatiškesni. Kartais – atvirai savanaudiški ar siekiantys konkrečiai administracijai aktualių tikslų. Bet šios nuostatos nėra tokios primityvios, kaip kartais atrodo girdint jų pateikimą. Jos atspindi kelis dešimtmečius vykstančius procesus – ir praktiškai sutampa su tuo, ką kiek kitokiu stiliumi kalbėjo Barackas Obama. Ir jis, ir J. D. Vance’as europiečiams sakė tą patį: ruoškitės prisiimti kur kas didesnę atsakomybę už save, nes Amerikos šalia gali ir nebebūti.”

Tam išleiskite vis daugiau pinigų, pirkdami JAV ginklų pramonės produkciją. Va čia yra realizmas.


Komentarų nėra: