Kaip superturtingieji ruošiasi žlugimui

„Jie sėdi ant valdžios svertų, varžosi dėl „didžiausios jachtos“ titulo ir tikisi sistemos žlugimo. Evano Osnoso reportažas atskleidžia, kaip gyvena ir mąsto Amerikos finansų elitas.

 

Kur tiksliai yra riba „ultraturtingiesiems“ – grupei, minimai Evano Osnoso knygos pavadinime – vargu ar bus išspręsta vienu skaičiumi. Tai veikiau apibrėžia faktas, kad šiems itin turtingiems asmenims susikurti tikrą, tačiau gana diskretišką statuso žymeklį – matomą pirmiausia jų likimo žmonėms – vien tik neproduktyviai švaistant pinigus, nėra lengva užduotis. Arba bent jau kai kuriems iš jų taip nebuvo, kol nepasirodė jachtos.

 

Nors šių laivų skirstymas į kategorijas išlieka nepastovus, vykstanti konkurencija dabar pasiekė „gigajachtų“ – laivų, kurių ilgis viršija devyniasdešimt metrų – lygį, iš kurių maždaug šimtas jau plaukioja pasaulio vandenynuose.

 

Tuo tarpu trisdešimties metrų ribą, greičiausiai, artimiausiu metu pralenks beveik šeši tūkstančiai laivų – tai iš esmės reiškia tik turtingą *žemesniąją* klasę.

 

Pirmoji iš Evano Osnoso šiame tome surinktų esė skirta super-, mega- ir gigajachtų – tų „perteklinio kapitalo šventovių“ – fenomenui. Šie straipsniai, publikuoti *The New Yorker* nuo 2018 iki 2024 m. (prieš Donaldo Trumpo perrinkimą), kartu nagrinėja „didelių pinigų“ ir socialinės bei politinės galios susiliejimą Jungtinėse Valstijose. Juos taip pat galima apibūdinti, kaip plutokratinio Amerikos politikos perėmimo – perėmimo, kurį Donaldas Trumpas begėdiškai šventė – užkulisių chronologiją.

 

Jachtos žada turtingą autonomiją

 

Ankstesniame savo darbe – *Kelionės po susiskaldžiusias Amerikos Valstijas* – išleistame prieš penkerius metus, dukart Pulitzerio premijos laureatas daugiausia dėmesio skyrė neramioms socialinėms viduriniosioms klasėms; dabar jis pristato „itin turtingųjų vadovą“, kuriame pateikiama istorinių įvykių, leidusių jiems pasiekti dabartinę dominavimo padėtį, apžvalga. Gana hermetiškai uždarytas jachtų pasaulis yra šio kruopščiai sudaryto tomo atspirties taškas. Atsižvelgiant į dėmesį, kuriuo šie ypatingos prabangos objektai jau kurį laiką mėgaujasi, nereikėtų tikėtis jokių iš esmės naujų įžvalgų. Tačiau įtikinamai įrodo autoriaus meistriškumą, kuriuo jis sugeba įgarsinti ir suderinti daugybę perspektyvų: žmonių, kurie palaiko šio pasaulio veikimą (ir kurie, be pačių savininkų, paprastai iš to dosniai užsidirba).

 

Tas pats meistriškumas akivaizdus ir kituose esė. Viename kūrinyje iš karto pereinama nuo tariamo savarankiškumo motyvo, kuris taip glaudžiai susijęs su jachtų pasauliu (iš tolimo horizonto net Peterio Thielio plaukiojančios salos, atleistos nuo bet kokio vyriausybės reguliavimo, atrodo, vilioja) prie turtingųjų „pasiruošimo“ reiškinio. Tai reiškia sudėtingus pasiruošimus, atliekamus, numatant daugiau ar mažiau visišką pilietinės visuomenės ir infrastruktūros žlugimą: įsivaizduokite, tvirtoves primenančius, dvarus, bunkerius, nekilnojamąjį turtą, esantį pertvarkytuose raketų silosuose, sraigtasparnius, aprūpintus kuru ir paruoštus pakilti, ir taip toliau.

 

Jau savaime yra reikšmingas faktas, kad sluoksniuose, kuriuose asmenys sėdi prie transformuojančių technologinių pokyčių svertų ir iš to gauna didžiulius turtus, artėjantis žlugimas, matyt, gana dažnai laikomas aiškia galimybe ar net tikimybe.

 

(Vienas iš šių asmenų, pavyzdžiui, dabartinę akimirką vadina „kultūriškai plonu ledu“.)

 

Tyrimai Aukso Krante

 

Atsižvelgiant į šiuos prisipažinimus, nebūtų keista, jei autorius po to pateiktų savo paties ryžtingą išvadą. Tačiau su Osnosu toks žingsnis yra visiškai nereikalingas. Jis čia ir ten subtiliai įterpia komentarą, bet kitais atvejais leidžia savo glaustiems portretams – kiekvienas įterptas į daugybę gerai ištirtų detalių – kalbėti patiems už save, pasitenkindamas glaustomis santraukomis. Analizė ir gerai parinkti pašnekovai susilieja puikiame tekste, kuris, paremtas paties autoriaus vaikystės prisiminimais, atseka respublikonų isteblišmento transformacijas Konektikuto „Aukso Krante“, turtingame Grinviče. Čia – kaip parodė ir kiti autoriai, stebintys Donaldo Trumpo iškilimo į dominavimą Didžiojoje senojoje partijoje (Grand Old Party, angl.) istoriją – būtina išnagrinėti esminius sprendimus ir atmosferos pokyčius, atsiradusius prieš daugelį metų.

 

Šiuo preliminariu galutiniu tašku, bet kuriuo atveju, stovi tokia turto forma, kuri nebejaučia poreikio pateisinti savęs; kuri rinkos mechanizmus vertina ciniškai; kuri toleruoja negailestingumą – besiribojantį su žiaurumu – kaip pelno gavimo būdą; ir kuri yra pasirengusi nepaisyti visko kito „teisingos“ mokesčių politikos ir dereguliavimo naudai. Ir valdančioji klasė, kuri paliko nuosaikias praeities pažiūras ir aktyviai skatina valstybės institucijų ištuštinimą – nebent, žinoma, tų institucijų staiga prireikia (kaip 2008 m. finansų krizė), kad išvaduotų šią klasę iš jos pačios sukeltos keblios padėties.

 

Knygos baigiamojoje dalyje „dideli pinigai“ nebėra tiesiogiai dėmesio centre, tačiau taip pat aptariamos jų iškilimo pasekmės. Pavyzdžiui, Osnosas vaizdingai pasakoja, kaip gana nesėkmingas aktorius pradėjo didžiausią Holivudo istorijoje sukčiavimo Ponzi schemą, sugebėdamas – bent jau kurį laiką ir galiausiai apgautų smulkių investuotojų sąskaita – pakilti į turtingųjų gretas. Arba jis vaizduoja buvusius pasiturinčius verslininkus, kurie susiburia į paramos grupę nuteistiems baltosios apykaklės nusikaltėliams, kad pasikeistų patarimais apie gyvenimą kalėjime ir kaip atsistoti ant kojų po paleidimo. Gulbės giesmė – nors ir ne tokia, kuri turėtų kelti problemų itin turtingiems.

 

Evanas Osnosas: *Jachta ar ne jachta: pranešimai iš itin turtingųjų pasaulio*. Iš anglų kalbos vertė Andreasas Wirthensohnas. „C.H.Beck Verlag“, Miunchenas, 2026. 315 psl., minkštais viršeliais, 20,00 €.“